Kritiškumo kokybės Galindų genties paieškose

Kritiškumo kokybės Galindų genties paieškose

Kęstutis K.Urba

Galindų genties minėtos dar Klaudijaus Ptolemajaus žemėlapiuose studijoms yra skirta daugybė įvairiausios kokybės darbų. Vienas paskutiniųjų  -GALINDAI EUROPOS PLATYBĖSE: ARCHEOLOGIJA, ISTORIJA, LINGVISTIKA (aut. A.Luchtanas, O.Poliakovas)[1],  itin kritiškai įvertinęs tiek garsųjį  V.Toporovo straipsnį[2], tiek ir populiarią E.Jovaišos  monografiją „Aisčiai“[3], kuri pratęsė du ankstesnius fundamentalius baltų kilčių tyrinėjimams skirtus tomus.

Sekant  filosofu Karlu Poperiu, tektų priminti, kad mokslas ir turi žengti į priekį „falsifikuojant“ – itin kritikuojant teorijas bei aiškinimus  atmetus visus autoritetus, nes tik taip galima atverti naujus horizontus ir priartėti prie tiesos.  Tačiau pati kritika privalo būti itin konstruktyvi ir logiška, o istorijos bei archeologijos ir lingvistikos sandūroje daugeliu atvejų tėra įmanoma vertinti sąlyginį pateikiamų aiškinimų tikėtinumą. Panagrinėkime archeologo A.Luchtano ir kalbininko O.Poliakovo pateiktąją pripažintų korifėjų  kritiką, kurioje gausu tokio pobūdžio vertinimų: „Tikru autoriaus „atradimu“ tapo galinga aisčių migracija Europoje  vos ne visomis kryptimis ir jų lemtingas vaidmuo Europos istorijoje Didžiojo tautų  kraustymosi laikais. Ypatingas vaidmuo  tenka galindams, kurie kartu su sūduviais ir Vielbarko žmonėmis „pagimdė milžinišką vakarietišką bangą, kuri užliejo didelę dalį rytų baltų arealo“, „ Išskirtinis vaidmuo lietuvių etnogenezės procese vėlgi tenka galindams, tik šį kartą – rytų.“, „Šias abejotinas idėjas netikėtai perėmė ir išplėtė Maskvos kalbininkas Vladimiras Toporovas. Jis rašė jau ne tik apie galimą galindų migraciją iš protėvynės per Vidurio Europą į Pamaskvę, bet ir  iškėlė idėją apie kelias galingas ir sudėtingas galindų migracijos bangas Europos platybėse nuo Pamaskvės girių iki uolėtųjų Pirėnų pusiasalio pakrančių.“, „Nesileisdami į beviltišką diskusiją apie galimą Vielbarko kultūros baltiškumą tik pažymėsime, kad į Rytų Lietuvą galindai kažkodėl pamiršo atsinešti savo etnonimą „galind-“ ir kokių nors kitų vakarų baltų kalbinių elementų.“

Kritikos kritika I – ar Galindai buvo menki?

A.Luchtano ir O.Poliakovo, remiantis L.Kurilos tekstu apie gyventojų tankį Žeimenos mikroregione geležies amžiuje[4], teigiama, kad galindų būta tik …  9800, o  E.Jovaiša „… visiškai nepastebi, kad mažytė, negausi gentis, dalyvaujanti toje migracijoje, būtų paprasčiausiai išnykusi tautų katile, ir jo archeologinė argumentacija neišlaiko jokios kritikos.“ Pirmasis kontrargumentas visiškai teisėtai kyla išgarsiojo žemėlapio autoriaus Ptolemajaus dėmesingumo ir šiai baltų genčiai: jei ji būtų menka, tai ar taptų įamžinta greta kitų –  didžiųjų?

Pastebėkime, kad L.Kurilos remtasi banaloka D.Ubelaker bendruomenės dydžio skaičiavimo matematine formule, atsižvelgiančia ir į laidojimo paminklo naudojimo laiką, tačiau dar man pačiam dalyvaujant kasinėjimuose pažeimenyje, kilo klausimas – kaip dažnai baltai laidodavo vandenyse ir ar nebuvo bent jau dalis pilkapių skirta vien genties elitui ar karžygiams? Taigi, lygiai, taip pat, ir dar  su geros ironijos doze galima priskirti  abiejų kritikų nuomonei tikėtinumą nuo 0.098 iki 9.8 proc., t.y. geriausiu atveju tik vieną iš dešimties, o Galindų, lyderiavusių su Sudinais garsumu, populiaciją vertinti, kad ir 30-50 tūkst. su galimybe  sudaryti bent jau vieną kitą tūkstantinę ištvermingiausių elitinių karių. Kitas argumentas prieš kritikus  yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste  minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais[5], bet, deja, ne su galindais. Tai rodytų, kad, (jei ‚gal-‘ traktuoti kaip ‚šaukti, vadinti‘, o lyginamoji kalbotyra tam neprieštarauja), galindų būta ir neeilinių jūreivių, kurie sietini ne tik su Bogačevo, bet ir su Vielbarko kultūra.

Antri kritikuotojų prieštaravimai E.Jovaišai bei V.Toporovui archeologijos plotmėje yra susiję su pamaskvėje esančios Moščino  kultūros priskyrimu galindams: „Kartografavęs 117 Moščino kultūros piliakalnių ir pilkapynų, 7 paminklus autorius[6] nurodo prie Protvos upės“. Taigi, daroma išvada, kad Protvos upės apylinkės buvę menkai apgyventos, pakraštinės. Pastebėkime, kad A.Luchtanas bei O.Poliakovas, pateikę ir vertingų pastebėjimų bei problematikos, šiame kontekste be reikalo nenagrinėjo legendinio dar istorijos tėvo  Herodoto aprašyto Gelono  miesto, kuris ne be pagrindo tapatinamas su liekanomis ant Vorsklos upės kranto[7], populiacijos raidos bei likimo. Šio miesto, beje, kurį vokiečių tyrėjas G.Mairas laikė lietuvišku,  apylinkėse gausoka tiek baltiškos, tiek ir iranėniškos, kuri datuojama III-II a.pr.Kr., hidronimijos, o pats miestas sunyko po sarmatų invazijos. Todėl tikėtina šios bendruomenės ar net visos Gelonų genties poslinkis į šiaurę,  būtent, į Moščino kultūros žemes. Tačiau norint tai pagrįsti yra būtina atsekti visą Zarubincų-Koločino[8]– Moščino kultūrų sąryšį. Pirmas žvilgsnis į Gelono kasinėjimų bei Moščino kultūros radinius sakytų, kad tai tikrai verta atlikti. Taigi, belieka teigti, kad du archeologiniai kritikų argumentai  pareikšti E.Jovaišai ir V.Toporovui yra, mažiausiai, labai stipriai abejotini. Trečias, teigiantis, kad „Iki šiol Europos archeologai  neranda jokių baltų kultūrų pėdsakų ten, kur V.Toporovas ir jo sekėjas E. Jovaiša bandė įžiūrėti galindų etnonimą.“ lieka atviru. Bet jei greta Juodosios jūros glūdinčioje Černiachovo kultūroje gausu E.Jovaišos minėtų aisčių lankinių segių lenkta kojele, žieduotų segių, tai kodėl jų neturėjo būti, šiek tiek, pabarstyta ir vakarų – Romos bei Ispanijos kryptimis, juolab prekyba ir karo žygis yra visiškai skirtingi dalykai?

Kritikos kritika (II) – kalbinė realybė ir kazuistika

                      V.Toporovas, sekdamas kitais tyrėjais, deja, bus nekritiškai perėmęs jų nuomonę, kad pamaskvės baltai yra galindai, nors pats K.Būga publikavo tik tokią prielaidą.  Голѧдь paminėtą metraščiuose dar 1058 m. verta traktuoti, kaip „vadintus ar šauktus Ledais“ – gerai žinomos mitologijoje derlingumo deivės Lado garbintojais,  kadangi estai lietuvius vadina … Leedu. Šia prasme kruopščiojo Jurijaus Otkupščikovo išvada, kad pamaskvės baltų hidronomija yra ne vakarų, ne tikrųjų galindų, o rytų baltų – latgalių kilmės yra labai taikli. Tada pats disputas apie pamaskvės baltus –  būk tai, iš prūsų migravusius į pamaskvę galindus yra beprasmis. A.Luchtano ir O.Poliakovo teiginys, kad „Logiška išvada, gal metraštininkas, rašydamas люди Голѧдь, turėjo omenyje ubagą, elgetą ir pan.,“ tėra nekritiškas Max‘o Vasmer‘io etimologijos[9] atkartojimas ar pakartotinis seno  naujai atrastas sugretinimas, o ne pačių autorių nuosavybė.

Visgi, kalbinės kritikos dėl pamaskvės baltų leksikos bei hidronimijos ir galindų vardo atspindžių bei sąsajų Europos vakaruose šešėlis metamas ir profesoriui E.Jovaišai nėra korektiškas, kadangi jis rėmėsi ir gan šviežiais Simo Karaliūno tyrinėjimais[10], skirtais ir vakarų galindams[11], todėl lingvistui O.Poliakovui derėjo susikauti su jo studija, o ne su šiek tiek senstelėjusiais V.Toporovo tyrinėjimais.

Kritikų pateiktas teiginys, kad tarp „Jordano paminėtų 350 asmenvardžių nėra nė vieno galindų arba baltų vardo“ yra mažiausiai, diskutuotinas, kadangi, pirma, etnonimas ‚goltscythia‘ yra traktuotinas, kaip ‚gal – lit –scythia‘ santrumpa, reiškusi ‚vadinti lit (icianais?)[12]  ir skitais‘, o patys liticiani pulkai, daugelio tyrėjų priskiriami Burgundijai[13], galėjo būti lietuvių pulkai, kadangi Jordanas mini gan plačią kovojusių genčių geografiją – ir alanus bei ostrgotus, siejamus su Černiachovo kultūra.

V.Luchtano ir O.Poliakovo sukaupta lingvistinių tyrinėjimų bibliografija ( V. Hilberg, 2009, García Moreno, 1974; G. Kampers, 1979; Fr. Ventura Salvador, 1995) ir argumentacija  skirta Ispanijos vardynui bus, bene, vertingiausia jų išsakytos kritikos dalis, kuri galindų įtakas Ispanijai verstų laikyti menkiau tikėtinomis. Beje, keltų naudai, todėl J.Statkutės-Rosales bei jos, o taip pat, S.Karaliūno pasekėjų lauktų  pats rimčiausias mokslinis disputas.

Kritikos kritika (III) – istorijos miglos

Romos imperatoriaus Volusiano  (251–253 m.) titulatūros, iškaltos  jo monetoje, aptarime negalima nesutikti su  teiginiu, kad V.Toporovas bei S.Karaliūnas bus tapę V.Račkaus paskleistos mistifikacijos auka. Tai paaiškino E.Volteris, remdamasis vokiečių specialistu prof. O. Lenze, kuris perskaitė tą užrašą, ir nustatė, kad tai ne galindų paminėjimas, o tik keleto žodžių žaismas.

Centriniu faktu pabrėžiančiu baltų, ir labai tikėtina, galindų dalyvavimą gotų žygiuose, kaip minėta aukščiau, tektų laikyti mano paties atskleistą, Jordano minėtą Goltscythia[14] interpretavimą ir jų susiejimą su liticiani pulkais. Beje, kovojusių po Romos karvedžio Aetius vėliava su sąjungininkais garsiausiame to laikmečio mūšyje Katalaunijos laukuose 451 m. įveikusių hunus, todėl A.Luchtano ir O.Poliakovo teiginys, kad Jordanas neminėjo jokių baltų yra atmestinas, ar bent jau labai menkai tikėtinas. Beje, ir Jordano minėtas etnonimas Coldas[15], visgi, priešingai šių kritikų nuomonei, nėra „lingvistinis absurdas bei istorinė netiesa“, kadangi indoeuropeistų (Julius Pokornyj, 1969) yra įrodyta ‚gal-‘ sąsajos su pvz. dabartiniu angl. „call“ – ‚šaukti, vadinti‘, todėl ir latgaliai traktuotini, kaip vadinti ‚latais‘, žemgaliai – „žemiais (nuo Samo- ir samogetų(?)“, juolab Herodotas mini dvi, kažkodėl S.Karaliūno  netyrinėtas Skitijos gentis – Skolotai ( lotų žynių mokykla?) ir Paralatai (prie latų). Ar Coldas reiškė galindus, ar net tolimesnius pamaskvės baltus – nauja, ne vien tik istorijos mįslė.

Sunku atsakyti, ar pamaskvės Голѧдь  buvo suvokiami kaip skurdžiai, ar vien Lado, žinomo ir mūsų, ir latvių mitologijoje, garbintojai, tačiau neatmestina ir dviprasmybė to paties etnonimo suvokime ir  tais laikais. Juk ir ubagai yra bei „žmonės prie Dievo“.

