PAMOKYKITE dr.E.PALIOKĄ IR KITUS DEMOKRATIJOS ABĖCĖLĖS – POLITINĖS KULTŪROS ELEMENTORIAUS
Kęstutis K.Urba
Pastaruoju metu referendūmo organizatoriai, o tarp jų ir dr.E.Paliokas, diskutavo LRT spec.laidose, kuriose svarstė rinkimų sistemas[1]. Jų paklydimams ir skirtas sekantis tekstas
[1] https://lietuvosvisuomenestaryba.lt/musu-bendraminciai/tiesiosios-lvt-valdybos-nario-e-palioko-mintys-specialiose-lrt-laidose/
EUROPINIAI VADOVŲ PASIŽAIDIMAI
Kęstutis K.Urba
2019 m. birželio 20 d. Briuselyje įvyko ES valstybių vadovų pasitarimas, kuris taip ir nenusprendė, kas užims pagrindinius ES vadovų postus. Užtat pasitarimo vardu buvo paskelbtos IŠVADOS[1], kurios jau susilaukė ir Audriaus Ažubalio komentaro straipsniuku[2] Delfi. Jo esmė – be adekvačios demografinės politikos ES susitelkimas į ekonominę problematiką yra tuštokas reikalas. Bet apie viską iš eilės.
ES komisijos vadovo varžytinės
Taigi, vėlgi naktį posėdžiavęs ES vadovų tarimasis -varžytinės taip ir neišryškino naujų lyderių.
Vietoje nueinančio ES Komisijos vadovo J.C.Junkero Vokietija Angelos Merkel asmenyje siūlo žmonių partijos lyderį Manfredą Veberį. E.Makronas teigė, kad jam trūksta patirties ir prieštaravo bei iškėlė į svarbiausią vykdomąjį ES postą savo proteguojamą ministrą. Iš pasitarimo Išvadų galima suprasti, kad toks vadovas yra orientuojamas vykdyti rutininius ES vadovybės svarstomus vyksmus[3] 2019-2020 metais (paeiliui – vėlesnius debatus „dėl bendros strategijos, dėl finansinių priemonių , dėl kovos su klimato kaita, dėl rytų partnerystės, dėl augimo ir stabilumo“) nurodytus Išvadose, o ne aprobuojamas sava drąsia ir efektyvia ES veiksmų programa. Kitaip tariant, būsimam vadovui primetinėjama biurokratinė su, kaip įprasta, anonimine autoryste – generalinio sekretoriato pateikta Išvadose veikimo programa -„procesas“, o ne vyksta demokratinės vizijų-tikslų-uždavinių-strategijų-programų- teisės aktų paketų ir modelių bei asmeninių gebėjimų varžybos dėl vadovo posto. Panašiai yra ir su kitomis atsakingomis pareigomis pagal netikusius įprastinius aukštosios politikos ritualus, kur bolševikiškai „viską lemia kadrai“, o ne minties gilumas ir pagrįstumas – sugebėjimas identifikuoti, prognozuoti bei reguliuoti ES ir pasaulio situaciją su atitinkamomis asmeninėmis savybėmis.
Dėl šios priežasties A.Merkel proteguojamas „špicen“[4] kandidatas nuo Žmonių partijos, bent jau turintis savo programėlę, panašiai, kaip kiti pretendentai – socdemas Timermansas ar liberalė Vestager, programų vertinimų lygmenyje demokratijai galėtų kažkiek leisti suveikti, tačiau, panašu, kad ES „premjerą“ nulems ne Europos Parlamento apsisprendimas, o 28 valstybių ES narių vadovų tarybos, kur lemia klaniniai susitarimai, sprendimas, paliksiantis EP formalų pritarimą. Kitaip tariant intelektas, akademiškumo reikalaujanti mintis, tegul ir komandos produktas yra visai nesvarbu, o lemia galios interesas. Tokia galiojanti paprotinė ES vadovų pseudo feodalinė, vasalinė sistema su minėtu bolševizmo priedu neturi nieko bendra su realia demokratija, beje, ant kurios stalo D.Grybauskaitė yra padėjusi apskritą NULĮ. Jos lėkštos „pridurkų -gavrikų“ surašytos lozunginės prakalbos neturi beveik nieko bendra su ES ateitimi, nes nekonkrečios, o tai kad nėra pačios piktosios D.Grybauskaitės tekstų rodo jos pačios intelektinį neįgalumą, nes, netgi, gaudymasis finansų reikaluose pakliuvus prezidentūroje po įstaympataisdavystės konvejeriu elementariai degraduoja. Gi „išspręsti“ mūsų pabaltijo elektros tinklų atsijungimą nuo BREL į europinį KET, jokių intelektinių ar kitokių didesnių pastangų nereikia, nes viską ruošė ir derino specialistai – inžinieriai bei teisininkai, o kalbančioms galvoms beliko marionečių rolė.
Kyla teisėtas klausimas – kas sugebėtų keisti netikusius ES viršūnių papročius, modifikuoti sutartis ir reglamentus bei taip sugebėtų eliminuoti biurokratinę rutiną? Tam reikia, kad ir mano nemėgiamo dėl BREXIT‘o, bet gerbtino Naidželo Faradžo tvirtumo bei pasiryžimo klausti ES vadų tiesiai iš Europos Parlamento kėdės – „Who elected ypou?“ (angl. kas rinko tave?), kurio gali turėti ir A.Maldeikienė, jei nustos keliaklupsčiauti prieš tariamą ES viršūnėlių politinę kultūrą. Ryžto netrūko, deja, neišrinktam į EP prof.V.Radžvilui, galėtų „kalti“ blogai tvarkai, taip kaip skelia Karbauskiui ir pats G.Landsbergis ar jo pasiklausęs A.Kubilius, užtektų potencialo, bet ne ryžto griausmabalsiui J.Olekui. Todėl, gal LSDP – pagal pavadinimą demokratijos partija, turėtų jam suteikti atitinkamą priesaką. „Turinti stuburą“ D.Grybauskaitė sugebėtų gerai „trinktelėti durimis“, tačiau tai būtų nekorektiška, nes ji pati neturi Europai nieko, apart, savo piktos prieš visus arogancijos su glianco tariamu blizgesiu.
Dabar gi turėsime dėl demokratijos procedūrų spragų rezultatą visų esamų grėsmių bei rizikų akivaizdoje – tai bus, vėlgi, ES valdymo nekokybė, kaip kad buvo ir 2009-2011 metais dešimtimis mėnesių vėlavus duoti adekvatų atkirtį pasaulinei krizei.
Ką sako ES vadovų tarybos „išvados“?
Maždaug dešimties puslapių standartinių frazių rašinėlis su penkiomis temomis:
bei nuorodomis kada bus artimiausi naujų biurokratinių ES dokumentų svarstymai, atskaitos tašku kokybės vertinimui pasirinkus tą patį penkiasdešimties didžiųjų grėsmių pasauliui rizikų raportą[5], parengtą stipriausios pasaulio profesūros Davoso forumui, iš karto rodo briuselinės biurokratijos neįgalumą adekvačiau reaguoti į visuomenių poreikius. Apie kokį finansų stabilumą galima iš vis kalbėti bei tuo remiamą bendrąją strategiją, kai jau dešimtmetį nėra ES ekonomikos efektyvumo sprendinių – 16 mln. bedarbystė, 125 mln. esančių materialiniame skurde su įspūdingu kontekstu: du tūkstančiai organizuotų gaujų, prekyba narkotikais, ginklais, žmonėmis, gamtos tarša ir rūšių nykimas, sergamumas su tebekylančia totalios alergizacijos banga yra dalykai, kurių biurokratų nuolat kurpiamos ir pakišamos vadams pasirašinėti „adžendos“ nekeičia metų metais.
Užimtumo politikos neturėjimas, už kurį atsakomybė tenka ir ES komisarui Vyteniui Andriukaičiui, neužtikrinusiam maisto saugos nuo žemės ūkyje naudojamų nuodų produktuose likučių besikaupiančių organizme metų metus per ekologinės žemdirbystės išplėtojimą yra ir ES, ir Lietuvos „achilo kulnas“, žlugdantis visą ES projektą. ES vadovams nenorėjus suprasti, kad 1 mln. imigrantų tai yra, visų pirma, vieno milijono naujų darbo vietų problema. Žinoma, ne viskas yra taip fatališkai blogai – žmonės kuria, dirba, kovoja, jaunuomenė gindama savo ateitį dėl klimato eina į gatves, tačiau pasaulyje kasmet dėl valdymo neefektyvumo tebėra prarandamos kolosalios lėšos, kurios prilygsta, pasak ekspertų, skiriamoms visai planetos infrastruktūrai. Pabaigai paklauskime – kodėl ES komisiją sudaro 28 komisarai su savais biurais, o Lietuvoje ministerijų tik 14? Tebūnie ir trigubai daugiau, jei taupytų valstybei ir visai ES milijardus.
[1] https://www.consilium.europa.eu/media/39922/20-21-euco-final-conclusions-en.pdf
[2] https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/audronius-azubalis-nueinancio-europos-vadovu-tarybos-pirmininko-strategija-europos-ateiciai-kokia-ji.d?id=81501387
[3] „The European Council adopted a new Strategic Agenda 2019-2024 for the Union. It will discuss the follow-up to the Strategic Agenda in October 2019“, „The European Council welcomed the work done under the Romanian Presidency and took note of the various elements of the MFF package. It called on Finland’s Presidency to pursue the work and to develop the Negotiating Box. On that basis the European Council will hold an exchange of views in October 2019, aiming for an agreement before the end of the year“, „The European Council will finalise its guidance before the end of the year with a view to the adoption and submission of the EU’s long-term strategy to the UNFCCC in early 2020. In this context, the European Council invites the European Investment Bank to step up its activities in support of climate action.“, „On the occasion of the Eastern Partnership’s 10th anniversary, the European Council reaffirms the importance of this strategic partnership and invites the Commission and the High Representative to evaluate existing instruments and measures and, on the basis of appropriate consultations, to present by early 2020, with a view to the next Eastern Partnership Summit, a further set of long-term policy objectives“, „The European Council endorses the conclusions on enlargement and stabilisation and association process adopted by the Council on 18 June 2019.“
[4] https://europeelects.eu/2019spitzenkandidaten/
[5] https://www.weforum.org/reports/the-global-risks-report-2019
KELETAS SVARBIŲ POLITINIŲ DALYKŲ
Kęstutis K.Urba
POLITIKA. Yra ne vienas jos apibrėžimas. Bene populiariausias šiuo metu teigia, kad politika yra viešų reikalų tvarkymas. Be abejo, politika yra ir kova už didžiulių žmonių sluoksnių interesus: savininkų ar samdomų darbuotojų, moterų bei jaunimo, angliakasių ir kasininkų, jei jau eiti iki profesinių sąjungų lygmens. Konservatoriai mėgo naudoti klasikinį antikinį politikos apibrėžimą – tai valstybės valdymo menas. Tačiau kur mūsų “menininkai” – socdemai su konservatoriais, o dabar valstiečiai-latifundininkai nuvedė ir veda valstybę iš kurios daug kas jau pabėgo, aiškinti nereikia. A.Maldeikienė ilgą laiką aiškino, kad politika tai yra parlamentiniai debatai – formą pamatė, bet ne turinį.
POLITIKAI. Amerikiečių autoriai ciniškai teigia, kad politikams terūpi tik asmenininiai reitingai bei karjera, o ne valstybės reikalai. Idealizmas politikoje yra retas reiškinys. Kita vertus, politikai susiduria ir su objektyviu neaprėpiamu visuomeninių – valstybinių procesų sudėtingumu. Vien Lietuvoje ministerijos vadovaujasi daugiau nei 1700 įvarių rodiklių bei kriterijų. Seime šiuo metu yra “užraugta” daugiau nei 1200 įvairių įstatyminių projektų, kuriuos prikurpė ministerijų bei seiminė biurokratija. Jai gi būtina parodyti savo reikalingumą bosams – skyrių, departamentų vadovams, viceministrams ir ministrams ar seimūnams. Tame teisės aktų “sąvartyne”, suprantama, niekas dorai nesigaudo, nes svarbu pats įstatympataisdavystės konvejerio aptarnavimas – procesas bei keletas ritualų: vyriausybės valanda, triukšmingas komisijų kūrimas, o ne rezultatas. Taip yra ir todėl, kad nėra teisėkūros orientyro – neįsisąmoninta bent penki didieji visų visuomenių tikslai: GEROVĖ DAUGUMAI, TEISINGUMAS – teisminis bei socialinis-ekonominis, SAUGUMAS – išorinis ir vidinis nuo kriminalinių elementų, LAISVĖS – žodžio, susirinkimų, mitingų, tiėkjimo, rinkiminės… bei tam reikalingos TVARKOS kūrimas. Jau vien šių penkių tikslų skleidimas pagrindiniais rodikliais labai greitai parodo, kad be jų šimtinės čia neapsieiti. Todėl šių tikslų sparčiausias auginimas yra pakankamai sunki ir sudėtinga socialinės kibernetikos problema, kurią profesionaliai gvildenti tegali įvairių akademinių institucijų pakankamai išsilavinę žmonės, bet ne seimai ar vyriausybės su sava biurokratija. Tai gerai suprato XVI vyriausybės premjeras dr.Alg.Butkevičius, norėjęs steigti galingą mokslo centrą prie vyriausybės ekonominių-socialinių reikalų sutvarkymo projektams, tačiau, deja, oponentų (R.Žemaitaičio irkt.) pastangomis toks projektas buvo užblokuotas. Valstybė toliau palikta be smegenų.
Tokioje situacijoje, kur visą atsakomybę už sprendinius valstybei bei visuomenei – vyriausybės programos, kurią, vėlgi, sukurpia biurokratija, vykdymu prisiima partijų dauguma, svarbiausiu politikui dalyku tampa jo iškalba. Todėl daugumoje politikų interviu ar TV bei radijo laidų neišvengiamai vyrauja paviršutininiškumas, tuščiakalbystė, pažadinė auksaburnystė greta vienos kitos racionalesnės minties, kurios, visvien tampa fragmentuoto mąstymo atspindžiu. Geriausias pavyzdys –I.Šimonytė. Retas kuris kalbas rašosi pats, o banalius straipsniukus neretai rašo padėjėjai.
Neretai politikoje yra stebimas ir asmeninio finansinio kapitalo vertimas politiniu bei atvirkščiai.
PARTIJOS. Politikai susimeta į organizacinius junginius, vadinamus partijomis, kurių viduje vyksta ne mažiau aštrus klaninis asmeninis konkuravimas nei kalbant gamtos terminais – tarprūšinis tarpartijinis. Jame lemia vienų ar kitų dažnai nupirktų informacinių kanalų palaikymas. Partiniai “bonzos” yra įgudę, ypač, prieš rinkimus kalbėti vizijų, tikslų, uždavinių, strategijų ir programų, retsykiais konkretesnių planų terminais, kurie dažniausiai po išrinkimo yra primirštami, nes pakliūnama į biurokratijos spąstus – įstatympataisdavystės konvejerio aptarnavimą, kuris atima laiką skirtą bent jau pagrindinių finansinių srautų parlamentinei kontrolei. O ir visuomeninių procesų sudėtingumas nesulaukia reikiamų sprendinių iš, kaip taisyklė, nusišalinusios akademinės bendruomenės, kuri užsiima smulkiais sau įdomiais ir sau svarbiais dalykais. Tokia situacija Lietuvoje ypač sėkmingai naudojasi magnatai bei latifundija tiesiogiai, jei prasmunka į Seimą arba per savo atstovus – laiko sau naudingus žemus mokesčius bei išsidalina vietinio biudžeto dalį bei milijardines europines lėšas sau. Tai rodo kad ir socialinę nelygybę atspindintis GINI koeficientas, kuriuo Lietuva yra tarp pasaulinių lyderių.
ATSTOVAVIMAS. Tiek partijos, tiek prezidentai, seimūnai ar savivaldybių išrinktieji mėgsta kartoti, kad jie atstovauja rinkėjus, o tarptautiniu mastu – Lietuvą. Tai yra loginis absurdas ir eilinis mitrus mulkinimas, nes ir visa Lietuva susideda iš pakankamai skirtingų žmonių su nevienodais, dažnai antagonistiniais tikslais, kuriuose su tam tikromis išimtimis visi kariauja su visais arba kaip pabrėžia A.Juozaitis – visur vyksta kova dėl dominavimo. Todėl ir fiziškai, ir informacinių ryšių ribotumo prasme atstoti rinkėjus yra neįmanoma.
