TEISĖKŪRA: INFLIACIJA ar KONVEJERIS?

TEISĖKŪRA: INFLIACIJA ar KONVEJERIS?

Kęstutis K.Urba

     Seime tik ką įvykusi eilinį kartą tuštoka konferencija ”PARENGTIS 2050 – ĮRODYMAIS GRĮSTI SPRENDIMAI IR  VALDYSENA LIETUVOS ATEIČIAI” pirmiausia Juliaus Sabatausko įžanginio sveikinimo dėka pradėjo vyniotis apie miglotą teisėkūros infliacijos metaforą. Jos prasmė, turbūt, tame, kad, jei prieš trisdešimt metų Seimas, kuriame priiminėjami įstatymai,  buvo Lietuvos širdimi, tai dabar jo vertinimas šimteriopai smuko. Vis gi, šios metaforos vertė yra gan menka, kadangi neatspindi egzistuojančio teisėkūros proceso esmės. Ji, gi, tame, kad tai yra konvejeris, o tada jau būsime priversti išsiaiškinti, kurie smagračiai jį suka, kodėl ant jo randasi ir šleivų batų, ir kiaurų pusbačių, o, būna, ir grakščių aukštakulnių. Tada dar paklausime – kas tie ”batsiuviai ir sapožnikai” bei kas yra įstatympataisdavystės konvejerio aptarnavimo vergai.

        Konvejerio smagračiu yra ir konstitucinė, deja, tik teisinės, o ne ir gerovės valstybės sukūrimo nuostata ir nuo KOVO 11-os kilęs noras sukurti tobulą Lietuvos teisyną. Išsipūtus  teisininkų rengimui aukštosiose bei, atitinkamai, ministerijų biurokratijai, teisėkūros procesas įgijo neregėtą pagreitį, kuris turi labai konkrečią sukurtų,  kurpiamų pataisų ar jau ”užraugtų” Seimo talpyklose dešimtimis tūkstančių matuojamų įstatymų ir jų pataisų skaičių. Stimuliavimas eina iš trijų krypčių: kaip taisyklė, fragmentuoto mąstymo siauros specializacijos ministerijos teisininkėlio žūtbūtinio noro įrodyti savo reikalingumą, Seimo nario noro pasižymėti – prisiminkime kad ir Seimo vicepirmininkės R.Baškienės puikavimąsi sesijose priimtų įstatymų kiekiu, bei tam tikrų lobistinių grupių, siekiančių asmeninio, kaip taisyklė, nevalstybinio intereso, veikų.

      Tai pasiaiškinę pabandykime atsakyti ir į kitą klausimą – kodėl eina nekokybė? Pradėkime nuo partinių programų ir laimėjusių rinkimus programų vidurkiniu susitarimų pagrindu per dvi savaites surašomos vyriausybės programos. Akivaizdu, kad dėl terminų trumpumo, Vyriausybės programa tampa ”bendru ministerijų ir kanceliarijos išminties kapu” į kurį sumetami lozungai, kas ką nori, o tai apsprendžia – ką galėtų ir ką suvokia bei mato ministerijose burtažodžiuose ”plėtra”, ”tvarumas”, ”darna” programiniai ”rašytojai”. Anaiptol, ne ką reikia nuveikti. Šiek tiek racionalumo paieškos randasi vyriausybės kanceliarijoje, kuri bando ”išhorizontalinti” idėjas, bandydama sukabinti atskirų ministerijų peršamas veiklas bei atsakomybes.  Suprantama, kad apie kažkokį programos pagrįstumą finansiniais, materialiniais ar žmogiškaisiais ištekliais Vyriausybės programoje derėtų neužsiminti,  bet viskas netrukus prašoka ir Seimo skaistyklą. Nes tai savų – naujos daugumos programa. Tada seka dar keletas ritualinių procedūrų: randasi premjerės(o) prioritetų portfelis, nes žmonės linkę į supaprastinimus – pvz. S.Skvernelis numojęs į savo darniai nedarnią programą reklamavosi šešių krypčių, kurias visi senokai užmiršo, įvardijimu. Po pusmečio užgimsta ir vyriausybės programą atspindintis  teisėkūrinis planas, kažkaip įrėmintas sustabarėjusiu Teisėkūros įstatymu. Konvejeris prisuktas,  show must go on, o išraudusiomis nuo nesigaudymo informacijų, duomenų ir intrigų gausoje sąžiningesnių seimūnų galvomis, yra, itin, patenkinti verslo ir finansų rykliai, šamai ir lydekos, kartais pamaloninami oligarchų (karbauskiniai… maximų, norfų) etiketėmis. Patenkinti todėl, kad užknisus Seimą nenutrūkstamu pataisų konvejeriu, jam nelieka laiko esminių finansinių srautų kontrolei – biudžetinės europinės ir vietinės  paramos didiesiems verslams ”babkės” nusėda ten kur reikia elitinei mažumai – bent dešimtyje oligopoliškai-kartelinių  juodųjų Lietuvos ”ikanomikos” skylių per daugybes viešų pirkimų ir nekonkursinių skylių, protestuotojams užsiimant LGBT maršavimais, šunų bei kačių globa, girių ir vilkų, kurie pjauna avis išsaugojimu.

       Čia kyla, vis tik, teisėtas klausimas, ką gi daryti bent jau su teisėkūra? Kadangi iš ministerijų teisininkėlių duonos neatimsi, vyriausybės posėdžiautojų palinkusių prie teisės aktų konvejerio jovalo neišvaikysi,  tai derėtų itin sureikšminti vyriausybės programoje, berods, 191 punkte įrašytą prioritetinę teisėkūrą, kuri turėtų tapti ventiliu menkaverčiams projektėliams: pvz. SEIMAS antradienį balsavimais buvo priverstas vietoje ’savo programos’ palikti tik ’programos’. Andrius Kubilius mane sutikęs Seimo tarpduryje dar prieš penkis metus užklausė – ’o kaip nustatyti kurie įstatymų projektai yra prioritetiniai?’  Paaiškinau, kad tie, kurie labiausiai gerina prioritetinius valstybės rodiklius. Tik bėda, kad Valstybės kontrolė atlikusi valdymo auditą aptiko ar ne lygiai  1786 rodiklius ir kriterijus, kuriais vadovaujasi ministerijos, o juose nėra jokios hierarchinės tvarkos, kuri turėtų rastis pradedant,  pirmose pozicijose, gyventojų skaičiumi, ’bėvėpė’ ir pabaigiant, ministerijos pagamintų lankstinukų kiekiu 1786 pozicijoje.  Valstybės valdymo ir savivaldybių k-to vadovė G.Burokienė supratusi sistemos pragaištingumą ir pamačiusi Pagrindinių valstybės rodiklių hierarchijos įstatymo projektą nuėjo tiesiai pas premjerą S.Skvernelį, tačiau tas nesusinepatogino ir pasakė – pas mane viskas čiki kaip komisariate: du su puse šimto rodiklių taikinyje. Tik, kad šovinių keletą teturėjo Skirmanto Malinausko ir Luko Savicko pavidale – nutylėjo. Nebuvo kada apie tai pasikalbėti su dabartiniu, irgi, supratingu valdysenos  k-to pirmininku Ričardu Juška, bet gal Šv.Kalėdom ir pavyks?

    Galima klausti, o kaip tų rodiklių prioritetiškumus dėlioti, kad ir tarp dabartinių keleto šimtų atrinktų, bet užslėptų ir pavadintų poveikio rodiklių? Nes efektyvus valdymas, kaip sako mokslas, tėra įmanomas susikoncentravus į aprėpiamą maždaug dešimtį rodiklių. Reikia įvardinti ir oficialiai įteisinti pagrindinių esminių ilgalaikių Lietuvos problemų sąvadą: emigracija, ją sąlygojantys kainų šėlsmas, kaimo nykra, medikų, policininkų, mokytojų stygius, pagrindinių ekonomikos sektorių oligopolizacija-kartelizacija… Tada belieka jas aprašyti rodikliais – tai ir bus prioritetiniai orientyrai, kuriuos reguliuoja stipriausiai atitinkama mokestinė-investicinė politika drauge su visuomenės švietimu, informavimo bei sutelkimu. Gi mokesčių ir investicijų optimizavimas yra akademinės bendruomenės intelekto reikalaujantis uždavinys, bet iki to Lietuva dar negreit priaugs: pyrago dalybas laimi apsukriausi, išmintis nėra būtina.  

    Perėjimas nuo teminio į problemas ir įrodymus orientuotą valdymą ir būtų atsakymas į Seimo Ateities k-to vadovo dr.R.Lopatos keltą antroje konferencijos dalyje esminę problemą – kaip išvertikalinti ir suhorizontalinti esamą valdymą? Akivaizdu, kad butelio kaklelis prie premjerės, susirūpinusi tiek smulkmeniškumu, tiek ir Teisės aktų neaprėpiamumu, durų.

 Visa kita, konferencijoje išskyrus keletą šviesulių, buvo tuščios kalbos, kaip ir EBPO ekspertų žongliravimai abstrakcijomis.  Suspindo Europos Komisijos atstovas, chaotiškai pabrėžęs keturias ES Strategijos kryptis – klimato kaita, skaitmenizavimas, grėsmės demokratijos ir migracijos. Lyg nebūtų geriausios pasaulio profesūros parengtų kasmečių Pasaulinių rizikų Davoso forumo raportų sekos, aprėpiančių aktualų gerokai platesnį lauką penkete esminių sričių: ekonomikos, sociumai, geopolitikos, technogenikos, aplinkosaugos. Šleikštulį sukėlė ”bla bla bla” žūstančio  Lietuvos kaimo akivaizdoje, o pasidygėjimą – dar viena ateities forumų  nekrofiliška, šį sykį, A.Abišalo metafora apie rožės pavadinimą lavongėle. Bet ji man priminė ir toliau ŽŪM marinamą naikinamą Lietuvos kaimą naujos strategijos 2023-2027 m. vėzdu, įvyniotu į žalius paveiksliukus. Todėl teko šį rytą brūkštelėti tokius pastebėjimus:

RECENZIJA ŽŪM SIŪLOMAM ŽEMĖS ŪKIO STRATEGINIAM PLANUI 2023-2027 M.

