APSUKRUSIS KARBAUSKIS KULTŪROS KOMITETE PAŽEIDĖ PILIEČIŲ KONSTITUCINES TEISES

APSUKRUSIS KARBAUSKIS KULTŪROS KOMITETE PAŽEIDĖ

PILIEČIŲ KONSTITUCINES TEISES
Kęstutis K.Urba

                             Šį trečiadienį (2019-09-18) Seime įvyko R.Karbauskio vadovaujamas Kultūros komiteto posėdis[1] į kurį sugužėjo per dvi dešimtis suinteresuotų piliečių. Pirmus šešis klausimus – penki įstatyminiai pakeitimai ir personalijų teikimas į Kultūros tarybą R.Karbauskis sutvarkė meistriškai žaibiškai. Tereikėjo 16 minučių. Likusio paskutinio ir svarbiausio ministerijos parengto “Kultūros politikos pagrindų įstatymo” diskutavimo teko laukti visiems dar daugiau nei valandą – komiteto pirmininkas paskelbė pertrauką, nes tik tada – “11:20 iš prezidentūros atvažiuos Kultūros ministras”.

Visą šį tarpą grupei piliečių prasitrynus Seimo kavinėse, ministras Mindaugas Kvietkauskas atvyko pavėlavęs dar 5 min., bet nuobodus 25 minutes trukęs Kultūros Teisės departamento vadovo pristatymas to, su kuo visi buvo susipažinę, jau buvo prasidėjęs. Diskusiją pradėjęs Seimo narys nuo konservatorių L.Kernagis priekaištavo, kad ministerija negirdi kultūros lauko atstovų. Ministras atsakė, kad buvo daugybė svarstymo visose įmanomose tarybose ir komisijose. Mantas Adomėnas pareiškė, kad  kultūra yra reiškinys kylantis iš apačių, o ne koks nors valdiškas reguliavimas, nelyg, “Lietuvos geležinkeliams”.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „r.karbauskis kultūros komitetas“

Seimo narys R.Šarknickas pastebėjo, kad meno kūrėjų laukas yra didžiulis, tad nenuostabu, kad darbui reikia ne vienų metų, ir kad neišvengiamos nuomonių įvairovės. Jis pats priklausąs didžiulei Seimo Etninės kultūros tarybai, o ši atmaina yra akcentuota ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, kaip tvirtybės pagrindas. Stasys Tumėnas pyktelėjo, kad įstatymo rengimo darbo grupė yra anonimine. Ministras atsakė, kad jokios darbo grupės rezultato nedavė, todėl įstaymą rengė ministerijos teisininkai bei ministro kūrybinė grupė.

Atėjo ir man eilė po eilės tuštokai samprotavusių tarti savo žodį, bet skubantis R.Karbauskis tiesiogine prasme bandė man užčiaupti burną, pertraukinėjo ir nurodinėjo pateikti viską raštu, bet žodį 35 sekundėms  gavau po ginčo,  vis tik,  kaip atsakymą Kernagio-Adomėno pastebėjimams.

Reikalo esmė – jei įstatymas vadinasi Kultūros politikos…, tai jame ji ir turi būti apibrėžta, kad žmonės nemanytų, jog kultūra, tai popierių nešiojimas iš ministerijos į vyriausybę, o iš ten – į Seimą bei pinigų dalybos.  Todėl, pateikiau tokią kultūros politikos sampratą paremtą klasikiniais visų visuomenių siekiais:

  1. 2. Kultūros politika– valdžios bei kultūros įstaigų  ir visuomenės organizacijų bei asmenų vykdoma pažangių veiksmų visuma, kuria pasiekiama visapusės –  dvasinės ir materialios gyventojų gerovės, teisingumo, saugumo bei laisvių, tam reikalingos tvarkos kūrimu.

Juolab apie tai kasmet, pakviestas profesūros, paskaitau  „Gerovės valstybės kūrimo praktines problemas“ studentijai.

Kiti du dalykai su kuriais norėjau supažindinti Seimo narius bei svečius buvo, irgi, fundamentaliai svarbūs. Atėjo laikas kultūros lauko išplėtojimui, kadangi žymiausi pasaulio kultūrologai – teoretikai bei strategai   prof.dr.Armin Klein ir prof. Raymond Weber ragina nesiriboti atgyvenusia kultūros politikos samprata, kuri ją spraudžia vien į meno raiškos ir sklaidos bei paveldo infrastruktūros užtikrinimą.  Todėl siūlau papildymą: 6 straipsnis. Ministerijų kompetencija kultūros politikos srityje

6)  kaupia, sistemina, analizuoja, vertina ir skelbia informaciją kultūros politikos klausimais, apimančiais darbo, verslo, poilsio ir vaišinimosi, teisinę, žiniasklaidos, politinę, šeimos ir jaunimo, elgesio ir kūno bei sveikatinimo, mokslo kultūras, o taip pat sakralinę, etninę, paveldo ir meninės kūrybos kultūras.