Išvados

Prof.E.Jovaišos bei ir juo besirėmusio šviesaus atminimo prof.V.Toporovo veikalus kritikavę A.Luchtanas bei O.Poliakovas  gerokai praplėtė baltų genčių tyrinėjimų lauką bei pateikė vertingų ir diskutuotinų  bibliografinių argumentų. Vis dėlto, jų kategoriškumas bei bandymas korifėjus „užmėtyti kepurėmis“ didesne dalimi tėra vertingas naujos, tolesnės diskusijos žiebimui bei naujų integralių lingvistikos, archeologijos, istorijos, mitologijos bei kitų mokslų pajėgų apjungimo žadinimui. Juk, būtent, kompleksinis požiūris leidžia sukonstruoti jau moksle žinomą devintą, tačiau pačiu patikimiausiu atrodantį Aisčių (Aestii) genties vardo kilties aiškinimą[16]:  nuo  vasaros  – lot. aestās, kadangi baltai buvo žinomi itin svarbaus jų išgyvenamumui  vasaros atėjimo visą mėnesį garbinimu –  nuo gegužės 25d.

E.Jovaišos mintis, kad „išskirtinis vaidmuo lietuvių etnogenezės procese vėlgi tenka galindams, tik šį kartą – rytų“, yra ne atmestina, o tikslintina ir plėstina. Būtent, per skolotų ir paralatų genčių įtakas latgalių, ir pamaskvės Голѧдь raidai. Pastarajai,  galimai, per  gelonų pasitraukimą šiauriau nuo sarmatų ir kitų genčių antpuolių į Moščino kultūros arealą, kurį vėliau užklojo Smolensko krivičių, radimičių, viatičių invazijos. Taip pat, dėl gintaro kelio įtakose susiformavusių sakralinių, ūkinių, militarinių  reikalų tvarkymo paminėto  tiek S.Daukanto, tiek ir K.Būgos didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ –  lietose su krivių lazdomis.   Juk ne veltui prof.Z.Zinkevičius kategoriškai draudė indoeuropietiškam kontekste tapatinti šaknų ‚lat‘ bei ‚liet‘ kilmę, kurių bendrumas, pasirodo, eina giliai giliai į ikiindoeuropinį – nostratinį kalbinį sluoksnį iš tolimos Afrikos, tačiau pasiekęs ir Baltiją.

Deja, paviršutiniškumu pasižymėję kritikai – A.Luchtanas bei O.Poliakovas nepastebėjo pagrindinio nepaprastai svarbaus ir aiškaus bei taiklaus prof.E.Jovaišos teiginio apie mūsų protėvių lietuvių kultūros ištakų lokalizaciją: „Lietuvai yra aisčių gentis, kurios pagrindas – ankstyvųjų galindų kultūra“[17]. Šis teiginys nuostabiai gerai derėtų prie A.Patacko aptartos lietuvių protėvių  naudotos  lietų – helėniško pobūdžio susirinkimų paskui krivio lazdą sistemos[18], jei jos atsiradimą tapatinti su gintaro keliais. Žinoma, tada kyla lietuvių kultūros datavimo ir jos stadijų periodizavimo problema, pradedant net  XIX a. pr.Kr., tačiau tai jau kita itin svarbi nauja problematika laukianti pačių rimčiausių jungtinių tyrinėjimų.

 

 

 

                     

 

 

 

 

 

 

[1] LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2018, 41

[2] Топоров В. Н., 1983 – В. Н. Топоров „Галинды в Западной Европе“, in: Балто-славянские иссле-

дования 1982, М., 1983, с. 129–140

[3] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia, , Vilnius, 2016.

[4] Laurynas Kurila. Apgyvendinimo tankumas geležies amžiaus Lietuvoje: Žeimenos baseino mokroregionas./Lietuvos archeologija, V., 2014,  t.40, psl. 181-204

[5] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[6] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела,  Тула, 2013

[7] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[8] V.Sedovas ją laikė baltiška

[9] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.1, с. 434.

[10] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015. Žr. skyrelį skirtą pamaskvės Galindai.

[11] ten pat, psl. 27-39

[12] Jordano minėtais Katalaunijos mūšio apraše liticianais

[13] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[14] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.181

[15] ten pat

[16] Kęstutis K.Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste, V., 2018 12 31, psl. 1-8, reg. Lietuvių kalbos i-te

[17] E.Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. V., 2016, psl. 180

[18] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

copyright © 2019 01 03-04

Advertisements

LIETUVOS IR LATVIJOS BEI AISČIŲ VARDAI EUROPOS MITOLOGIJOS IR ISTORIJOS KONTEKSTE

LIETUVOS IR LATVIJOS BEI AISČIŲ VARDAI EUROPOS MITOLOGIJOS IR

 ISTORIJOS KONTEKSTE

Kęstutis K.Urba

Lietuvos ir Aisčių vardų kilmės tyrinėjimai trunkantys pusę tūkstantmečio davė ne vieną gerai žinomą ir ne kartą aptarinėtą aiškinimą[1].  Nuo XV-XVII a. populiaraus Lietuvos vardo kildinimo iš ‚litus‘ – lot.krantas, Vaidevučio sūnaus Litalanus arba Litwos, nuo itališkos iki keltiškos versijų,  bei kalbininko Kazimiero Kuzavinio – „iš upelės Lietaukos“ iki pasak Zigmo Zinkevičiaus „pakibusios ore“ istoriko Arūno Dubonio karių – ‚leičių‘ versijos. Joms visoms mūsų žymusis kalbininkas Z.Zinkevičius, sekęs ankstesniais etimologiniais žodynais ir lyginęs šaknis ‚Liet‘, ‚Lit‘ ir ‚Leit‘‚ priešpastato  gamtameldišką Lietuvos vardo versiją. Esą buvo nusižiūrėta į žemuose krantuose lengvai išsiliejančius vandenis[2].

Pastarųjų dešimtmečių fundamentalios kalbininko Simo Karaliūno ir archeologo Eugenijaus Jovaišos monografijos[3],[4] pateikė naujų įžvalgų, sugretinimų ir rekonstrukcijų, tačiau pakankamai pagrįstos ir patikimos tiek Lietuvos, tiek ir Aisčių vardų kilties hipotezės iki šiol nebuvo sukurta. Aisčių vardo kildinime[5] susidūrė du skirtingi požiūriai – baltiškasis ir germaniškasis, apėmę  net aštuonis kilties aiškinimus[6]. Akivaizdu, kad kurio nors vieno ar net keleto mokslų ribose šios problemos sprendinio negalima tikėtis, ir tik integralus kalbotyros, archeologijos, bei istorijos, numizmatikos, mitologijos, genetikos ir etnomuzikologijos faktų sugretinimas bei apjungimas galėtų duoti pakankamai patikimas teorines konstrukcijas.

Mitologinės derlingumo, vaisingumo deivės Lat paleolingvistinės šaknys

Abejoti, kad Lietuvos vardas turėtų būti kažkaip susijęs su „lieti“, vargu bau ar bent truputį bevertėtų. Itin svarbu, kad šio žodžio šaknies L/a/tʌ – ‚drėgnas‘ [7] geografija, pasak nostratinio (ikiindoeuropinio) kalbinio sluoksnio tyrinėtojų, yra nusidriekusi  nuo Afrikos žemyno (vakarų Čado) iki Graikijos, Airijos, Velso, Islandijos, germanų, baltų ar Kaukazo tautų[8], todėl jo amžius yra gretintinas vos ne  su pirmomis žmonių migracijomis ar bent jau žemdirbystės išplitimu iš jos lopšio – Artimųjų rytų.  Ne mažiau įspūdingas ir L/ä/jʌ – ‚vanduo, lieti‘ išplitimas nuo Čado, Somalio, Egipto iki indoeuropiečių ir uraliečių bei altajiečių kalbų[9].

Helėnų mitologijoje yra žinoma pietų vėjo atnešta, itin aukštą vietą jos hierarchijoje užėmusi Dzeuso žmona, Apolono ir Artemidės – vaisingumo ir derlingumo dievybės[10] motina Leto (gr.Λητώ[11], dorėnų Λατώ)[12], kuriai, pasak istorijos tėvo Herodoto, tolimieji šiauriečiai –  hiperborėjai gabendavę aukas į jos šventyklą Delo saloje.[13] Mažojoje Azijoje – Likijoje ji buvo žinoma, kaip spėjama, ir Lado vardu, pietų Palestinoje Leto žinota vardu Lat su šventaisiais finikinių palmės ir alyvuogių medžiais[14] greta analogijos Tarpupyje – Al-Lat,  o  etruskų ir romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Latunė bei Latonė. Lenkų, kitų slavų, lietuvių ir latvių mitologija žino, kaip spėjama, analogiškų funkcijų  dievybę Lado[15], kuriai senovėje būdavo nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. dainuojama „Lado, lado, lado, didė mūsų deivė“[16] ir aukojami balti gaidžiai[17]. Graikų etimologiniai žodynai, apart jos paminėjimo[18], vardo kilmės nepateikia, tačiau nesieti jos su aukščiau minėtomis nostratinėmis šaknimis būtų neprotinga – koks gi derlius be lietaus ar  laistymo? Beje, bulgarų, serbų, slovėnų,s.čekų, rusų kalbose ‚lada‘, ‚lado‘ siejamas su ‚žmona, mergaite, sutuoktiniu‘, o iš  čia bus  ir kilęs pats ‚liaudies‘ terminas greta helėnizmo – ‚tautos‘ (gr.vienodi, tapatūs).

Kyla natūralus klausimas, kada ir kokiu būdu Leto[19]-Lado kultas išplito tokiame didžiuliame areale nuo Kretos salos iki Baltijos, ar net ir  iki, kaip spėjama, Ignalinos rj. tarp šešeto ežerų esančio Ladakalnio? Prielaidų gali būti ne viena – nuo akmens amžiaus „venerų“ figūrėlių, tarp kurių garsiausia iš Dolni-Vestonice Moravijoje[20] datuojama apie 24 tūkst. m. pr.Kr.,  nuo žemdirbystės slinkties arba dar gerokai vėliau, didžiosios helėnų kolonizacijos į skitų žemes ir jų pakraščius, prasidėjusios ir vykusios  XI-VI a.pr.Kr. metu[21].  Visos versijos galimos, o ir trečioji, daugiau kaip po tūkstantmečio gerokai sustiprinusi galimą pirmapradį indoeuropietiško bendrumo[22] kultą, yra pakankamai tikėtina. Juolab, priskaičiuojamos 75 ar net 90 Mileto miesto, įsikūrusio Mažojoje Azijoje, Likijos pakraštyje  kolonijų, tarp jų ir Apolonija, Odess, Olbija su vienintele išimtimi – Chersonu.

Galima teigti, kad Leto-Lato-Lado-Latonės kultas per amžius buvo itin stiprus, kadangi jis buvo susijęs su būtina išgyvenamumo sąlyga – derliumi ir giminės pratęsimu, mažiausiai trukdančiu sėjai bei rugiapiūtei.  Tai iš dalies patvirtintų ir latvių  ‚Ligo‘ šventimas per ilgiausią dieną metuose (kildintina nuo lot. ligo –surišti)  bei latvių mitologinė būtybė Jumis, kuris yra Leto proanūkio, Apolono vaikaičio Jamos[23] atitikmuo, juolab abu laikomi slėpingais. Istorikas romantikas  T.Narbutas,  greta Lado[24], irgi mini, ypač Trakų vaivadijoje, Latvijoje, Estijoje žinotą laisvės  deivę Liethua – Lietuva[25], tačiau be jai skirtos giesmės, kad nužengtų iš dangaus, bei  maištininkų vado vardo Leicis, nei platesnės argumentacijos, nei šaltinio, deja, nenurodo.     Dievą Lituans minėjo  V.Martinijus 1666 m. bei D.Kleinas, M.Strijkovskis ir J.Lasickis[26], o jo atitikmuo –  lietuvėnas žinomas iš tautosakos šaltinių[27].

Pamaskvio baltų, keltų ir latgalių vardų daryba

Didžiosios keltų ekspansijos iš derlingojo Europos vidurio į  vakarus bei rytus metu jie Mažojoje Azijoje III a.pr.Kr įkūrė savo keletą šimtmečių egzistavusią valstybę – Galatiją (gr. Γαλατία), kuri patyrė stiprią helėnizaciją. Miletietiško V.a. pr.Kr. keltų (Κελτοί) etnonimo kilmė yra nežinoma, tačiau graikiškąjį irgi galima bandyti sieti su dorėnų Lato, kuri kažkiek atitinka keltų namų dievybės –Litino[28] kultą, o pačią ekspansiją su savo pagrindinės dievybės šventovių paieška – savotišku ankstyvuoju „kryžiaus žygiu“.

Pamaskvės baltų gentį Голѧдь paminėtą dar 1058 m., kurios  baltiškumą įrodo neabejotinos kilmės hidronimų gausa[29], nuo K.Būgos laikų visi tyrinėtojai absoliučiai nekritiškai tapatina su galindais, nors pats K.Būga rašė tik, kad taip „galėjo vadintis“[30] ta gentis. Siekiant aiškumo ir ieškant „rakto“ į istorinius pavadinimus  tenka gilintis į pirmojo sando ‚– gal,   -gol,‘ kilmę, juolab estiškai Lietuva yra Leedu, o ne tik Lietuvoje yra pilna vietovardžių su ‚– gal, gala‘.