Atstovauti tėra įmanoma rinkikus trumpam suvienijančią vieną ar kitą rinkiminę, nors ir abstraktoką, bet vis tik, programą, tačiau dabartiniame visuomenės išsivystymo ir išsilavinimo lygmenyje joms, deja, tenka minmalus ritualinis vaidmuo. Net A.Maldeikienė žadėjusi atsiskaityti spaudos konferencijoje už savo darbą Seime, tai atidėlioja, ir yra neaišku ar ji pati pamena savo rinkinę programą – 2016. Todėl rinkimuose nemenkas vaidmuo tenka gražbylystei, išvaizdai, įtikimui, pažadams ir gebėjimams pasirinkti trumpą informacinį signalą rinkėjui į kuriuos reaguoja vis dar apie pusę ar dar gerokai mažiau į rinkimus-perrinkimus ateinančių rinkėjų, bet ne programai. Likusi dalis suvokia visą beprasmybės mechanizmą ir balsuoja “kojomis”.
Tokia politinės kultūros situacija yra naudinga politikieriams, nes rinkimus nuolat laimi jie, bet ne rinkėjai. Taigi su iškreipta atstovavimo – ne vieningo intereso sutapusio su programa už kurią derėtų atsiskaitinėti, o abstraktaus žmonių atstojimo samprata, kai nėra veiklos skaidrumo, atsiskaitomumo bei atsakomybės, yra laidojama ir pati demokratijos esmė, kuriai belieka tik periodinės rinkiminės apeigos. Tad nenuostabu, kad seimai nevykdo savo priedermės GEROVĖS DAUGUMAI auginime, skirtingai nuo asmeninės, ir jų reitingai yra patys žemiausi, skirtingai nuo gaisrininkų ir bažnyčios, nes žmonės jaučia tikrus dalykus. O netikrus – keikia.
VISUOMENĖ. Jos nuotaikas, pasirinkimus ir elgseną stabilesniais laikotarpiais valdo jais manipuliojanti žiniasklaida, o aštresniais kriziniais – oponuojantys lyderiai, kurie nebūtinai turi jau patirtį politikos sluoksniuose. Verslo savininkai žiūri savo pelnų augimo, samdomieji arba kenčia moralinę bei materialinę priespaudą arba normaliau uždirba savęs ir artimųjų išlaikymui. Aktyvesni ekstravertiškesni (“karjeros IV tipažas” pagal E.Fromą) buriasi į įvairias organizacijas arba eina net į partijas, o didžioji dalis yra tiesiog susvetimėję (fatališkasis, kuriam viskas nulemta, tipažas ar “mano namai – mano tvirtovė”, rinkos – “viskas perkama, viskas parduodama” – tipažai) savo valstybės reikalams arba jų veikla reiškiasi vien piktų komentarų lavina. Daugybė žmonių turi nemažai vidinio gėrio, tačiau jo sinergiškas sujungimas tebėra didžiulė problema ir dėl poreikio bei instinkto – dominuoti siekiant lyderystės bei informacinių dirgiklių okeano, kurį vis pildo, dažniausiai, banali, lėkšta arba parsidavusi žiniasklaida.
EUROPA ir PASAULIS. Jų raidą lemia darbo ar žudymo našumą bei galią lemiančios naujos technologijos, dėl kurių išryškėja valstybinė lyderystė bei galių pasiskirstymas. Stabilumo laikotarpiais yra svarbūs verslo savininkų – žiniasklaidos – politikų sluoksnių su lobistais – samdomųjų darbuotojų santykiai bei konkuravimas. Pirmiems yra svarbūs minimalūs mokesčiai bei priėjimas prie biudžetinių lėšų bei visuomeninis ar tarptautinis karinis bei finansinis stabilumas. Apie ekologinį buvo negalvojama. Lyderiais esant kapitalo koncentracijai saujelės rankose yra stambieji koncernai bei bankai – trys tūkstančiai pasaulio šeimų. Žiniasklaidai svarbu kuo brangiau save parduoti – reklamai, piliečiui ar politikams, nors pasitaiko ir ieškančių tiesos bei teisingumo. Politikams, išskyrus idealistų saleles, kaip minėta, tėra svarbu savi reitingai bei politinio kapitalo vertimas į finansinį. D.Grybauskaitė yra tipiškas arogantiško įsitraukimo į tarnavimą biurokratinei sistemai pavyzdys.
Europarlamentas tebėra demokratijos grimasa, kadangi jame buriuojamasi apie ideologijas, bet ne valstybėse žiniasklaidos parinktuosius – išrinktuosius. Lemia didžiųjų valstybių interesai, o parlamentiniai debatai tėra to paties, tik rafinuotesnio biurokratinio įstatympataisadvystės konvejerio aptarnavimo ritualinis atspindys. ES direktyvos daugeliu atvejų kelia pasidygėjimą jau vien dėl formato. Europarlamentas nėra mokslo įstaiga, todėl jo nariai, kuriems pavedama parengti vieną ar kitą pranešimą turi remtis arba savo sumanumu arba stipriai konsultuotis su akademiniais sluoksniais. Ką nuveiks tokia A.Maldeikienė, kuri taikė į sau patogią žaliųjų frakcijos kertelę, bet pateko į žymiai sunkesnę – žmonių partijos, jai paskirtoje pinigų politikoje, po metų kitų sužinosime. Ypač, jei driokstelės nauja krizė. V.Uspaskich, V.Tomaševskis, P.Auštrevičius toliau liks neryškiais, mano bičiulis p Br.Ropė beviltiškai kovos su žemės ūkio chemizacija, o A.Kubiliaus, R.Juknevičienės, L.Mažylio, J.Oleko žanrai greta « rusai puola » lieka absoliučiai neaiškiais. Tiesiog pritaps prie ritualinio proceso, kuriam bandys priešintis S.Jakeliūnas.
V.Blinkevičiūtė viešai pasižadėjo Šventojoje imtis kainų šėlsmo, diktuojamo prekybos oligopolizcijos-kartelizacijos ne tik Lietuvoje. Bet vištukus, kaip sakoma, skaičiuosime rudenį. Gaila, kad nepateko V.Radžvilas, nes jis turėjo idėją skelti europarlamentą į dvi dalis, kad rastųsi vienodo atstovavimo valstybių balsui galimybė, bet be veto teisės. Ar to imsis dabar kiti – bus matyti.
Samdomiesiems svarbiausia asmeninė bei artimųjų gerovė, todėl pasaulis išjudėjo dešimtimis milijonų, ieškančių geresnės vietos po mėlynu dangum. Ieškančių duonos ir reginių-žaidimų, kurie ne tik Paryžiaus gatvėse savo liemenėmis nejuokais užkaitino klimatą.
PERSPEKTYVA. Visuomenėms yra iškilęs poreikis spręsti tiek savas lokalesnes, tiek globalias problemas.
Jų rizikų vertinime lyderiais yra geriausia pasaulio profesūra, susibūrusi globalių rizikų raportų[1] kasmečiu rengimu Davoso forumui. Bet įvertinti rizikų poslinkius dar nereiškia rasti problemų sprendinius. Turėtų išryškėti svarbus visuotinio apmokestinimo siekis Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje kovojančio dr.Alg.Butkevičiaus pastangomis, tačiau tai yra bendras visos socialdemokratijos reikalas. Lietuvos akademinė bendruomenė yra beviltiškai užkerpėjusi savo smulkiuose interesuose – kovoje dėl minimalių finansų bei išlikimo dar ir todėl, kad seimai Akademijos prezidento tvirtinimui teskyrė minutę kitą, o Akademijos saviorganizacijos ir orientavimosi į rizikas bei esmines valstybės problemas – nėra. Kaip ir Seimo noro, teikiančio Akademijai užduotis bet be reikaimo finansavimo. Todėl ir neatsako, nors pagal stautą konsultuoja seimus bei vyriausybes. Todėl proveržis pasaulyje, neatrodo, kad eitų iš Lietuvos, kaip tai buvo apie 1895 metus susikūrus BUND bei iš jo RSDDP ir nuvedus į kur reikia-nereikia, juolab paskutinius Sąjūdžio mohikanus prof.V.Radžvilą ir dr.A.Juozaitį rinkėjai atmetė, nes juos iš dalies ignoruoja oficiozai ir privati žiniasklaida, o aštria teismine logika pasižymintis dr.Z.Vaišvila yra įtrauktas kovų su teismų sukčiavimais bei anstolių puolimu.
Šiek tiek vilčių teikia Lietuvos padangei G.Palucko-G.Landsbergio-E.Gentvilo-V.Čmilytės-V.Sinkevčiaus jaunatviška energija, tačiau juos neišvengiamai įsiurbia egzistuojanti biurokratinė oligarchinė magnatinė-latifundinė sistema. Ar jie sugebės ją reformuoti? Prezidentas G.Nausėda yra tam palanki ir dėkinga figūra, turinti rimtų gerovės daugumai didinimo užmačių, kurios netrukus atsimuš į biurokratinę sistemą. Tačiau žadamas ministrų pašokdinimas pagal konkrečius rodiklius yra demorkatinės pažangos vyturys. Esu dėkingas Prezidentui, kad išgirdo.
SPEC.TARNYBOS. Užsieninės siekia įkurti, užvaldyti informacinius kanalus, manipuliuoti rinkėju, prastumti į politikų terpę savo agentūrą, užvaldyti jėgos struktūras bei vogti viešus ir privačius finansus bei vykdyti psichologinį karą, kad kuo daugiau emigruotų ir žlugtų valstybė arba taptų neįgalia išsikapstyti iš esamos komos būsenos.
[1] http://www3.weforum.org/docs/WEF_Global_Risks_Report_2019.pdf
“PADĖKITE” LRT ŽVAIGŽDĖMS INGRIDAI ŠIMONYTEI BEI RASAI TAPINIENEI
Kęstutis K.Urba
Vakar – 2019 06 19 šios abi damos postringavo apie šį bei tą[1] LRT “Dienos temoje”, kuri taip ir liko pakankamai neaiški. Žinoma, I.Šimonytė blykstelėjo ir Mikės Pūkuotuko išmintimi, o R.Tapinienė ėmėsi net šauniojo Šveiko, tačiau vienas esminių dalykų – “mūsų pajamos” taip ir liko eilinės demagogijos pelkėje, beje, padiktuotoje pirmos fragmentuoto mąstymo, o antros – ekonominio išsilavinimo stokoje.
I.Šimonytė teigė:
“Bet yra vienas klausimas, į kurį niekas nemalonėja atsakyti: tai kiek galima tampyti į skirtingas puses tą pačią „kaldrytę“ – 31 proc. mokestinių pajamų santykio su bendruoju vidaus produktu, ir įsivaizduoti, kad galima ją taip betampant kažkaip visas šitas problemas išspręsti. Kaip esu sakiusi turbūt jau ir kampanijos metu, ir ne vieną kartą, kad mes visą diskusiją pradedame ne iš to galo. Mes pradedame diskusiją iš to, kaip norime būti geri visiems. Bet dar Mikė Pūkuotukas sakė, kad visų daug, o visko mažai. Tai vis dėlto pirmiausia reikėtų kalbėti apie tai, o kas yra galima su mūsų finansiniais ištekliais.“
Štai čia, paskutiniajame sakinyje ir yra visas šuo pakastas. Mūsų jai reiškia, tik valstybės, o ne ir kiekvieno piliečio asmeninius piniginius išteklius, kuriuos apsprendžia ne tik algos, pensijos, pašalpos, pagaliau, stipendijos dydis, bet ir jų santykis su būtiniausių prekių kainų parduotuvėse dydžiais. Man jau atsibodo kartoti, kad didžiųjų prekybos tinklų penkiamonopolio, prie kurio šliejasi ir „Lidl“ oligopolis šiais IT laikais kainodaroje elgiasi kaip tipiškas kartelis: kiek valdžia ar savininkai pamalonintų žmones didesnėmis pensijomis, algomis, tiek jie eilinį kartą užkelia kainas ir pasiima visą grietinėlę. Ši aktualiausia ir aštriausia problema abiem pašnekovėms neegzistuoja, nes jos žino tik klasikinį – „kainas nustato rinka“, o nesąžininga prekyba, kuriai ES skiria ne patį menkiausią dėmesį ne viena byla prieš koncernus, nėra jų dėmesio centre.
I.Šimonytė atliko ir reveransą skęstančiam G.Kirkilo „laivui“: „O jeigu tie ištekliai per maži? Tai tuomet galbūt reikia kalbėti apie tai, kaip tuos išteklius padidinti. Kol kas girdėjau tiktai vieną pasiūlymą ta linkme. Berods, Socialdemokratų darbo partija pasiūlė vieną tarifą – gyventojų pajamų mokesčio skalėje įdėti dar kažkokį trečią.“ Oj, kaip negražu, nes nereikia apgaudinėti kitų, kadangi tarifus progresyvumo linkme ne taip jau senokai keisti siūlė ir G.Paluckas su R.Budbergyte, ir L.Kasčiūnas su Ž.Paviloniu.
Esmė glūdi tame, kad eilinį kartą ir S.Skvernelio valdžiai padidinus socialines išmokas, nesant, adekvačiai antikartelinei kainų politikai, (kuri turi eiti, pirmiausia, kad rastųsi konkuravimas už pirkėją kainų mažinimu, per lengvatas smulkiai ir vidutinei prekybai, o jos I.Šimonytė 15 metų „atidirbusiai“ Finansų ministerijoje mokesčių srityje nei kiek nerūpėjo), iš viso didesnio BVP perskirstymo pralobs tik tie patys prekybos tinklai.
Tenka konstatuoti liūdną išvadą, kad I.Šimonytė dėl savo siauro požiūrio ir negebėjimo suvokti ekonomiką kaip sistemą, kurioje figūruoja ne tik valstybės biudžetas, bet ir piliečių („mūsų pajamos“) atstovauja ne rinkėjus, o siaurą keleto prekybos tinklų savininkų interesą. Dėl šios priežasties, I.Šimonytės prie ne tik viešos finansų politikos negalima prileisti per šūvio atstumą.
Tegul ji skaito radijuje vakarais pasakas vaikams, mokina juos paprastų, elementarių gyvenimiškų tiesų, o ne eilinį kartą mulkina žmones, beje, už jų pačių – mokesčių mokėtojų pinigus. Bet tai jau pirmiausia pačios konservatorių bendruomenės problema. O R.Tapinienei teatleidžia Dievas, nes ji nežino ką ir su kuo kalba. Tiesiog per tuo suinteresuotus režisierių ir prodiuserį kilstelėjo keletą reitinginių taškų vienai svarbesnių politinio lauko figūrų. Bet nuo to Lietuvai tik blogiau.
[1] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1071102/simonyte-nera-gerai-kai-istojes-i-partija-siandien-rytoj-nusprendzia-kandidatuoti-i-pirmininkus
LIETUVIŠKAS IR EUROPINIS DEMOKRATIJOS BOLŠEVIZMAS
Kęstutis K.Urba
ES artėja svarbiausių postų dalybos, kuriose vietinė mūsų žiniasklaida „pučia“ D.Grybauskaitės šansus[1], o vakar į ES komisarus dar piršo ir Finansų ministerį V.Šapoką. ES komisaro posto dalybose apsireiškė su sava nuomone Delfi [2]ir R.Žemaitaitis, nes jame gal mato net save patį. Tik kad jo derybinės galios koalicijoje yra per silpnos. Nesunku suprasti, kad kandidatų vardijimas tėra tiesiog tam tikro politikierių sluoksnio reitingų pakėlimas – „pamanykite tik, pretendavo net į ES komisarus“, mąsto naivūs rinkėjai.
Betgi, jei Lietuva pagal Konstituciją yra demokratinė valstybė, priklausanti demokratinei pagal sutartį ES, tai turi prasidėti pretendentų teikiamų ES vizijų, tikslų, uždavinių, programų ir net reikalingiausių žmonėms teisės aktų projektų svarstymai. Deja, tematome tiek Lietuvoje, tiek ES sostinėse bei Briuselyje tik klanų stumdynes, nes pas mus ir pas juos tebėra gaji “bolševikinė” praktika – “vsio rešajut kadry” (viską lemia kadrai).
Pažvelkime, koks gi D.Grybauskaitės 10 metų įdirbis Lietuvai bei ES. Kad prasilenkta su realybe ir jos kalbų rašinėtojo „spyčraiterio“ suregztoje kalboje – „Lietuvoje viskas gerai“, supranta daugelis. Kad tie beveik pusantro šimto prezidentūros teiktų įstatymų Seimui nepakeitė Lietuvoje situacijos į gera samdiniams bei žemesnio rango viešojo sektoriaus darbuotojams, pensininkams, vaikams ir neįgaliems (bent 2.5 mln.) – faktas. Kad absoliučiai neaišku, ką konkretaus be „rusai puola“ DG nuveikė ES Vadovų taryboje ar turėdama net Jungtinių tautų tribūną, yra akivaizdu.