  1. PLANAS pagal prasmę turi būti gan detalus, numatantis pasekmes, o ne susidėti iš stambių miglotų lėšų paskirstymo štrichų.
  2. Pagrindinis taip vadinamo plano trūkumas yra tame, kad žemės ūkis yra traktuojamas kaip savyje uždara sistema, nors ji yra atvira ir labiausiai priklausoma nuo produkcijos supirkimo kainų, o ne vien dėstomų dotavimų sumų. Be jau oligopolizuotų-kartelizuotų  maisto grandinių sureguliavimo, nukreipto prieš minimaliausių supirkimo kainų diktatą (perdirbtus produktus prekybos centrams parduodant maksimaliausiomis), dalies pelno grąžinimo ūkiams iš perdirbėjų  ir prekybininkų sąskaitų ūkių antibankrotinio įstatymo, šis,  taip vadinamas planas, aprobuoja tolesnį žemės ūkyje sukuriamų milijardinių verčių nusavinimą į perdirbėjų-prekybininkų sąskaitas, nes neturi reikiamos mokestinės bei investicinės politikos.
  3. Planas rodo lėšų nukreipimą, tačiau neturi nei aiškiai apibrėžtų tikslų, nei prognostinių poveikio vertinimo rodiklių. Todėl miglota, ypač, pienininkystės, krizę patiriančios kiaulininkystės ateitis, vegetuojančios daržovininkystės, sodininkystės ateitis. Nėra prognozės smulkių ir vidutinių ūkių likimui, jaunų ūkininkų kūrimuisi, nes rodomos tik lėšų išdalijimo pastangos, o ne rezultatai.
  4. Kaimui toliau sparčiai nykstant, plane toliau vartojama klaidinanti kaimo plėtros, o ne vystymo ar kaimo raidos, sąvoka. Plane keturis kartus pakartotas tvarumo raktažodis, kaip ir demografijos, teturi lozunginę propagandinę vertę.
  5. Planas neatspindi savo suderinamumo-nesuderinamumo su Vyriausybės programa 2021-2024 m. Akivaizdu, kad dėl neteisingo lėšų suplanavimo nebus įvykdyta eko-ha dvigubinimo nuostata. Planas neatspindi savo sąryšio ar atitrūkimo, tiek su Nacionalinio pažangos plano iki 2030 m. projekto nuostatomis ir rodikliais, tiek ir su ES strategijų nuo ”Lauko iki stalo” ar Žalio kurso rodikliais, regioninės politikos, infrastruktūros ( mokyklų, ambulatorijų, transporto…bankomatų ir kelių) raida. Todėl yra prasta pagrindinio valstybės demografinio resurso – kaimo likimo prognozė. Jei ES 90% ūkių yra tvarūs pajamomis smulkieji, tai Lietuvos kaimas stumiamas jų nunykimo keliu.
  6. Plano eko-schemos, išsiplėtojus ir  įsigalėjus grūdininkystei, neapsaugos Lietuvos dirvos nuo tolesnės erozijos, o dirvos kokybė nesant kalkinimo, reikiamo organinio tręšimo,  pakankamų investicijų į  melioraciją daugelyje ūkių tik prastės. Nesant strateginio apsirūpinimo sveikais ir saugiais maisto produktais tikslo, toliau išliks ženkli maisto tarša, kad ir, taip vadinamomis leistinomis normomis, o trumpų maisto grandinių kūrimas susidurs su vienos firmos dominavimu viešame  maitinime.  
  7. Planas atspindi ydingą praktiką rengti jį kukliomis fragmentinio mąstymo ministerijos  specialistų, (Artiom Volkov…), o ne Žemės ūkio rūmų ir sisteminio mentalumo mokslininkų ekonomistų, aplinkosaugininkų pastangomis, ministerijai paliekant vertintojo, koreguotojo derybomis vaidmenį.  

IŠVADA. Planas neatspindi strateginių Lietuvos tikslų, demografinio tvarumo bei populiacijos regeneracijos siekių ir kaimą su jo infrastruktūra pasmerkia tolesnei nykrai, gamtos žalojimui, visuomenę neaprūpinant sveikais ir saugiais vietinės kilmės produktais.

Kęstutis K.Urba

Nepriklausomas ekspertas

ŽMONIŲ NUVARYMAS NUO LIETUVOS ŽEMĖS

LIETUVOS KAIMO POLITIKOS ŠTRICHAI

1994 m. SEIMO priimtoje savo statuto redakcijoje Kaimo reikalų komitetui priskirta tik ūkiai ir maisto pramonė, bet ne ir esminė maisto grandinių dalis, įvedusi palaipsniui minimalių perdirbimo produkcijos supirkimo kainų diktatą  – prekyba. Perdirbėjai,  todėl, įvedė minimaliausių ūkininkų produkcijos supirkimo  kainų diktatą.

2003 m. Valstybinėje strategijoje apsirūpinimo sveikais ir saugiais maisto produktais nuostatą pakeičia buvimas ES rinkoje konkurencingais,  nors išmokos nesulygintos 

2008 m. G.Kirkilo vyriausybė laimina NEMUNO slėnį, kuris, deja, teapima tik žemės ūkio ir miškininkystės technologijas, bet ne viso kaimo raidą. Kaimo tvarumas – smulkių ir vidutinių ūkių išlikimas, niekam nerūpi, nors tai esminis valstybės demografinis resursas.

2015 m. pasaulinėje pieno kainų krizėje, Lietuvos perdirbėjai sužinoję, kad ūkiai gaus 26.6 mln.eu paramą vieningai dar labiau numuša supirkimo kainas. ES Lietuvos dirvą pervedė iš ekologiškai tvarios į rizikingą kategoriją. Sausais pavasariais nuo dirvos eina dulkių audros. ŽŪM nesugeba parengti ar išreikalauti iš mokslo ilgalaikės kaimo raidos strategijos, kuri buvo numatyta vyriausybės programoje.

2017 m. Spaudžiami Karbauskis ir Stančikas įtikinti Konstitucinio Teismo nutartimi, kad dalies pelno grąžinimas ūkiams iš prekybininkų, vis tik, neprieštarauja Konstitucijos 46 str., pirštu rodo į ministeriją. Ministrai Surplys ir Palionis įstatymo projektą laiko stalčiuje.

2019 m. Kovo 11 salėje priimama Lietuvos mokslininkų sąjungos rezoliuciją dėl būtinumo sureguliuoti finansinius santykius tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų. Sąjungos atstovas Seime įpareigojimas registruoti įstatymą, bet jam teleidžiama rodyti tik pavadinimą. Iš ŽŪM atimami ”intelekto likučiai” – Agrarinės ”ikanomikos” i-tas numetamas  švietimo ministerijai. Naikinamas Aleksandro Stulginskio universitetas, kuris pajungiamas po VDU, bet ne su Kauno technikos u-tu, nors robotika pats aktualumas!

2020 m. Per du dešimtmečius vietoje buvusių 257 tūkst. pieno ūkių beliko 27 tūkst., o pieną tiekia perdirbimui tik 16 tūkst. Afrikinis kiaulių maras kartu su neteisingomis mažomis kainomis apsirūpinimą kiauliena numuša iki 50%. Rokiškio, Vilkyškių magnatai Trumpa, Bertašius …NORFA tinklo savininkas Dundulis ir kiti mulkindami žmones viešai samprotauja apie kainodaros laisvę rinkoje, nors jos senokai pas mus nėra – sukraipyta, oligopolizuota ir kartelizuota maisto grandinė. Dėl iškreiptų kainų diktato toliau vyksta milijardinės verčių perpumpavimas iš ūkių į perdirbimą,o iš šių į prekybą. Iš pieno kainos apie 40% pasisavina prekyba, 21% PVM, o kas lieka – perdirbėjams, supirkėjams ir ”katino ašaros” – ūkiams. Todėl, toliau vyksta žmonių nuvarymas nuo žemės.

2021 m. ŽŪM biurokratai sužlugdo eko-ha dvigubinimą, numatytą vyriausybės programoje: nesuplanuoja tam finansų, todėl iš RRF Žalio kurso 823 mln. tam skiriamas nulis. V.Pranckietis nukanalizuoja dalies pelno grąžinimo projektą į ministerijos stalčių, nors pats būdamas Seimo pirmininku sveikino mokslininkų konferenciją. V.Pranckiečio norą įterpti į jo vadovaujamo komiteto pavadinimą maisto politiką, išjuokia R.Žemaitaitis. Pataisą vieningai atmeta Teisės komitetas, o po to ir visas Seimas, nes nesugebėta apibrėžti kas ta maisto politika. J.Razma gavęs iš manęs pataisas įpareigoja Seimo narius konservatorius A.Vyšniauską, J.Gudauską pasirūpinti, bet tie delsia. Kinijai atsisakius pirkti ES kiaulieną, ja užverčiama Lietuvos rinka. Lietuvos kiaulininkystės sektorius ir dėl mažesniu išmokų atsiduria ant bankroto ribos. Dr.Alg.Butkevičius Seime užduoda viešą klausimą- ”į kaimą investuota 24 milijardai, tai kodėl jis nyksta?”

Atviras laiškas Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui Raimundui Juknevičiui

Gerb.Raimundai,

apibendrinant mūsų gan produktyvų šios dienos pokalbį išryškėjo šie platūs sisteminiai dalykai:

  1. a) Žudantis Lietuvos kaimą ir ūkius dalykas pirmiausiai slypi bent dešimtyje Lietuvos ekonomikos sektorių ”juodųjų skylių” (astronomijos terminais), kurios susiurbia visus daugumos žmonių materialinius, o po to ir dvasinius resursus: Nausėdos žodžiais 2019 m. Lietuvoje esantys du su puse bankų, šeši didieji maisto prekybos tinklai, elektros-šilumos skirstomieji tinklai su vadukų algomis po 10 tūkst. per mėnesį, stambieji perdirbėjai….vaistinių didmena…didžioji logistika, statyba yra tipiški oligopoliniai karteliniai dariniai su laisvą konkurencinę rinką sukraipančiu minimaliausių supirkimo ir maksimaliausių kainų diktatu, sukrovusiu oligopolių savininkams ”lašinius”, kuriuos verta rimtai prikirpti 

b) Teisiškai vertinant taip yra ir todėl, kad Lietuvos Konkurencijos taryba nevykdo savo nuostatų 8-tos prievolės informuoti valdžią apie konkurencingumo procesus vykstančius rinkoje, o valdžia nesugeba įgyvendinti Konstitucijos 46 str.: valdžia reguliuoja ūkinę veiklą tautos gerovei. Nė velnių nereguliuoja, o mokesčių darbo grupė prie Finmin su dviem šimtais siūlymų atrodo diletantiškai beviltiška: Lietuvos mokslo tarybos vadovas R.Baronas tyli, S.Dimaičio, A.Macijausko indėlis yra žemiau ”plintuso”. Gi akcizais prikirpus oligopolių ”lašinius’ rastųsi apsčiai lėšų kiaulininkystei,  pieninkystei…ekologiniam ūkininkavimui paremti: užtikrinti jų tvarumą ir plėtrą, nes ūkių likimą labiausiai apsprendžia supirkimo kainų dydžiai plius būtinas dotavimas.

”Bomba ir mina” po kaimu buvo padėta dar 1994 m. kai Seimas priėmė savo statuto pirmą redakciją, kurioje Kaimo reikalų k-tui tebuvo priskirta ūkiai bei maisto pramonė, o ne pilnos maisto grandinės – prekybos centrai, diktuojantys grandinėje  minimalias kartelines supirkimo kainas su 40% viršpelniais. Dėl šių godžių nevidonų,  ir perdirbėjai diktuoja minimalias ūkiams, lkai pirmieji liko politikos užribyje. Kaimo reikalų k-tas su savo gegužės 27 d. juokinga pavadinimo pataisa dar kartą parodė savo nekompetenciją ir buvo  išjuoktas R.Žemaitaičio,  supeiktas tiek Teisės d-to, tiek ir Teisės k-to, nes neaišku, kas ta pavadinime piršta ”maisto politika”. Medžių genėjimo žinovas V.Pranckietis rugsėjo viduryje Plungėje vykusiame k-to posėdyje dėl pieno ūkių likimo parodė savo absoliučią nekompetenciją, diletantizmą, todėl rugsėjo 18 d. ”Valstietyje” jį išvadinau demagogu. Juolab jis po mūsų pokalbio  balandį gautą ūkių antibankrotinį įstatymą dėl dalies pelno grąžinimo ūkiams iš prekijų kartelių viršpelnių nukanalizavo į ŽŪM stalčių – V.Katkevičiui, vietoje tarimosi su M.Majausku ir K.Starkevičium, nežiūrint,  kad yra ir Lietuvos Mokslininkų Sąjungos rezoliucija priimta kovo 11 salėje 2019 12 renginyje, kurį ”sveikino” Seimo Pirmininkas V.Pranckietis. Agrarinės ”ikanomikos” i-tas yra nustumtas nuo ŽŪM į ŠMSM glėbį, tad Baravykui Seimo k-to posėdyje beliko pastebėti, kad ”išoperavus smegenis proto neverta ieškoti”. 