Yra galimos bent keturios  versijos. Pirmoji paremta nostratinėmis šaknimis „šaukti, vadinti“ – „*KAyLa“,“kaLΔhΔ[31],[32] antroji  bokšto, miesto pavadinimu (žr. – ghala[33]), trečioji baltiškoji, siejama su galu, kraštu, ketvirtoji siejama su senosios lenkų kalbos ‚gola‘ – tyrai, giria[34], ir penktoji, labai abejotina, galindų etnonimą siejusi su ‚rus.‘golyj‘ – nuogas (neturtingas)[35]. Beje, pirmoji savo prasmių virsmuose galėjo duoti pradžią kitoms.   Tada pamaskvės baltų gentį Голѧдь[36], atsižvelgiant ir į estišką Lietuvos pavadinimą, tektų tapatinti su Ledų, galimai laikiusių save antikinės Lado garbintojais,  o ne galindų vardu. Šią versiją galimą grįsti ir archeologiniais duomenimis apie archeologinių Zarubincų, Koločino[37] ir Moščino[38] kultūrų  sąsajas  su legendinio Gelono miesto lokalizacijos, tapatinamos su įspūdingomis liekanomis ir gintaro bei helėniškais radiniais prie Vorsklos upės[39], išeiviais, pasitraukusiais šiauriau nuo antpuolių: jo apylinkėse yra baltų ir iranėnų hidronimijos, o pastaroji ten nuo III-II a. per.Kr. Herodotas rašė, kad medinės tvirtovės Gelono „Šventyklos helėniškos, helėnų dievams skirtos. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys.“[40]  Vokiečių tyrinėtojas  G.Mairas aiškino, kad Gelono gyventojai buvo lietuviai, kurie įsikūrę greta Skitijos pardavinėjo Ponto pirkliams gintarą, kailius…[41]. Analogiškai atvirkščiai galima aiškinti ir ne taip toli nuo Голѧдь – Galėdų genties lokalizacijos esamos Latgalos vardo dėmenų prasmes: Latais vadinti. Tęsiant mitologinę traktuotę yra verta atkreipti ir į gr. Γάλλος, kuris turi ir žynio prasmę, todėl Голѧдь turi ir tiesioginę  –‚žynė Lada‘ interpretuotę arba bent jau tokį atspalvį.

Dar vienas argumentas  ‚gal-‚ – ‚vardo‘ traktavimui yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste  minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais[42], bet, deja, ne su galindais. Taigi, tiek keltai –galatai, tiek ir latgaliai bei Голѧдь savo varduose turi Europos, Mažosios Azijos, Palestinos derlingumo dievybės bei Tarpupio Al-Lat, susijusių su nostratinio ikiindoeuropinio horizonto „signatūra“ –   ‚LT‘, vardus.

Istorinės kultinės – militarinės  helėnų įtakos[43] kolonijoms ir jų pakraščiams

Jei, taip pat, bandytume Lietuvos ir Latvijos vardus,  tapatinti su Leto-Lato kultu[44], tai tektų atsakyti į klausimą, kaip gi miletietišką Lado, garbintą ir baltų kultinę dievybę „pastūmėjo“  helėnų – Leto ir doriečių – Lato? Atsakymo tenka ieškoti ir praeities tyrinėtojo signataro Algirdo Patacko publikacijose, kuriose jis aptardamas A.Dubonio aiškinimą,  atkreipia dėmesį į „λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip graikų ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija“ . A.Patackas nurodo, kad „λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija)“.[45]

Tenka pastebėti, kad A.Patackas aiškindamas šias prasmes pernelyg sureikšmino vien militarinę ir valdymo prasmes, interpretuodamas Lietuvių kalbos žodyne pateiktą tekstą –  „pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“[46]. Krivių – pagrindinis senovės baltų žynių vaidmuo buvo religinis, o kad po aukojimo (galbūt, susijęs su  lot. auctum – didinti, garbinti, augur –žynys, augeri – augti) būdavo aptariami ir ūkio bei karo reikalai, stebėtis nereikia, todėl yra tikslinga, pirmiausia, tapatinti krivulę – lietą su Leto atitikmens kultu, juolab ne tik genčių vadai[47], bet ir didieji LDK kunigaikščiai atlikdavo ir žynių vaidmenį[48], o Lietuvių kalbos žodynas pirma „lieta“ prasme nurodo „naudą, pelną“, sietinus ir su derlingumu.  Galima teigti, kad kultas – būrimas ir prieš derlių, kitus svarbius darbus ar ir prieš karo žygį, buvo pirma jų[49], tiek amžių laikotarpyje, tiek ir kasdienybėje:

sakralinis kultas (Leto, Lata, Lada…) → valdymas (lieta), ūkis  → militarizmas (leičiai),

juolab proto įžodinimas yra sietinas su πρωτοπαπάς – (pirmasis) vyriausias žynys.

Graikijos jūreivystės istorija pasak archeologinių duomenų siekia sunkiai įsivaizduojamą net VIII tūkstantmetį pr.Kr., kuomet jie plaukdavo į salas vulkaninio titnago –obsidiano, todėl ši lyginamosios kalbotyros, archeologijos, istorijos bei mitologijos helėnų įtakų Skitijos pakraščiams problema baltų etnogenezėje laikytina viena prioritetinių.

Pateiktoji analitika atlikta nebojant griežčiausių lingvistinių apribojimų[50], kurie, visgi, yra išvesti indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos ir to modelio kontekste, o ne sąlygoti ankstesnių ir gerokai vėlesnių galimų istorinių-kultūrinių įtakų bei įvairiausių, netgi,  spontaniškų dialektinių kaitų. Lyginamoji mitologija su istoriniu pagrindu yra galingesnė priemonė etnologijai,  nei ją suteikia vieni lyginamosios kalbotyros metodai, ypač, jei pastarieji neturi laiko dimensijos. Visgi, siekiant įrodyti Leto-Lado-Latonės kultų svarbą Lietuvos ir Latvijos vardų kiltims, tektų sureikšminti tiek antikinių  gintaro kelių įtakas ir pasekmes nuo Pelasgų bei Achajų laikų, tiek ir vėlesnes Ponto, padneprės helėnų įtakas, netgi, pabaltijui per Dnepro-Dauguvos ar kitus Nemuno, tapatinamo su ‚Chronos‘, baseino vandens kelius. Yra gi rašytinis ant kaulinės plokštelės įrodymas,  datuojamas VI a. pr.Kr., kad helėnų kolonijiniame mieste, įsikūrusiame P.Bugo žiotyse –  Olbijoje būta Leto garbinimo,[51] o jos sūnui Apolonui buvo pastatyta šventykla. Su Dauguva tapatinama III-IV a. Peutingerio kelių žemėlapyje (šias dienas pasiekė tik X-XII a. kopija) pažymėta Sėlių upė (Fluvius Selianus) gal ne atsitiktinai  atitinka helėnų bei romėnų žynių vardus:  Dodonės Σελλοί ir romėnų salii (Marso,ieties nešėjų žynys), juolab.  V.Toporovas sėlių etnonimą susiejo su Balkanų vardynu[52].

Leto – Lato kultą galima sieti ir su dviejų Herodoto paminėtų skitų genčių, lokalizuojamų Dnestro ir Pietų Bugo ištakų kairiame krante[53] – skolotų (gr. Σκολότους) ir paralatų (gr. Παραλάται )[54] vardo aiškinimu, jei tai interpretuoti kaip gentį su Lato kulto mokykla –gr. Σχολή (plg. su sklaveni[55] – venetų mokyklos gentis) ir gentį, esančią prie Latų.  Su tokiu aiškinimu dera ir galima Haličo bei Galicijos[56] žemių, Lucko miesto, Uličių (улутичи, лютичи), Lučėnų, Litomeričių, Zličėnų genčių vardų kilmė – nuo ‚keltų‘ ir ‚Leto‘, kuri būdingai ukrainiečių dialektams transformavosi į Lito, Liuto. Kad ten būta Leto-Lato kulto liudytų ir A.Patacko skyrelyje „Ukrainos Lietuva – Лeτaвa“ pavardinti vietovardžiai ir  hidronimija: „iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?)…šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka…  Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai)“, kuriuos A.Patackas, anaiptol,  tapatina ne su helėnų kolonizacija, o su tūkstantmečiu vėlesniais  LDK laikais. Beliktų pridurti Dnepro deltoje esančią salą Litovka ir konstatuoti dviejų kultūrinių-lingvistinių-istorinių sluoksnių samplaiką. Taigi, yra tikslinga sieti Latvijos ir Latgalos vardų kiltis su Paralatų (-prie Latų) gentimi, jos migracija į šiaurę nuo antpuolių, o Lietuvos su – lietomis, tikriausiai įsitvirtinusiomis per prekybą gintaru nuo XVI a.pr.Kr.

Lietuvių kilmės legendų helėniški,  alaniški, skitiški atspindžiai

Mūsų lingvistikoje nuo Pilypo Ruigio, lyginusio lietuviškus ir graikiškus žodžius, laikų (apie 1745 m.), nėra sistemingai ištyrinėta jų leksinės bendrybės, taigi, ir nėra jų susidarymo chronologizacijos, o antikos mitologijoje nėra išnagrinėta laiko tėkmėje vis tolesnius kraštus pasiekusių argonautų, tarp kurių buvo ir legendiniai  Palemonu pravardžiuotas Heraklis bei  Palaimon‘o (Παλαίμων) (kalvio Hefaisto, aprūpinusio strėlėmis Leto sūnų Apoloną[57], užmušusio Pitėją Delfuose sūnaus)  žygio mito svarba vienam pirmų Lietuvos kilmės aiškinimų. O tai atlikti, kaip ir archeologinių radinių lyginamąją analizę, tikrai verta, kadangi baltiški žalvario dirbiniai primena helėniškus aptiktus Dnepro baseine, bet ne zoomorfinių motyvų sklidinus skitiškus.  Juolab,  trijų legendinių Palemono sūnų vardai (Kunas, Barkas ir Speras) turi aiškią helėnišką medžiotojo, jūreivio ir sėjėjo -žemdirbio lingvistinę interpretaciją, bet ne lotynišką. Ir mitologiniai Hebos-Gabijos, Hestijos – Austėjos, Jumio-Jamos, šventų akmenų –  baitylos (βαίτυλος) –Vaidilos ir Vaideloto, vardų Alkimantes, Iliadoje minėto Troidzenos – Algimantas, Traidenis, latv. ‚mantat‘ –burtininkauti ir gr. ‚µαντίς‘- žynys,  atitikimai  verstų nagrinėti antikines helėnų įtakas Skitijos pakraščiams įvairių mokslų metodais, neatmetant ir Ponto valdovų Palemonų (Πολέμων) dinastijos[58] įtakų lietuvių  kilmės mitui versijos[59].

Dar vienu argumentu tokiam aiškinimui yra pateikta Lietuvos kilmės, susijusios su Brutenio (Pruton nuo Pruto(?)), Brudon), Vaidevučio (Widowuto) atvykusių į Ulmiganiją (tikslinga gretinti su žemėmis pradedant Kulmu ir baigiant Igaunija – lat.Estija, kaip ir Ulmigeriją – nuo Kulmo iki Geros upės) legenda[60], pusės tūkstantmečio laikotarpyje nuo Erazmo Stelos ir Simono Grunau leidinių nedavusi ramybės daugeliui tyrinėtojų[61], jei pirmąjį vardą kildinti nuo helėnų valdžios, bendruomenės centro ar prieglaudos (rus.притон atitikmuo), kuriame Hestijjos saugojo ugnį, bendrinio pavadinimo – Prytaneus  (Πρυτανεῖον). Gal būt, tai susiję ir su Austėjos kultu, nes bitininkystei reikia dūmų. Tuose tekstuose yra minimi ir žyniai – vaidelotai (K.Būga tai aiškina kaip vaidilos deminutyvą[62], T.Narbutas mini ir slavizmą ‚vaidelotkas‘), kuriuos N.Vėlius priskiria keturioliktai nepaprastų žmonių kategorijai, neabejotinai susijusiai su vandeniu: „Udones, Wanduolutti, Neruttei, Udburtullli“[63]. Beje, tarp, žinomų mitologemų yra ir Vilkalotas[64], todėl, tikėtinesniu atrodo ne K.Būgos –deminutyvo (vaidilutė)  versija, o T.Narbuto, kuris lotą siejo su švento akmens  „baitilo-stabo“ veido „mazgojimo“ (lot.lōtio – plovimas) veiksmu[65], juolab helėnai savo šventus akmenis – dievų namus tepdavo aliejais, laistydavo vynu, krauju[66]. ‚Lōtio‘   lingvistinės ištakos, neabejotinai, vėl gi, nostratinės. Taigi, galbūt, todėl jos neišsitekusios vien prūsų, kurie puolė Mozūrų kunigaikštį Lottko[67], ribose.

Patį Widowuto vardą yra tikslinga laikyti sudurtiniu ir sieti su jo galėtu valdymu nuo Vidivarijų (gentis Vyslos deltoje) iki Votų (finų gentis Peipaus-Čiudo ež.aplinkoje), o legendinį religinį centrą Rikojotą (Rickoyot)– galbūt, vadų ‚rikių ‚Jotą‘ , saistyti ir su Jotvingių genties vardu.

Neatrodo įminta ir žymiojo  Ptolemajo (100-187 po Kr.) paminėtų veltų ir su jais siejamų pilkapių – ‚valatoukų‘, kuriuose palaidoti milžinai – volotai, kiltis[68]. Gali būti, kad ‚veltai‘ yra trumpinys iš ‚Waidtlotten‘[69], o šie susiję su kriviu ‚kirwaido‘[70] (nuo Curche)[71] –  forma, neatsakingai sulietuvinta į ‚krivaitį‘. Beje, galima sieti legendinę Plinijaus minėtą Thuli su Saremos sala bei estišku ugnies įžodinimu[72], tačiau, galbūt, vertėtų atkreipti dėmesį ir į prūsų kulto tarnus Tulissones – laidojimo apeigų dalyvius[73]?  A.Vijūko-Kojelavičiaus minimi geruliai, kurie Va. pabaigoje prašėsi praleidžiami į Tulę, savo kilme yra sietini su Geros upe[74] – Juodosios jūros intaku.