Kad mūsų demokratinės parlamentinės Respublikos Seimas nesugebėjo vykdyti netgi debatų, nekalbant apie DG rinkimų kampanijų 2009, 2014 metų programėlių vykdymo kontrolę ir svarstymus po metinių prezidentūros pranešimų, nenuostabu, nes kiekvienas seimūnas nori tapti bent jau ministeriu, o bandyti reikalauti laikytis demokratijos raidės – „veiklos skaidrumas, atsiskaitomumas už pažadus bei įsipareigojimus ir atsakomybė“ yra jiems elementariai nenaudinga „kaby čego nie tovo nie vyšlo“ (rus. kad kažko tokio netokio nenutiktų).
Tad DG prezidentavimo esmė susivedė į ministrų kabineto nuolatinį, kalbant žargonu, „strojinimą“, lėkštokas spaudos konferencijas bei nuolatinį gliancinį savęs demonstravimą, sukinėjantis bei paveiksluojantis greta pasaulio galingųjų užsieniniuose vojažuose. Belieka jos hagiografams tai įvardinti – „turi stuburą“, o visa ta demokratija paliekama naviems rinkėjams, kurių pusė dėsningai nedalyvauja eiliniame durninimo spektaklyje. Gal su naujo Prezidento išrinkimu situacija pradės keistis?
Išvada peršasi elementari – Lietuvoje neveikia esminis demokratijos mechanizmas dar ir dėl beveik visų politinių programų abstraktumo ir nekonkretumo. Šia prasme, graži išimtis yra Prezidento Gitano Nausėdos gerovės valstybės planas Lietuvai su siekiu ministrus ir visą kabinetą vertinti pagal labai jau konkrečius rodiklius.
Gi vakarykštis iš TV ekranų komentavusių D.Grybauskaitės pozicijas viršūnėse Arnoldo Pranckevičiaus, Ramūno Vilpišausko kalbėjimas paliko šleikštų pataikavimo, demokratijos mechanizmų svarbos ignoravimo ar geopolitinių nykštukų komplekso diktuojamą „kad Lietuva būtų žinoma“ ar „kad mums šis tas daugiau nubyrėtų“, skiedalą.
Deja, per visus VII Seimus neatsirado valstybės vyrų, kurie sutvarkytų šį reikalą –kad rastųsi ne politologų „analizai“, o rimti debatai po prezidentės metinių pranešimų (tereikia Seimo statuto papildymo ir drąsos, pasakyti, kad „karalius tai nuogas“), o balotiruojantis į ES postus irgi vyktų kampanija pagal demokratijos reikalavimus. Tiesa, ES komisaro kandidatūrą dar turės tvirtinti Seimas, bet pagal buldozerines tradicijas nusimato vien formalumas, o ne giliausia diskusija dėl Lietuvos bei ES situacijos ir perspektyvų, išgaunant pretendento įsipareigojimus.
Gi A.Valinskas išvadinęs ponią boba ar S.Skvernelis ir L.Graužinienę, ir D.Grybauskaitę „statęs į vietą“ susilaukė skirtingų reitinginių viražų. Tad tokia ta pas mus demokratija. Bolševikinė tebėra.
[1] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kova-del-vieno-auksciausiu-es-postu-grybauskaites-ateiti-gali-nulemti-penki-nezinomieji.d?id=81487823
[2] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skeptiskai-vertina-kalbas-del-kandidatu-i-eurokomisarus-tai-yra-burimas-is-kavos-tirsciu.d?id=81500033
KARIŠKAS VAIZDELIS
Šiandien prie Seimo sutikau Vilniaus Sąjūdžio skyriaus vadovą L.Kerosierių. Jis pasakė, kad Lietuvoje jau kelintas mėnuo daugėja gyventojų todėl, kad atvyksta ukrainiečiai ir belorusai. Aš pridūriau, kad ir dėl BREXIT neapibrėžtumo lėčiau išvykstama iš Lietuvos. L.Kerosierius paprašė manęs. Kad aš apie tai parašyčiau. Man yra keista, nes apie tai, kad kremliaus tarnybų tikslas yra nustumti baltus į Baltiją esu rašęs sausio 13ai prieš keletą metų lapelyje ir jį įteikęs VSD šefui D.Jauniškiui į rankas. Tad jei Sąjūdis ir mato grėsmę, tai tegul eina aiškintis dėl to į VSD ar piketuoja ten. Tokia organizacija ir dar man beveik 65 metų reikia gvildenti demografinius dalykus. Juk konservatoriai Kasčiūnas ir Ažubalis susirūpinę net ES demografija, tai tegul pajudina pirštą ir dėl Lietuvos, juolab ir šventojoje, kur buvau nuvykęs kaip žurnalistas pasidomėti kaip vyksta LSDP sąskrydis bei paprašyti Blinkevičiūtės, kad darytų tvarką ES komisijoje, nes tie tingūs komisarai Oitingeris, Moskovičius ir Dombrovskis, kurie atsakingi už ekonomikas bei finansus tingi lankytis visose ES narėse per jo politikos semestrą. Blinkevičiūtė pasakė, kad yra toks susitarimas, kad kievienas komisaras lankosi savose valstybėse dėl stabilumo programų, tad man beliko atsakyti, kad laikas blogus įpročius virtusius papročiais keisti, juolab V.Andriukaitis yra atsakingas už geresnį reglamentavimą.
Beje, spec.tarnybų žmonės sukinėjosi tiek Šventojoje, tiek ir, atrodo, šiandien Vilniaus gatvėse, bet, pasak Kerosieriaus aš turiu dar „arti“ su savo varganiausia pensija bei buvimu ir už Sąjūdį, ir Kasčiūną bei kitus veikėjus ir dar reikalauti elementarios tvarkos Europos Komisijoje!
Jis pats yra ekonomistas, o kad Sąjūdis absoliučiai ignoruoja socialinius-ekonominius dalykus, nes susikoncentravęs iš esmės vien į istorinę atmintį – taip suvokia patriotizmą. Kai tai išdėsčiau Kerosieriui, jis atsakė tipiškai socdemiškai – ŽIŪRĖSIME… Prisižiūrėta neveikimo iki valiai. Skelbkite naują piliečių surašymą arba atlikinėkite dalinį – juk ir normalios statistikos pas mus nėra.
PVM nepririnkimas rodo akivaizdų apyvartos menkėjimą – katastrofiškas rodiklis dar ir todėl, kad ukrainiečiai bei belorusai dirbantys Lietuvoje natūraliai siunčia uždarbius saviškiams.
Dabar belieka pasakyti visiems kerosieriams ir kasčiūnams – eikit tamstos nuo mano biednos galvos – PO VELNIŲ. Ir sveikata ne ta, ir galimybės. Kaip kovojote –taip ir turime.
Kęstutis K.Urba
2019 06 17
NAUJA TRAGIKOMEDIJA SEIMO EUROPOS REIKALŲ KOMITETE
Kęstutis K.Urba
2019 metų birželio 12 d. Seimo Europos reikalų komitete, vadovaujamame Gedimino Kirkilo įvyko Europos Komisijos rekomendacijų[1] Lietuvos stabilumo programai – 2019[2] „pristatymas“[3] – svarstymas[4].
Jis susidėjo iš dvidešimties minučių trukmės ES komisaro Vytenio Andriukaičio kalbėjimo komiteto nariams, dalyvavusiems Švietimo ir mokslo bei Sveikatos apsaugos ministrams, Ekonomikos ir inovacijų bei Socialinės apsaugos ir darbo viceministrams bei diskusinių pasisakymų.
Viskas paliko slogų įspūdį, pradedant pačia Lietuvos Stabilumo programa – 2019, Europos Komisijos reagavimu – rekomendacijomis bei kalbėtojais minimame posėdyje. Trumpai apibūdinant, tenka teigti, kad vienas vietinis Lietuvos Finansų ministerijos specialisto Irmanto M. sukurtas niekalas, o tokia kokybė buvo užprogramuota jau pačios ES sutarties bei ES Stabilumo pakto negaliose, susilaukė kažkurio anoniminio ES biurokrato turinčio menką supratimą apie Lietuvą, paduoto pasirašyti EK vadovui J.C.Junkerui, standartizuoto prastos kokybės atsako, todėl ir pats tokio pobūdžio dokumento pristatymas Seime vykęs bent penktą kartą, dar kartą nedavė jokių reikiamų rezultatų.
Bet apie viską iš eilės. ES sutarties ir greta jos esančių teisės aktų bei politinių vyksmų didžioji problema yra tame, kad sutarties laisvo kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimo bei kiti, taip vadinami laisvos rinkos fundamentalistų ortodoksų sukurti ir patvirtinti straipsniai gerokai lenkia kitus, skirtus atskirų regionų gyvenimo lygio vienodėjimui, o ir daugumos ES samdomų darbuotojų gerbūvio kokybė lieka ta pačia ar prastesne dėl taršos ir klimato kaitos bei sergamumų jau dešimtmečiais, skirtingai nuo daugumos išsiplėtojusio verslo savininkų. Visa tai išsiliejo „geltonųjų liemenių“, kurios savo klasikine esme yra raudonos, sambrūzdžiu bei ne tik žaliųjų, bet ir nacionalistinių jėgų stiprėjimu ir augančiu nepasitenkinimu neefektyviu ES biurokratiniu bei politiniu antstatu. Pastarajame rinkėjai vėl nesuteikė pasitikėjimo kairiosioms jėgoms dėl jų išsigimimo – oportunizmo, tuščių, skambių ritualų bei subiurokratėjimo.
Pagrindinis ES sutarties trūkumas – vieningos mokesčių sistemos ar bent jau jų harmonizavimo tikslo nebuvimas, todėl E.Macrono kalbėjimas apie vieningo finansų ministro poreikį yra giliai prasmingos. Kad sutartyje numatytas Stabilumo paktas, kurio liokajiškai laikosi Lietuva, patekusi į pačių paklusniausių Europos Komisijai penketuką yra fikcija, geriausiai parodė paskutinioji didžioji pasaulinė 2008 m. finansų ir ekonomikos krizė per kurias labai išaugo injekcijos į bankus, o valstybių skolos tiems patiems bankams nesumažėjo.
Kitaip tariant, pati ES sistema su 16 mln. bedarbių armija bei 125 mln. materialinių skurdžių nesugeba stabiliai vystytis dėl reguliacinių poveikių ir antikrizinės prevencinės biurokratijos diktuotos, politikos neadekvatumo, žiniasklaidos lėkštumo ir lobistinės „prostitucijos“, kapitalo koncentracijos saujelės magnatų ir latifundininkų rankose pragaištingumo.
Tvarus ir darnus vystymasis lieka nuvalkiotu lozungu, o gyvenimus „veža“ į priekį gabių inžinierių ir praktiškų mokslininkų vakariečių kuriamos naujausios technologijos su kuriomis netyla ar tampa dar labiau girdimais žvanginimas ginklais.
Situaciją, kurioje stabiliomis lieka tik augančių skolų grimasos, gerai iliustruoja šie paveiksliukai Pirmasis rodo valstybės skolos santykį su BVP. Betgi ir skola skolai nelygi, jei investuojama vien į socialinį-politinį stabilumą – „pravalgymą“, kurį diktuoja prastas dirbančiųjų/išlaikytinių valstybėje santykis, o ne naujas darbo vietas bei technologijas.
Krizės pamokos yra iškalbingos, bet ne visų suprastos ir išmoktos. Tiems, kurie keliaklupsčiauja ir liaupsina Lietuvai, atseit, sektiną Airijos pavyzdį, nesusimąsto, kokia gi ten yra vokiško kapitalo rolė, krizės metu susilyginusi, beje, su Didžiosios Britanijos. Ar mes matėme tokį Berlyno ir Frankfurto kapitalo antplūdį į Lietuvą 2009-2010 metais? Todėl konservatorių partijos ekonomistų-finansistų branduoliui yra apie ką susimąstyti ir radusis supratimui, jiems tektų gerokai pakoreguoti jų pelėsiu baigiantį pasidengti „Planą Lietuvai“, nes vien investicijų pritraukimu grįsta užimtumo politika per tris dešimtmečius nedavė norimo efekto.
Nenuostabu, kad ir Lietuvos Finansų ministerijos specialisto parengta Stabilumo programa – 2019 yra taip pat ydinga, dar ir tuo, kad joje nėra, netgi, Ekonomikos bei finansų ministerijos „bent jau rankos, jei ne smegenų“, todėl pačios programos esmė nusakoma trumpai – skurdas/pasiturėjimas bei situacija, ponai, bus stabilūs, jei nebus išorinio nestabilumo – nesitrauks išorinės rinkos. Kad joje nieko nerasite apie tą esminį dirbančiųjų/išlaikytinių santykį bei jo prognozes – nieko nuostabaus, nes tai biurokratinis, o ne akademinėse sferose rengtas dokumentas. Taigi, pasižiūrėkime dar ir į penketo probleminių ES valstybių skolų sąsajas krizės metu, ir suprasite, kad visas šitas ritualas nuo specialisto iki skyriaus, departamento vadovo, viceministro, ministro ir vyriausybės bei EK ir Seimo apie stabilumą tėra miražo „liudi Bagdada spite spokojno“ įsivaizdavimas bei beveik beviltiška paieška – ką reikia daryti?
O veikti, tikrai būtų labai daug ką, bet ne lokaliu Lietuvos, bet bent jau Europos Komisijos ir Europos Parlamento lygmeniu p Andriukaiti su išėjimu į užbiurokratėjusią Europos Tarybą bei Jungtines Tautas bei kitas struktūras ir pasaulines žiniasklaidas, nes globalioms problemoms reikia ir globalių finansų bei geresnio veikimo reglamentavimo. Šia prasme ES komisaro Vytenio Andriukaičio delegavimas pristatyti rekomendacijas Lietuvai buvo eilinis vadybinis nonsensas, nes čia Seime bei Mokslų Akademijoje turėjo būti pati kiečiausia diskusija su bent trejetu už ekonomiką ir finansus atsakingus ES Komisarus – Pierre Moskovicu, Giunteriu Oitingeriu ir Valdžiu Dombrovskiu, kad dar ir rastųsi grįžtamasis ryšys – Lietuvos rekomendacijos Europos Komisijai, juolab nei vienas iš 11 išrinktųjų į Europos Parlamentą savo rinkimų kampanijoje nepateikė nei vieno europinio teisės akto gerinimo vizijos. Todėl gerbiamas Andriukaiti, kuris geriau aplankytum kartą metuose bent jau video konferencijoje visas ES valstybes nares sau gerai žinomais sveikatos ir maisto saugos reikalais, kuris pats priklausai EK darbo grupei „Geresnio reglamentavimo ir institucijų reikalų“ ir nedelsiant pasirūpink prasminga vadyba, o jei tie komisarai tingi visa komanda apskristi visas 27 sostines, tai tokie mums yra nereikalingi. Be to, pats esi ir Darbo vietų kūrimo, ekonomikos augimo, investicijų ir konkurencingumo grupės narys, todėl būk malonus ir prispausk tą mūsų žemdirbių vadinamą KOGANU – komisarą Phil Chogan, kad itin plėtotų ekologinę žemdirbystę, nes tai ir daugybė naujų darbo vietų, ir užkarda totaliai chemizacijai – ligoms bei pvz. III vaikų alergizacijos bangai ir dėl liekamųjų žemės ūkyje naudojamų nuodų prieš piktžoles, vabzdžius ir pelėsį.
Visos mintys išsakytos birželio 12 d. Seimo posėdyje, su I.Šimonytės sveiku skepsiu ir patyčia vertos atskiro išgvildenimo bei vertinimo – patenkinamai nepatenkinamai rodo absoliučiai nelygias pajėgas – apgailėtinoką „smegenų šturmą“ bandant suvokti itin sudėtingą bei platų mechanizmą, kuriam reikalinga visai kitokia modeliavimo kultūra. Beje, modeliavimas būna statistinis, kuriame iš duomenų „ištraukiami“ trendai ir periodiniai svyravimai, būna ir matematinis, išreiškiamas sudėtingomis lygtimis, kurios nusako sistemų dinamiką bei tyrinėja katastrofų teorijoje net mažų poveikių sukeliamus milžiniškus nestabilumus (pvz. stumtelėtas akmenėlis ant skardžio). Būna modeliavimas ir elementarus schematinis, kurio ir palinkėčiau imtis.