Stulginskietis buvęs Kaimo i-to direktorius, dabar katedros vedėjas Jan Žukovski man atsiuntė straipsniuką apie maisto grandinių vertės kūrimo stabilumą pavėlavęs su juo bent 15 metų. Taip jam ir parašiau!

Susirūpinęs Seimo pirmas vicepirmininkas J.Razma peradresavo mano pataisas Seimo statuto ir Maisto įstatymui – išaiškinimą, apibrėžimą Maisto politikai su grandinių sureguliavimu, A.Vyšniauskui bei J.Gudauskui, tačiau jokios įstatyminės iniciatyvos per šias savaites iš jų nesimato, nors, kaip sakoma, viskas pateikta ”ant lėkštelės” – atlikau jų ir jų komandų nesudėtingą darbelį!

  1. Šią savaitę viešame e-renginyje europarlamentaras B.Ropė pristatinėjo išsitrūčinusios gamtą ES Žaliąjį kursą. Paaiškėjo, kad nesigaudo mokesčių politikoje – manė, kaip ir S.Skvernelis, kad PVM eko-produktams gali nusistatyti pati sau Lietuva. Kadangi buvau išsiaiškinęs su Finmin ir dar Teisingumo ministerija, kad negali, nes PVM daro įtaką eksportui-importui bendroje rinkoje ir, todėl, yra ES priimtas PVM reglamentas 2006/112/EB, tai pasiūliau trečio lengvatinio PVM tarifo tik eko-produktams pataisą valstybėms narėms su galimybevžemiau 5%. Sureagavo – padėjėjas užvakar atrašė, kad išsiųstas paklausimas ES komisijai ir atsakymas bus per 6 savaites.

Betgi, išsiaiškinome, kad yra visas kompleksas problemų: 

  • logistikos sandėlių priklausomumas ūkininkams, o ne vikriems perpardavinėtojams
  • finansų eko-ha dvigubinimui iki 16% nuo dirbamos  per keturis metus, stygius, nes ŽŪM biurokratai D.Stravinskas ir S.Jasius orientyru pasiėmė … eko-ha 15% nuo dirbamos po dešimt metų iš jau atmesto Nac.pažangos plano, o ne Seimo patvirtintą 2020 12 11 vyriausybės programos 164 punktą dėl eko-ha dvigubinimo. Todėl nebuvo pareikalauta iš RRF Žalio kurso 823 mln.eu reikiamos dalies – bent 100 mln. eko-ūkininkavimui, o nesant reikiamo finansavimo,  o tik esant propagandai, eko-ha plėtra pagal preliminarias paraiškas tęsudarys gal 27 tūkst. eko-ha, vietoje reikiamų 60 tūkst. Beje, V.Pranckietis ūkininkavimo trisdešimtmečiui skirtoje paradinėje konferencijoje Seime rugsėjo 20 d. S.Jasiui vėl paskleidus naują seną dezinformaciją  – 15%  po dešimties metų kukliai patylėjo! Nekompetencija absoliuti. Mano rezoliucijos projektas buvo suignoruotas,  o pats į konferenciją nebuvau įleistas. Štai jums ir demokratija!
  • Žalinimams GAABams yra suplanuota virš 400 mln.eu, estai pagal eko-ha lenkiantys mus 2.5 karto, tam skirtus pinigus meta eko-ūkių plėtrai, kad prisivytų pirmaujančių pasaulyje Austriją su jos beveik 25%

 nuo dirbamos, tai ir pas mus reiktų analogiškai elgtis su prioritetu žalinimuose ir GAAB uose: skirti iš šių lėšų liūto dalį eko-ūkių skaičiaus ir plotų plėtrai. Juolab, tada vienu šūviu trys zuikiai – gamtos sauga, užimtumas kaime, maisto sauga, o ne balai už akmenų krūvą chemizuotų technologijų ūkių kraštovaizdyje

  • Eko -ūkių ir maisto saugos plėtrai (pasak Maisto ir veterinarijos tarnybos ataskaitos Lietuvoje kas penktas produktas su tarša leistinos žemės ūkio nuodų likučių ribose, o jos su trąšų likučiais…- kadmiu ir dar maisto pramonėje naudojamų šimtų pavadinimų rūgštikliais, purikliais, kvapikliais…konservantais sudaro brudą, kuris kaupiasi žmoguje ir duoda ligas: alergijų bangą bei vėžius… Dėl galimų teršalų kombinacijų gausos – 2 dešimtame laipsnyje, jų per šimtą metų nepabėgtų ištirti visos pasaulio laboratorijos) būtina tiek eko-produktų pasiūla, tiek ir paklausa.  Situacija tokia: ŽŪM biurokratas D.Stravinskas aiškina, kad nesant paklausos nereikia skirti didelių finansų eko-ūkiams, o SAM specialistė Ieva Gudavičienė negali nustatyti paklausą Vaikų maitinimo darželiuose-mokyklose apraše, nes nėra pasiūlos – viską sudėjus gal tebūtų šeštadalis poreikio tenkinta. Užburtas dviejų biurokratų, kurie negali susėsti prie vieno stalo, ratas! Todėl, prašau šieno ritinio ir po SAM langais. Vokietijoje ir Skandinavijoje vaikų maitinime eko-produktai sudaro 60-90%, o Lietuvoje iš 110 tūkst. darželinukų saugų eko-maistą tegauna 4.5 tūkst.  ŽŪM demonstruoja tik nenuilstamas pastangas apie metamus milijonus, bet ne poreikį ir rezultatus. Nac. kokybės produktai (  – nkp netenkina maisto saugos reikalavimų – kas iš to, kad pvz. 20% NKP   mažiau pesticidų, kurie pasak vadovėlių visi yra mutagenai, o etiketėse ir alergenai) reklamuojami, bet gi jie sėkmingai rinkoje išstūminėja eko-produktus, nes pigesni.

Todėl prašau:

  • aptarinėti šiuos sisteminius reikalus tiek Ūkininkų sąjungoje, tiek ir taryboje, nes matau, kad ūkininkai nesuvokia esamos finansinės situacijos maisto grandinėse pragaištingumo. Nors J.Vilioniui prieš penkis metus išaiškinau dalies pelno grąžinimo ūkiams svarbą,  bet jis dar tada mojo ranka ir sapnavo rizikos fondų išeitį. O oligopolizuotos maisto grandinės yra kiauras maišas – kiek milijardų bekreiptum į žemės ūkį, jie dėl vertės nusavinimo per kainas nedengiančias ženklios dalies savikainos,  nusėda galiausiai prekijų sąskaitose. Štai ir atsakymas dr.Alg.Butkevičiui: į žemės ūkį buvo mesta 24 mlrd., tai kodėl nyksta kaimas?
  • kadangi tėra legalių efektyvių protestų galimybė demokratinėmis priemonėmis veikime per galios centrus, tai prašau pilnai išnaudoti e-priėmimų pas ministrus bei Seimo vadovus ir k-tų pirmininkus galimybes, kad toks  Ūkininkų Sąjungos veikėjas I.Hofmanas nešokinėtų be reikalo man į akis feisbuke, o kalbėtų politikams ir ministeriams.  Tikslinga oficialiai kreiptis ir į G. Nausėdą, nes ir prezidentūra, matomai, reikiamai nesigaudo kaimo raidoje bei perspektyvose!
  • Briuselyje gruodžio viduryje nusimato ES ūkininkų protestai, todėl ten tikslinga pareikšti reikalavimą ES komisarams- komisijai dėl trečio lengvatinio  žemiau 5% PVM  tarifo eko-produktams reglamente 2006/112/EB, kad jie taptų konkurencingi rinkoje! Spausti reiktų į maisto saugą ir labiausiai į trečią ES  alergijų bangą, nes eko-produktai nėra tos pačios kategorijos siekiantys rinkoje pranašumo, o kokybiškai saugesni, taigi, kitos kategorijos produktai. 
  • Prieš dešimt metų ES suvarydavo net trečdalį grūdų, vaisių uogų eksporto alkoholiu į Afriką, Australiją, Amerikas, Europą. Tai amorali politika dėl kurios man piktinosi ir tuometinis ES  komisaras V.Andriukaitis. Pasaulyje pusbadžiauja kas septintas aštuntas, o jo dalis tebegirdoma.

Tai toks būtų gan sisteminis svarbių dalykų apžvelgimas, bet kai nesusitvarkoma dar ir dėl pievų atkūrimo, mėšlo tvarkymo, o paukščių populiacija sumažėjo trečdaliu, 47% vandenų užteršta kaimo-miesto, ES Lietuvos dirvą jau kada pervedė iš ekologiškai tvarios į rizikingą, o Aplinkos ministerija dėl dulkių audrų nuo dirvos sausais pavasariais ir Lietuvos vidurio juostoje reikalingo ūkių diversifikavimo reikalingo ir būtino  nurodymo Bendrame teritoriniam plane – jo žemėlapyje, įžūliai demagogija atrašinėja, tai atrodo, kad tik kuolų rovimas gali keisti situaciją!

Didžioji Lietuvos kaimo ir žemės ūkio politikos klaida yra jų traktavimas kaip uždaros, savo raidą apsprendžiančios sistemos, kuri iš tikrųjų, labiausiai priklauso nuo išorės – supirkimo kainų ir dotavimo, taigi ir nuo Finansų bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų bei atitinkamų komitetų. Laikas kartelines nustatytas kainas patvarkyti, dotavimus sutvarkyti, nes griūtis eina ne vienoje sferoje: pasak STRATA, jei nieko nekeisti, tai 2030 m. Lietuvoje stigs apie 2 700 gydytojų ir apie 7  tūkst. slaugių. Gi, kaime rizika mirti nuo infarkto, insulto yra keturis kartus didesnė nei mieste, nes nėra greitos pagalbos. Todėl griūnant ir ambulatorijų sistemai būtina išreikalauti iš SAM, kad A.Dulkys tų 800 mln.eu liūto dalį mestų specializuotų greitos pagalbos grandžių, esant aštrioms širdies-kraujagyslių rizikoms, sukūrimui.

K.Urba 

nepriklausomas ekspertas 

KAINŲ AUGIMO REIKALU

KAINŲ AUGIMO REIKALU

Kęstutis K.Urba

            Visą bendrą diskusiją LRT FORUME dėl kainų subjaurojo,  būtent, tas šundocentis Bartkus, kuris pripliurpė nesąmonę – ”Prekybos oligopolija yra gerai, nes laiko pastovias kainas, kad pirkėjai pirktų”.

Yra visiškai kitaip. Jie nuolat kelia dalies produktų kainas, kai tik pajunta perkamosios galios didėjimą visuomenėje. Žemaitijos pienas užvakar buvo 1.o5, vakar – 1.09. Kiauliena, paukštiena, duona, sviestas, grietinė…daržovės – up. Tai tik patvirtina ekonomikos vadovėlių tiesą – oligopoliai, kaip taisyklė, veda prie kartelinių susitarimų.

Bet, IT laikais, net nereikia susitarimų. Prekyboje veikia ne rūpesčio įpirkimu, o pelnų išsaugojimo dėsnis – maistą turi pirkti anyway, kuris šoktelėjus dujoms ir naftai duoda žinoti kainodaroje ir piniginėse. Gi, infliacija nuo euro įvedimo ne vienam produktui, bene, dėl aštuoneto priežasčių, yra 350% ir daugiau. Žmonės senokai TV kalba – kas buvo litais, kainose virto eurais.  Kitaip tariant, kiek įvesite  žadamų lengvatų žmonėms, tiek prekijų konglomeratas sugebės praryti iki tol, kol skirtumas kainose su Lenkija taps toks, kad transporto iš ten kaštai netrukdys išlošti gerokai konkurencine prekyba, į kurią, beje, lenkams nebus taip paprasta įšokti. Tik turgai neturi rimtesnių kliūčių.