Pietų įtakų kryptį Lietuvos kilčiai liudytų ir A.Vijūko-Kojelavičiaus istorijoje[75] pateiktas legendinis Litalano vardas, jei jį sieti su alanais ( populiariu aiškinimu ir Volynės kariais(?)) bei atvykimu ir grįžimu į protėvių žemes), o priešpriešinės krypties – gausūs baltiški radiniai (pvz. lankinės segės lenkta kojele, žieduotos segės)  Černiachovo kultūroje greta Juodosios jūros[76]. Verta atkreipti dėmesį, kad garsiajam Katalaunijos mūšyje 451 m. dalyvavę romėnų pusėje liticiani, tyrinėtojų tapatinami su bretonų lokalizacija[77], kovėsi alanų pusėje[78], dalyvaujant (ostr-) rytų gotams[79], todėl pajėgų geografija neleidžia atmesti liticiani – lietuvių pulkų prielaidos, juolab Jordano minimi Goltescytha ir Coldas [80] vardai traktuotini kaip ‚gal-lit-scythia‘ (vadinami lietuviais ir skitais)  bei galindai arba Голѧдь .

Baltų  daug kontaktuota ne tik su antikos pasauliu gintaro keliais– vien Romos monetų radimviečių Lietuvoje žinoma apie šimtinę, bet ir  su pietesnėmis gentimis bei skitais ūkiniame ir  kilmingajame lygmenyje. Kalbinį sąryšį rodo prūsiškas duonos pavadinimas ‚geytys‘[81], kuris yra sietinas su pietesnės Getų, genties, nusiaubusios ir Olbiją,  vardu, savo ruožtu kildintino nuo ukrainiečių ‚rugių‘ –  ‘жито’ pirmapradės formos. Neaiški slaviško lietaus pavadinimo ‘дождь’ kiltis[82] šiame kontekste jį verstų sieti su itin svarbaus žemdirbystėje lietaus sulaukimu (‘дождаться – sulaukti‘, žr. ‘ждать – geisti[83] ) rugiams, kad jų neįveiktų sausros. Slavų mitologijoje Dažbog yra siejamas su saule, tačiau yra ir kitų nuomonių: remiantis baltarusių ornamentika – jis ir lietaus iš saulės prašytojas[84]. Taigi, jei baltuose natūraliai ir dėl fonetinio panašumo su lietumi buvo įsitvirtinęs  Leto – derlingumo ir vaisingumo deivės kulto atitikmuo, paliudytas ir sustiprintas  krivio lazdos lietose  buvimu, tai slavų protėviai šią savo dievybę turėjo įsitvirtinusia dar nuo žemdirbystės atėjimo į jų žemes laikų. Laukas – ‚lauks‘ lat. yra siejamas ir su lot. ‚‘lucus‘ – šventa giraitė[85], todėl nuo VI-V a.pr.Kr. baltuose naudota lydyminė žemdirbystė su lauko ruošimo apeigomis ir yra sietina arba su dorėnų įtakų ‚Lato‘, arba su romėnų – ‚Latona‘.

Herodotas pateikia ir skitų, kurių dauguma vardų yra iranėniški, valdovų tragediją:  Skilo, žuvusio nuo jo brolio Oktamasado rankos, istorijos atpasakojimą. Šio, gal būt, ne tik lingvistinis, bet ir istorinis atitikmuo –  Auktumas (prūs. valdžios vyras). Helėniškų radinių (pvz. auksiniai auskarai su liūto atvaizdu) yra aptikta net Kijevo apylinkėse, o šių brolių istorija primena, netgi, skitų valdovų buvojimą helėnų miestuose dar VI a.pr.Kr.[86]. Plačiausius muzikinius ryšius rodo gr. λαλεω  – muzikuoti‚l ietuvių velykiniai lalavimai ir estų, suomių ‚laul, laulu‘ –daina.

Aisčių vardo kiltis

Helėnai yra žinomi ir savo kalendoriais. Slavų metų laikų periodizacijoje vasaros sezono (rus. лето…) įžodinimo kiltis mitologiniame kontekste, tikėtinai bus radusis nuo Leto ir Niobės (gr.mit. – dėl nepagarbos paversta vasarą nuo viršukalnės verkiančiu akmeniu) antagonizmo, nusidriekusio iki  vaikžudystės, kuris, galbūt, atspindi žiemos triūso į nieką pavertimą atkopus saulelei. Kodėl įsitvirtinusi tokia duslesnė  forma ‚лето‘ – Leto  atspindžio atitikmuo, o ne Lados kulto sąlygota forma ‚ледо‘ ar net ‚лaдо‘   yra sudėtinga atsakyti. Tikriausiai, tai sąlygojo pietvakariškesnės Graikijos – etruskų – Romos įtakos iš slavų helėnų genčių paribio, o ne keliavusios iš Mažosios Azijos Mileto kolonistų įsigalėjimo padneprėje metu.

Vasara (lot. aestās), kuri baltų praeityje žinoma ir visų metų Ilgiausios dienos  šventimais su Lados … Liethua ir lietaus prašymo derliui su ‚Zolininkei‘[87] kultu, bus suteikusi pagrindą kitų kraštų tyrinėtojams bei  keliautojams (geresnių žemdirbių nei inertiški germanai[88]),   baltų gentis, ir Tacitui apie 98 m. vadinti lotyniškai Aestii dėl vasarų garbinimo jų pradžiose net ištisą mėnesį papročio. Tad  gan natūralu, kad šio vardo aiškinimo lotyniškos traktuotės neaptiko vėliau keliavęs Ptolemajas, o ir latviai estus tebevadina igauniais.

Taigi, jei helėniškos įtakos bus sąlygoję slavų vasaros laiko įžodinimą (jei ne atvirkščiai), tai romėniškos tiesiogiai įvardino suvoktą kaip  gyvybiškai itin svarbų  baltų paprotį derliaus laukime.

Išvados

Latgaliai ir latai bei jų vardai yra sietini su Herodoto  skitų aprašymuose minimais Paralatais ir Skolotais, o Lietuvos vardas –  su helėnų įtakomis gintaro keliu ir valdžios, pasak Brutenio vardo interpretavimo –  nuo prytanėjų, su lietų sistema. Pamaskvės baltų vardas Голѧдь, sietinas su Mileto kolonistų padneprėje įtakų bendruomenės, garbinusios Lado, slinktimis į šiaurę nuo antpuolių. Jų etninės lingvistinės bendrybės, susietos mitologija (keltai, lieta, latai, lado) savo pradines šaknis turi toli nuo baltų kalbų arealo: užliejamoje, lietinamoje bei lydiminėje žemdirbystėje –  amžių gilumoje Levante.  Atitinkamai gausiai baltiškai hidronimijai (Latava…) vardus bus davusi mitologema, kuri ir nulėmė genčių ir tautų vardus, bet ne atvirkščiai, kaip buvo teigiama, dažniausiai, iki šiol.

Aisčių vardas tėra lotyniško vasaros, kurios atėjimą visą mėnesį švęsdavo baltai, pavadinimo perkėlimas baltų genčių apibūdinimui, vėliau įsitvirtinęs pas juos pačius.

Šios etnonimų kilties teorijos dar didesniam pagrindimui būtini tiek platesni archeologiniai tyrinėjimai, tiek ir betarpiškų baltų-helėnų leksinių bendrybių, kurių neturi slavai, (pvz. plg. pr. palaipin ir  pa-liepti (tik lietuvių ir latvių kalboms bendras žodis) su gr. Λίπττοµαι –siekiu[89] (susižinojimui liepsna[90], kuriai naudota liepos malksna?) ) sąvado sudarymas bei jo chronologizacija – išplitimų lokalizacija. © 2018.12.31 (redaguota)

Publikuota ttps://kestutisurba.wordpress.com/praeities-tyrinejimai/

 

[1] Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba. V., 2010

[2] Z.Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl.189-1990

[3] Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004-2005, I ir II t.

[4] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V.,  2012

[5] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 11-187

[6] Ten pat, 35 psl.

[7]Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. I.t., 118 psl., 265-ta nostratinė šaknis

[8] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 31 psl.

[9] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 32-33 psl.

[10] Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.498

[11] Роберт Грейвс. Мифы древней Греции. М.,  1992, с. 39

[12] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 psl.

[13] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.202

[14] Р. Грейвс. Мифы древней Греции. М.,  1992, с. 39

[15] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 -37 psl.

[16] LKŽ, V., 1966, VII t., 9 psl.

[17] Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Kl., 2010, psl.62

[18] Hjalmar  Frisk. Griechisches Etymologisches Vörterbuch. Heidelberg, 1960, psl. 117

[19] gr.Ληίτη – viešose vietose aukojimus atliekanti žynė

[20] Marija Gimbutienė. Senoji Europa. V., 1996, psl.179

[21] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.11

[22] A.C .Renfrew,  Archaeology and Language: The Puzzle of Indo-European Origins, London: Pimlico, 1987

[23] Aleksandra Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.161

[24] Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 115

[25] Ten pat, psl. 128-129

[26] Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977, psl.56-57

[27] ten pat, psl 25.

[28] The Oxford handbook of Latino epigraphy. O., 2015. p. 421

[29] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 41 psl.

[30] Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,412 psl.

[31] Aaron Dolgopolsky. Nostratic Dictionary – Third Edition. (2012),  psl. 2607.

[32] Julius Pokornyj etimologinis žodynas pateikia pvz. angl. call atitikmenį gal-so- in:

osset. ɣalas `φωνή’, aksl. glasъ, russ. gólosъ`Stimme’, lit. galsas `Widerhall’, anord. kall n. `das Rufen’, wovon kalla `rufen, singen’, ags. callian (engl. call) ds., ahd. kallōn `viel und laut sprechen, schwatzen’, mit –ll– aus -lz-, woneben –ls– in anord. kalls n. `Aufreizung’.

Ob lat. gallus `Hahn’ (erst nachträglich an den Galliernamen angelehntes) vorderas. Lw., ebenso wie gr. κάλλαιον `Hahnenkamm’?, psl. 350-351 https://indo-european.info/pokorny-etymological-dictionary/whnjs.htm

 

[33] The Middle East.Abstract and index. Volume 21, Part 3 – Page 482

[34] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 30 psl.

[35] ten pat, 44 psl.

[36] Dar žr. ‚Gelida‘ –Lukas.Davidas, Prūsijos kronika / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius./  psl.275

[37] E. Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V.,  2012, psl.54: V.Sedovas ir šią kultūrą priskiria baltams

[38] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела,  Тула, 2013

[39] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[40] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.220

[41] žr. S. Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004, psl.37

[42] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[43] Jas abejomis kryptimis šiek tiek mistifikavo Vilniaus garbės pilietis – paminklosaugininkas, archeologas Sigitas Lasavickas. Žr. „Baltų archeologija“, 1995, Nr. 1(4), psl. 8-9.

[44] Žr. lieti – rus. лить kaitą su   lenk. lac

[45] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

[46] LKŽ, V., 1966, VII t.,  psl.437

[47] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.158

[48] ten pat, psl. 159

[49] ten pat, psl. 160

[50] Z.Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. V., 1984-1994,  I-V t.

[51] „… είμήνη Όλβίη πόλι, μακαρίζω έκεΓ, μ έμ νη μ αι Λητο“ (…мир Ольвийскому государству. там, сам я благословен Лето. Žr. Ю.Т. Виноградов ПОЛИТИЧЕСКАЯ ИСТОРИЯ Ольвийского ПОЛИСА VII-I вв. до н.э. историко эпиграфическое исследование. M., 1989, c.78

[52] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai.V. 2015, psl.408.

[53] Б.А.Рыбаков. Геродотова скифия. М., 1979, с. 191.

[54] Herodotas. Istorija. V., 2008, 196 psl.

[55] Анфертъев А.Н. Иордан // Свод древнейших письменных известий о славянах (далее СДПИС). Том I (I–VI вв.). Составители Л.А. Гиндин, С.А. Иванов, Г.Г. Литаврин. «Восточная литература» РАН: Москва, 1994. С. 98-160.

[56] V.Kubiyovych, Y.Pasternak, I.Vytanovich, A.Zhukovsky.   Internet Encyclopedia of Ukraine

[57] Zygmunt Kubiak. Mitologia Grekov i rzymian. W.,  1997, s.253

[58]  Страбон. География. Книга 11

[59] G. Beresnevičius. Palemono legendos periferinis turinys: religinė istorinė studija. V., 2003 – 110 psl.

[60] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius.

[61] Valdemaras Šimėnas. Legenda apie Videvutį ir Brutenį. Iš kn. Prūsijos kultūra, V.,  1994, psl.18

[62] K.Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,186 psl.

[63] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[64] Ten pat, psl.249

[65] T.Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 293

[66] A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.

[67] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius. II t./, psl.100

[68] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 249

[69] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė N.Vėlius.II t./, psl. 110

[70] ten pat, psl.108

[71] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.96-155

[72]  Lennart Meri (1976). Hõbevalge (Silverwhite). Tallinn, Estonia: Eesti Raamat.