Beje, savo žodžio EK „kūrybai“, kuri iki šiol nenori suvokti, kad Lietuvoje yra bent šeštas „juodųjų skylių“, sutraukiančių visus resursus, pradedant prekybos tinklų karteliniu oligopoliu, kurio veikimo pastarąsias pasekmes matome pricer.lt:
kurio trendas, eliminavus sezoniškumus yra kaip ant delno: valdžia duoda pensijų ir algų bei vaikų pinigus, o tie sutartinai vėl kelia kainas. Bet tai visiems stabilumams ir EK komisijos puspročiams yra tokia smulkmena, kad net po Briuselį jau gastroliuojanti apsukrioji A.Maldeikienė -Kirkilo „užvaduotoja“ pagal pareigas nesiteikė kaip nors reaguoti. Todėl jos darbą tenka daryti man.
Šiaip jau siūlyčiau tą Europos reikalų komitetą dėl totalios nekompetencijos išformuoti, bet juk varnas varnui ir Seime į akį nekerta.
[1] http://ec.europa.eu/transparency/regdoc/rep/1/2019/LT/COM-2019-515-F1-LT-MAIN-PART-1.PDF
[2] file:///D:/Users/viepri.DESKTOP-3AA00I3/Downloads/Stabilumo+programa.pdf
[3] https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35403&p_k=1&p_t=266923
DALIOS GRYBAUSKAITĖS METINĖS KALBOS FRAGMENTIŠKUMAS IR NEVIENTISUMAS
Kęstutis K.Urba
Įvairiais amžiais žinomieji mąstytojai pabrėždavo vieną ar kitą visuomenės ir valstybės organizavimosi pusę ar siekį. Jie teigė, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja tam tikras materialus gėris (Adam Smith, Keynes, Frydman), tam tikras jos saugumas-tvarka (Platonas, Hobbes), tam tikra pasirinkimo laisvė (Millis, Hayek) bei teisingumas (Russeou…). Būtent šių penkių visų visuomenių pagrindinių tikslų, beje, kažkiek ir susijusių tarpusavyje, visuma ir yra, bei turi būti atskaitos tašku, netgi, akivaizdžiai stokojančiai kryptingo išsilavinimo prezidentūros komandai ir D.Grybauskaitės „spyčraiteriui“ – jos kalbos rašytojui. Dar prisideda ir šių tikslų geografija – vidaus bei užsienio reikalai, nuo kurių ir buvo pradėtas paskutinis metinis absurdiškai nuolat skaitytas ne pasibaigus kalendoriniams valstybės metams, o „nuo savęs išrinkimo“, pranešimas. Tai reiškia, kad tokios „smulkmenos“ – biudžeto ir vyriausybės programos vykdymas, pagal Konstituciją mūsų Valstybės vadovui, nėra svarbus
Nežiūrint, kad ši D.Grybauskaitės kalba Seimui ir tautai apėmė plačią įvykių ir situacijų panoramą, ir pagal esamus politinės retorikos standartus bei lygį buvo, neabejotinai iškili ir tvirtokai suręsta, tik kruopšti analizė bei negailestinga kritika gali duoti naudos visuotinei pažangai, kadangi nuo Konstitucinio valstybės vadovo priklauso daug svarbių dalykų.
Užsienio politikos dalis kalboje labiausiai buvo skirta saugumo dimensijai – išsakyta griežta pozicija dėl Ukrainos, Astravo AE, akcentuotas kibernetinis saugumas. Elektros tinklų persichronizavimas bei SGD terminalas yra, irgi, iš energetinio saugumo srities, o dujų atpiginimas leidžia didinti gerovę, nors visos ofšorinės „laisvų laikraščių“ pasakotos istorijos meta šešėlį ir šiam šimtmečio projektui, nes abejonė pasėta, o aiškumo dėl pasiimamų šimtų milijonų nėra. Pabrėžtas buvo ir užsienio investitorių stygius, kuris, deja, aiškintas ne koncentruotos kvalifikuotos darbo jėgos stygiumi, o mūsų politikų skleidžiamomis apokaliptinėmis prognozėmis.
Taigi, jei europinis SAUGUMAS, ir iš dalies, GEROVĖ buvo kalboje paliesti ar pagvildenti, tai tarptautinis TEISINGUMAS, LAISVIŲ judėti darbo jėgai neatlyginami padariniai Lietuvai bei reikalinga nauja europinė TVARKA liko už borto.
Teisingumas turi du aspektus – tą kurį išsako savo nuosprendžiais teismai bei antrą, kuris telpa į socialinius-ekonominius vertinimus. Kiek mūsų piliečiai kreipėsi į tarptautinius teismus prieš valstybę, koks buvo rezultatas – kalboje nė ženklo. Taigi, ši tema toliau palikta pagarsėjusiam vandalui teisininkui Stanislovui Tomui.
Liko neminėta ir aktualoka ne tik Prancūzijai, bet ir visai Europai „geltonųjų liemenių“ tema, kuri sietina su tolesne kapitalo koncentracija saujelės rankose, ir didžiumos samdinių gerbūvio nedidėjimu per dešimtmečius.
Reikalingos ES naujos TVARKOS temoje negalima sutikti su K.Masiulio rašiniu[1] Delfi, kuris Lietuvos brandą susiejo su prof.V.Radžvilo bei dr.A.Juozaičio nesėkme rinkimuose, atseit, „tauta atmetė populistus“. Betgi, taip rinkimuose nutiko todėl, kad vienas nepalaikė kito varžantis dėl EP ir prezidento postų ir, kažkiek, ignoravo liaudį. Prof.V.Radžvilo siekis skelti Europos Parlamentą į dvi dalis, kad vienuose rūmuose būtų dalyvaujama po lygiai iš visų valstybių narių (būtina sąlyga – be veto teisės), kad atskirų valstybių siūlymus, susilaukusius daugumos pritarimo, be eilės svarstytų partijų (ideologijų) rūmai, labai sustiprintų ES ir užkirstų kelią nepagrįstam nacionalizmui. Todėl K.Masiulį tenka patį laikyti nusišnekėjusiu populistu. O ir A.Juozaičio keturi bokštai – „šeima, tikėjimas, švietimas ir kalba“, kad ir be deramo stiprumo socialinio-ekonominio pagrindo, nėra pataikavimas rinkėjui.
Negalima sutikti su Sorbonos dr. S.Tomo nuomone, kad antri EP rūmai yra nereikalingi, kadangi yra ES vadovų taryba, ir ES ministrų tarimiasi posėdžiuose, kur dalyvaujama po lygiai. Vyriausybės kanceliarija leidžia patekti į priėmimą pas ministrą tik kartą per ketverius metus, iki Prezidentės prieiti praktiškai neįmanoma, todėl eilinio piliečio demokratinė galimybė dalyvauti svarbesniuose sprendimuose yra labai ribota. Taigi, nors D.Grybauskaitės kalboje buvo daug ditirambų demokratijai, tačiau spragos TEISINGUMO, GEROVĖS DAUGUMAI AUGINIMO (kur pati sunkiausia mokesčių sistemų harmonizavimo tema) bei LAISVIŲ ir joms reikalingos TVARKOS temose rodo rimtas spragas Užsienio politikos vyksmo lauke. Neatrodo, ir kad Rusija atsisakytų slapto veikimo fizinio ir psichologinio teroro metodais kitose valstybėse (vakar pirma žinia iš TV ekranų buvo ne Prezidentės metinis pranešimas, o jį tipiškai užtriukšminusi apsinuodijusio metadonu 11 mėnesių kūdikio gydymo naujiena, kuri nustūmė į antrą planą patį svarbiausią įvykį). Gi tradicinė D.Grybauskaitės retorika Ukrainos problemų ir Rusijos atžvilgiu išskirtinių intelektinių pastangų nereikalauja, nes tai jau yra įprasti rutininiai dalykai. Išvada – užsienio politikos dalis Prezidentės kalboje liko pakankamai „skylėta“. Matyt, todėl, kad yra spragų „spyčraiterio“ bendrajame politiniame išsilavinime, kuris nesuteikė aiškios pagrindinių sąvokų hierarchijos. Neturint tvirtų atskaitos taškų, neišvengiamai susiaurėja ir regos laukas, ir naratyvas dėliojasi iš padrikokų gabalų – trūksta vientisumo.
Vidaus politikai buvo skirta didesnė pranešimo dalis, o tai, beje, atitiko ir D.Grybauskaitės vadovavimo kryptingumą: iš užsienio matėme iš esmės vien „gliancą“, o Lietuvoje visiems nuolat teko patirti ne pačios konkrečiausios pylos.
Bene pagrindinė pranešimo spraga buvo tame, kad jame iš vis nėra – užmiesčio, mokslo traktuojamo, kaip kaimo ir miškų suma, problematikos. Ir tai beje, būdinga per dešimtmetį visiems D.Grybauskaitės pranešimams. O kaimas bei pastaruoju metu dėl neapgalvotos LVŽS politikos ir miškai yra tapę Lietuvos silpniausia bei problematiškiausia vieta –jos „Achilo kulnu“. Gi kaimo reikalų įvardijimas per regionų politiką išplauna esmę dar ir todėl, kad ji siaura prasme mūsuose yra VRM kuruojamo regionams skirto fondo išdalijimas miesteliukų, didesnių nei 6 tūkst. gyventojų, „karaliukams“. Kitaip tariant, kaimo ir dar išlikusių gyvenviečių reikalai sau, o miesteliukų, rajonų centrų bei miestų –sau. Kaimui skirtų finansų dalybose dėl neteisingų lėšų skyrimo schemų, kad ir už pirmus 30 ha, šeimos ūkiai tirpste tirpsta akyse, o latifundija gerokai pralobo. 5-6 tūkst. stambiausių itin gerai, o likusiam 100 tūkst. ūkelių greitai bus „šakės“ – išmirs bei išemigruos, tad visi gausime stipriai chemizuotų technologijų maisto padarinių. Betgi, užmiestis – tai pagrindinis valstybės demografinis resursas.
Miesteliukų projektams skirti pinigai, beje, sėkmingai nuplaukinėjo didmiesčiams, o visas regionų politikos fiasco glūdi tame, kad bene pusė lėšų nuėjo darbo vietų sukūrimui, kurių trukmė neviršijo pusės metų. Kitaip tariant, lėšos nuėjo fasadų padažymams, granito plokštėms, šaligatviams, gatvėms, parkų suoliukams, užžėlusiems arba ne miško takams (vienas jų už Švenčionėlių man visai patiko). Lietuva nemažai pagražėjo, bet ir ištuštėjo –ne nuo to galo pradėta.
Taigi, su GEROVE kaime ir regionuose, suprantama, yra prastoka. Ir dalis miestiečių yra nelengvoje situacijoje – pensininkai ne visi turi daržus ir sodus, o bedarbių vien Vilniaus apskrityje – 19 tūkst., Kauno – net 26 tūkst., Klaipėdos – apie 7 tūkst. Todėl ir teko kalboje konstatuoti, kad „…didindami socialinį žmonių saugumą. Nors atskirties sumažinti ženkliai nesugebėjome“. Aušra Maldeikienė visai teisingai kolioja pačią „socialinės atskirties“ terminologiją. Man ši nepatinka, nes reikia kalbėti tiesiai – bedarbystė apie 111 tūkst., piliečiai susvetimėję valstybės reikalams – balsuoja tik pusė, o domisi valstybės reikalais ir savivalda dar gerokai mažiau ir t.t. Kad užimtumo politika yra, bene, didžiausia vyriausybės programos ir plano bėda – suprantama, nė žodžio, nes kalbėti apie socialinę atskirtį yra madinga, nors ir absoliučiai nekonkretu. Todėl, Gitano Nausėdos duotas glaustas įvertinimas – „trūko dėmesio bent Europos Komisijos iškeltiems socialiniams ekonominiams dalykams“ yra į patį dešimtuką.
Pranešime, suprantama, buvo skirtas dėmesys ir teisiniams dalykams. Pastebėsiu, kad Konstitucija nėra „šventa karvė“ ir ją galima bei reikia kažkiek pakoreguoti, tačiau išvardinti kalboje dalykai kelia nuostabą, nes privačių bei viešų interesų sankirta yra kaip ant delno, bet už tai niekas, kaip visada neatsako.
Pats Konstitucinio teismo veikimas su jų įmantriomis nutartimis man palieka dvejopą įspūdį, todėl, sakyčiau, kad į jį reikėtų įvesti ir Prezidento nuomonę su tam tikru svoriu (gal plius du balsai), nes tokiam teismui nepriklausomumo nuo Konstitucijos sergėtojo nuostata netaikytina.
Pasitikėjimas teismais nėra aukštas, o kiek ten veikia „klanai“ ar spec.tarnybų „stogai“ –sunku spręsti, nors tam tikrų indikacijų ir būtų. Kalboje liko neįvardinti ir skaičiai – apie 20 tūkst. baudžiamųjų bylų bei virš 200 tūkst. administracinių bylų per metus yra neadekvati spraga maždaug aštuoniems šimtams prokurorų ir tiek pat teisėjų. Taip yra ir todėl, kad jei žmogus neturi darbo, tai jis brakonieriauja, vagiliauja, plėšia, prisigeria, smurtauja dar ir todėl, kad „baltos apykaklės“ ima savo „atkatus“, ir, beveik, nieko už tai.
Taigi, TEISINGUMO sfera Lietuvoje nors ir buvo paliesta, bet paviršutiniškai.
SAUGUMO sfera, valstybės viduje, vėlgi, buvo įkomponuota į pranešimo išklotinės akcentą:
„Per pastarąjį dešimtmetį su stabilesne situacija sugebėjome priimti strategiškai svarbius valstybės raidai sprendimus:
Betgi, piliečių saugumas nuo nusikaltėlių –vagių, plėšikų, „kelių erelių“, narkomanų nebuvo įvardintas konkrečiais skaičiais, o žmones domina ne pastangos ir projektai bet rezultatas. Pagaliau valstybės ekonominis-finansinis saugumas nuo nemokšų ir savanaudžių, p Bakai, liko „už borto“. Beje, apie V ir VI kolonų veikimą tenka kalbėti prof.V.Radžvilui, o jei VSD ir KAM II departamentas, matyt, nepateikė jokių konkretesnių duomenų, tai tema buvo nepaliesta, nors, tiesą sakant, keletas šnipinėjimo bylų buvo užvesta. Nors kas ten žino, ar tai ne „priedanga“ aukojant pėstininkus, kad veiktų rikiai, bokštai ir valdovės.
Galime didžiuotis savo menų pasiekimais, tačiau vien tai tapatinti su kultūra, reiškia vadovautis atgyvenusia jos samprata, nes yra dar ir darbo bei verslo, poilsio ir vaišinimosi, teisinė, žiniasklaidos, politinė bei kitos kultūros.
Likusi pranešimo dalis buvo skirta TVARKAI – demokratijos terminu apibūdinamiems dalykams.
Valdantiems – LVŽS teko gan aptakios kritikos. Eugenijus Gentvilas įkerta stipriau, nes konkrečiau. Ne paslaptis, kad mūsų žiniasklaida yra pakankamai lėkšta, be reikiamos analitikos, nustūmus akademinę bendruomenę į paraštes ir Mokslų Akademijos tipo klubelius. Kiek mūsų žiniasklaida yra infiltruota, tegalima paspėlioti. Situacija partijose ir Seime tikrai nedžiugina, nes pagyvenę yra save diskreditavę, o jauni dar neužaugo –reikia daugiau patirties ir išsilavinimų. Deja, D.Grybauskaitė neskyrė jokio dėmesio ne tik savai teisėkūrai –tiems pusantro šimto įstatyminių projektų teiktų iš prezidentūros, bet ir pačiam valstybės teisėkūros procesui su daugiau nei 1200 įstatyminių projektų „užraugtų“ Seimo svetainės chaose.