Beje, Bartkus vakar dėl dujų kainų šuolio gynė ”matušką” Rusiją. Gi Pumprickaitei ir Ko oligopolių reikalai yra neįkandami!

Bartkus, matyt, rodydamas savo pseudo moksliškumą, prasižiojo apie dar vieną svarbų dalyką – ”oligopolijos dempinguoja pirminės produkcijos perdirbėjus”. Tačiau išvados nedaro, kad tai verčia perdirbėjus, ten kur yra jų oligopoliai – pvz. Pieno perdirbime su penketu stambių, patiems dempinguoti minimalia supirkimo kaina ūkininkus.

Koks rezultatas? Pieno litro gamybos ūkyje savikaina,  kaip suskaičiavo vokiečiai, pasak Pieno asociacijos vadovo Jono Vilionio, yra 56 ct. Jie gauna iš supirkėjų tik 27 ct vidutiniškai – pigiau už vandenį. Gelbsti dalį pieno ūkių kažkiek dotavimas ir lygiagreti grūdininkystė, o latifundijas – ir masto ekonomika.

Tačiau čia pat gauname atsakymą į dr.Alg.Butkevičiaus klausimą – kodėl nyksta Lietuvos kaimas, jei į jį investuota 24 mlrd. eu? Gi, vyksta nuolatinis vertės perpumpavimas tokiose dvigubos oligopolizacijos maisto grandinėse, kur prekijas pasiima 40% kainos, o dar PVM yra 21%.

Tačiau ’ikanamistams bartkams’ tai nė motais. Panašiai, kaip nusmūgiuotam Pranckiečiui rugsėjo 18 d. VALSTIETYJE po išvažiuojamo Kaimo reikalų k-to posėdžio Plungėje: pacitavau mūsų Konstitucijos 46  straipsnį  – valdžia reguliuoja ūkinę veiklą Tautos gerovei ir Pranckietį, kuris užėmęs rinkos fundamentalizmo filosofijos akivarą,  kad, tipo, rinka pati susireguliuoja,  išvadinau DEMAGOGU! Tik laisvoj rinkoj per konkurenciją vyksta susireguliavimas, o ne iškraipytoje baisiausiai, oligopolizuotoje, kartelizuotoje, kurią būtina atreguliuoti į konkurencinę laisvą. Prašau tą niekadėją paimti už pakarpos ir gerai pakratyti.

Išeitis mūsų ”ikanomikos”, bene, dešimtyje esminių sektorių-  jų deoligopolizacija dekartelizacija per jų dominuojamos rinkos dalies palaipsnį mažinimą Konkurencijos įstatyme su lygiagrečiu smulkaus ir vidutinio verslo regeneravimu adekvačiomis mokestinėmis lengvatomis ir atitinkama investicine politika. Kokiais tempais? Turi atsakyti mokslas – to paties Bartkaus ir kitos katedros, nes mokesčių įstatymų parametrai r,v, kuriantys lengvatas smulkiems ir vidutiniams,  reikalauja sudėtingų kompiuterinių modelinių skaičiavimų.

Visą šį reikalą buvau šnektelėjęs su Šimonyte, ji pažadėjo, bet akivaizdžiai užknista, irgi, pataisų konvejerio, o kreipusis į FINMIN ta suspurdėjo ir pamačiusi ’kartelinio pobūdžio oligopolijas”, nufutbolino reikalą ir į Konkurencijos tarybą, kuri išaiškino, kuo ji užsiima ir neužsiima bei ŽŪM. Panašiai, kaip Pranckietis nukanalizavo pateiktą įstatymo projektą dėl dalies pelno išieškojimo per akcizus iš prekijų-perdirbėjų ir grąžinimo ūkiams, kol negrįš konkurencija su laisva rinka ir dings minimalių supirkimo kainų diktatas į ŽŪM stalčių.

Rezultatas žinomas – per du dešimtmečius vien pieno ūkių Lietuvoje katastrofiškai sumažėjo nuo 257 tūkst. iki 27 tūkst. Pieną perdirbimui tiekia tik 15 tūkst. Ūkiai išsiparduoda lenkams, o ten pienininkystėje labiausia  kilo, būtent, pasienio – Palenkės vaivadija.

Be to, sunykus karvyčių kiekiui, dingo natūralus dirvos tręšimas, ją karbauskiai pertręšė mineralais, todėl kyla dulkių audros, o ES pervedė mūsų dirvą iš eko-tvarios į rizikingą.

Šiuos dalykus grybštelėjau pataisymuose NPP – 2030 projektui, bet ką nutars ryt vyriausybė- bus matyt. 

NACIONALINIO PAŽANGOS PLANO – 2030 PROJEKTO KRITIKA

Nac. Pažangos Plano projekto KRITIKA

Kęstutis K.Urba

NPP tradiciškai yra orientuotas į temas-tikslus, o ne į esamas problemas, dalis kurių iš vis nutylima.

Tai būtų MASINĖ EMIGRACIJA, sąlygojama kainų šėlsmo, algų-pensijų-pašalpų menkumo, tebesitęsiančio žmonių nuvarymo nuo žemės, išsilavinimo jaunuomenei galimybių ir kokybių bei žiniasklaidos negatyvumo…

Yra minimas susirūpinimas demografija, bet, taigi, kad nėra esmės.

KAINŲ ŠĖLIOJIMAS dokumente neegzistuoja – nėra raktinio žodžio infliacija.

Kainų augimas turi ne vieną priežastį, pastaroji išryškėjusi yra išaugę pasaulinės dujų kainos, tačiau duoda žinoti ir daugelį metų egzistuojanti Lietuvos specifika: pagrindinių Lietuvos ekonomikos sektorių oligopolizacija-kartelizacija. Dar nespėjus valdžiai padidinti algų, pensijų, pašalpų šeši prekybos tinklai užjutę didesnę perkamąją galią kilsteli kainas. IT laikais net nereikia susitarimų.

NPP nėra pagrindinių ekonomikos sektorių deoligopolizacijos-dekartelizacijos tikslo pasiekiamo smulkaus ir vidutinio verslo atkūrinėjimu, stimuliavimo mokestinėmis investicinėmis priemonėmis.

NPP nefigūruoja žodis KAIMAS, o tėra raktinis maskuojantis – REGIONAI, kuris pas mus Skvernelio suvestas į valdžios investavimą į didesnes nei 6 tūkst. gyventojų sankaupas. Tai sąlygos tolesnę ištisų regionų ”začistką”, kadangi ūkius varo į neviltį ir bankrotus nesureguliuoti pelnai MAISTO GRANDINĖSE: ūkiai-perdirbėjai-prekyba, kurios dėl pastarųjų dviejų oligopolizacijos – vykdomų minimalių supirkimo kainų diktato laiko ūkius žemiau savikainos ribos ir toliau persipumpuoja milijardinių eurų dydžio vertes investuotas į kaimą – 24 mlrd.eu. Tuo metu Seimo Kaimo reikalų komitetas leidžia sau naudingų idiotų stiliumi kliedėti apie savo pavadinimo keitimą su maisto pramonės akcentu.

Nėra ir MAISTO NESAUGUMO, ženkliai sąlygojančio alergijų bei onkologinių susirgimų gausėjimą. Kas penktas produktas turi taršos leistinų nuodų normų ribose, o užjudinti klerkai trimituoja: maistas saugus, nes atitinka teisės aktus. Gi genetikos vadovėliai rašo – visi pesticidai yra mutagenai, o kas kelintame produkte jų likučiai, galėjote išgirsti iš J.Miliaus dar 2014 m.

Tuo kritiką būtų galima ir pabaigti su įvertinimu NPP yra NTNP – nacionalinė tolesnio naikinimo programa: ”filkino gramata” paukščiukui padėti.

Joje stinga priedo – visų su NPP susietų 271 rodiklių reikšmių bei jų prognozių. Tada minimi aukščiau dalykai kažkiek pasimatytų.

Nekokybė eina dar ir nuo G.Burokienės inicijuoto Strateginio valdymo įstatymo, priimto 2020 06 26, nes jame tėra konkretus akcentas vienam iš penkių klasikinių visų visuomenių tikslų: SAUGUMUI, o ne ir GEROVEI, TEISINGUMUI, LAISVĖMS ir joms visoms reikalingai TVARKAI, kurios kūrimas pas mus yra išvirtęs į nenutrūkstamą chaotišką antraeilės trečiaeilės svarbos įstatympataisdavystės konvejerio kūrimą ir jo aptarnavimą vyriausybėje ir Seime.

Išvada – ši vyriausybė praleidusi tokį rašinėlį į Seimą yra nei kiek geresnė už ”skvernelinę – kirkilinę” ir turėtų taisytis, orientavimusi į esminių valstybės problemų įvardijimą ir jų sprendimą greta pandeminio, migracinių iššūkių. O ir visuomenė maršistų ir žurnaliūgų nukreipta į lgbt turėtų prasivalyti akis ir ausis bei pradėti mąstyti.

SILPNA SEIMO SESIJOS DARBŲ PROGRAMA (I)

SILPNA SEIMO SESIJOS DARBŲ PROGRAMA (I)

Kęstutis K.Urba

                             Politikos tikslas, kaip ją besuprastumėme yra visuomenės ir, net, pasaulio bent jau dalies  būklės pervedimas iš esamos į pažangesnę.  Esama, kaip nustatė Valstybės kontrolė,  ministerijų klerkų nusakoma beveik 1800 rodiklių ir kriterijų. Tarp jų įmanoma atsirinkti bent jau esminių jei ne šimtinę, tai bent dešimtinę, nors politikieriai dažnai težino vienintelį – „ikanomika …bėvėpė auga“. Ta dešimtinė Gerovės valstybės apibūdinime yra nusakoma rinkinėliu: BVP, užimtumas, soc.nelygybės koeficientas, nusikalstamumas, gamtinės, urbanistinės, informacinės aplinkos būklė, sveikatingumas, ilgaamžiškumas, apsirūpinimas būstu…. Gi problema apibūdinama labai aiškiai – skirtumu tarp esamų rodiklių reikšmių ir siektinų.  

                             Akivaizdu, kad gerovės auginimą stabdo, klibina kilę aktualūs geo-, ES- iššūkiai: PANDEMIJA, MIGRANTAI, radęsi ir dėl KLIMATO KAITOS, LGBT šaršalas, kurie stabdo BVP, užimtumo kilimą, teršia informacinę aplinką, muša žemyn sveikatingumo ir ilgaamžiškumo rodiklius. Dar ir užgožia, nustumdami į antrą planą ilgalaikes esmines vidines LIETUVOS problemas: EMIGRACIJA, kuri, itin, ženkli jaunimo tarpe, kylanti dėl nevaldomo KAINŲ ŠĖLSMO ir žmonių nuvarymo nuo žemės, sąlygojančio totalią KAIMO NYKRĄ, MAISTO SAUGOS nebuvimas, nes oficialiais duomenimis net kas penktas produktas turi taip vadinamą leistiną nuodų naudojamų žemės ūkyje ir maisto pramonėje normą, tačiau į tai tiek ŽŪM, sužlugdžiusiai ekologinės žemdirbystės plotų dvigubėjimą, tiek SAM – nusispjauti. Tų problemų yra akivaizdžiai ir daugiau – kad ir purvasklaidos vykdomas psichologinis karas prieš Lietuvą.