[73] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.156

[74] Herodotas. Istorija. V., 2008, psl.208

[75] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius,  1988, p. 47–54.

[76] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V.,  2012, psl. 301

[77] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[78] ten pat, psl. 271, 283

[79] ten pat, psl. 269

[80] ten pat. psl. 181

[81] Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, V., 2013, 224 psl.

[82] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 521.

[83] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 39.

[84] Шилинговский К.В. Созвездие Кола, Перун и русский Хорс-солнце в плену у индоиранских лингвистов // Proceedings of the Academy of DNA Genealogy», vol. 7, No. 3, 2014. C. 556-573.

[85] Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.49

[86] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург,  1998, с.106-111

[87] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[88] Tacitus. Dialogus Agricola germania, psl. 328-330

[89] A.Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.186

[90] Laurynas Kurila. Signaliniai laužai Lietuvos piliakalniuose? Teorinis aspektas. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2018. T. 44, p. 71–115.

KALĖDINĖ SUPERNOVA AUŠRA MALDEIKIENĖ IR KITI SVARBŪS REIKALAI

KALĖDINĖ SUPERNOVA AUŠRA MALDEIKIENĖ IR KITI SVARBŪS REIKALAI

Kęstutis K.Urba

Lietuvos „ikanomiką“ geras dešimtmetis nusunkinėja keturios didžiosios mūsų „juodosios skylės“, sugebančios įtraukti ir susiurbti  didžiumą ekonominių-finansinių resursų, nelyg, tos kosminės, sau. Jos randasi kaime stambiųjų žemvaldžių –„latifundininkų“ pavidale. Dar ir  ne vien visos žemės ūkio produkcijos perdirbimo oligopolinių kartelinių pobūdžių apsivienijimuose bei  penkete didžiųjų prekybos tinklų, greta ketverto didžiųjų skandinaviškų bankų.  Tas ketvertas –  „juodosios skylės“ yra keleto bankų savininkų disponuojamose sąskaitose,  kaip ir penketo saujelės prekybos tinklų „galvų“, kaip ir perdirbėjų su visais „rokiškių, žemaitijų, Vilkyškių ar kitų pieno žvaigždžių“ turėtojais ir panašiais į juos, kurie tvarkosi su mėsa ar mala grūdus, tiesia daugiausia kelių ar stato prestižiškiausius pastatus. Tamsios tamsios, kaip vidurio Lietuvos juodžemis, skylės randasi ir bene šešeto tūkstančių Lietuvos stambiųjų ūkininkų piniginėse, žiauriai nuskaudusiose nuo paties įstojimo į ES gerą šimtą tūkstančių kitų ūkelių. Taip, kad mūsiškiams bernauti tapo žymiai pajamingiau ir patogiau Danijos, Ispanijos ar Airijos ūkiuose, o ne Daniliškyje ar Spenglos pakrantėse bei Airėnuose.

Būtent, naująją „latifundiją“, užgimusią dar kolūkių prichvatizavimų laikų įsčiose gerai „pačirškino“ Aušra Maldeikienė savo spaudos konferencijoje[1], mesdama kaltinimuos tiek ir politikos mokslus krimtusiam, žemės ūkio ministeriui Giedriui Surpliui, tiek ir pačiai jos ikselencijai – Daliai Grybauskaitei. Deja, dar ne prokuroriškų  kaltinimų esmė glūdi tame, kad stambieji žemvaldžiai, įsitvirtinę naujose fazendose ar dvaruose, per savo bendrus ar patys prasimušę  į Seimą(…Br.Pauža, M.Bastys…) prastūmė sau patogiausią mokestinę sistemą  su net 25 išimtimis – lengvatomis, susipirko namus Antalijose ir Balearuose, kombainus valdomus satelitų, kalnus mineralinių trąšų bei milžiniškas talpas  nuodų piktžolėms, vabzdžiams bei pelėsiui, išsikėtojo dėl neteisingos lėšų skirstymo schemos pagal ha, dėl pažinčių, priėjimo bei apsukrumo,  o ne pagal ūkio tvarumo reikalavimus su visomis bičių ir kitos gyvasties trūčijimo schemomis, kurių S.Skvernelis tebeieško visai ne ten, kur reikėtų. Kaip ir, ko gero, pasižiūrėjus į tokį p Guodmanį, visai ne dėl to. Kiek milijardų litų, o po to eurų buvo mesta žemės ūkiui, tegul susiskaičiuoja pats p Jakeliūnas, o man „pagooglinus“  finansines injekcijas,  „pakutentas“ Excelis rodo 2014-2020 metų laikotarpiui lygiai 1 mlrd.  676 mln. skirtus kaimo, kuris ir toliau nyksta, plėtros programai su ir nenuskriaustos  žuvininkystės  dalele.  Su visa sanglauda regionams, socialiniu fondu susidaro graži   per 8 mlrd. (8 385 000 000) suma, įskaičiavus į ją ir mestus latifundijai.  „Valstiečių laikraštis“ (nepainioti su LVŽS) dar 2015 m. parašė, kad stambieji ūkiai (2 proc. nuo bendro kiekio) paėmė net 56 kartus didesnę ES lėšų dalį, o veteranų sambūris „Patirtis“ prabilo apie visus 90 procentų.

Jei Aušra Maldeikienė švystelėjo konferenciją kaip pirmo ryškumo žvaigždė teisingumo bei teisybės ieškojime, tai aš pats, nors ir esu, kad ir iš tvirto plieno, bet  tik mažas meteoras, tačiau, vis tiek, rašiau, kad juridinė pradžių pradžia glūdi Mokesčių administravimo įstatymo septintame straipsnyje, kuriam derėtų atrodyti taip:

7 straipsnis. Mokesčių mokėtojų lygybės prieš teisingumą principas

Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų socialinio ekonominio teisingumo sąlygų yra lygūs.

 

Tada tie, kurie labai labai daug paėmė nuo visų ES piliečių ir jų atžalų, turėtų padarę verslą, ir atitinkamai civilizuotai – per biudžetą, o ne retsykiais asmeniškai atsilyginti tiems, kurie mokina jų vaikus, gydo ar saugo nuo Tado Blindos palikuonių. Betgi, kad taip nutiktų, iki prezidento rinkimų absoliučiai nenusimato, nes p Šapokos ir p Jakeliūno sukurtos schemos dėka nutiko dar daugiau. Vadinamieji valstiečiai dėl akių apmonijimo įvedė bent jau 27 proc. tarifą turčiams, tačiau tuo pačiu lubomis nurėžė jų įnašo į  SODRA tokią gražią dalį, kad latifundija atsidūrė dar didesniame pliuse! Betgi, jei SODROje je je, atsirado skylė, tai ją labai gražiai dar ir užtaisė, bet ne bet kuo, o tų pačių mokesčių mokėtojų pinigais – biudžeto kąsniu, dar ir apsišaukę patys save didžiaisiais skolose prasmegusios SODRA … gelbėtojais.  Galima sumulkinti humanitarus, bet ne žmones baigusius Vilniaus universitetinėje Alma Mater  taikomąsias matematikas ir dar stiprokai pastumdančius šachmatų figūrėles, tačiau kad žmonės stovėję Baltijos kelyje kaip mūras – pensininkai ir visas viešas sektorius eilinį sykį buvo elegantiškai politiškai tame apšvarinti visų keturių „juodųjų skylių“, čia jau dar mąstančių žurnaliūgų ir opozicionierių reikalas. Gi Seimas prajuokino mane su savo nauja šiaudine rezoliucija[2], kuri toliau imituoja politiką – kovą už tautos interesus.

Betgi teisybė ir teisingumas yra toks daiktas, kad jis, vis tiek, anksčiau ar vėliau prasisunkia viešumon, todėl nereikia stebėtis, kad paskui  pirma  mūsų politikos kosmonautų „juoda skyle“ kaip reikiant užsiėmusią Aušrą Maldeikienę, apie kitokį BVP perskirstymą kalbančius prof.R.Lazutką ar R.Kuodį, kuris „gyvulių ūkį“ kažkodėl mato labiau Gariūnuose, o ne greta buvusių fermų griuvėsių, apie didelius mokesčius prekybos centrams ir bankams, taigi, trečiai ir ketvirtai „juodai skylei“ prabilo ir labiau humanitaras dr.Arvydas Juozaitis, tad net praregėjusiam po pasivažinėjimų per provincijas Gitanui Nausėdai nebuvo kur dėtis – per jaunimo surengtą egzameną Islandijos gatvės bare jis nedvejodamas progresiniams mokesčiams tarė TAIP, čia pat išsigandęs, kad virsta … socdemu.

Gink Dieve, neturiu nieko prieš normaliai funkcionuojantį stambesnį ūkį, didesnį perdirbėją ar prekybos centrą ar banką. Tačiau, jei vadovaujamasi agresyvaus marketingo, šluojančio smulkius ir vidutinius, kad po to užsikeltų neregėtas kainas, elgesio stereotipais, palaikomais seimų, ir tuo naikinamas ekonomikos pagrindas, tai tam turi rastis p Jakeliūnai ir p R.Sinkevičiau, atitinkamas atkirtis mokestine politika, kuris turi prasidėti ir nuo antkainių analizės. Juk pagal paskaičiavimus, jei turėtume itališką gyventojų tankį, Lietuvoje būtų 8 mln., o jei belgišką, kurio nereikia, tai ir visus 20 mln. Kaimas visada buvo didysis Lietuvos demografinis resursas, o ūkis – kilęs nuo graikiško „oikos“ ten šiaip sau reiškė namus. O iš čia ir mūsų vaikas – džiaukitės lingvistai.

Visgi, teisybė slypi ne tik šiose etimologijose bei skaičiuose  – bent jau aritmetikoje, todėl dabar valstybėje turėtų tarti savo žodį ne tik agrarinė ekonomika – mokslų pritaikymai, kurie aiškiai parodytų, kokie yra didžiųjų ir smulkiųjų ūkių, didžiųjų perdirbėjų, prekybos tinklų pajamingumai bei pelningumai, (gal todėl nėra pas mus ir atitinkamos statistikos?), ką ES pietų ūkiams duoda saulė ir ką atima lietinimas, ko ir kiek reikia mūsų melioracijos sistemai,  kad bent jau dalis seimūnų susimąstytų apie tikrąją to mokesčių administravimo 7str., kurį dar kažkada buvo užsibrėžęs naikinti pats Seimo  tuometinis Teisės komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas.

Nuo 2015 m. Kūčių išvakarių, kuomet sumušiau rankomis su tuometiniu Žemės ūkio rūmų vadovu A.Stančiku dėl pelno perskirstymo visoje pieno grandinėje įstatymo turiu kažkiek vilties, nes mojuodamas Konstitucinio teismo sprendimu prasimušiau ir pro J.Sabatausko griežtą patikrinimą, ir tada, pro patį R.Karbauskį, kuris nukreipė su įstatymo projektu dabar kreiptis į tą patį Andriejų. Tad tiesos momentas jau čia pat, juolab „už“ ir buvęs Žemės Ūkio ministras Br.Markauskas, kuriam ir dėl šio įstatymo projekto prezidentūros galva per savo Editą „išsukinėjo rankas“. Tad ir antrai „juodai skylei“ yra jau parengta atspara, nuėjusi iki apties Andriejaus stalčiaus.

Man šie, nueinantys link naujesnių, metai buvo svarbūs dar dviem nuveiktais darbeliais: per Vilniaus vicemerą išrūpinau Medardo Čoboto trečio amžiaus universitetui patalpas bei prie V.Kudirkos paminklo po „Bočių“ mitingo, o po to ir savo „tvirtovėje“ –Mažvydo bibliotekoje, pakartotinai prigąsdinęs abu svarbiausius premjero patarėjus, kad „kainų šėlsmas išmušęs iš balno socdemus, nupūs ir juos pačius“, stiprokai prisidėjau prie šios temos aktualizavimo ir valdžios kabinetuose, ir mūsų besmegenėje įvairių impulsų bei interesų valdomoje purvasklaidoje.

 

 

Deja, vienas darbas taip ir liko neužbaigtas.  Gvildenant ES žemės ūkio politikas dar 2010 metais pavyko aptikti faktą, kad 2/3 visų ES užauginamų grūdų yra verčiama į … spiritą ir kitokį alkoholį paskui vynuogynus, obuolių sodų derlius ar uogas, o 2012 pasakyti tai LRT  radijuj per pirmą Lietuvos pirmininkavimo ES dieną. Alkoholis  yra didžiulis didžiulis biznis dėl kurio man (ne spaudai!) pernai guodėsi ir pats ES komisaras Vytenis Andriukaitis.

Image result for alcohol dependence mexico bar

Ar jis trinktelės durimis išeidamas iš Junkero kabinetų dar nežinau, o man pačiam gal tik kartą gyvenime piketuojant prezidentūrą dėl Tibeto pavyko iš prakilnaus pono išgirsti – „tvarkoj… kitą savaitę kalbėsiuosi su Kinijos ministru pirmininku“.  Tai buvo pats ES prezidentas p Hansas Poteringas – yra gyvi liudininkai Robertas, Rūta.

Visgi, turėkime vilties, kad po šia Kalėdine žvaigžde užgims ir kažkoks kosminis gigantas, kuris a la p Veryga mūsuose,  užsimos ant gerą šimtmetį trunkančios šių dienų beprotybės –juodukų ir lotynų Amerikų piliečių neramumų tramdymo alkoholiu, kuris toliau alinant dirvą yra auginamas bei brandinamas ir mūsų Lietuvėlėje, kai pusbadžiu gyvena kas 7-8 planetos žmogus. O dabar jau galime kalbėti apie emigraciją, bet tiek jau to. Kita itin plati, p Grybauskaite, tema.