Kaip liaudis vertina pranešimą, vaizdą galima susidaryti iš komentarų. Dauguma jų po signataro Zigmo Vaišvilos[2] ( „Tai gal reikėjo duoti konkrečią savo 10 valdymo metų ataskaitą ,ką padarė ji pati ,jos prezidentūra ,konkrečiais punktais .O ji kaip visada apie viską ,keliais sakiniais , kas ko nepadarė ,ką turėtų padaryti .Didieji nuveikti darbai jai vadovaujant ir geri ir labai prasti liko net nepaminėti .Ataskaita dėl ataskaitos …Valdiškai ,neprofesionaliai .Tik tiek ,ponia Prezidente ?.. „) ar ekspertų.eu[3] („Primena Breznevo kalba per suvaziavima, nu viskas taip gerai, nu taip gerai, kad milijonas isvaziavo kur blogiau. Man gaila Lietuvos, kuri prarado desimt metu, gaila zmoniu, kuriems verze dirzus ir dusino moraliai. Dziaugiuosi, kad Melyno Chalato era baigesi“) yra, suprantama, totaliai persunkti neapykanta, nors kaltę už situaciją valstybėje tenka prisiimti visiems. Ne ką geresni ir Delfi, todėl dėl D.Grybauskaitės reitingų išpūstumo pagrįstai gali kilti rimtų klausimų. Išvada akivaizdi D.Grybauskaitė ir jos komanda reikiamai nesigaudo Lietuvos valstybės reikaluose kaip vientisame erdviniame-teritoriniame ir politiniame bei kultūriniame darinyje. Jos kalbėjimas Seimui ir tautai atspindi dabartinį nykokos politinės kultūros etapą.
[1] https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kestutis-masiulis-lietuva-rinkimuose-parode-politine-branda.d?id=81303008
[2] https://www.facebook.com/zvaisvila/?__tn__=kC-R&eid=ARAcUP13F5M_KltW8M5h263CKq52x59mXdjFvwtsgryVX2bXyxKQS5QHZWJ6VIUo7He9Quu9z8QKoCJB&hc_ref=ARRgpBTwINmhhwvyDumh9oJ1Uag0_OxLg-8UCObLbpC_wAWISu-c8cUdnXO772wIipU&fref=nf&__xts__[0]=68.ARD1IlfXS5R2iio8rq3gCOBntP4qBdjy0LW_aguvFNVD8bqwzLqV_8fh1xT7qpXkCgBJAsCGTLPZIZa1j7GVQ4u6cTP_h9Bh6CebpU6ImDLvmgsJFeumyPTXglEHkbosLgvvedLjM1vtZhkOYKSBN8D6kOJpeZtM4tHsRuFqaHfOtUlCJxRj7DPJrR_jydTh8PDU_-PUkLen7Fiv5YNC-0JHzygbite0pJQ1Q5qgPn5PdkGWTUJH9tCRvtCrSVYmKajiiSfs-ZFd1oby-3QFcmkzyxrgMEAz5txeIltp1UzGrWWWm5mAlM7K70-AgoY7IDwUQNyGo3ENQjhTgYRcjo-JYhTWEBjF5WB2w8nx6ReQdGrV
[3] http://www.ekspertai.eu/prezidentes-dalios-grybauskaite-metinis-pranesimas/?fbclid=IwAR0TI_FtpfxxI3_QTkYUVJV1ZNEGVNBonTB6v4Svr1G8R0BcSF4nU4lzcfs
KARBAUSKINIAI POLITINIŲ ŠAŠKIŲ PASISTUMDYMAI VIRŠ MILIJARDŲ IŠPARCELIAVIMO
Kęstutis K.Urba
Naujos vyriausybės formavimo preliudija ir vakarykštis Eugenijaus Gentvilo pareiškimas, kad „valstiečiai patys sau išsuko ventilį“, verčia ieškoti kitokio esamų ir būsimų įvykių paaiškinimo, nei natūralios politinės niautynės, siekiant ministerių portfelių ir Seimo pirmsėdžio kėdės, kalbant dr.Jono Basanavičiaus terminija.
Nereikia užmiršti, kad ant politinio scenarijaus stalo padėta ir itin svarbi būsimo ES komisaro pareigybė. Betgi, jei R.Karbauskio paliepimu S.Skverneliui, vyriausybė į jį teiktų Gediminą Kirkilą, tai tauta ir žurnaliūgai kalbėtų ir rašytų: „atidirbo Gediminas valstiečiams, padėjo latifundijai (5-6 tūkst. ūkininkų iš daugiau nei 100 tūkst.) pasiimti pusę ES paramos – 2.5 mlrd. eurų, todėl dabar gaus „atkatą“ – didžiulę ES komisaro algą ir įtakas. O visa tai negerai ir labai negerai žiūrėtųsi ketvirtųjų rinkimų, įvyksiančių netrukus, į Seimą – 2020 fone.
Tai kąs gi belieka daryti? Ogi, sukurti politinių įtampų spektaklį, kuriame visi atliktų savas roles. Pirmame veiksme pradedama klibinti Seimo pirmininko V.Pranckiečio kėdė. Čia galimi du variantai. Labiausiai tikėtinas, kad jo nuvertimui, vis tik, pritruks 2-3 balsų, ir V.Karbauskis, nepavykus perstumti dekoracijų, pareikš – vardan koalicijos ir stabilumo (valdžios, o ne Lietuvos skurdo!) tenka G.Kirkilui pasiūlyti, kuklų ES komisaro postą. Beliks, Ramūnui nusibraukti prakaitą nuo galvos.
Yra scenarijuje ir planas B. Jei, vis tik, įvyktų nerealus seimūnų susiklausymas, kurio labai siekia R.Karbauskis, ir G.Kirkilas taptų nauju Seimo pirmininku, tada ES komisaru tampa … S.Skvernelis. Būtent, tokia buvo jo kandidatavimo į prezidentus, suprantant, kad beviltiška, prasmė. „Reikėjo berniukams“, kalbant muzikaliai, labiau pasikelti prieš lemiamą žingsnį.
Taigi, vienam ar kitam kampe didysis kombinatorius Ramūnas labai natūraliu tautai ir liaudžiai atrodančiu būdu prasiveržia į politines „damkes“ didžiuoju įstrižu keliu. Jei niekas šiam spektakliui bei tvirtam G-S-R trikampiui neužvažiuos per galvą su „šachmatų lenta“.
Pasirinkus atskaitos tašku ne bolševikines SSRS tradicijas, kur „vsio rešajut kadry“, o demokratines Lietuvos Konstitucijos ir ES sutarties nuostatas, tektų pareikalauti, pirmiausia iš G.Kirkilo atsakyti, kaip jis žada vadovauti variante B visam Seimui, kokius įstatymus, bent jau dešimt, žada teikti Lietuvai gelbėdamas ją nuo neregėto vargo ir sausros, o taip pat ir lygiagrečiai klausti S.Skvernelio – kokia yra jo, kaip būsimo ES komisaro Europos vizija, tikslai, uždaviniai bei pirmieji bent jau dešimt ES teisės aktų? Atrodo, kad S.Skvernelis bei kiti svarbesni, tiesiog, galvos, kad jis yra tinkamas dalyvauti europiniame politikos vyksmo procese –tiesiog pritaps ir „įsirašys“ bei per kitą penkmetį savo benefisais Vilniuje kažkiek laikys LVŽS reitingus.
Variante A – kuriame į ES komisarus skrenda G.Kirkilas, to paties tektų pareikalauti iš jo, nes tas jo E.Vareikio, J.Bernatonio ir, keisčiausia A.Kubiliaus „figos lapelis“ – rašinėlis apie ES[1] tėra, kaip aprodyta žemiau, beveik beviltiškas magistrinio lygio kursinis darbelis. Suprantama, kad yra ir tokia komisarų egzamino procedūra Europos parlamente, kurią itin sėkmingai praėjo artistiškasis V.Andriukaitis,– jie katės maiše irgi nenori, tačiau mūsiškės palydos ne su skepetaitėmis, o įsirėžus į visą ES problematiką labai jau pakeltų „tautos širdies“ – mūsų Seimo autoritetą net ten, vakaruose.
Žinoma, šiame visame scenarijuje ir yra numatyti tam tikrų ministerių „iškutenimai“, „atpirkimo ožiu“ pasirinkus kataliką L.Kukuraitį, bet ką tas bėdžius gali nuveikti, jei jo sistemai sustyguoti trūksta tik kuklių 300 mln. eurų, o ir visa atsakomybė už pastovią 110 tūkst. dydžio bedarbystės šmėklą vyriausybės planu yra sukrauta vienam jam. Kas būtų naujuoju premjeru išsipildžius variantui B – Rokas Masiulis, sėkmingai skaldantis Lietuvos gelžkelius jų išparceliavimui ar jaunasis Ekonomikos bei inovacijų ministeris Virginijus Sinkevičius – tai jau skonio reikalas. Priedangos širma yra aiški –„technokratai von, partokratai –up“. Kad G.Kirkilas labai stengiasi variantui B, rodytų ir jo bandymas apdalinti visus seimūnus (bandančius kažką suprasti 700 metinės įstatymų porcijos „spagetyje“ bei numojusius rankas „parazitus“) kalėdinėmis dovanėlėmis – rentomis iki gyvos galvos.
Gedimino Kirkilo ir kt. ES ateities rašinio pagvildenimai
Tai atlikti yra, vis tik, būtina, nes visaip iškoneveikus dėl paviršutiniškumo, fragmentiškumo ir konkretumo stokos panašų Aušros Maldeikienės įdirbį, palikti ramybėje tuos keturis pasirašusius būtų paprasčiausiai nesąžininga. Juolab to deramai neatliko visa mūsų šaunioji politologų armija, bet ją aš suprantu: gali užklupti migrena arba pykinimo priepuoliai bei baisūs sapnai.
Toliau Seimo svetainėje pateiktą tekstą komentuosiu jo viduje (skliaustuose su didžiosiomis raidėmis ir dar raudonu mokytojo „rašalu“):
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
Dėl Lietuvos pozicijos Europos Sąjungos perspektyvų klausimu
1) ES tolesnės konsolidacijos (pažiūrėsim, kas tai yra) iššūkis;
2) ES galių plėtros į naujas politikos sritis iššūkis; ( Čia vėl ES POLITIKOS VIRŠŪNĖLĖ, o gal ir magnatai su latifundija, tapatinama su visa ES, betgi gal ne girti rašė?)
3) ES resursų atitikimo jos galioms iššūkis (gal iškilusiems UŽDAVINIAMS, o ne KARUI?);
4) ES šalių ekonominio-socialinio išsivystymo konvergencijos iššūkis; (ESMINĖ TEMA)
5) Globalaus konkurencingumo iššūkis „Europos modeliui“ (KURIAM, nes jų tai ne vienas?);
6) ES ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu iššūkis; Rytų Partnerystės svarba ir Centrinės Europos vaidmuo;
(kada supras, kad ES viršūnėlė su MOGHERINI, ir visa ES, prisibijanti rusų su „Novičiokais“, tai absoliučiai skirtingi dydžiai?)
7) Potencialiai milžiniškos migracijos srautai iš Afrikos ir Vidurio Rytų; (KAD JAU NE POTENCIALIAI, o AKTUALIAI)
8) Iššūkiai europietiškam solidarumui (darbo žmonių, Žmonių partijai ar PES – europiniams socialistams? Ar viršūnėlėms, nepučiančioms į vieną DŪDĄ – nepainioti su Tusko kolega);
TENKA tarti keletą žodžių dėl iššūkių pilnumo, pasirinkus atskaitos tašku minėtą Davoso metodologiją, kuri sureikšmina socialinę, ekonominę, geopolitinę, technogeninę ir aplinkosauginę temas. Šiame tekste nėra kibernetinio saugumo, klimato kaita paminėta kartą su migrantais, socialiniai neramumai bei kriminogenika, pradedant sirgalių muštynėmis, baigiant narkotikais, ginklais, prekyba žmonėmis autoriams neegzistuoja, kaip ir pagrindinė – MILŽINIŠKOS KAPITALO KONCENTRACIJOS saujelės rankose PROBLEMA. Tad čia būtų galima ir pabaigti… bet tiek jau to)
Nuo Romos sutarties, pagimdžiusios ES 1957 metais, iki 2017 metų prabėgo 60 metų. Per šį laikotarpį sukaupta ES raidos patirtis ( POLITIKIERIUOSE ar MOKSLE?) leidžia daryti ir aiškias prielaidas apie tai, kaip ES, tikėtina, vystysis per būsimus 60 metų (nieko sau prognozuotojų GALIOS…). Nuo pat Romos sutarties pasirašymo iki dabar ES (labiau jos POLITIKA, biurokratija, o ne skirtingų interesų NARĖS-VALSTYBĖS) vystėsi nuoseklios, natūralios konsolidacijos keliu, kai vis naujose srityse atsirasdavo poreikis turėti bendrą, konsoliduotą ES politiką. Poreikis tokioms naujoms konsoliduotoms politikoms ypač sustiprėdavo įvairių globalių ar regioninių krizių laikotarpiu, kurios skaudžiai paliesdavo ir Europą. Taip paskutinė globali finansinė krizė paskatino ES lygiu konsoliduoti fiskalinės drausmės politiką ( ČIA mūsų BRIUSELIO-BERLYNO-FRANKFURTO LIOKAJAI kukliai nutyli, kad KRIZĖS METU PIRMIAUSIA BUVO KAMŠOMOS VOKIETIJOS ir kitų BANKŲ „SKYLĖS“, o mes verkėme matydami, kaip bankrutuoja tūkstančiai smulkių ir vidutinių verslų LIETUVOJE, tad nereikia skiesti ir meluoti apie bendrą politiką) atsirado Bankų Sąjungos instrumentas, pabėgėlių krizė paskatino sukurti žymiai efektyvesnius sienų apsaugos ir pabėgėlių integravimo mechanizmus. Tai visiškai atitinka vieno iš ES „tėvų“ Jean Monet Europos vienijimosi pradžioje išsakytą prognozę apie tolesnę Europos projekto raidą: „Europa bus kuriama krizių metu ir bus visuma sprendimų, priimtų krizių metu“. Žiūrint ilgalaikių procesų prasme net ir Brexit nėra ES krizė, sukelta tokios natūralios konsolidacijos procesų. Brexit yra nulemta Didžiosios Britanijos istorinių skirtumų lyginant su kontinentine Europa ir tokių skirtumų įtakos Didžiosios Britanijos ilgalaikei vidinei politinei raidai ir visuomenės identiteto specifikai (KREMLIUS, keršydamas už Ukrainą, PASTŪMĖJO MILIJONUS PABĖGĖLIŲ IŠ SIRIJOS ZARINO ATAKOMIS, TODĖL britai ir išstatė sieną). Nėra priežasčių galvoti, kad per sekančius 60 metų ES natūralios konsolidacijos procesas vyks kaip nors kitaip, nei vyko iki šiol. (KREMLIUS GRIAUS IR TOLIAU) Todėl galima tikėtis, kad tokia nuosekli konsolidacija ir toliau vyks tose srityse, kuriose ji vyko iki šiol, o taip pat, kad ji plėsis ir į naujas sritis. Lietuvos pozicija: tokia natūrali, nuosekli ES konsolidacija turi tęstis ir toliau (NEJAUGI?). Lietuvos tokia konsolidacija negąsdina ir Lietuva skatina ES valstybes nares geranoriškai prisidėti prie tokios konsolidacijos tąsos. Lietuva sieks išlikti tokios natūralios konsolidacijos branduolyje, nes tai yra Lietuvos geopolitinio saugumo garantija. (ŠLYKŠTUS RAŠINĖLIS, suverenių LIETUVOS galių atidavimo BRIUSELIO biurokratijai tema)
Nuo pat Romos sutarties pasirašymo 1957 metais subsidiarumas buvo vienas iš pamatinių ES veiklos principų. Jis ir toliau privalo tokiu išlikti. Tačiau ne mažiau svarbus yra ES šalių konvergencijos bei ES veiklos efektyvumo principas. Iki šiol ES yra harmonizavusi arba tęsia harmonizavimą įvairiose politikos srityse, kurios sudaro galimybes efektyviai veikti Europos Sąjungos pamatiniams blokams: Bendrajai rinkai, Euro zonai, Šengeno erdvei. Mažiausiai harmonizuotomis ir konsoliduotomis yra socialinė, sveikatos ir švietimo politikos. (TODĖL, KAD JOS VISADA YRA APKARPOMOS ir SKRIAUDŽIAMOS) Lietuvoje galima pastebėti, kad po 1990-ųjų didžiausia pažanga yra pasiekta tose atskirose srityse, kuriose ES ar NATO politikos priemonių harmonizavimo reikalavimai buvo didžiausi (monetarinė ir fiskalinė politika (NEREIKIA MELUOTI, nes čia tik LENKIJOS DEMPINGAVIMO POLITIKA yra, o pagal ES SUTARTĮ mokesčius nusistato kiekviena), rinkos ekonomika, energetika, krašto apsauga ir krašto saugumas bei kt.), tuo tarpu mažiausi pasiekimai yra stebimi tose srityse, kuriose ES politika buvo ir yra mažiausiai harmonizuota ir konsoliduota: socialinė politika, sveikatos apsauga ir švietimas. Lietuvos pozicija: Lietuva turi nesibaiminti ES politikos galių plėtros į naujas sritis, tokias kaip socialinė politika, sveikatos apsauga ar švietimas (LIETUVA BUVO LABIAUSIAI IŠSILAVINUSIŲ PILIEČIŲ VALSTYBĖ. BUVO… SVEIKATOS APSAUGOS SITEMA irgi BUVO, kol neužsidarė pvz. DRUSKININKŲ DIDŽIOJI SANATORIJA, pavirtusi gelžbetoniniu monstru). Tokia plėtra turi būti gerai apgalvota, padedanti spartesnei socialinės-ekonominės gerovės konvergencijai įvairiose ES šalyse ir nepaneigianti esminio subsidiarumo principo.