Nesunku suvokti, kad EMIGRACIJA mažina BVP, nors ir kažkiek stabilizuoja užimtumą, KAINŲ ŠĖLSMAS varguomenę – beveik milijoną varo į kampą ir jokie atsiliekantys algelių, pensijų didinimai čia nepadės – šluos velniop ir šią valdžią, KAIMO NYKROS nišą užima stambieji ūkiai, naudojantys intensyviausias chemizacines technologijas, nuo kurių, nesant maisto saugos, vėžinių susirgimų kreivė kyla eksponentiškai bei kenčia gamta – 47 proc. Lietuvos vandenų yra užteršta.

Ką gi mums siūlo prezidentūros, vyriausybės ir seimų biurokratijos įpiršta sesijos darbų programa? Teisiakurpių abejotinoje antrarūšėje trečiarūšėje dar neregistruotoje įstatyminėje produkcijoje užšifruotas nuolat girdimas mantras: „mažinsime socialinę atskirtį, kursime darbo vietas….“. Gal tik Simono Gentvilo siūlomos klimato kaitos ar gamtos teršimo stabdymo priemonės yra kažkiek taiklesnės, nors jo pavaldinio A.Klimavičiaus darbo grupė, kurios rankose virš 400 mln.eu skirtų aplinkos apsaugai kaimo latifundijose, vargu ar susipras padengti jais stingamus šimtus milijonų eurų ekologinio ūkininkavimo dvigubėjimui, kuris ir klimatą, ir dirvą, ir vandenis tausoja bei kuria darbo vietas ir maisto saugą vienu šūviu.

Dalyko esmė yra tame, kad visos šios esminės problemos ir iššūkiai yra tarpministerinio arba premjerinio, kaip ir seimų tarpkomitetinio bei Čmil lygio, taigi, ir prezidentinio lygmens problemos, kurios objektyviai žvelgiant yra akademinio, tarpinstitucinio įdirbio reikalaujantys dalykai, dėl sprendinių paieškos sudėtingumo ir platumo bei poreikio kompiuteriais  modeliuoti bei skaičiuoti esminių rodiklių raidos scenarijus.  Deja, nors ir yra galimybė valdžiai per Lietuvos mokslo tarybą užsakinėti REIKMINIUS MOKSLINIUS TYRIMUS, esminių sprendinių iš taikomojo mokslo gavimui, ir ši valdžia yra linkusi toliau prisitaikyti prie egzistuojančios, žlugdančios valstybę dar prieš septynis metus dr.Alg.Butkevičiaus įvardintos biurokratinės ministerijų specų kurpiamų trečiarūšių pataisų konvejerio aptarnavimo sistemos, nes taip ir patogiau, o ir objektyvių intelektinių pajėgumų nei vyriausybės, nei seimų ar prezidentūrų komandose negali rastis – pavieniai intelektualūs  asmenys – R.Lopata, A.Žukauskas ar net G.Landsbergis permainų neįneš.

Ar mums reikia biurokratijos? – Lietuvos profesinių sąjungų Aljansas

Kitaip tariant, tiek vyriausybės programa, tiek ir seimų sesijų programos sudaromos bendro kapo valstybei, į kurį vystančius ar padažytus kvietkelius sumėto atskirų ministerijų valdininkija, principu. Nėra nei „bėvėpė“, nei užimtumo, nei soc.nelygybių ar maisto saugų ministerijų – tai visų institucijų puokščių, stiprios analitikos ir sintezės reikalaujantys reikalai. O dabar pasižiūrėkite patys, kokia distancija yra tarp šių problemų ir įpirštų tautos atstovybe save vadinančiam Seimui pusės tūkstančio pataisėlių, leisiančių toliau imituoti politiką.

ATVIRAS LAIŠKAS NENDREI ČERNIAUSKIENEI IR KITIEMS

ATVIRAS LAIŠKAS NENDREI ČERNIAUSKIENEI IR KITIEMS

Kęstutis K.Urba

                             Teisės mokslų daktarė Nendrė Černiauskienė savo nepajudinamai tvirtu metalo atspalvio balsu, o tai yra daugelio savimi niekur neabejojančių demagogų požymis, ne pirmi metai reiškiasi Seimo spaudos konferencijose, kurių keletas jau pasiekė apie 50 tūkst. peržiūrų. Kalbant moderniai – tapo influencere, darančia įtaką tebelaukiantiems nesulaukiantiems tikrųjų naujųjų gelbėtojų. Man jos „markė“ krito iki žemiausio lygmens po to, kai Lietuvos Liaudies partijos priešrinkiminėje spaudos konferencijoje 2019 rudenį BalticNews Service – BNS , jau po to, kai lukašistai-fašistai Minske sumušė ir įkalino daugybę žmonių, ji vis tiek, ragino pirkti … Astravo AE elektrą.

Valdemaras Valkiūnas savo patarėja paskyrė Nendrę Černiauskienę: „komandai  reikia kovotojų“ | tv3.lt

Dailiai pričiulbėjo ji ir šiandieninėje signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijoje, skaitydama radikaloką europinių politikų, vadinančių save patriotais, tekstą, kuriame, beje, išsakyta, nemažai tiesos, bet tik dalis, būk tai, reprezentuojanti kažkurių politikierių atvykėlių į Lietuvą desantą, turintį gelbėti Vitoldą ir kitas Lietuvos demokratijos „mamas bei tėvelius“.  Tad, pirmiausia pažvelkime skleistas tame tekste idėjas. Pagarba gamtai, tradicinei šeimai, konservatizmas švietime, migrantų pavojai – visa tai yra, egzistuoja ir negali būti apeinama. Tačiau stinga esminio pagrindinio dalyko, kelto dar 2009 m. Nobelio premijos laureato mąstytojo, nesibodėjusio eiti į gatvę prie šūkių – „Užimkime New Yorką“ Joseph Stiglitz: visuotinio globalaus stambiausiojo pasaulinio  kapitalo[1] apmokestinimo. Tai yra pradžių pradžia tiek atremiant pražūtingą klimato karštėjimą, miližiniškų finansų reikalaujančioje pasaulio energetikos bei transporto transformacijoje, tiek ir sprendžiant migrantų, bėgančių nuo pusiaujinių karščių reikalus – jiems reikia duoti darbo, kur tik įmanoma, tiek ir suvaldant pandemiją. Visa kita tėra tik apskritos kalbos rodant pirštu į problemą, bet vengiant tikro radikalesnio sprendimo.  Ar gautos milžiniškos lėšos iš globalių tarifų neinvestuojančiam, nesugebančiam apžioti trilijoninių sumų magnatų sambūriui bus nukreiptos pagal pažangias liberalias schemas smulkiam ir vidutiniam verslui, ar pagal kairesnes socdemines, turėtų būti investuojamos į socialines programas, sveikatą ir švietimą bei kultūros infrastruktūros plėtrą – tai jau žmonėms ir akademinei bendruomenei spręsti. Receptą išjudinimui yra pateikęs dar Albertas Enšteinas – pinigų prastovos mokestis.

Rich man with money sack | Free SVG

Visos kitos kalbos apeinančios šį natūralų, bet patį sunkiausią politikos uždavinį tėra tarnavimas pasaulinei sistemai, vedančiai jį į pražūtį, kad ir pagal Mikaldos ir Vangos pranašystes.  Todėl smulkios lietuviškos žuvelės globaliu mastu žiopčiojimas ir panašių į ją, tėra ne kas kita, o liberastinis išsigimimas, kartu su nevykusiais sociali-liberalais, pasivadinusiais socialdemokratais ir su Čmil, kuri žmogaus teises suveda į kremliaus kanalų purvasklaidoje mitriai primestus ir mums, subinių reikalus, o ne į fundamentalioje visuotinėje  Žmogaus teisių deklaracijoje išvardintas ekonomines-socialines, politines teises. Lietuvos mastu tai reiškiasi Nendrės Černiauskienės dabartinio turtingiausio Seimo nario Valdemaro Valkiūno patarėjos, dirbančios Seime, patrono milijoninių sąskaitėlių nekliudymu, nors ir Dievo įsakymuose pasakyta – išalkusį pavalgydink.

 Nemanau, kad kažkas gyvenimo realybėje keistųsi priėmus ar atmetus Stambulo konvenciją, ypač, jei jos vertime socialinė lytis būtų pakeista į socialinę lyties elgseną, ar priėmus nepriėmus normalų, pernelyg daug neleidžiantį išsikėtoti raskevičiams partnerystės įstatymą, užkardant skverbtis į švietimą, kur gamtos klaidas derėtų dėstyti 11-12 klasės biologijos kursuose. Gėjai ir lesbės, transvestitai nėra skaitlingi, o gamtiniai instinktai yra force majore -neįveikiamas dalykas. Tai tėra mus atitraukianti sukurstyta  masinė psichozė, atitraukianti Lietuvos tautą nuo svarbiausių dalykų – KAINŲ ŠĖLSMO SUVALDYMO, KAIMO NYKROS su karbauskiniu-skverneliniu-pranckietiniu ŽMONIŲ NUVARYMU NUO ŽEMĖS,  EMIGRACIJOS su slavų atkėlimu, MAISTO NESAUGUMO -kas penktas produktas pagal oficialią statistiką turi taršos taip vadinamose leistinose nuodų ir trąšų likučių normose, Z.Vaišvilos šiandien įvardintų SVEIKATOS ir ŠVIETIMO sistemų griūčių.  ŠEIMA kaip saugumo ir prieglobsčio idealas vaikams bei senatvėje tėvams buvo ir išliks. Deja, masinėje skyrybų bangoje, kadangi dauguma neatlaiko sociumo spaudimo: mažų algų, didelių kainų, dėl to kylančio nuolatinio zurzėjimo, kivirčų, bėgimo alkoholin ar į narkotikus bei smurtavimo ir emigravimo kur akys veda.

Beje, tokią politinę impotenciją stambiausiojo pasaulinio kapitalo atžvilgiu  savo užsienio politikos kursuose demonstruoja paskui visus Lietuvos prezidentus, pradedant socialiberalu A.M. Brazausku…D.Grybauskaite ir Gitanas Nausėda bei Seimo užsienio bei europinės politikos grietinėlė. Gi margaspalvė mokesčių permainų grupė tarpstanti Finansų ministerijos ir premjerės I.Šimonytės paunksmėje tesugeba lobistiškai beviltiškai traukinėti mokestinių privelegijų antklodę į save, lenkams toliau tebekerpant kaimynus daugiamilijoninėmis PVM ir dirbtinio zloto nuvertinimo žirklėmis. Šita situacija, beje, buvo užraugta dar ES sutarčių pasirašymo metu, kai niekas nesugebėjo išspręsti skirtingų mokestinių sistemų suderinimo – jas harmonizuoti, o pavieniai Macrono ar kitų balsai apie vieningą ES ministrą ar panašius tarifus tėra tik reikalingų permainų liberastinėje dirvoje daigai.

Bet grįžkime prie šių dienų lakštingalos, Nendrės Černiauskienės, kuri negali nečiulbėti. Vikriai prisiplakusi prie signataro Zigmo Vaišvilos buriamos Lietuvos Visuomenės tarybos, ji susikūrė sau žinomumą, paryškintą ir policijos veiksmų dėka – tapo didvyre opozicionierių tarpe, galėjusia pradėti rašyti už grotų „Mano kova“ ar stalininio tvaiko tekstą. Tas žinomumas tarnauja taip vadinamam Susitelkimo branduoliui, kuris nusiurbė, kad ir menkus pajėgumus nuo Z.Vaišvilos. Jį patį sistema gviešiasi nuteisti pagal BK 223 straipsnį, akivaizdžiai sufabrikuotoje užslėpto politinio atspalvio, trunkančios beveik dešimtmetį, bylos, organizavimu. O rėksmingų susitelkėlių silpnumą rodo, kad ir Liaudies partijos programos beviltiškumas bei jų susibėgimų pliurpalų fragmentiškumas. Kaip ir maršistų, antikvakserių, Rūdininkų-Dieveniškių gynėjų. Tad, kai anksčiau ar vėliau keisis valdžios, beliktų pasakyti: Drakonas mirė, tegyvuoja Drakonas!