[1] https://www.youtube.com/watch?v=PZL5to5O93g

[2] https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=119&p_k=1&p_t=263620

BIBLIOTEKŲ NAIKINIMO METAS

BIBLIOTEKŲ NAIKINIMO METAS

Kęstutis K.Urba

Paskui ištuštėjusias sodybas ir kaimus, sparčiai naikinamas ir kultūrinis sluoksnis sostinėje. Būtų galima suprasti valdžią, siekiančią kuo pelningiau parduoti jai nereikalingus pastatus biudžeto skylių kamšymui, tačiau su medicinos bibliotekos išbraukimo iš valstybinių sąrašo įregistruotu įstatymo projektu[1] ir numatomu vėlesniu uždarymu[2], p Karbauskis, p Veryga ir Seimo Sveikatos apsaugos komiteto pirmininkė Asta Kubilienė bus pakliuvę į konstitucinį konfliktą.

Image result for medicinos biblioteka

Reikalo esmė yra tame, kad Medicinos biblioteka Vilniaus Kaštonų gatvėje nėra šiaip sau biblioteka, tačiau tai  ir nemenkas ne tik medicinos darbuotojų kultūros centras, kuriame nuolat vyksta poezijos vakarai, eksponuojamos dailės, fotografijos parodos, ir, netgi, muzikuojama.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „medicinos biblioteka muzika“

 

Lietuvos Konstitucijos 42 straipsnis teigia, kad

Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.
Valstybė remia kultūrą ir mokslą…

Gi čia turime akivaizdų neatitikimą. Kad minimas įstatyminis projektas su jo pasekmėmis (vieno pasirašiusiųjų žodžiais fondai bus perkelti 200 m), turi …antivalstybinį ir, netgi, antikonstitucinį turinį, abejoti nereikėtų. Juolab, jei Vilniuje sėkmingai gyvuoja Mokytojų namai, savo namus turi architektai, patriotiniais renginiais yra žinoma karininkų Ramovė, tai, kodėl medicinos darbuotojai turintys, netgi, savo V.Kudirkos vardo rašančiųjų draugiją,  negali turėti savo kultūros židinio, kuris tarnauja ir visų gyventojų švietimui greta specifinės užduoties – talkinti regioninėms bei rajonų ligoninėms? Juolab Medicinos biblioteka turi ir bendradarbiavimo sutartį su JAV nacionaline biblioteka.

Dar daugiau, medikai p Veryga ir p Kubilienė tokių projektu pasikėsino į studentijos bei medicinos darbuotojų …regėjimo sveikatą, kadangi siaurindami galimybę naudotis spausdintais šaltiniais, jie sąlygos platesnę e-informacijos peržiūrą, o Lietuvos higienos normoje HN 32:2004 nurodoma, kad darbdavys privalo suplanuoti darbuotojo darbą taip, kad kasdien dirbant prie vaizduoklio būtų periodiškai daromos pertraukos, įskaitomos į darbo laiką, arba būtų keičiama darbo veikla ir sumažinamas darbo prie vaizduoklio krūvis. Nepertraukiamai dirbti prie kompiuterio galima ne daugiau kaip valandą.   Mikro spindulinis poveikis – atskira tema.

Lietuvos konstitucijos 48 straipsnis nurodo, kad Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas…,

taigi minėti politikieriai yra konfliktinėje situacijoje ir su šio Konstitucijos straipsnio nuostata, o tai jiems  -Seimo Kuiltūros komiteto pirmininkui R.Karbauskiui bei Sveikatos komiteto pirmininkei A.Kubilienei ir jų bendrams bent jau garbės tikrai nedaro.

Ši aptarinėjama veiksmų seka turi ir savo logiką. 2019 m. biudžeto projekto svarstyme paaiškėjo, kad V.Šapoka iš Provalomo sveikatos draudimo fondo „nusunkė“ net 106 mln.eurų,dalį kurių atidėjo į rezervą, tačiau A.Veryga neparodė proncipingumo – nepagrasino atsistatydinimu, nors ir pati rezervo idėja yra ekonomiškai nepagrįsta –absurdiška, išplaukianti iš finansistų ekonominio mažaraštingumo ir naujos krizės fobijos, kurios suvaldymui yra specialūs tarptautiniai fondai. Taigi, prasideda absurdiški „optimizavimai“ sugalvojant pretekstą … atgyvenusi literatūra. O  kad reikiamo kiekio naujos  SAM nenupirko –nutylima.

Pozityvus sprendinys galėjo būti, jei ne dar 2011 m.  privatizuotas Šv.Jokūbo ligoninės kvartalas greta Lukiškių aikštės, kur suplanuotas viešbučių verslas, tačiau dar geresnę galimybę Medicinos darbuotojų namų įkūrimui su biblioteka galėjo duoti Radvilų rūmų atstatymas greta Sveikatos apsaugos ministerijos.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „radvilų rūmai vilnius“

 

Vienas tų rūmų fligelis yra išlikęs ir naudojamas kaip paveikslų muziejus, tačiau ta plynė su automobilių stovėjimo aikštele -tikriausia žaizda dailiame Vilniaus senamiestyje.

Restauravimas ir pilnas atstatymas kainuotų gal 30-50 mln. eurų, tačiau itin svarbi mūsų šviesuomenės dalis – medikai turėtų savus namus kultūrinei bei profesinių sąjungų ir sąjūdžių veiklai. Tvirtėtų ir mūsų demokratija, nes ministrai, viceministrai ir kiti pareigūnai taptų nuolatiniais namų svečiais. Gi valstybės rezerve šiuo metu tuščiai pelyja jau 355 mln.eurų, o šiuos rūmus lyg ir jau įsigijo p Numavičius.

Taigi, belieka realesne galimybe medicinos darbuotojų namams Tiškevičiaus rūmų restauravimas greta buvusios Raudonojo kryžiaus ligoninės, jos vietoje greta garsiosios oranžerijos pastatant modernų priestatą, juolab jame įsikūrę medicinos įstaigėlės[3].

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „j.tiškevičiaus rūmų oranžerija vilnius“

Medikų profesionaliosios literatūros biblioteka yra suplanuota Santariškėse, tačiau svarbesnis projektas ir patogesnis žmonėms būtų, būtent, Vilniaus centre, kur laikinai galėtų glaustis ir medicinos literatūros biblioteka, o atsiradus pastatui Santariškėse,  restauruotuose rūmuose galėtų likti populiariosios sveikatos ir sveikatinimo su atitinkama šviečiama veikla.

[1] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/a153d7c0f97011e8be92ccfb16c113e3

[2] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/cee52fe0f97011e8be92ccfb16c113e3?jfwid=i0s9d9ac6

[3] http://vilnius21.lt/zygimantu3-n1943.html

KODĖl AUGA IR YRA AUGINAMA PAJAMŲ NELYGYBĖ TARNAUTOJUOSE ir PENSININKUOSE? Tarp lygių ir lygesnių…

KODĖl AUGA IR YRA AUGINAMA PAJAMŲ NELYGYBĖ TARNAUTOJUOSE ir PENSININKUOSE? Tarp lygių ir lygesnių…
Kęstutis K.Urba
Statistikos valdybos leidinyje, skirtame gyventojų pajamoms nurodyta, kad „Ekvivalentinės piniginės disponuojamosios pajamos, palyginti su 2016 m., pirmojoje pajamų kvintilinėje grupėje padidėjo 2,2 proc., penktojoje – 7,5 proc.“.
Paaiškinus žmoniška kalba tai reiškia, kad jei visus Lietuvos gyventojus išrikiuotume ir sudalintume nuo biedniausio iki turtingiausio į penketą grupių, tai pirmoje skurdžiausiųjų grupėje toks pajaminio ekvivalento pagerėjimas tebūtų 2.2 proc., o turtingiausiųjų net 7.5 proc.

Tas ekvivalentas reiškia, kad skaičiuojant pajamų ekvivalentą („vidutines pajamas ant galvos“) pirmo šeimos nario svoris – koeficientas yra 1, antro 0.5, o vaikų – po 0.3, o jei žmogus gyvena vienas, tai irgi 1.
Tiek tarnautojams, tiek ir pensininkams algos bei pensijos yra skaičiuojamos pagal įstatymais įteisintas tiesinio pobūdžio formules, kuriose figūruoja ne tik bazinis dydis, bet ir koeficientai, nusakantys kvalifikacinio ar tarnybinio laiptelio aukščio svorį ar stažo bei gautų algų atskirus svorius galutinėje sumoje.
Pas mus jau tapo rutiniškai įprasta didinti tik bazinius dydžius – algą bei pensiją, o koeficientai lieka nejudinami. Esamos tiesinės formulės reiškia, kad tie kurie užima žemą tarnybinę poziciją ar tie kurių gautos algos buvo mažos, padidinus eilinį kartą bazinį dydį, prieauglį gaus atitinkamai tiek kartų mažiau, nei „vierchai“, kiek ir nusako tie koeficientai.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „gyvulių ūkis“

Ir nors, ypač, socdemai mušasi į krūtines – „mes prieš išaugusią pajamų nelygybę, prieš pajamų nelygybę…“, tačiau kai svarstomi algų bei pensijų bazių didinimai jie pasyviai tam pritaria, nes „užmesti“ ant prieaugį sąlygojančio koeficiento dydžio logaritmą ar kaip nors paprasčiau „sužaisti“ formulėmis yra pernelyg sunku – tektų prisiminti dešimtos klasės algebros ,kursą.
Eiliniai žmonės kalba apie tai TV paprastai – „sakote, vidutiniškai pensija išaugs tiek? Betgi, aniems tai šoktelės kaip reikiant, o mums –trupiniai, kurias tuoj pat sučiaumos kainos“
Lapkričio pabaigoje pasirašytame pensininkų ir profsąjungiečių organizacijų kreipimesi į valdžią buvo pareikalauta skaidrumo visame eiliniame pensijų projektavimo procese, kad matytųsi, kurie pareigūnai „stumia“ kokius dydžius ar pokyčius. Šiemet viešoje erdvėje išlindo tik skirtingos T.Medaiskio ir Ž.Maurico pozicijos – pirmas norėjo ir sau užsididinti svarų koeficientą net iki 4 , o antras priešingai – jį gerokai pamažinti, kad labiau taptų užmaloninti biedniokai. Spėju, kad šį sykį galėjo nulemti artėjantys rinkimų metai.

ŠVIETIMO GAIRIŲ KLYSTKELIAI PRAKTINIAME CHAOSE SU NEDIDELIU EKSKURSU

ŠVIETIMO GAIRIŲ KLYSTKELIAI PRAKTINIAME CHAOSE SU NEDIDELIU EKSKURSU

Kęstutis K.Urba

Seimo Konstitucijos salėje gruodžio 10d. įvyko itin svarbi Lietuvos valstybei konferencija, kurioje buvo svarstomas ugdymo turinio atnaujinimas abstrakčiausiame bendriausiame lygmenyje – eilinis programų keitimo vajus. Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnės susirinkusiems dalykininkų asociacijų vadovams bei veikėjams pristatė savo dviejų mėnesių įdirbį[1], kurį surašė drauge su Pedagogų rengimo centrais, po ex-ministrės J.Petrauskienės liepos 15d. potvarkio. Konferencija buvo ypatingos svarbos, kadangi švietimas kartu su kultūra ir mokslu apsprendžia visuomenės bei valstybės pažangą ilgajame periode. Deja, pagrindiniai pareigūnai tuo metu buvo užimti neeiliniu plenariniu priešbiudžetiniu posėdžiu, o pati konferencija kaip visada, buvo organizuota prastokai – nebuvo rezoliucinio dokumento skirtingai nuo eilinių pezalų ar išminties perlų. Tad įvyko apsikeitimas nuomonėmis, o demokratijoje buvo padėtas eilinis „paukščiukas“.

Aistringa, ir kaip visada pasionari, oponavusio pirmojo ministerio Dariaus Kuolio kalba keletą kartų peržvelgus transliacijos įrašą neleido pasilikti nuošalyje, tad pasidalinsiu keletu esminių pastebėjimų, juolab pats esu pateikęs keletą svarbių ugdymo inovacijų –apie jas pabaigoje.

Nerezultatyvus pagrindinis ugdymo rezultatas

Dabartinio projekto šerdyje visai neprastas, nors ir nepilnas, beje, todėl, šiek tiek ir hedonistinį atspalvį įgijęs tikslas – asmuo gebantis kurti asmeninę bei bendrą visuomenės gerovę. D.Kuolys truputį gal kažkiek ir be reikalo kosmopolitizavęs šį tikslą –„tinka ir Baltarusijai, ir Rusijai, ir singapūrams…“, visiškai teisingai klausė – kur kultūra, kur laisvas žmogus? Pagaliau, kur nacionalinis susitarimas, kurį latviai pasiekė 2014 m. ir sėkmingai juda į priekį, itin sureikšminę stropumą ir darbštumą – reikalingiausius įsiliejimui į pasaulinę rinką sandus.