Nepaisant to, kad vykstant natūraliai konsolidacijai šalys narės vis daugiau kompetencijų ir atsakomybių suteikia ES institucijoms, šių institucijų resursai, skiriami tokioms didėjančioms atsakomybėms realizuoti, nedidėja. ES ( – sočių POLITIKŲ VIRŠŪNĖS) finansiniai resursai ir toliau siekia tik 1% visos ES BVP. Verta prisiminti, kad pagal NATO standartus vien tik gynybos reikalams ES šalys narės turėtų skirti 2% nuo BVP. Taigi ES bendri reikalai Europoje yra dvigubai mažiau finansuojami nei karinės gynybos reikalai, nors ES ir yra pats svarbiausias “minkštojo saugumo” instrumentas Europos kontinente. Tokie riboti ES resursai neleidžia ES veikti efektyviai net ten, kur yra sutarta, kad ji turi veikti. Toks neatitikimas tarp ES įgaliojimų ir jos valdomų resursų sukelia ir vis didėjantį neatitikimą tarp to, kokius lūkesčius žmonės sieja su ES bei jos galimybių tuos lūkesčius patenkinti. Ši vis labiau didėjanti distancija tarp lūkesčių ir galimybių yra ir viena svarbiausių priežasčių, kodėl nemažėja dalies žmonių nusivylimas pačiu ES projektu. Tokia situacija negalės ilgai tęstis, – ES šalys narės neišvengiamai turės sutarti dėl didesnių resursų skyrimo ES reikalams. Lietuvos pozicija: Lietuva (APIPLĖŠTA per II pasaulinį, ir dabar – per brangiai išaugintų EMIGRACIJĄ…. o jie KONSOLIDACIJA, KONSOLIDACIJA….) turėtų drąsiai pasisakyti už tai, kad ES privalo turėti didesnį biudžetą. Tokia bus neišvengiama natūralios konsolidacijos pasekmė. ES konsolidacija Lietuvai yra naudinga ir dėl spartesnės konvergencijos, ir dėl didesnio geopolitinio saugumo. Už tai pačiai Lietuvai yra verta susimokėti.
Europos Sąjungos šalių narių konvergencija link aukščiausio europinio ekonominio-socialinio išsivystymo lygmens yra vienas iš svarbiausių ES veiklos tikslų ir principų. Lietuva gali pasidžiaugti, kad 2004 metais įsiliejusi į vieningą ir žymiai turtingesnę ES bendrąją rinką, mūsų ekonomika vien dėl to patyrė labai sparčios konvergencijos etapą. Ir vien todėl šiuo metu Lietuvos BVP/capita pagal perkamąją galią siekia jau daugiau nei 75% ES vidurkio, nors 2004 metais jis siekė tik 50%. Tačiau per pastaruosius keletą metų stebime šio konvergencijos proceso sulėtėjimą. Tai yra bendra visų naujų ES šalių narių vystymosi tendencija – su laiku ekonominė-socialinė konvergencija lėtėja, o kai kur ir visai sustoja. Akivaizdu, kad be gilesnių ekonominių-socialinių reformų pačiose šalyse narėse konvergencijos tempai neįgaus naujo pagreičio. Pastaruoju metu ES plėtoja naujus politikos instrumentus, kurie turėtų skatinti ES valstybes efektyviau reformuotis vardan spartesnės konvergencijos. Tai visų pirma „Europos Semestro“ ir su tuo susijusių Rekomendacijų bei Nacionalinių Reformos programų instrumentas, kuris dar nėra išnaudojamas pačiu efektyviausiu būdu. Yra siūloma ir naujų priemonių, tame tarpe ir finansinių, kurios tokią konvergenciją galėtų paskatinti. Lietuvos pozicija: Lietuva turėtų skatinti ES vadovybę ieškoti būdų, kaip „Europos semestro“ priemones paversti dar efektyvesnėmis. Lietuva turėtų pati ieškoti naujų būdų kaip šį ES politikos ir paramos reformoms instrumentą išnaudoti efektyviausiu būdu tam, kad ES ekspertų įvardijamos Lietuvai būtinos reformos pačioje Lietuvoje būtų įgyvendinamos pačiu sparčiausiu būdu, pilnai išnaudojant EK ekspertų intelektinį potencialą, o ne ieškant būdų kaip nedarant būtinų reformų parašyti formalią ataskaitą Europos Komisijai apie tariamą rekomendacijų įgyvendinimą. Todėl Lietuva pasisako už tai, kad naujoje Daugiametėje finansinėje perspektyvoje būtų numatyta sąsaja tarp šaliai suteikiamos struktūrinės paramos ir šalies sugebėjimo įgyvendinti „Europos Semestre“ bei ES Rekomendacijose siūlomas ir šaliai būtinas reformas.
(LIETUVA PIRMAUJA pagal soc.nelygybės – GINI KOEFICIENTO DYDĮ, bet tai ponams nerūpi, kaip ir visuotinis globalus stambiojo, ypač, neinvestuojamo kapitalo apmokestinimas. Geoekonominis analfabetizmas, ir tiek…)
Ilgalaikės ES perspektyvos požiūriu pats svarbiausias klausimas yra ne tai, kokias naujas institucijas ES sukurs, o tai – ar ES ekonomiškai ir socialiai išliks globaliai konkurencinga ar vis labiau pralaimės tokioje konkurencijoje. ( YRA KONKURAVIMAS PREKIŲ IR PASLAUGŲ RINKOSE, ir YRA KONKURAVIMAS, NAUJŲ NARIŲ PRISIJUNGIME. Neskirti šių dalykų yra neatleistina, betgi, ne apsirūkę rašė). Prieš keliolika metų ES oficialiai buvo pasitvirtinusi strategiją iki 2010 metų savo konkurencingumu „pasivyti ir pralenkti Ameriką“. Deja, to nepavyko pasiekti. Dabar jau ir Kinija kvėpuoja Europai į nugarą. (KINIJA ne kvėpuoja, o PRITVINKUSI USD SUPIRKINĖJA UOSTUS, AFRIKOJE tiesia magistrales prie mineralų resursų) Kaip žinia Europa sparčiai sensta, gimstamumas ES šalyse išlieka žemas, ir todėl atsiranda vis didesnis darbo jėgos trūkumas, kuris ilgainiui vis labiau atsilieps ekonominiam augimui. Europos ekonominė, socialinė raida pasižymi specifiniu „Europos modeliu“, kuriame daug dėmesio yra skiriama socialiniam dėmeniui ir ypač socialiniam saugumui. ( SU 16 mln. bedarbių ir 125 mln. nepasiturinčių –nė iš vietos). Tai yra ir Europos Sąjungos stiprybės, bet kartu ir potencialiai didžiausios silpnybės pagrindas. Angela Merkel prieš keletą metų yra labai ryškiai įvardijusi, kad didžioji ES problema yra „3 skaičiai“: ES gyvena 7% pasaulio gyventojų; ES pagamina apie 18% pasaulio BVP; ir ES finansuoja apie 50% viso pasaulio išlaidų, skiriamų socialinėms reikmėms. Kitaip sakant, ES neproporcingai daug išleisdama socialinėms reikmėms yra priversta didinti mokestinę naštą verslui ir tai gali pakirsti ES ekonomikos konkurencingumą. Tačiau Europa taip pat gali parodyti kaip pavyzdį visam pasauliui Skandinavijos šalis, kurios tradiciškai yra labai stipriai socialiai orientuotos, tačiau kartu išlaiko globaliai konkurencingiausias ekonomikas (pagaliau). Europos Sąjungos per artimiausius dešimtmečius lauks nelengvas pasirinkimas – arba persiorientuoti link anglosaksiško ekonomikos modelio, mažinant socialines garantijas bei socialines išlaidas, ir tokiu būdu stiprinant Europos ekonomikos globalų konkurencingumą arba reikės visą Europos Sąjungą skatinti perimti skandinaviškos gerovės modelį, kuriame didelės socialinės garantijos ir didelės biudžeto išlaidos dera su lyderyste globalioje ekonominėje konkurencijoje. Lietuvos pozicija: Lietuva turėtų sąmoningai siekti žymiai sparčiau konverguoti link skandinaviškai „europietiško modelio“: didinti BVP perskirstymą per biudžetą tam, kad būtų galima geriau finansuoti socialinio saugumo ir švietimo reikmes, o kartu ir didinti ekonomikos konkurencingumą. (SKANDINAVIJOJE nėra prekybos ir perdirbėjų kartelinių OLIGOPOLIŲ, latifundijų, puoselėtų ir Šimonytės, ir Kirkilo, ir Kubiliaus…. Tad nereikia skiesti ir apgaudinėti bei apsigaudinėti)Tokiu atveju Lietuva galėtų tapti geru pavyzdžiu „senajai Europai“ kaip yra sukuriama konkurencinga ir socialiai saugi gerovė šalyje, kuri tik prieš 30 metų pradėjo kurti rinkos ekonomika.
Po II Pasaulinio karo Rusija buvo ir tebėra didžiausias iššūkis Europai. Europa, o Lietuva ypač, nori ir siekia gerų santykių su Rusija, tačiau tai galima pasiekti tik tada, kai Rusija transformuosis į europietiško tipo demokratinę valstybę. Lygšioliniai (GRUBI GRAMATINĖ KLAIDA) ES bandymai dirbant kartu su Rusijos valdžia, kitais politinės sistemos dalyviais padėti Rusijai transformuotis buvo nesėkmingi. (Beje, Kremlius tik ką, leido rinkti ir kirsti sausuolius žmonėms, o mes –NEBE) Yra akivaizdu, kad tokios ES pastangos ir ateityje nepadės Rusijai. Vienintelis būdas kaip ES gali padėti Rusijai transformuotis – tai apsupti Rusiją sėkmingų ( sėkmės džentelmenų, eilinį kartą IŠPLAUTAS AUKŠTOS BENDROS GEROVĖS VALSTYBĖS terminas) jos kaimyninių valstybių, visų pirma pažangiausių Rytų Partnerystės šalių (Ukraina, Moldova, Gruzija) žiedu. ( Kalbėti derėtų apie besiplėtojančią ŠANCHAJAUS PENKIUKĘ) Todėl Rytų Partnerystės politika yra ne tik paramos Rytų Partnerystės šalims politika, tai visų pirma paramos Rusijos transformacijoms politika. Tokiam tikslui ir uždaviniui ES turi skirti žymiai didesnius finansinius ir politinės lyderystės resursus. Nors šiuo metu apie Rytų Partnerystės šalių ES narystės perspektyvą nėra realu kalbėti, tačiau yra visiškai nepriimtina tokią tolesnės ateities perspektyvą iš viso neigti. Europos Sąjungos plėtra yra natūralus procesas, padedantis stabilizuoti ir integruoti vis naujus Europos regionus, todėl šiame laikotarpyje vykstanti ES plėtra į Vakarų Balkanų regioną yra būtina siekiant stabilizuoti šį neramų regioną. Brexit gali atverti duris naujam ES santykių su kaimyninėmis valstybėmis modeliui, kuris galėtų būti naudingas kaip tarpinis santykių modelis su Rytų Partnerystės valstybėmis. Lietuvos pozicija: Lietuva pasisako už ES plėtros politiką (kaip taisyklė, lemia KOVA DĖL NAUJŲ RINKŲ), kaip svarbiausią ES „minkštosios geopolitinės galios“ instrumentą. Vykstanti plėtra į Vakarų Balkanus, o ateityje ir į Rytų Partnerystės šalis yra būtina sąlyga tam, kad šie regionai taptų sėkmingais (vėl tas pat – betgi, sėkmė yra toks dalykas, kai nuskyla loterijoje… ). Tai savo ruožtu yra ne tik instrumentas didinti stabilumą visoje Europoje, bet ir vienintelė galimybė padėti pozityvioms transformacijoms Rusijoje. 1957 metais ES buvo steigiama tam, kad būtų išspręsta „Vokietijos problema“, dabar ES plėtrą reikia matyti kaip vienintelį instrumentą, padedantį Europai spręsti vis dar neišspręstą „Rusijos problemą“. Lietuva kategoriškai nepritaria kai kurių Centrinės Europos valstybių veiksmams, kurios savo dvišalių santykių su kai kuriomis Rytų Partnerystės šalimis problemas bando spręsti viešai šantažuodamos šias šalis, grasindamos blokuoti jų suartėjimą su Europos Sąjunga. Lietuva būdama viena iš Rytų Partnerystės politikos lyderių turi šiai lyderystei sutelkti reikalingus finansinius ir politinius resursus.
Ekspertai prognozuoja, kad 2050 metais Afrikoje vietoje dabartinių 1.2 mlrd. gyventojų gyvens jau 2.5 mlrd., o 2100 metais net ir 4.4 mlrd. gyventojų. Artimieji Rytai pergyvena ligšiolinės stabilios pusiausvyrinės būsenos, susiklosčiusios pokolonijiniame laikotarpyje, kruviną griūtį. Nauja pusiausvyrinė būsena gims dar negreitai ir jos gimimas gali sugriauti dabartines valstybių sienas bei gali kainuoti dar daug žmonių gyvybių. Afrikos demografija, Artimųjų Rytų geopolitinis kolapsas ir prie viso to prisidedanti klimato kaita gali atvesti prie to, kad Europai teks susidurti su dideliais pabėgėlių ir migracijos srautais. Europa, pasimokiusi iš 2015 metų pabėgėlių krizės, turi ieškoti efektyvių būdų ne tik kaip tvarkytis su pabėgėlių krizės pasekmėmis, bet ir kaip tvarkytis su jos priežastimis. Šiandien jau žinomi artimiausio laikotarpio būtini veiksmai: tai FRONTEX pajėgumų stiprinimas, saugant ES išorės sienas, ir socialinės paramos pabėgėliams didesnis harmonizavimas, įvedant ne tik paramos „grindis“, bet ir „lubas“, kad atskiros šalys netaptų pabėgėliams ypač patraukliomis, nes taip yra griaunami solidarumo pamatai. Bet Europos Sąjungos ilgalaikėje ateityje laukia sudėtingi iššūkiai, kuriuos gali sukelti milžiniški pabėgėlių iššūkiai (stiliaus klaida). Todėl Europos Sąjunga turi stiprinti savo gynybinius pajėgumus, kad galėtų esant reikalui sugražinti taiką pavojingiausiuose regionuose, iš kurių plūsta pabėgėliai, turi išmokti legalius imigrantus efektyviai inegruoti ( vėl GRUBI GRAMATINĖ KLAIDA ar naujų „negrų“ įvaizdis?) į savo darbo rinką, ir taip neleisti atsirasti uždariems pabėgėlių getams. Europos Sąjunga taip pat turi rūpintis Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių ekonomine sėkme, nes tik tai gali sustabdyti pabėgėlius ir emigraciją iš tų šalių. Lietuvos pozicija: Lietuva visada pasisakė ir pasisakys už tai, kad pabėgėlių problema būtų sprendžiama solidariai ir yra pasirengusi solidariai dalintis šios problemos našta ( KIEK GALIMA PLIAUKšTI NIEKUS, NES PABĖGĖLIŲ Į es PROBLEMA, TAI, VISŲ PIRMA, 1 MLN. NAUJŲ DARBO VIETŲ JIEMS POREIKIS, O DERAMOS UŽIMTUMO POLITIKOS NEI ES, NEI Lietuva NETURI). Kartu Lietuva ragina Europos Sąjungą ieškoti ilgalaikių ir stabilių šios problemos sprendimų būdų: efektyvesnės sienų apsaugos, solidarios pabėgėlių statuso politikos, bei efektyvios pabėgėlių ir legalių migrantų integracijos politikos. Lietuva taip pat pasisako už tai, kad Europos Sąjunga efektyviau išnaudotų savo „minkštąją galią“, taip padėdama stabilizuoti bei ekonomiškai vystytis Afrikos ir Artimųjų Rytų regionams. Tam Europos Sąjunga turi drąsiau atverti savo rinkas tų šalių prekėms – geriau importuoti iš jų žemės ūkio produkciją ( O ČIA JAU NUSIKALSTAMAS IDIOTIZMAS, NES PERTEKLINĖ ŽEMĖS ŪKIO CHEMIZACIJA su liekamaisiais kas antrame produkte YRA PEILIS ŽMONIŲ SVEIKATOMS ILGAME IR TRUMPESNIAME (ALERGIZACIJA) PERIODE, Gi EKO-ūkių plėtra –raktas ir į sveikatas, ir į užimtumą) nei pabėgėlius ar teroristus. Visada geriau yra eksportuoti stabilumą, nes jeigu to nedarome, tada importuojame nestabilumą.