Kad ši valdžia ne ką geresnė už kitas, anksčiau buvusias socdemines-socialiberalias, vagnorines, kubilines akivaizdu. Z.Vaišvila dėl vykdomo susidorojimo su juo ir jo šeima turintis teisę pykti ant viso pasaulio, šiandien spaudos konferencijoje pavardino ministerių neįgalumus prie kurių belieka pridurti ir K.Navicko bei ŽŪM sužlugdytą ekologinių ūkių plėtotę -vykdant kaimo marinimo politiką. Dar ir Lietuvoje ignoruojamą ES kovos su vėžiu programą, kuriai mesta net 4 mlrd.eu. 100 milijonų sergančiųjų ir jų artimieji – taigi, apie vieną milijoną, laukia nesulaukia. Kad ši valdžia žiauriai intensyviai ir nekonstruktyviai puolama purvasklaidoje, ir gerokai stipriau – irgi, faktas.  Demokratija reiškia galimybę ne tik tarpti sveikai kritinei minčiai, bet ir rytuose užsakytai propagandai, stumiant kremliaus „Trojos arklį“ – sekantį agentūrinį ešeloną į valdžią. Kad kremliaus tarnybos sukurstę masinę psichozę maršistine LGBT tema bei absurdiška dulkiška su statistikos klastojimais pandemijos bei skiepijimo nevaldymo politika su Šimonytės galimybių paso variantu pagal Maskvos merą Sobianiną, tikisi rytoj rugsėjo 10d. laimėti sau politinių dividendų yra, irgi,  akivaizdu. Kam tai naudinga? Tai iškeltų labai tiksliai pagal grafiką veikiančio Skvernelio, tapusio itin populiariu pagal Gaidį, kadangi reikiamu momentu mentiškai aprėkė „bobas“ vadovavusias Lietuvai   – Grybauskaitę ir Graužinienę, šansus. Duš ar neduš vyriausybės langai ir vitrinos – bus matyt: mūsų šaunioji svetimtaučių pilna Vilniaus  „polycyja“ prisidirbusi rugpjūčio 10d., nes nesukūrė prevencijos (planingai?), turės problemų bet kuriuo atveju. Grinevičius jau sudėstė 54 piketus po penkiolika per visą prospektą.

Ir visa Lietuva, ir šis Seimas su vyriausybe bei pezidentas tesugeba pritapti prie sistemos savo įgrisusiuose ritualuose, intrigose ir rietenose, tesugebančiose aptarnauti chaotišką biurokratų begalinių pataisų kurpiamą įstaympataisdavystės konvejerį – imituoti seimūno ir vyriausybės narių darbą. Manote, kad šis Seimas ir vyriausybė iš esmės sprendžia aukščiau išvardintas svarbiausias Lietuvos bei jos užsienio problemas? Nė velnio, nes jie nei jų susisteminę, nei oficialiai įteisinę, o čiulbėti karksėti lozungais įgudę beveik visi. Įstatymų rinkinį duokite, o ne jovalą nuo prikeptų teisininkų –  ministerijų specialistų. Deklaruotas dėmesys švietimui gražu, bet tai tolima graži perspektyva, kai tebevyksta masinis jaunimo bėgimas iš Lietuvos. Sprendinių reikia šiandien ir rytoj su prasidedančia Seimo sesija. Vienas jų, kurio neįveiks jokia demokratija, yra mokestinės-investicinės politikos optimizavimas bendros gerovės rodiklių sparčiausiam ir didžiausiam išauginimui, nes tai aukšto intelekto ir sudėtingų kompiuterinių skaičiavimų tarpinistituciniuose kolektyvuose reikalaujantis sprendinys, gaunamas modeliuojant pagrindinių valstybės parametrų raidą prie vienų ar kitokių mokesčių bei investicijų. Niekam to nereikia, nors net keturi įstatymai, eliminuojantys mokslo atskirtį nuo valstybės reikalų, tiek Čmil po dviejų asmeninių pokalbių prospekte, tiek Dobrovolskai įteikti. Nors veiksmas yra elementarus – užsakyti reikminį mokslinį tyrimą per Lietuvos mokslo tarybą. Todėl chaosas tęsis toliau, seimai imituos veiklą, žiniasklaida po eilinių riaušių  trimituos tvirtos skvernelinės rankos tvarkai įvesti poreikį, o žmonės toliau bėgs iš Lietuvos. Truks šimtų mokytojų, septynių tūkstančių slaugių, šeimos gydytojų stinga provincijose su kaimu, turinčiu keturis kartus didesnę mirties riziką nuo infarkto-insulto jau dabar,  Lietuvą galutinai apims merdėjančios konvulsijos. Jei toliau tylės akademinė bendruomenė sukūrusi sąjūdį-88, filosofuos Radžvilo NS ar kiti „guru“ rodys sisteminio mąstymo stoką, nematydami, neaprėpdami visumos, jos esmių, bei neturėdami vientiso audinio – nuo verčių ir „bokštų“ iki konkrečių įstatymų visumos, netgi, europinėje politikoje, toliau skandindami save ir kitus fragmentuose, kaip toj indų pasakoj apie septynis aklus ir dramblio apibūdinimą.

Kalbos apie demokratiją ir nesikalbėjimą yra tuštokas reikalas, nes ir tos N.Černiauskienės galimas paklausti – pas kelis ministrus ar Seimo vadovus buvai užsirašiusi į e-priėmimus? Minia būdama įvairiaspalve negali efektyviai kontaktuoti, todėl po kalbėjimusi slypi elementarios rusiško žargono kartuvinės „razborkės“ ar maidano dūmus primenančios juodų dūmų pašvaistės. Kalbėjimuisi yra seimūnų biurai, atviri kiekvieną pirmadienį ir oficialūs priėmimai, kurių matomumą derėtų įteisinti: vienas lauke ne karys.  Tauta gali ir turi pasisakyti esminiais šeimos sampratos, kalbos saugojimo reikalais, bet jos reikia bent jau atsiklausinėti, jei ne referendumuose, tai bent masinėse apklausose. Vis tik, esminėje, mokestinėje-investicinėje politikoje, jos optimizavime tauta negali reikšti vieningos nuomonės, nes tai nu(si)šalintų akademikų lygmens, bet ne klanų atstovų, uždavinys. Kadangi pinigai – finansiniai-ekonominiai reikalai greta gamtinių instinktų yra esminis variklis ir esantys politikieriai, tarp kurių visi konkuruoja su visais, labiausiai rūpinasi savo reitingais ir krėslais bei vietinių ir užsieninių klanų aprūpinimu,  o ne visuotinės gerovės auginimu, lieka nesprendžiami, tai toliau tarps neregėtas kapitalo koncentravimasis saujelės rankose su nežabojamu karščio ir kainų kilimu ne tik Lietuvoje, vedantys pasaulį į susinaikinimą ir pražūtį su dūmų uždanga: lozungai – „gėjai ir lesbės puola“. Simonokas ir Kolbašnikova bei dulkininkai-verygininkai, klastojantys statistikas moka veikti, nes turi stiprų užnugarį ir režisierius. Kurie Molotovo kokteilio sviedimą į LGBT būstinę Vilniuje sinchronizavo su žinia apie gaisrą …Gėjo miške prie Aukštadvario.


[1] https://www.newscientist.com/article/mg21228354-500-revealed-the-capitalist-network-that-runs-the-world/

EKOLOGIŠKI PRODUKTAI: DAUGIAU KALBŲ NEI DARBŲ

(ekologinis ūkininkavimas – II)

EKOLOGIŠKI PRODUKTAI: DAUGIAU KALBŲ NEI DARBŲ

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

Pasak Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovo Sauliaus Daniulio, šalyje tvarus ūkininkavimas skatinamas tik žodžiais. Šalyje per menkai rūpinamasi didinti ekologiškų maisto produktų paklausą, ypač viešajame maitinime. Tai – viena iš priežasčių, kodėl šalyje  ekologiniai plotai nedidėja tokiais tempais, kuriais turėtų didėti, kad jų po ketverių metų būtų dvigubai daugiau, kaip numato Vyriausybės programa.

Pajudino visuomenininkai

„Jei Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) iš tiesų rūpėtų, kad šįmet ekologiniai plotai gerokai padidėtų, ji praėjusių metų pabaigoje pirmiausia būtų kreipusi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) ir kitas ministerijas dėl būtinybės padidinti ekologiškos produkcijos kiekį viešajame maitinime. Pavyzdžiui, ministerijos galėjo pasistengti, kad nemokami pietūs, kuriuos šiemet nuo rugsėjo 1d. gaus visi šalies ikimokyklinukai, pirmokai ir antrokai, būtų ne bet kokie, o ekologiški“, – apgailestauja  S. Daniulis. 

„Tačiau ŽŪM nesusirūpino didesniu ekologiškų produktų naudojimu viešajame maitinime. Teko rūpintis mums, visuomenininkams. Gegužę išjudinome ŽŪM ir Sveikatos apsaugos ministeriją, kad jos pradėtų bendradarbiauti keičiant Vaikų maitinimo aprašą ekologinės mitybos link. Toks ministerijų bendradarbiavimas, siekiant didinti ekologiškų maisto produktų pasiūlą ir paklausą, pavėluotas, nes turėjo prasidėti dar žiemą“, – sako visuomenininkas, ekspertas Kęstutis Urba.

Ne vienos ministerijos rūpestis 

Jis ir S. Daniulis pabrėžia, kad didesnis ekologiškų produktų vartojimas turėtų būti bendras Lietuvos  Savivaldybių asociacijos ir  kelių ministerijų rūpestis  – ŽŪM, SAM, Švietimo, mokslo ir sporto, Finansų, Krašto apsaugos, Ekonomikos ir inovacijų (EIM), Vidaus reikalų (VRM). Esą EIM turėtų susirūpinti biologinių augalų apsaugos priemonių Lietuvoje gamyba. KAM turėtų siekti, kad šauktiniai ir savanoriai būtų stiprūs ir sveiki. Tokie bus, jei gaus ekologišką, o ne chemizuotai užaugintą ir pagamintą maistą.

K. Urba tikina, kad Vaikų maitinimo aprašo keitime, kurio projektą rengia SAM specialistė Ieva Gudanavičienė, norima įtvirtinti nuostatą, jog darželiuose ir mokyklose, ekologiški ir nacionalinės kokybės produktai sudarytų ne mažiau nei 30 proc. „Mes prašėme, kad ekologiškų maisto produktų būtų naudojama daugiau negu nacionalinės kokybės“, – aiškina K. Urba, dar kartą primindamas, kad auginant ar gaminant nacionalinės kokybės produktus vis tiek naudojamos cheminės medžiagos, tik mažiau nei intensyviuose ūkiuose. 

Kaip gelbėti?

S. Daniulis ir K. Urba sako nustebę, kai, tardamiesi su SAM specialistais pajuto, jog jie nelabai suvokia, kokie pražūtingi žmogaus sveikatai esą chemizuotai užauginti ir pagaminti maisto produktai, net tie, kuriuose aptikti teršalų kiekiai neviršija leistinų normų. 