Kadangi, D.Kuolys yra reikiamai emocionalus humanitaras lituanistas, o pats –matematikas, kuriam itin svarbu aksiomatinė sąvokų apibrėžtis bei jų hierarchinė tvarka ir sąryšiai, todėl pasidalinsiu esminiu pagrindinio  ugdymo tikslo pataisymu, papildymu, juolab apie gerovės valstybės problematiką vėl teko kalbėti studentams pusantros valandos  kviestinėje paskaitoje Mykolo Riomerio universitete.

Bėda tame, kad buvusi ir naujai užaugusi politikų bei pareigūnų karta iki šiolei neišmoko pilietinės valstybės elementoriaus – atskirų klasikų buvo pastebėta, o šiuo metu jau ir sudėliota į vieną vietą, kad visų visuomenių pagrindiniai „atraminiai stulpai“ – jų suformavimo ir tvirtinimo bei auginimo tikslai, nėra vien asmeninė ir bendra GEROVĖ, bet ir greta jos esantys dar keturi – D.Kuolio minėta LAISVĖ, ir nutylėtos bei neminėtos TEISINGUMAS, SAUGUMAS bei TVARKA. Beje, Maslow poreikių piramidės kontekste.  Tai yra brandaus suaugusio, pilietiško  žmogaus  -visuomenės dalelės orientyrai tiek asmeniniame gyvenime tiek ir bendruomenėje, darbe bei organizacijose, pagaliau  visoje valstybėje. Beje, kažkiek vienas su kitu ir susiję. Gerovė gi skyla į dvasinę-emocinę, susijusią su tvarumu laike – laimę, o antroji gerovės dalis  –  materialioji. Jos remiasi pilnatve šeimoje, giminėje, bendruomenėje, darbe ir organizacijose, o be kultūros siaura prasme – kalbos, istorijos, paveldo  ir etnikos, humanizmo saugyklos ir talpyklos – meno raiškos bei sklaidos ir  sakralumo, pilnatvė, ir, tuo pačiu, gerovė, nėra įmanoma.  Ir šia prasme ugdymo rezultatų schema pateikta 4 psl. apačioje yra nepatenkinama, juolab padiktuota A4 formato –mūsų biurokratija iki IT sąvokas skleidžiančio interaktyvumo dar nėra, deja, priaugusi.

Čia kiltų klausimas, kaip ir kiek bei kada tie penki „stulpai“ turi atsispindėti ugdymo procese bei rastis auklėtinio-ugdytinio sąmonėje. Atsakymas nėra paprastas, kaip ir tinkamos šerdinės formuluotės paieška, tačiau pabandysiu ją pateikti, nors tai ir pakankamai sunku bei komplikuota.   Taigi, ugdymo rezultatų vertinimas negali remtis vien gebėjimu kurtis asmeninę bei kurti bendrą visuomeninę gerovę, juolab ši yra neatsiejama ir nuo teisės įstaigų sergimo ir vykdomo teisingumo, kaip ir daugelio, ypač, samdomų darbuotojų  apmąstomo socialinio ekonominio teisingumo. Su kuriuo mokinys susiduria tiek pažymio vertinimo išraiškoje, tiek ir padėtimi, sakykime, mokyklos valgykloje. Mokinio gerovė nėra įmanoma be tam tikro saugumo, tiek perėjose, tiek mokyklos užkampyje, kur vyresni nepagaili mažesniems ir niuksų ar bent „grūšių“.  Gerovė siekiama per mokymosi procesą nėra įmanoma be tam reikalingos tvarkos – reguliarios pamokų, pertraukų, pamokų ruošos, o ilsintis ar dalyvaujant mokyklos parlamento veikloje mokiniui svarbu prasmingai pasinaudoti jam teikiamomis aplinkos laisvėmis bei teisėmis.

Kokia gi tada turėtų būti ta šerdinė formuluotė? Koks yra tikslas? Galbūt, kažkaip taip: asmuo gebantis kurti asmeninę bei bendrą visuomeninę GEROVĘ, (gebantis) gerbti bei siekti TEISINGUMO, (gebantis)rūpintis asmeniniu bei bendru SAUGUMU, (gebantis)racionaliai ir prasmingai naudotis teikiamomis LAISVĖMIS ir kovoti už jų išsaugojimą bei plėtojimą.  Tada ir teikiamas bei propaguojamas projektiniame dokumente  „kepurėje“ „štampas“ – aktyvumas bei socialinis atsakingumas, praras chaotiškumo (kažką kažkur kažkaip reikia daryti – kalbėti, aiškinti, organizuoti…) potencialo, nes turės į ką atsiremti. O tai jau ir yra pilietinės visuomenės pagrindas. Atrodo, kad apie pilietiškumą labai daug kalbėta, bet sistemiškai nesusimąstyta, kas tai yra.

Belieka, visgi, atiduoti duoklę drąsiam kritikuoti biurokratiją D.Kuoliui ir gale šerdinės formuluotės pridurti: turimu ir puoselėjamu pažangiuoju kultūriniu pagrindu. Rašau pažangiuoju, nes greta tautinio egzistuoja ir liaudinė, pavyzdžiui, vaišinimosi antikultūra, o pažangioji yra, būtent, ta, kuri ir tvirtina visus pagrindinius penkis stulpus. Tautinė pažangi kultūra, tai ne vien šiaudinė kepurė bei gintarai.

Žinoma, labai džiaugiuosi gerovės sureikšminimu ugdymo perspektyvoje, ir pats dėjau daug pastangų per prof.A.Krupavičių, kad „gerovė visiems“ rastųsi ir Lietuvos šimtmečio deklaracijos tekste[2], tačiau pastatas ant vieno stulpo, o ne visų penkių, gali susilaukti „ant vištos kojelės“ likimo – nusisukti nuo visų.

Ugdymo realijos

Po šio neišvengiamo aksiomatinio teorinio ekskurso, idant rastųsi tvarka bei aiškumas pagrindiniame atraminiame dokumente, turiu tuoj pat pastebėti – ne jis lems pažangą. Gal tik kokiu, duokDie dešimtadaliu, o ir tai būtų pakankamai daug. Lems Mokytojas ir klasės auklėtojas, šeima ir gatvė bei TV su internetu bei  mobiliu.  Todėl visas šis ugdymo gairinėtojų sąlyginis sterilumas, nesuvokiant ar nenorint pastebėti, kad švietimas tai nėra uždara sistema man yra, vėlgi,  koktus, kadangi nesiimama vertinti žalojančių kilniuosius bei pažangiuosius tikslus veiksnių. Nuo tvyrančio individualizmo, nežabotos konkurencijos iki jau trečiai kartai per KK2 diegiamos patyčių ir nihilizmo kultūros, pačiu efektyviausiu keliu didinat emigraciją su jai skirta LRT laida. Gyvenimo esmė yra gėrio ir destruktyvaus blogio kova, o tai ignoruoti tereiškia eilinį kartą užimti tipišką stručio poziciją.

Neišnaudota galimybė

Šimtą kartų efektyvesnis dalykas švietimo sistemoje būtų geriausių mokytojų ekspertų ir metodininkų aiškinamosios pamokos dalies – kaip taisyklė, 20-25 minutės įrašymas bei itin tvarkingas nuoseklus sukėlimas į youtube tipo į tam skirtą talpyklą. Kad mokytojas po ranka turintis Mokytojo knygą bei besiruošiantis pamokai, ir sukantis galvą, „kaip geriau pateikti Vaižgantą“, galėtų paprasčiausiu būdu pamatyti bei išgirsti esamas patirtis, žinodamas obalsį – „Ugdyk kaip mes, mokyk ir aiškink bei perteik dar geriau…“. Tai būtų ir puikus informacinis resursas visiems stropiesiems, sirguliuojantiems ar važinėjantiems į sporto varžybas bei įvairias olimpiadas. Būtent šio resurso neišnaudojimas švietimo sistemoje, turint vieną sparčiausių internetų pasaulyje, ištaškius ar išplovus milijonus ir yra mūsų nacionalinės tragedijos dalis. Čia ministerija be reikalo neišnaudojo savo centrinės įstaigos galimybės formuoti e-politiką su praktiniu valstybei reikalingiausiu išpildymu.

Ir dabar nereikia laukti, „kai bus nauja programa 2020 metais“,  ar teisintis, kad nesuplanuota. Reikia tiesiog daryti tvarkingai bei sistemingai, remiantis jau esamomis iniciatyvomis, nes  google sistemoje užklausus „pamoka“ gauni rinkinėlį nuo  fizinės kultūros iki …makiažo. TVARKOS nebūta ir čia. Pradžia entuziastų padaryta ir fizikoje, ir matematikoje , tačiau regisi, kad daugiau būta lėšų įsisavinimo per įvairius projektus projektėlius, bet ne apgalvotos visą ugdymo procesą dengiančio valstybinius ir visuomeninius interesus atitinkančios e-vizualizacijos praktikos.  Esamas www.emokykla.lt  portalas, apžvelginėja esamas naujienas ir daugiau  e – kalba apie tai,  o mokymasis tuoj pat nuveda per „skaitmeninius išteklius“ į kitą portalą –  ugdymo sodus, o ne į tikrą e-mokyklą. Gerai, kad ne į pievą.  Vadovėlių ir uždavinynų tekstai nėra prieinami – tik viršeliai, nors jų leidyba finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais: valstybė neišpirko geriausųjų autorinių teisių.

Raktiniai žodžiai, metaforos… burtažodžiai be ambicijos

Sugrįžus prie pagrindinio ugdymo tikslo, susiduriame su eiliniu burtažodžiu – raštingumas. Sveikatose,  finansuose, matematikoje bei kultūroje ir kalboje. Šiaip jau, raštingumas, tai yra gebėjimas perteikti informaciją rašytiniais ženklais kitam asmeniui, o jei jau išplėtota pati sąvokos prasmė, tai prapuola aiškumas tarp gebėjimų bei kompetencijų.

Toks jau yra tas biurokratijos uždavinys – reikia nereikia kurpti įvairiausius dokumentus, kad įrodytų savo reikalingumą viską siekiančiai reformuoti eilinei valdžiai. Nesakau, kad tvarka dokumentuose nėra reikalinga, tačiau kai jie rengiami keliaklupsčiaujant aukštesnio lygio biurokratijai Briuselyje, liberastijai EBPO ar net JT, o ne turint asmeninę ambiciją – kurti geriausią pasaulyje, atsižvelgiant į esamas praktikas, bei specifinę situaciją Lietuvoje,  orientuojantis ir į švietimo sistemos destruktyviąją išorę, tai belieka palinkėti jos kūrėjams, to ką jie siūlo kitiems – ugdytiniams: kūrybiškumo ir kritinio mąstymo. Netgi, visų raktinių sąvokų iš projekto teksto išrankiojimo bei jų sąsajų atvaizdavimo. Tada gal pasimatytų, už kurių virvučių labiausia verta truktelėti.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „bureaucracy“

Pasiguosiu, kad vakar apsilankius pas protingą žmogų ŠMM – strategą R.Ališauską dėl priemokyklinių sklypų išnaikinimo,  sukūrusio kliūtis gamtos mokslų praktikai bei Kopenhagos modelio, kuriame mokiniai sudalyvauja visoje maisto ruošimo grandinėje –nuo daržo iki raciono bei finansų ir tvarkos valgykloje, išbandymui, išgirdau ir atrastą sprendinį: dabar madingos laboratorijos, turi būti ne tik po stogu, bet ir po atviru dangumi.   Buvusioje švietimo strategijoje iki 2022 neradau žodžių su eko-, nors gamtos  minėtas 6 kartus, o vieną kartą su punktu 18.1 aptikau  ir „gamtos pažinimui ir verslumui ugdyti“. Nežinau ar egzistuoja Lietuvoje „žalioji mokykla“ Kopenhagos pavyzdžiu, linksniuotu ES komisaro su visa maisto sauga iš Seimo konferencijos tribūnos, tačiau, atrodo, kad strategijoje buvo, tačiau gyvenime, turbūt, – nebe. Iki šiol man skamba  savivaldos asociacijos direktorės R.Žakaitienės klausimas  „- o statistiką pats ar susirinkai?“, kai bandžiau aiškintis prieraišumo prie žemės ugdymo galimybes mūsų sparčiai nykstančiame kaime. Tik D.Pavalkis paguodė tada, kad nors priemokykliniai sklypai ir sunaikinti, bet galimybių vienam kitam bandomajam daržui turėtų atsirasti. Neatsirado, nes jį patį eliminavo.  AačiŲ darbiečiams.

Pati idėja, ugdymo procesą kreipti nuo vien teorinių žinių pačia gyviausia laboratorine praktika yra labai sveikintina – laikmečio šauksmas, tačiau domėjimosi besikalančiu daigu galimybės nesuteikimas jau įnešė savo indėlį į nemeilę savo žemei ir gimtinei, išmainytai į užsienius.

Asmeninis indėlis

Prieš keletą dešimtmečių mokydamas vaikus anglų kalbos pradmenų bei informatikos pats domėjausi efektyviu mokymu. Netrukus atradau, kad vaikai visada su entuziazmu atsako į klausimą – kaip mokysimės angliško skaitymo: tradiciškai septyniose pamokose ar sparčiausiai –per vieną. Tris kartus choru visiems kartojant paskui mane „tree, bee, sea….“ iki „night, fight, tight, right…“ turint specialų tam mano paties parengtą lapą dar nežinant žodžių reikšmės, jie  momentaliai perpranta esmę ir pradeda skaityti.  Patiko ir metodiniam rateliui, susirinkusiam kartą per metus.