Europietiškas solidarumas yra Europos Sąjungos pamatinė vertybė ir pagrindinis „kelio ženklas“ praktinėje ES veikloje ir jos funkcionavime. Ši vertybė gimė dviejų pasaulinių karų tragedijų išdavoje. Taip Europa išmoko skaudžias istorijos pamokas. Lietuva, ir kitos Centrinės Europos valstybės, tapo ES narėmis tik dėka ES solidarumo vertybės. Mes, visa „naujoji Europa“, esame šios vertybės įsikūnijimas. Šiandieninėje Europos Sąjungoje solidarumas yra ir bendrų taisyklių laikymasis. “Naujoji Europa” savo elgesiu neturi teisės kelti abejonių dėl ištikimybės solidarumo vertybei. Nes toks elgesys pakirstų tolesnės Europos Sąjungos plėtros perspektyvas. Europa dar nėra tapusi “vieninga ir laisva”, ir “naujoji Europa” turi būti tolesnio Europos vienijimo ir laisvinimo flagmanė. O tam būtinas tiek solidarumas ES viduje, tiek ir su artimiausiais kaimynais. ES yra išgyvenusi didelius išbandymus, ir ateityje jos laukia neišvengiami dideli išbandymai. Išbandymai visai ES, išbandymai jos atskiriems regionams. Tame tarpe ir mūsų regionui. Geopolitiškai esame vienas labiausiai pažeidžiamų regionų. Iki šiol tokius išbandymus ES atlaikydavo dėka solidarumo vertybės. Lietuvos pozicija: Lietuva buvo ir bus labai suinteresuotas Europos solidarumo vartotojas. Todėl Lietuva ir pati turi būti pastovi solidarumo vertybės tiekėja. Ir Lietuva negali pritarti jokiems atskiros valstybės, artimos ar tolimesnės kaimynės, veiksmams, kuriais yra paniekinama ar silpninama ši svarbi vertybė. (tai jau komentavau – socdemai Kirkilas-Bernatonis absoliučiai užmiršo samdinių solidarumą ir internacionalumą, iškėlę biurokratų- tuščiakalbių politikierių solidarumą, kuriuo išsaugomos jų pačių kėdės)
A.Kubilius G.Kirkilas E.Vareikis J.Bernatonis
Post scriptum
Jei Maldeikienė ištraukė ant „trejeto“, tai už tokį rašinį tik DVEJETAS su pliusu.
[1] file:///C:/Users/cm-14_c9_13_2d_5b_9c/Downloads/non%20paper%20-%20del%20ES%20perspektyvos_%20G.%20Kirkilas,%20A.%20Kubilius,%20J.%20Bernatonis,%20E.%20Vareikis.pdf
KUBILIAUS – GRYBAUSKAITĖS – ŠIMONYTĖS TRIUMVIratas
Kęstutis K.Urba
Andrius Kubilius tapęs premjeru ant pasaulinės ir vietinės krizės slenksčio 2008 metų rudenį, už gero pusmečio jau sveikino prezidente tapusią Dalią Grybauskaitę bei skyrė abiems priimtiną Finansų ministre Ingridą Šimonytę. Šis triumviratas po baisios krizinės duobės, atsiėjusios, beveik 30 mlrd.lt skolos valstybės biudžetui, gal ir ne be suinteresuotų Rusijos pašonėje esančios Lietuvos tvirtumu užsienio specialiųjų tarnybų nukreipimo, susilaukė nemenko užsienio investitorių atvykimo, tad prezidentė DG, suprantama, nutylėdama tikrą kainą ir šešis kartus viršijusią pasaulio vidurkį emigracijos bangą iš Lietuvos, netrukus sakė – „krizė suvaldyta“.
Visgi, jei krizę matuoti ne vien BVP (bendro vidaus produkto) pokyčiais, o ir dirbančiųjų/išlaikytinių valstybėje santykiu bei būtinojo prekių krepšelio kainos palyginimu su kainų augimu ir dar kitu gerovės rodiklių rinkiniu, tai beliktų teigti, kad sudėtingas postkrizinis laikotarpis valstybėje gerokai užsitęsė. Gi pozityviu dalyku per D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį tenka laikyti XV A.Kubiliaus vyriausybės pradėtus ir XVI dr.Alg.Butkevičiaus užbaigtus ar pratęstus energetinius projektus (terminalas, jungtys…), kurie leido „atsikabinti“ nuo monopolisto Rusijos energetinio reketo, kainavusio Lietuvai per daugiau nei du dešimtmečius, milijardus.
Ingridos Šimonytės karjera ir didžiausias „nuopelnas“
Pretendentė į Lietuvos prezidento pareigas Ingrida Šimonytė penkiolika metų ėjo itin atsakingas pareigas, susijusias su mokesčių politika:
–1997–1998 m. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamento Mokesčių skyriaus vyr. ekonomistė,
– 1998–2001 m. – ministerijos Mokesčių departamento Netiesioginių mokesčių skyriaus vedėja,
2002–2004 m. – ministerijos Mokesčių departamento direktorė,
2004–2009 m. – ministerijos sekretorė, viceministrė.
2009–2012 m. finansų ministrė.
Jos karjera ir draugystė yra susijusi su D.Grybauskaite, kuri 1999–2000 m. buvo LR finansų viceministre, o 2001–2004 m. – Finansų ministre prieš išvykimą į ES komisarės postą.
Taigi, DG užėmus dar aukštesnes – europines pareigas nepartinė I.Šimonytė pakilo į finansų viceministres.
Dauguma Lietuvos žmonių ne pirmus metus kenčia dėl didžiulės infliacijos – kainų šėlsmo, kuris kilo ir todėl, kad nesant reikiamų mokestinių lengvatų smulkiai prekybai, kuriomis turėjo iš esmės rūpintis Finansų ministerijos atsakingoji ir atsakingiausia darbuotoja Ingrida Šimonytė, didiesiems prekybos tinklams pavyko nukonkuruoti ir išstumti iš rinkos smulkesnius ir vidutinius pardavėjus bei į kiekvieną algų, pensijų ir pašalpų didėjimą atsakyti sutartiniu kainų kėlimu. I.Šimonytė neparodė jokio pasipriešinimo šiems negatyviems procesams, todėl jai tenka didžiulė atsakomybė dėl daugiau nei milijono Lietuvos gyventojų materialinio skurdo ir nepriteklių, o drauge su A.Kubilium ir kaltė dėl didžiulės emigracijos bei dėl prastos antikrizinės politikos pasekmės – maždaug 30 mlrd.lt dydžio valstybės skolos išauginimo su didžiulėmis palūkanomis. Akivaizdu, kad neprotestavusiai ir „netrenkusiai durimis“, kaip tai atliko Finansų ministro pareigose buvęs dr.Alg.Butkevičius dėl politikų diktato mokesčiams, I.Šimonytei turėtų būti ne vieta Lietuvos ir užsienio politikoje drauge su nuolaidžiavusia didiesiems prekybos tinklams, kurie galutinai nususino apie 1.5 mln. pasilikusių, esančių nepritekliuje Lietuvos gyventojų. Nieko rimtesnio mūsų mokesčių politikoje nenuveikta ir Lenkijos vykdomo visų kaimynų dempingavimo užkardymui.
Deja, mūsų antidemokratinės jokios atsakomybės nereikalaujančios už nuveiktus ar „pridirbtus“ darbus lėkštokos politinės žiniasklaidinės terpės tradicijos, suveikia priešinga kryptimi. Aukšto posto užėmimui ar bent jau išlaikymui neretai užtenka ryžtingo įtaigaus, energingo, vos ne 50 proc. nuo „žirinovskiško-lukašenkiško“ kalbėjimo, kurio įsisavintas pamokas lietuviško temperamento ribose šiuo metu sėkmingai rodo ir Aušrinė Armonaitė, ir nestokojantis argumentacijos Mykolas Majauskas, ir Naglis Puteikis ar Remigijus Žemaitaitis. Beje, toks stilius sėkmingai eksploatuojamas ir vyresnių – Sauliaus Skvernelio, Vytauto Kamblevičiaus bei Aušros Maldeikienės, Vilijos Blinkevičiūtės, griausmabalsio Juozo Oleko ar energingojo Algirdo Syso.
Žmonėms atrodo, kad tokie politikai yra pasiruošę kapoti galvas ir gali daryti tvarką valstybėje, todėl ne vienas užkimba ant šio kabliuko, nors yra itin svarbu ne tik kaip kalbama, bet ir ką. Pastebėkime, kad ir 2003-2015 metais A.Kubiliaus vadovautoje konservatorių partijoje (TS-LKD), kaip ir, beje, kitose, nebuvo reikiamų demokratinio atsiskaitomumo tradicijų, sveiko konkuravimo bei ekonominio-finansinio mąstymo, kadangi jam savo vietos neužleido „klaninis“ bolševikinis –„viską lemia kadrai“ demokratinis išsigimimas. Arba kitaip sakant, „mokėjimas kalbėti“ ir priklausymas tam tikrai grupuotei. Deja, mūsuose yra gerokai svarbesnis gebėjimas dalyvauti rutininiame politikos procese ar ritualuose, o ne siekti, konkuruoti ir laimėti konkrečiais rezultatais.
Pastarųjų rinkimų į prezidento postą rezultatai rodo, kad I.Šimonytės populiarumas susidėjo iš dviejų dedamųjų – daugiau nei pusę sudariusių antikomunistinių konservatorių balsų (G.Landsbergio ir jo bendražygių indėlis) ir jos pačios susimedžiotų šmaikštumu, įtaigumu ar gebėjimu tvirtai laikytis prieš Seimą jo tribūnoje svarstant valstybės biudžetus. Juolab I.Šimonytės programa, kurios esmę sudarė banalūs „reikia visoms politinėms jėgoms susitarti“ ir „NATO – saugumo garantas“ buvo absoliučiai nekonkreti ir nepagauli.
Beje, G.Nausėdos pergalę nemenka dalimi lėmė ir pažadas kur kas didesniu procentu perskirstyti BVP materialinio skurdo įveikimui. Pradžioje 35 proc., o vėliau iki europinių 40 proc.
Gi I.Šimonytei tai yra svetimoka, nes ne tik šaunusis kareivis Šveikas mano, kad neretai nutinka taip, kad skęstančiojo gelbėjimas yra jo asmeninis reikalas
Skirtingos ir šių dviejų politikų mąstymo bei bendravimo kultūros. Susitikime su rinkėjais kavinėje Islandijos gatvėje mano užklausta I.Šimonytė, kokius pirmus įstatymus ji teiktų Seimui ne tik, kad nesugebėjo nieko atsakyti, pareiškusi, kad tam reiktų visų finansinių srautų subalansuotumų, bet dar ir sugebėjo sukelti iš p Urbos -manęs patyčią, pasibaigusią nesupratingos jaunos kavinės publikos juoku. Po gero mėnesio G.Nausėda ten pat gavęs tokį pat klausimą susimąstė ir atsakė, kad pirmiausiai imtųsi dominuojančių finansų rinkoje bankų galių ribojimo su naujų pakvietimu konkurencijos didinimui. O po renginio dar ir padėkojo asmeniškai už gerą klausimą bei paspaudė ranką. Jaučiate skirtumą? Beje, jei ne G.Nausėda, o I.Šimonytė būtų pateikusi kad ir gan paviršutinišką Gerovės valstybės kūrimo planą, tai tokiu atveju, vistiek, būčiau balsavęs už ją.
Šiomis porinkiminėmis dienomis vėl pasirodę žiniasklaidos ir politologų liaupsės I.Šimonytei, peršant jai vos ne naujo konservatorių lyderio ar net būsimo premjero postą, kurio nešykšti ir į EP išrinktas A.Kubilius, rodo absoliutų tiek tautos, tiek ir aukštesniųjų politikos ar akademiškesnių sluoksnių nebrandumą, nesupratingumą ir ribojimąsi vien intrigomis bei postų dalybomis.
Taip jau atsitiko, kad iškalbos irgi nestokojantis, tačiau su ryškesnėmis logiškomis argumentacijos intonacijomis, fizikas A.Kubilius du kartus užėmė „antikrizinio“ premjero postą. Žinau, kad jis labai pergyvena dėl tų beveik 30 mlrd. Lt valstybės skolos išauginimo po nesėkmingos „mokesčių nakties“ ir pensijų sumažinimo, bet juk atsakomybė ne jam vienam už tai tenka. Ir iki I.Šimonytės vadovavusiam Finansų ministerijai p Šemetai, ir patarinėjusiam finansuose M.Majauskui ir ES komisarei biudžeto srityje D.Grybauskaitei bei, pagaliau, Walstreeto finansinių derivatyvų alchemikams, išpūtusiems pasaulinį vertybinių popierių burbulą bei kremliui su OPEC smaugusią verslus ir automobilistus naftos kainų politiką. Vienok, lenkai iš tos balos išėjo, veik „sausi“, nes turėjo valstybėje „smegenis“ – Mareką Belką, iškilusį iki įtakingojo „The Bergruin“ instituto nario drauge su geoekonomikos „guru“ Nurieliu Roubini ar pasaulio istorijos apraudotoju Fukuyama.
Deja, G.Steponavičiui kartu su A.Kubiliumi teko likviduoti Mokslų Akademijos Ekonomikos institutą, kuris gvildeno teorines akad.E.Vilko lošimų teorijos problemas, vietoje jo reorganizavimo į solidų Taikomosios socialinės-ekonominės politikos institutą prie vyriausybės. Premjero dr.Alg.Butkevičiaus bandymas pagaliau valstybės politikai suteikti „smegenis“ pasibaigė koalicijos partnerių – R.Žemaitaičio ir kitų „torpeda“, argumentuojant, kad „ikanomikos ministerijoje“ ir taip biurokratų per akis. Pasekmes matome iki šiol – net XVII S.Skvernelio vyriausybės plano grubiausioje klaidoje dėl užimtumo politikos, kuri suversta vien ministeriui L.Kukuraičiui, o ne dar bent penketui ministerijų su Ekonomikos ir inovacijų ministro, atsakingo už makroekonomiką, taigi, ir už užimtumo rodiklį, vadovavimu joms šioje gyvybiškoje srityje. Kaimo užimtumas su 60-70 tūkst. išsklaidytų po užsilikusius kaimelius ar sodybas bedarbių buvo ir lieka valstybės skauduliu – Achilo kulnu, nes depopuliacijos pasekmės yra ir bus žiaurios.
Vienu keisčiausių dalykų A.Kubiliaus politiniame kelyje, bent jau man, yra bendras A.Kubiliaus drauge su G.Kirkilu, J.Bernatoniu bei E.Vareikiu pasirašytas dokumentas: „Dėl Lietuvos pozicijos Europos Sąjungos perspektyvų klausimu“[1], kadangi jis yra aptakaus ir abstraktaus oportunistinių socdemiškų bei konservatyviai liberalių užuominų kratinys, o jame aptikti paties A.Kubiliaus, kuris kalbas visada rašosi pats, indėlį nėra paprasta.