„Skandinavijos šalyse saugus – ekologiškas maistas – viešajame maitinime sudaro 60–90 proc. O Lietuvoje ekologišką bei nacionalinės kokybės maistą gauna tik 7 tūkst. darželinukų. Šalyje iš viso – 110 tūkst. darželinukų, tad nesunku suskaičiuoti, kokia dalis“, – dėsto K. Urba, aiškindamas, jog ekologinei žemdirbystei skatinti trūkstamas lėšas būtų galima skirti iš lėšų , numatytų gamtosauginėms priemonėms, o blogiausiu atveju – tam panaudoti dalį valstybės rezervo lėšų..

„Reikėtų užtikrinti garantuotą ekologiškų produktų paklausą per Vaikų maitinimo aprašą. Ekologiškais produktais  maitinti karius ir ligoninių pacientus, „žaliųjų“ pirkimų politiką sutvarkyti taip, kad ekologiški produktai turėtų pirmenybę prieš nacionalinės kokybės produktus. Ekologiškiems produktams sumažinti arba panaikinti PVM, kad jie taptų konkurencingi“, aiškina jis.

Kaimai nenunyktų  

„Per nacionalinius sveikatos centrus šviesti visuomenę, supažindinant ją su ekologiškų ir chemizuotai užaugintų bei pagamintų produktų skirtumais, poveikiu sveikatai, – pasiūlymus tęsia K. Urba. – Sureguliuoti finansų paskirstymą sukraipytose Lietuvos maisto tiekimo grandinėse ūkiai-perdirbėjai-prekyba, įstatymais naikinant kainų diktatą, kurį lemia didžiąją rinkos dalį užimančių prekybininkų ir perdirbėjų galimi  karteliniai susitarimai, bei įteisinant dalies nuo ūkių nusukto  pelno grąžinimą jiems. Šeimos ūkiuose atkurti  pienininkystę ir gyvulininkystę, kad besaikį mineralinių trąšų naudojimą pakeistų organinis tręšimas ir baigtųsi sausų pavasarių dulkių audros bei dirvoje atsikurtų humuso kiekis.“

Pasak K.Urbos, ekologinių ūkių plėtra –  ne tik sveikas ir saugus maistas darželinukams, moksleiviams, kariams, ligoniams. Tai – ir užimtumas kaime. Padidinus ekologiškų produktų paklausą, sumažinus ar panaikinus jiems PVM, esą kaip ant mielių didėtų kaimo žmonių užimtumas. Be to, valstybės ir ES pinigai, išleisti ekologinių ūkių plėtrai ir ekologiškų produktų vartojimui didinti, į biudžetą esą grįžtų su kaupu. Galimai atsirastų priemiesčių logistikos centrų poreikis, kuriuose daržovės būtų rūšiuojamos, plaunamos, šaldomos, marinuojamos, konservuojamos, fasuojamos,  pakuojamos net logistikai į užsienį. Deja, sako K.Urba, kaimas ir toliau naikinamas – žmonės neregėtu mastu nuvaromi nuo žemės, nes įstatymais nesureguliuojamas pelnas maisto tiekimo grandinėse. Ypač, skriaudžiami pieno ūkiai. Per du dešimtmečius iš 257 tūkst. pieno ūkių liko tik 27 tūkst. Pieną perdirbti tiekia tik apie 15 tūkst. ūkių. Trečdalis pieno importuojama.

Pasak K. Urbos ir S. Daniulio, gerovės valstybė  negalima be aukštos pridėtinės vertės sveikatai. Juk nesaugus, taršus maistas – tai ir išlaidos gydymui, ir užteršta žemė, visa aplinka. 

NORŲ IR GALIMYBIŲ YRA. POLITINĖS VALIOS NĖRA! (ekologinis ūkininkavimas – I)

NORŲ IR GALIMYBIŲ YRA. POLITINĖS VALIOS NĖRA!

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis ir nepriklausomas ekspertas Kęstutis Urba apgailestauja, kad Europos Sąjungos (ES) žaliojo kurso uždavinys stabdyti klimato kaitą ir mažinti aplinkos taršą nėra siejamas su maisto sauga. Be to, neskiriant pakankamo finansavimo, naivu tikėtis, kad iki 2024 metų pabaigos šalyje pavyks padvigubinti ekologinio ūkininkavimo plotus.

Nežvelgia globaliai 

Pasak S Daniulio ir K. Urbos, Lietuvoje milijoninės žaliojo kurso lėšos taškomos menkavertėms aplinkosauginėms sistemoms, tačiau jų šykštima ekologinių ūkių plėtrai. Puoselėti pelkynus, plėtoti žalinimą radiciniuose ūkiuose negali būti svarbiau už rūpestį maisto sauga ir žmogaus sveikata.

„Ekologinių ūkių plėtra turėtų tapti pagrindine priemone, siekiant stabdyti klimato kaitą ir mažinti aplinkos taršą. Juk ekologiškai ūkininkaudami saugome dirvožemį, stabdome cheminių trąšų gamybą ir pasaulinę logistiką, tiekiame saugų, kokybišką maistą“, – tvirtina S. Daniulis. Jis piktinasi, kad Lietuvoje klimato kaitos problema nematoma pasauliniame kontekste ir mūsų šalyje neskatinamas ekologinis ūkininkavimas.

Esą niekam nė motais, kad labai teršiama aplinka, kai iš vieno žemyno į kitą vežama realizuoti maisto produkcija.  

Pavyzdžiui, gausybę anglies dvideginio į aplinką išmeta dyzelinius degalus naudojantys laivai, iš Amerikos žemyno į Europos Sąjungos šalis plukdydami genetiškai modifikuotus kukurūzus ir sojas. Pasak S. Daniulio, Lietuva, daug šios produkcijos naudodama gyvulininkystės ir paukštininkystės ūkiuose, dar ir kitaip didina klimato kaitos procesus – skatina naikinti atogrąžų miškus. Juk jie kertami, stingant žemės plotų auginti paklausiai produkcijai, taigi ir sojoms, palmių aliejui, iš kurių vaisių spaudžiamas aliejus.

Užtektų visiems

„Ar  aplinka neteršiama, kai lietuviškas ekologiškas pienas vežamas, į Latviją, nes ten už jį mokama daugiau nei Lietuvoje, arba kai į mūsų šalies darželius tiekiamas pigiausias – lenkiškas pienas?! – retoriškai klausia S. Daniulis. – Perkame Naujosios Zelandijos avieną, argentinietišką jautieną, ukrainietiškus kiaušinius ir kitus iš trečiųjų šalių atvežtus pigiausius, abejotinos kokybės maisto produktus, nors čia, Lietuvoje, gausu ir avių, ir kokybiškos sausai brandintos jautienos, ir vištų, kurios mato saulę, skabo žolę – nėra uždarytos narvuose.“

Pasak S. Daniulio, jei Lietuvoje būtų skatinamas ekologinis ūkininkavimas, po penkerių metų visi šalies gyventojai galėtų maitintis ekologiškai – saugiu, kokybišku – maistu, todėl būtų sveikesni. Deja, šalyje plačiai atveriami vartai nekokybiškam maistui iš svetur, o savas ūkininkas, kuris gamina kokybišką produkciją, kalamas prie kryžiaus ir verčiamas rinkų ieškoti kitose šalyse arba registruotis bedarbiu.

Daugėja susirgimų   

K. Urba vardija Lietuvos intensyvaus žemės ūkio pernelyg didelio chemizavimo pasekmes: „Šalyje 47 proc. vandens telkinių – užteršti. Europos Sąjunga mūsų šalies dirvą  iš ekologiškai tvarios pavertė į rizikingą (dėl dirvos erozijos, dulkių audrų). Vyksta vandens telkinių eutrofikacija – dėl cheminių maisto medžiagų gausos vandenyje kinta jo ekosistema, gausėja dumblių, mąžta deguonies. Daugėja onkologinių susirgimų. Kyla trečioji vaikų alergizavimo banga“  – ŪP teigė jis.

Pasak pašnekovo, mokslininkai yra aptikę žmogaus organizme net 172 dirbtines chemines medžiagas. Tai – ir suvartotų maisto produktų, kurie buvo užauginti chemizuotuose ūkiuose ir maisto pramonėje naudojamų saldiklių, dažiklių, , kvapiklių, puriklių, daugybės kitų dirbtinių konservantų pasekmė. Dažnai girdime maisto tikrintojus sakant, kad šie teršalai ir konservantai neperžengia normos, tad esą maisto produktai saugūs vartoti. Tačiau tos normos, besikaupdamos organizme, jį sargdina.

„Pesticidai kaip mutagenai – patekę į organizmą, žaloja ląsteles, sukeldami vėžinius susirgimus. Vienas didžiausių šių susirgimų rizikos veiksnių yra kancerogenas kadmis. Jo gausu fosforo trąšose. Kadmis iš šių trąšų gali patekti į maisto produktus“, – teigia K.Urba, neužmiršdamas paminėti glifosato – bene didžiausio intensyviame žemės ūkyje naudojamo nuodo. Jo likučių aptinkama duonoje ir kituose maisto produktuose, kuriuos vartoja Lietuvos gyventojai.

Kiekiai kaupiasi 

Pasak K. Urbos, iš maisto produktų mėginių, kuriuos 2019 m. paėmė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT),  net kas penktas  turėjo taršos: iš 809 taršos neaptikta 644.  Daugeliu atvejų ji neviršija didžiausių leistinų normų, tokie produktai vartoti saugūs.   

„Ūkininko patarėjas“ kreipėsi į VMVT, prašydamas patvirtinti arba paneigti šį faktą bei supažindinti su 2020 m. tirtų maisto mėginių tyrimų rezultatais.

 VMVT redakcijai pranešė, kad, vykdant augalinio maisto stebėseną 2019 metais buvo atrinkti ir ištirti 809 mėginiai. 18 mėginių (2,2 proc.) teršalų kiekis neatitiko teisės aktuose nustatyto didžiausio leistino kiekio, visi kiti tirti produktai buvo saugūs vartoti. 2020 metų duomenys: ištirti 706 mėginiai, nustatyta neatitikimų – 14 (2 proc.).

VMVT išvardijo teršalus ir vietinius bei atvežtinius produktus, kuriuose jie buvo nustatyti. 2019 m.: glifosatas – grikių kruopose (Lenkija, Lietuva, Ukraina); pesticidų likučiai – petražolėse (Gruzija), špinatuose (Italija), greipfrutuose (Turkija), apelsinuose (Egiptas),  mandarinuose (Pietų Afrika), Pekino kopūstuose (Lenkija), slyvose (Lietuva, Moldova), krapuose (Lietuva).  2020 m.: glifosatas – grikių kruopose (Lenkija, Lietuva); pesticidų likučiai – juoduosiuose ridikuose (Lietuva), persimonuose (Ispanija), mandarinuose (Pietų Afrika), šilauogėse (Lenkija), greipfrutuose (Turkija); policiklinių aromatinių angliavandenilių – kanapių sėklų aliejuje (Lietuva).      

Skyrė per mažai lėšų 

„Į Lietuvą įvežami maisto produktai tikrinami pasenusia įranga. Pusė jų grįžtų atgal, jei būtų tikrinami tokia įranga, kokia tikrinami mūsų grūdai, įvežami į Vokietiją. Vadinasi, kai kam patinka, kad mums vežtų šlamštą“, – spėja S. Daniulis.

Jis ir K. Urba nesupranta, kaip Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) įvykdys Vyriausybės programos uždavinį per ketverius metus šalyje padvigubinti ekologinius plotus, jei neskatinamas ekologinis.