Man baisiai papiktino ir išgarsintos prof.V.Dagienės kompiuterių programavimui skirti vadovėliai aklai kopijavę šios disciplinos dėstymą aukštojoje mokykloje ir visai nesuvokę vaiko galimybių suprasti, kas yra tie duomenų tipai bei tos komandos kompiuteriui, iš kurių po to sudaroma jam programa.  Pirmoje mano pamokoje mokinys parašęs tris programos eilutes ir pamatęs, kad kompiuteris ją paleidus ant ekrano užrašo „labas“, antroje jau priverčia kompiuterį sudėti bei dauginti skaičius, o trečioje ketvirtoje patiria tikrą džiaugsmą, kai pamato neribotas grafines galimybes. Pasidalinau ir šia galimybe kažkuriame informatikos žurnale.  O sūnūs parvežė Lietuvai auksą ir bronzą iš pasaulio, kažkaip, beveik, savaime. Gal todėl, kad jiems nuo mažumės svarbiau buvo paskaityti enciklopedijų tomus nei lėkti į kiemą.

Mokyti būtina mažiausiomis mokinių sąnaudomis ir efektyviausiai,  o tai reiškia ir specialias  atminties stiprinimo pratybas ar JAV karinio jūrų koledžo tekstų perpratimų bei mokymosi technologijų pritaikymą. Kažko, šių atraminių dalykų  – mokymo, kaip efektyviausiai mokytis, irgi, mokyklose nesimato. O mano pedagoginė epopėja baigėsi paprastai – išmetė iš abiejų darbų per kuriuos važinėjau kaupdamas valandas komuniaga bei konservatoriams priklausęs, bet vėliau palikęs juos. Tad ir visų daugiau nei 25 sukauptų stažo metų rezultatas beveik kaip daugelio – pensija žemiau vidurkio. Bet nelinkęs skųstis, nes gimiau įdomiu permainų laiku, o jei kovoji ne tik už save, tai reiškia, kad esi dar gyvas ir kažkam reikalingas. Netgi bendrų programų atnaujinimui.

 

[1] https://www.mokykla2030.lt/wp-content/uploads/2018/11/Bendruju-programu-atnaujinimo-gaires_2018-11-21.pdf

[2] https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=25380

VARKALIO KLAUSIMĖLIS MINISTERIUI SURPLIUI, O MANO PAKLAUSIMAS BAKUI

VARKALIO KLAUSIMĖLIS MINISTERIUI SURPLIUI, O MANO PAKLAUSIMAS BAKUI

Kęstutis K.Urba

Tik ką pasibaigusioje vyriausybės valandoje seimūnas Varkalys pasidžiaugęs,  kad šiemet melioracijai iš „Sandraugos“ fondo skiriama net 17 mln. eurų, ir dar bus biudžetinių 14 mln., o reikia iš viso tik 80 mln.eurų, ir paklausęs ministro G.Surplio, kokios yra perspektyvos, susilaukė paties šviesiausio atsakymo: ministerijos duomenimis tereikia 60 mln. eurų, o su 2020 m. viskas tik sparčiai gerės.

Bet palaukite, jei gydytojas išrašo  gyvybinį receptą ligoniui dėl kraujagyslių užkalkėjimo, o šis įperka tik pusę paros dozės, tai ar ilgai jis trauks? Su klimato kaita akivaizdžiai ekstremalėja gamtos raiška, tad po sausringų metų vėl gali nutikti tvanas. Gaspadoriškas požiūris valstybėje reikalautų skaičiuoti, kad renovuotinai pusei visų magistralinių melioracijos griovių, kurių ilgis apie 26 tūkst.km reikia maždaug 50-80 mln.eurų, jei vieno km sutvarkymo vidutinė kaina yra tik 2-3 tūkst. eurų. Tad beveik pusė numelioruotos dirbamos – apie 1.5 – 1.7 mln. ha vėl bus „nuplaukimo“ rizikoje? Kiek derliaus ir biudžeto milijonų vėl prapuls?  Ir kiek tokių lietingų metų turės praeiti, kol bus valdžios atsikvošėta?

Pridurkime dar trečdalio – apie 1 mln. ha  kalkinimo per Žemaitiją ir Aukštaitiją būtinumą – rūgščios dirvos su žemu ph neveikia ir trąšos. Joje geriau auga tik pomidorai.

Jei ha kalkinimas atsiėjo apie 600 litų, tai reikia galvoti dar apie 100 mln. eurų ilgalaikės investicijos 10-15 metų – lygiai tiek pat, kiek įmarinuota šiemet į Jakeliūno pasididžiavimą: rezervą. O kur dar Lietuvos dirvos nualinimas – juk ES ją pervedė iš ekologiškai tvarios į rizikingų kategoriją.  Todėl ir p Varkalio  klausimėlis turėjo būti toks: kurią BŪTINĄ dalį valstybinių melioracijos griovių leis renovuoti tam šiemet skiriamos lėšos? O tada ir išlįstų į dienos šviesą Šapokos-Jakeliūno bei jų pirmtakų absoliutus negebėjimas spręsti ekonomines agrarines ir socialines demografines nykstančio kaimo bei visos valstybės bėdas.

Vartant įvairių ministerijų svetaines tenka nuolat matyti demonstruojamą dėmesį įvairioms problemoms, tačiau nutylima kokiu laipsniu jas artimiausiu metu numatyta ir galima išspręsti.

Dėl šių visų priežasčių mūsų visų garsiausio detektyvo p V.Bako dar prieš du metus paklausiau – kodėl nėra rengiamas nacionalinis mūsų lokalių rizikų raportas, pasižiūrėjus į pasaulinį[1], kurį kasmet sudaro geriausia pasaulio profesūra suburiama po „Global risk forum“ Davoso vėliava? Ji duoda rizikų poslinkius penkiose esminėse sferose: geopolitinėje, socialinėje, ekonominėje, aplinkosauginėje ir technogeninėje. Jis pažadėjo pasidomėti, o prieš metus vėl užklaustas teatsakė tradicinį biurokratinį – „juda juda… kažkas“.

Šių dienų mitinginiai streikiniai įvykiai aiškiai rodo kylančias visuomenės subruzdimo rizikas dėl viešojo sektoriaus, pensininkų pajamų neadekvatumo kainų šėlsmui. O kur dar nuolatinė 100 tūkst. bedarbių našta visuomenei? Būtų galima suprasti tą valstiečių mokestinę reformą su reklaminiu 27 proc. mokestiniu tarifu turčiams, kurį su kaupu kompensuoja SODROS „lubos“. Taip viliamasi pritraukti daugiau investitorių, tačiau ar jie išspręs maždaug 66 tūkst. išbarstytų po kaimo vietoves ir vienkiemius registruotų bedarbių užimtumą? „Socialdemokrate“ buvo išspausdintas G.Kirkilo komandos „kliedalas“ statyti šiems barakus, kad nauji fabrikai ir gamyklos turėtų darbo jėgos. Betgi, žmogus ne „futbolas“, nes jis tampa, kai suauga, stipriau prisirišęs prie gimtinės ir turi gyventi prie vaikystės upokšnio, šilelio. Todėl kaime turime apie 30 tūkst. socialiai nedegradavusių žmonių užimtumo problemą, kurios nespręs joks didysis investitorius, o miestuose tokių „taikinyje“ būtų apie 15-20 tūkst., norinčių ir galinčių dirbti.  Padalinkime šiuos po 7 didesnius miestus ir pamatysime, kad darbo jėgos resursas vidutiniškai apie 2-3 tūkst.  Ne kažin kas. Reikėjo Akmenėje 100 darbininkų užsienio gamyklai –nerado.  Šis E.Gentvilo pavyzdys yra pakankamai iškalbingas.

Dalinį sprendinį aiškinau užvakar – pagalbiniais registruotų biržoje įkinkymas į ekomaisto gamybą bendruomenių kooperatyvuose trumpiausiai eko maisto (daržovių, uogų…) grandinei į artimiausią darželį bei mokyklą Švedijos pavyzdžiu.

Situacija atskiruose rajonuose prieš metus buvo tokia, ( dabar dar dalis pabėgo – nėr žmogaus, nėr problemos):

PRIENŲ rj.

Ieško darbo per biržą 1452, tarp jų dešimtadalis – 149 pagalbinis darbininkas, 6 agronomai, pardavime rinkoje penkiasdešimt žemės ūkio paskirties sklypų ir trys dešimtys bendruomenių.


ŠILALĖS rj

Darbo biržoje 279 pagalbiniai, 5 agronomai, pardavime 5 žemės ūkio paskirties sklypai  ir keturios dešimtys bendruomenių.

PANEVĖŽIO rj.

Darbo biržoje 500 pagalbinių, 12 agronomų, 28 žemės ūkio paskirties sklypai pardavime, 58 kaimo bendruomenės[2]

VILKAVIŠKIO rj.

Darbo biržoje 75 pagalbiniai darbininkai, 6 agronomai,  18 žū paskirties sklypų, 60 kaimo  bendruomenių.

 

Betgi, Klaudijus Maniokas pavadino tokią Virginijaus Sinkevičiaus viziją … maoizmu, nors eina trečia vaikų alegizacijos banga, ant kurios Astai Kubilienei, beje, nusičiaudėti. Padavė vaikams daugiau daržovių, o kad ir herbicidų iš kas antros normos ribose daugiau – nerūpi. Paklausė manęs šį rytą – ar matavai? Matavo dar Jono Miliaus tarnyba, o aš tik matematiškai tikimybiškai suskaičiavau, kad jei krepšyje 8 daržovės, tai vidutiniškai turi jame jau du kartus viršytą normą – vakar šeštą kartą dėsčiau viceministrui A.Šešelgiui, kuris stalčiuje 11 mėnesių laiko užmarinavęs vaikų mitybos įstatymą. Tokį , kuris turėtų suteikti impulsą reikalingam septynių ministerijų darbui. Laukia nesulaukia jų visų kailiai kietos Andriejaus Stančiko rankos.

O tuo metu mūsų augančiai kartai ir visiems kitiems nuolat yra įpurškiama dar daugiau sveikatų!

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „laukų purškimas“

Tad tegyvauja asmeniniai kolektyviniai sodai.

Didžiųjų investitorių pritraukinėjimo pastangos gražios, tačiau kas nutiks, kai tie galintys ir norintys – apie 50 tūkst. ims ir vėl per du tris metus atsiradus skylei biudžete išvažiuos. Kas darysis su  dirbančiųjų/išlaikytinių santykiu visuomenei senėjant? Kokios artėjančios bedugnės  – valstybės defolto rizikos? Juk valstybės skolos ir BVP santykio dydis yra itin nestabilus parametras –  krizės atveju jis dėl eksporto menkėjimo raketa momentaliai šaus į viršų, o mes nepakankamai investuojame į šiaip jau stabilią ilgajame periode sferą – žemės ūkį bei sveiką saugų maistą. Joks „ikanominės raidos“scenarijus nenagrinėja, nes galima juk buvusiame prieš metus juodraštyje Finansų ministerijai pakeisti keletą skaičiukų, pagrąžinti viršelį ir prievolė popierizmui atlikta. Pavartys seimūnai akimis, vis tiek, nelabai susigaudo, svarbu kad visokių banalybių skaičių jaunuolyne būtų pripaistyta kuo daugiau.

Senokai laikas susirūpinti NSGK Ekonominio –finansinio saugumo bei atitinkamos politikos sąvoka ir jos imtis iš esmės, o ne rodyti pirštu į MG Baltic iš Seimo tribūnos ir barstyti pelenus bei smiltis vien ant opozicijos, nematant sudėtingų daugiamačių procesų esmės, kurių šerdyje didžiųjų prekybos tinklų nežaboti karteliniai apetitai, kaip ir didžiųjų perdirbėjų smaugiančių smulkų gamintoją  supirkimo kainų minimumu oligopoliai. Kitaip tariant, juodosios mūsų ikanomikos skylės, kurios sutraukia didžiąją bendrų resursų dalį ir koncentruoja kapitalą. Pasiruošęs diskutuoti, ar jie ar, MG BALTIC buvo ir yra pati didžiausia grėsmė su augančia rizika, persimetančia į ištisus sektorius.  Neįkandamos šios kolosalios problemos tautos ir liaudies išrinktiesiems, nes viską imasi spręsti patys, o neduoda darbo tiems, kas apie tai skaito straipsnius ir monografijas visą gyvenimą. Būta XVI vyriausybės, kuriai tapo nebeaišku, pastangų, bet R.Žemaitaitis dūręs pirštu į Gusto ministeriją pasakė, kad naujų biurokratų gana. Tad ar reikia stebėtis, kad tarp svarbiausių valstybei Reikminių mokslinių tyrimų atsiranda …. kurortologija. Jei kai kas iš Loretos Graužinienės Seimo mėgo pasilepinti Druskininkų rojuje, tai kodėl gi atsilikti tiems kurie skirsto pinigus mokslinčiams? Kur jiems iki Davoso, nors p Vytautas Bakas ir žygiavo į susitikimą su pačiu p Shwabu[3]. Bet nieko nepasimokė.

[1] http://www3.weforum.org/docs/WEF_GRR18_Report.pdf

[2]                                         http://www.sena.panrs.lt/bendruom/sarasas.pdf

[3] http://www.bznstart.lt/verslas/verslo-gidas/3730/Klausas-Schwabas-inovacijos-be-kardinaliu-pokyciu-nera-perspektyvios