Prisiminęs vieną jo protingą kalbą pasakytą prieš keletą metų Seimo konferencijoje, vis tik, aptikau: „Angela Merkel prieš keletą metų yra labai ryškiai įvardijusi, kad didžioji ES problema yra „3 skaičiai“: ES gyvena 7% pasaulio gyventojų; ES pagamina apie 18% pasaulio BVP; ir ES finansuoja apie 50% viso pasaulio išlaidų, skiriamų socialinėms reikmėms. Kitaip sakant, ES neproporcingai daug išleisdama socialinėms reikmėms yra priversta didinti mokestinę naštą verslui ir tai gali pakirsti ES ekonomikos konkurencingumą. Tačiau Europa taip pat gali parodyti kaip pavyzdį visam pasauliui Skandinavijos šalis, kurios tradiciškai yra labai stipriai socialiai orientuotos, tačiau kartu išlaiko globaliai konkurencingiausias ekonomikas.“ Šia proga belieka pasišaipyti iš socdemų, betgi, iš tikrųjų – socialiberalų, G.Kirkilo bei J.Bernatonio „tandemo“, kuris solidarumą suvedė ne į darbo žmonių ir profsąjungiečių atsilaikymą prieš bedarbystę kylančioje robotizacijos bangoje ar atlygių menkinimą, o ES lyderių prieš išorės ar vidaus destruktorius, kurie, suprantama, kėsintųsi į mūsų Seimo komitetų pirmininkų kėdes.
Visada užimtas bet ne per smarkiausiai -saikingai skubantis A.Kubilius nėra arogantiškai „pasikėlęs“ ir nebijo klausti – kaip atsakyti, kurie gi įstatymai yra reikalingiausi? Betgi, jo paties gan solidžiame XV vyriausybės plane-programoje buvo įrašyta „įrodymais grįstas valdymas“, taigi iš to ir turėjo sekti atsakymas: tie įstatymai yra prioritetiniai, kurie labiausiai gerina bendrų GEROVĖS, TEISINGUMO, SAUGUMO, LAISVIŲ ir tam reikalingų TVARKŲ kūrimo ir didinimo rodiklius.
Sunku pasakyti, kuo užsiims ant LVŽS nesėkmių, socdeminių plyšinėjimų ir Gabrieliaus Landsbergio kovingos bei taiklios bekompromisės retorikos į Europos parlamentą išrinktas konservatorių trejetas – A.Kubilius, L.Mažylis bei R.Juknevičienė artimiausiu metu, nes jų aštuonių nuostatų programa yra itin lakoniška, todėl sunku smarkiausiems rinkėjams ar konservatorių partijos eiliniams bus kažko apčiuopiamesnio reikalauti. Vienok, stiprus A.Kubiliaus rankos paspaudimas gerai atsiliepiant apie projektą, kuriuo EP turi būti skeliamas į dvejus rūmus, kad rastųsi ir išsakoma aiški atskirų valstybių pozicija, suprantama, be „veto“ teisės, teikia tam tikrų vilčių. Tačiau tam reikia ne tik, suvienyti visą Lietuvos europarlamentarų vienuoliktuką, sutarti su naujuoju išrinktuoju prezidentu G.Nausėda, bet ir susilaukti kitų mažųjų valstybių ES parlamentarų palaikymo. Jei tai A.Kubiliui pavyktų atlikti, ne tik Lietuva, bet ir visa Europa jam pastatytų paminklą.
Dalios Grybauskaitės „gliancas“
Skirtingai nuo G.Nausėdos, kuris mato reikalą duoti spaudos konferenciją kiekvieną savaitę, D.Grybauskaitė pasirinko žymiai atsargesnį garantuoto respektabilumo kelią rodytis tautai ir liaudžiai tik svarbiais retsykiais. Kaip jai ir jos „spyčraiteriams“ atrodo praeitas dešimtmetis, kaip jie jį pateiks, išgirsime už penketo dienų metiniame pranešime su gėlimu oligarchams ir korupcijai, tačiau nieko nedarymu. Savo „tulpių paštu“ stipriai pakišusi koją tradiciniams konservatorių sąjungininkams – Eugenijaus Gentvilo liberalams, prezidentė nuolatiniu sukiojimusi ir pozavimu greta pasaulio galingųjų, dabar taikosi į itin aukštą ES vadovų tarybos pirmsėdžio postą. Su kokiais įsipareigojimais ar vizija –absoliučiai neaišku, tad vėl turime „katę maiše“.
Jos prezidentūros komandos, bemaž, pusantro šimto teiktų įstatyminių projektų, nors kai ką ir pagerino, tačiau esminių permainų valstybėje bent jau tvarkos sferoje nepadarė.
Seimo svetainėje kaip buvojo apie 1 200 „užraugtų“ įstatyminių projektų chaosas, taip ir tebelieka. Kad Seime toną užduoda „karo vyrai“, o ne šeimininkiška tausojanti ir globojanti smulkų bei vidutinį verslą ranka, labai gerai iliustruoja vakarykštis Seimo posėdis. Dėl ginklų Puidoko, Skardžiaus ir Ažubalio „ietys laužytos“ lygiai dvi valandas (pagal stenogramą 10:13-12:13), nors Lietuvos saugumas yra iš esmės NATO rankose, tačiau prie valstybės materialinio gyvavimo pagrindo – Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymo tebuvo sugaišta lygiai viena minutė. Reikėjo atlikti tą ritualą – startuolio apibrėžimo įteisinimą, tačiau pažvelgus į paskutinio straipsniuko startuolių tema Delfi komentarus, darosi aišku, kad žmonės, kuriems rūpi valstybė vakar prieš pietus buvo, anaiptol, ne Seime. Tas mizernas startuolių gausėjimas yra, vis tiek, žmonėms, o ne vien ministerijos reklamai, gerai, tačiau svarbiausių dalykų nesvarstymas Seime yra fatališkas.
Štai ką teko parašyti dėl smulkaus ir vidutinio verslo lengvatų šiandien ryte pažįstamiems Seimo nariams: „G.Nausėda pavažinėjęs ir pamatęs nuskurusią Lietuvos dalį prašneko apie didesnį BVP perskirstymą. Iš pradžių iki 35 proc., o po to iki europinių 40, kad būtų įveiktas materialinis skurdas.
Tačiau jo komanda neužčiuopė to fakto, kad susiformavusi oligopolinė-kartelinė sistema prekyboje eilinį kartą užkels kainas ir, todėl, visų socialinių gerbūvių didinimo programų grietinėlę eilinį kartą, kaip buvo iki šiol, nusigriebs prekybos tinklai.
Taigi, pati sudėtingiausia ekonominės-finansinės politikos problema yra optimalios BVP perskirstymo proporcijos tarp smulkaus-vidutinio verslo plėtojimui skirtų lėšų ir skiriamų “pravalgymui”.
Nes tik smulkios ir vidutinės prekybos atgaivinimas gali sukurti konkuravimą už pirkėją kainų mažinimu. Ir tik tada suveiks socialinės programos.
Kita vertus, būtina stabdyti emigraciją, kuri vėl įsišėlios po BREXIT’o.
Optimalios proporcijos nustatymas yra sudėtingų modelinių kompiuterinių skaičiavimų uždavinys su įvairių scenarijų ir variantų palyginimu, todėl, gal būt, tikslingiausia duoti tuoj pat “gambitinį” paklausimą Mokslų Akademijai, kurios statutas, patvirtintas Seime sako, kad ji
Aš neklausiu, ką gi manė per dešimtmetį apie kainų šėlsmus, apie būtinas mokestines lengvatas smulkiam-vidutiniam verslui „ždanovietė“, politinės ekonomijos dėstytoja, ikanomikos mokslų kandidatė D.Grybauskaitė, tačiau toliau toleruoti visą seiminį chaosą ir nesigaudymą bei neatsakingumą, nenorint seimūnams vaduotis iš to maždaug 700 pataisų į metus aptarnavimo konvejerio vergų pozicijos, ir valstybės vadovei yra neatleistina. No respect.
Kokios gi konservatyviojo politikos sparno perspektyvos?
Vertinant teoriškai, klasikine religija pažymėto krikščioniško liberalizmo gyvavimas, kurio nišą užėmė Tėvynės Sąjunga, mūsų politiniam spektrui yra itin svarbus, kadangi jis turi rimtų sąlyčio taškų tiek su socdemine ekonomine socialine politika, tiek ir su moderniuoju amerikietišku, smulkųjį ir vidutinį verslą teisingai sureikšminančiu ir palaikančiu liberalizmu.
Deja, mūsų konservatorių partijos ekonomikos-finansų politikos pajėgumai, susidedantys iš Dainiaus Kreivio, Andriaus Kubiliaus ir Mykolo Majausko, atrodo, snūduriuoja ant rinkimų – 2016 plano Lietuvai, kuriame pavyzdžiu pasirinkta šoktelėjusi Airija, pelėsio.
Mano žiniomis, Airijoje po „būsto“ burbulo sprogimo 2007-2009 metais ir visuotinės krizės, į tą salą įvyko didžiulė Vokietijos bankų kapitalo invazija -susipirkinėjo pusvelčiui. Ko nesugebėjo atlikti fiurerio laivai ir tankai, tai padarė dabar jų bankai.
Airijos vyriausybė nustačiusi mažą pelno mokestį (12.5 proc. tarifas) pritraukė daug kitų investitorių, o gavę ir pastiprinimą – geriausią darbo jėgą ne tik iš Lietuvos, airiai stipriai pasistūmėjo visuotinėje gerovėje.
Mums gi reikia, atsižvelgiant į situaciją, ieškoti savų kelių. Ilgajame periode per super švietimą, trumpajame – per ekonomiką pradedant užimtumu kaime trumpomis ekomaisto gamybos grandinėmis į artimiausią darželį, mokyklą su eko-eksporto išauginimu, lygiuojantis į pirmaujančią Austriją, kur net 24 proc. dirbamos žemės yra ekoūkių ir kuri daugiau nei tris kartus lenkia Lietuvą. Būtina ir gelbėti šeimos ūkius per didesnes išmokas pirmiems 30 ha, suklestėjusių, itin pelningų dėl totalios chemizacijos, latifundijų sąskaita. Ar ši valdžia pajėgi? Anaiptol, nes yra gudriai išplovusi sąvokas net savo partijos pavadinime: ji gi yra ne valstiečių, ir ne žalia, o chemizatorių stambių žemvaldžių.
Taigi, dalykas visu rimtumu atsiremia ir į TS-LKD „think-tank“us, juolab LVŽS „trumpų maisto grandinių kūrimo programėlė“ per ŽŪM patyrė fiasko: iš tam skirtų 3 mln. eurų, pasinaudota tik 1.5 mln. eu ir tik 16 projektėlių.
TS-LKD jėga visada buvo jos sąjūdinėse šaknyse. Deja, marintas A.Kubiliaus laikais svarbus visuomeninis darinys nei kiek neprimena 88-ųjų veržlaus stebuklo, o šiuo metu yra A.Tučkaus-V.Žiliaus paverstas dar viena „tautine bažnyčia“. Suprantama, kad bijoma aktyviai tebeveikiančių svetimų jėgų infiltracijų, tačiau toks uždarumas kerta per pačią merdėjančią organizaciją, kurios paskutiniam – trisdešimtmečio suvažiavimui rezoliucijas iki aušros rengė du likę politikos entuziastai: mano žemietis Leonardas Vilkas ir … prof.V.Landsbergis. Žinoma, idealiu atveju, Sąjūdžio Seimas, renkamas visų, panašiai, kaip Šimonytė prieš Ušacką būdu, kad ir istorinę birželio 3 dieną, turėtų susidėti iš dviejų dalių: atstovų nuo teritorijų bei atstovų iš NVO bei virsti tikros politikos mokykla bei pilietinės visuomenės brandos indikatoriumi. Tačiau apsiskaldžiusio sąjūdžio dėl žemės pardavimo užsieniečiams (kas atsakys kiek jos yra Rusijos, Lenkijos ar Vokietijos įtakose ar atviroje nuosavybėje?) vadukams terūpi išsilaikyti savo pozicijose, o socialinių-ekonominių dalykų jų darbotvarkėse nesimato. Vien istorinė atmintis. Todėl ir toks rezultatas. Išeitis tėra viena – jei jau Sąjūdis tapo, kaip ir TS-LKD „nuosavybe“, tai tegul tokį sąjūdį užpildo veržlus TS-LKD jaunimas, nes veteranų –karšinčių gretos nuolat retėja, o Lietuvoje tikro patriotizmo deficitas yra ženklus.
Šiuo metu didžiulė atsakomybė už TS-LKD tenka jos jaunam pagal metus, bet ne pagal patirtis, lyderiui Gabrieliui Landsbergiui. Politologu save vadinantis, nors „nei bū nei me“ neišmanantis ekonomikoje K.Girnius negražiai primelavo, kad Gabrielius nieko naujo į partiją neįnešė ir nieko jai nedavė. Deramą atkirtį melagėliui LRT davė politologas Mindaugas Jurkynas, o Delfi[2] – Jonas Survila. Jau vien vidinis varžymasis ir dėl partijos vadovo posto, ir dėl kandidato į prezidentus rodo, kad partijoje pamažu diegiamos tikros demokratinės tradicijos. Tačiau jos sėkmė priklausys, būtent, nuo „think-tank“ų įdirbio ir sprendinių kokybės, nuo europinės ir Lietuvos bei geopolitinės situacijos identifikavimo bei pareguliavimo numatymo bei jų efektyvumo. Šiomis prasmėmis itin korektiškas, o kai prireikia, – ir kandus ar ironiškas, geru „nausėdišku“ išsiauklėjimu bei elgesiu pasižymintis G.Landsbergis, pasirinkęs ne „kirkilinį ar bernatoninį „‚ Seimo užsieninių reikalų komitetą, o tikrą darbinį –Ekonomikos, atliko labai protingą žingsnį, nes savo diplomatines tarptautinių santykių studijas ir išsilavinimą sparčiai pildo ekonominėmis finansinėmis žiniomis, todėl turėtų šansų ir stipriai konkuruoti premjero pozicijai, ir, su laiku, netgi, prezidento. Tik nereikia užmiršti, kad kilusios valstybei, ES bei pasauliui problemos reikalauja ištisų mokslo institucijų, o ne vien Seimo kabineto įdirbio. Tad turimos patirtys, galima sakyti, kad užtikrintų komunikavimo efektyvumą, jei staiga pabustų ar būtų priverstinai pažadinta bei sutelkta ir pajungta valstybei mūsų akademinė bendruomenė. Žinoma, mažai ką turinti bendra su Lietuvos „Socialinių tyrimų centro“ ruporo Boguslavo Gruževskio gražbylyste.
Švietimo ir kultūros politika ilgajame periode, o ekonomikos ir finansų trumpajame yra valstybės pažangos garantas, todėl konservatoriai stiproki valstybės saugumo ir gynimo pozicijose, naujų lyderysčių ir postų gavimu rinkimuose įgijo stiprų šansą. Deja, šiuo metu G.Landsbergiui, kurio komanda „ištraukė“, atrodytų beviltiškos dėl pensijų mažinimo situacijos rinkimus į Seimą – 2016, tenka pagrindinis retorinės kovos apkasas opozicinės mažumos smaigalyje, kuris yra labiau destrukcinis, o ne kuriantis dalykas. Drąsi konservatorių jaunuomenė – Justas Šireika, kuris dar prieš dešimtmetį būdamas studentu konferencijoje Seime, jam rėžė tiesiai į akis, kad laikas baigti šį durnyno chaosą ar labiau į akademiškumą linkęs Vilius Bartininkas, vis garsiau prabylantis Vytautas Vyšniauskas bei patirčių tarptautinėje politikoje įgijusi Radvilė Morkūnaitė gali suteikti stiprių impulsų konservatorių partijai. Vagos negadina ir Audronis Ažubalis, o štai Laurynas Kasčiūnas taip ir nesugeba oponuoti bei išjudinti V.Bako, kad tas kreiptų reikiamą dėmesį Lietuvos ekonominiam saugumui. Bet tai yra pataisoma.
Gi problemos iškilusios katalikiškai Lietuvai yra fatališkos – pirmaujame ES pagal šeimų skyrybų kiekį: net 60 proc. išsiskiria, nes, matyt, neatlaiko sociumo spaudimo ir gyvenimo nuo … iki algos ar emigracinių išbandymų. Todėl ir Rimantui J.Dagiui, kuruojančią šią, bene, svarbiausią sritį, po jo šeimoms skirto įstatymo priėmimo su bendraminčiais dar bus ką nuveikti. O labiausiai, taisant A.Kubiliaus-D.Grybauskaitės-I.Šimonytės triumvirato klaidas ar įdirbio stoką. Darant valstybėje tvarką, pažabojant kartelines kainas ir padedant smulkiam bei vidutiniam verslui.
[1] file:///C:/Users/cm-14_c9_13_05_02_37/Downloads/non%20paper%20-%20del%20ES%20perspektyvos_%20G.%20Kirkilas,%20A.%20Kubilius,%20J.%20Bernatonis,%20E.%20Vareikis.pdf
[2] https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/jonas-survila-konservatoriaus-atsakymas-kestuciui-girniui.d?id=81364492
Kęstutis K.Urba. Publicistika 