Vyriausybės programa buvo patvirtinta 2020 m. gruodžio 11d. Joje numatyta, kad 2024 m. ekologiniai plotai Lietuvoje turi sudaryti ne 8 proc., kaip yra dabar, o dvigubai daugiau – 16 proc. – visų šalies žemės ūkio naudmenų.

„Suskaičiavau, kad, norint 2021–2024 metais padvigubinti ekologinio ūkininkavimo  plotus, kasmet turėtų prisidėti po 60 tūkst ha. ( – redakcija išmetė),  o dotuoti trūksta 105 mln. eurų. Ekologinis ūkininkavimas tebėra podukros vietoje, kaip ir ankstesnės kadencijos valdžiai, nes jam nenumatytas reikiamas finansavimas ir neužtikrinamas ekologiškų produktų paklausa, jais maitinant darželių, mokyklų ugdytinius“, – tvirtina K. Urba.

Pasak jo, šalyje skirstant lėšas ES žaliojo kurso uždaviniui vykdyti, dešinė nežinojo, ką daro kairė. Pavyzdžiui, iš 823 mln. eurų, skirtų Lietuvai iš Europos ekonomikos gaivinimo fondo žaliojo kurso uždaviniams vykdyti, daugybė pinigų teko Susisiekimo ministerijai, jie bus naudojami valdiškiems benzino ir dyzelinio kuro automobiliams keisti į elektrinius, o ekologinei žemdirbystei liko nulis. Taip pasielgus buvo ignoruotas Europos Komisijos kovo 25d. patvirtintas Komunikatas dėl ekologinės žemdirbystės.

Sužlugdė pasiūlą  

K. Urba su pavydu žvelgia į Estiją: „Estai ekologines aplinkosaugines schemas ir joms skirtus šimtamilijoninius išteklius sutapatino su ekologinių ūkių plėtra, o Lietuvoje buvo pasielgta priešingai – nepaisant  ES reglamento dėl maisto saugos, didžioji finansinių išteklių dalis numatyta taškyti chemizuotiems ūkiams (žalinimui ir pan.), o ne ekologinių ūkių plėtrai „vienu šūviu kliudančiai tris  zuikius“: ji stabdo klimato ir  tausoja dirvą, kuria darbo vietas ne tik kaime,

užtikrina maisto saugą.

 ( redakcija išmetė:)  ŽŪM finansus planavo neadekvačiai vyriausybės programai – pagal atgyvenusį , beje, aštuonis mėnesius tebederinamą su vyriausybės programa Nacionalinės pažangos planą su neambicingu 15 proc. ekologinių plotų rodikliu 2030 metais, vietoje 16 proc., kurie numatyti Vyriausybės 2021–2024 metų programoje. Taip buvo 2021-2022 metams  sužlugdytas ekologiškų produktų pasiūlos sukūrimas, nes stinga finansų. Nors   žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje pavasarį yra pareiškęs, kad Lietuvoje nėra ekologiškų produktų paklausos,  tačiau tuo teko susirūpinti ne ŽŪM pareigūnams, o mums – visuomenininkams, inicijavusiems Vaikų viešo maitinimo aprašo keitimą mitybos ekologizavimo kryptimi, nors ministerijų bendradarbiavimas pasiūlos-paklausos derinime turėjo prasidėti dar žiemą.“

Pasak S. Daniulio ir K. Urbos, šalyje ekologinių plotų padvigubės, kai padidės išmokos už ekologinį ūkininkavimą, bus atsisakyta jo  perteklinių reikalavimų, didžioji viešajame maitinime naudojamų maisto produktų dalis bus ekologiška, kaip yra Vokietijoje, Švedijoje, kitose Skandinavijos šalyse. Be to, ekologiškiems maisto produktams būtina sumažinti PVM, o geriausia – jo visai atsisakyti, bet tam jau reikia ir europarlamentarų iniciatyvos.   

„Šįmet Airijoje išmokos už ekologinį hektarą padidėjo iki 500 eurų, o Lietuvoje jos tik apie 160 eurų –  tokios pat, kaip 2007 m., kai buvo sumažintos beveik perpus. Mūsų šalyje daugiausiai remiami chemizuoti ūkiai. Pavyzdžiui, už ražienas ir tarpinius pasėlius jie gauna išmokas, o ekologiniai ūkiai – ne. Tad Lietuvoje ir nedidėja ekologinių plotų“, – teigia S. Daniulis.

Nedidėja, kiek reikia

„Pagal ekologinius plotus pasaulyje pirmauja Austrijoje, čia jie  sudaro 25,3 proc. visų žemės ūkio naudmenų, Estijoje –  22 proc., Latvijoje – 18 proc., Lietuvoje – vos 8 proc.“, – lygina K. Urba, primindamas, jog ankstesnioji Lietuvos Vyriausybė tenkino tik 60 proc. ekologinių išmokų finansinio poreikio. Jis suskaičiavo, kad ekologiniam  ūkininkavimui dotuoti 2021–2022 metais numatytos lėšos procentai dar mažesnės, negu jų reikėtų  dvigubiname plote.

Norint Lietuvoje iki 2024 metų pabaigos padvigubinti ekologinius plotus iki 480 tūkst.ha, kasmet jų turėtų daugėti po 60 tūkst.ha Vyriausybės programoje numatyta ekologinius plotus dvigubinti atsižvelgus į buvusiuosius 2020 m. – 240 024 ha.  

 „Ekoagros“ duomenimis, 2020 m. šalyje buvo  2 199 ekologiniai ūkiai (235 570 ha). Šiemet jų bus apie 2 544 ūkius (apie 263 tūkst. ha).

( redakcija išmetė:)  Žala žmonėms ir valstybei dėl sumaišties finansų planavime ir valdyme, atbloškusiame proveržį ekologinėje žemdirbystėje bent dviems metams, buvo sudaryta, nes nebuvo reikiamo ministerijų bendradarbiavimo, o  ŽŪM orientyru pasirinko neaktualų iki šiol 15 proc. eko-dirbamos rodiklį 2030 metams, bet ne vyriausybės programos, sudarytos keturiems  metams  – 16 proc. rodiklį. Kitaip tariant, ir šioje valdžioje, nežino kairė, ką daro dešinė. Belieka klausti – ką veikia parlamentinės kontrolės prievolę turintis Seimo Kaimo reikalų komitetas, Seimo opozicija bei Finansų ministerija ir Valstybės kontrolė, kurioms pavesta kontroliuoti Lietuvoje vykdomą investicinę politiką.

VALANDA ALFA – X – ZET HANIBALUI IR IVANUI RŪSČIAJAM ATĖJO NE TIK Į LIETUVĄ

VALANDA ALFA – X – ZET HANIBALUI IR IVANUI RŪSČIAJAM ATĖJO NE TIK Į LIETUVĄ

Kęstutis K.Urba

    Geopolitikos ekspertas Hantingtonas savo garsiajame veikale skirtame stambiausių etnosų karams dar prieš du dešimtmečius įspėjo, kad įtampos augs ir jie tik aštrės. Šiuo metu regime kylančią kulminaciją, kurioje slavianofilizmas kremliaus minsko ašyje pasitelkė islamą ir afrikiečius galutiniam, tūkstantmečius vykdomam baltų etnoso naikinimui užbaigti.  

Maža detalė: Lukašenko viešai įžūliausiai per  tv apkaltina dėl migrantų nusikalstamas Lietuvos grupuotes, o sekančią dieną LNK žinios tai dosniai iliustruoja organizuotos grupuotės, būtent, pasienio Šalčininkų rajone suareštavimu. Kam ir kaip dirba skvernelinė policija bei prokuratūros sistema?

Reikalo esmė tame, kad ekspertai pradedant Romos klubu prieš pusšimtį metų senokai perspėjo, kad dėl taršos kils šiltnamio efektas, klimatas karštės, ir tai nuo pusiaujo išjudins apie 100 mln. klimato ir socio-ekonominių migrantų. Todėl kremlius skuba jais užtvindyti per visus plyšius ES, o ir po zarino atakos Sirijoje kliūstelėjus bangai iki Lamanšo ir Londono, sugebėjo laimėti BREXIT’ą.

Kaip atrodo istorinė atmintis, kuriai ne paskutinė vieta etnosų karuose?

Ir puolė Rusia Lietuvą duoklės prisiplėšti- ”I pošla Rusj za danju na Litwu”, įrašyta metraščiuose dar 1040 m. Čia viskas aišku ir dėl  11-os Žečpospolitos arba Dvejų tautų Respublikos karų su maskolija, kurių 7 pradėjo kremlius, ir dėl carinių-sovietinių okupacijų.

Mažiau žinomi islamo-europos santykiai. Suklestėjus arabų kultūrai dar VI a. karingas islamas palaipsniui užkariavo Egiptą, Šiaurės Afriką ir net Ispaniją, kurioje radosi maurų kultūra. Atsakas buvo kryžiaus karai į Palestiną, kurie netrukus pasisuko ir link prūsų bei Lietuvos. Krito Konstantinopolis, o turkų invazija į Europą buvo prilaikyta tik 1683 m. garsiajame mūšyje prie Vienos, kuriame lenkų-lietuvių karaliaus Jono Sobieski III kariauna, beje, dalyvaujant narsiausiam mūsų giminės vyrui, dešinei karaliaus rankai, Stanislovui Antanui Ščiukai, o ši giminė su Radvilom-Sapiegom Lenkijoje buvo garsiausia, sumušė turkus ir sulaikė vidurio Europos islamizavimą. 

Fordui ir vokiečių inžinieriams  sukūrus automobilių industriją, naftos biznio paskata, pradėjusi eiti dar nuo Adolfo Hitlerio, kuriam laimėti rinkimus padėjo, būtent, Berlynas automobilistų klubas, buvo pratęsta ryškia politine-ekonomine  invazija į Persų įlanką, o kol susigaudo šeichai, kokie turtai jų žemėse, praėjo ne vienas dešimtmetis. Čia Europa ir iškasė sau klimato duobę: 80% klimato kaitros kuria du arabų, du amerikiečių stambiausi naftos dujų koncernai bei GAZPROM, kurie, suprantama, per lobistus CO2 mokestį sukraus visiems ramiems ar ne tokiems buduliams. Tad išjudėjus šimtui milijonų, du milijonai pabėgėlių Lietuvoje su apkalta ”viskas dėl Landsbergių” bei lozungais ”mušk gėjus lezbietes – velniop Gejropą eurosojuzą”  svarstytina kremliui visai maloni perspektyva.

Žinoma, po gerai surežisuoto pabėgėlių maišto, numatytas ir kremliaus atsakas islamo rankomis Vilniaus gatvėse,  gal net rugpjūčio 3-8 dienomis. Keletas  papjautų,  dešimt numuštų autobusiuku, pasišaudymai ”keršto už islamo brolius nelaisvėje Verebiejuose pretekstu” Marijos žemėje- tai tik viršūnėlės GRU-FSB-SVR-kgb plane ”Dėl visko kalti Landsbergiai”.

Tad būkime budrūs ir skelbkime didžiosios Lietuvos sienos nacionalinę statybą, kurios pradžia – Sąjūdžio kelio paminklo plytų perkėlimas į Gudagojaus-Kenos pasienio ruožą. Trijų milijonų plytų nuolat kartojama iniciatyva su koncertina viršuje per kurią leidžiama Astravo AE yra vienintelis kelias artimiausiu laiku atremti pirmą jungtinę kremliaus – laukinės Azijos invaziją. O ir Lietuvos valstybės viduje totalų griovimą būtina prilaikyti demokratinėmis priemonėmis. Neįvykdžius pažadų – eik velniop pas putlerį!