Demokratinėje visuomenėje yra privalomas ministerijos atsiskaitomumas visuomenei, o jį geriausiai įgyvendinti to paties straipsnio išplėtojimu tokiu būdu:

2)  kiekvienais metais organizuoja „Metų kultūros knygos“, kurioje identifikuojami bei prognozuojami  vykstantys visuomenėje kultūros procesai, sukūrimą,  jų reguliavimui  rengia kultūros srities plėtros programą, organizuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą;

7)  kiekvienais metais pristato „Metų kultūros knygą“ visuomenei, teikia pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms ministerijos kompetencijai priskirtais klausimais;

Tai gan paprasta – tereikia Kultūros ministerijai duoti užsakymą Švietimo ir mokslo bei sporto ministerijos pavaldume esantiems Kultūros tyrimų institutui, kuris užsiima filosofija, estetikos gvildenimais ir gražių knygų leidyba, bet netyrinėja pačios kultūros procesų, o, taip pat, įkinkyti rimtam darbui ir Socialinių tyrimų centrą. Kad ir tai gautų geresnę eigą reikia tokio papildymo

  • remdamasi mokslo tyrimais kultūros sferoje ir esama teisine baze, formuoja valstybės kultūros politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą;

 

Viskas, ko ne elementaru, tačiau tokiais papildymais pilkas, tik esamą situaciją apiforminantis ministerijos stalčių įstatymėlis įgauna proveržio kultūros sferoje pagreitį.

Šia prasme R.Karbauskis nedavęs apie tai pakalbėti dviejų minučių, kaip sakoma,  pats sau šovė į koją. Kai jis mane pertraukinėjo, norėjosi atsistoti ir trinktelėti Seimo durimis. Kaip gi čia yra? Apsukrus verslininkas prasibrovęs į politikos viršūnes, dar ir jaunesnis dvejomis dešimtimis metų, Seimo rūmuose nurodinėja man – Karaliaus Jono Sobieski dešinės rankos, sumušusios turkus prie Vienos ir, po to, prieš daugiau nei du šimtus metų, turėjusios  Seimo maršalkos postą, giminės atstovui. Matyt, reiktų man ateiti į Seimą su giminės herbu bei etmono lazda, bet kad jau nebe tie laikai, nors pažaisti didybės manija būtų ir graudokai linksma.

Vienok, Lietuvos Konstitucija įtvirtina piliečių teisę dalyvauti valstybės valdyme bei skleisti informaciją, o šios teisės posėdyje ne visai etiškai buvo R.Karbauskio ribotos. Tuščia jų, bet negi sunku po pirmų posėdžio 16 minučių pirmininkavimą atiduoti pavaduotojui S.Tumėnui, kad per atsiradusią valandą iki valiai aptartume krūvą svarbiausių dalykų? Ne kavos gerti susirinkome. Nesvarbu, kad be filologo ministerio – jam galėtų esminius dalykus susakyti. O baisiausia, kad komitete išryškėjo absoliučiai žema komunikavimo kultūra. Šiais IT laikais prikabinti e-forumą, kur visi pagal gražiai struktūrizuotas temas išdėstytų savo pageidavimus ir apstebėjimus bei dar ir balsuotų. Nereikėtų vilkinti projekto metų metus -trys keturi mėnesiai – ir pirmyn į proveržį.

Visgi, pozityvus dalykas buvo tame, kad per pertrauką pavyko sudominti besirūpinantį ankstyva  vėžinių susirgimų diagnostika R.Karbauskį inovatyviais imuniniais metodais bei tam reikalingais finansais, ir jis pažadėjo pasitarti su A.Veryga. Deja, tuo pat metu posėdžiavęs Seime Sveikatos reikalų komitetas nubraukė dalį vilčių jo pirmininkės A.Kubilienės abuojumu. Bet apie tai – kitame rašinyje.

O pasigardžiavimui pateikiu savo surašytą recenziją ministerijos projektui bei pataisytą įstatymo tekstą. Bei įvairių kultūros plačia prasme sričių apibūdinimą.  Proveržiui.

 

RECENZIJA

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS POLITIKOS PAGRINDŲ ĮSTATYMUI

 

  1. NAUJUMAS

 

Iš daugiau nei pusantro šimto kultūros definicijų projekte pasirinktas įmantrus, iš realybės  konteksto iškrentantis, būk tai, kertinis ir pamatinis  kultūros sampratos apibrėžimas, apeliuojantis į semiotikos ir semantikos sritis (2 str.3).  Tai iš karto įvelia daugybę neapibrėžtumų ir painiavų, pradedant pačiu pirmu preambulės teiginiu. Šis su projekte siūlomu specifiniu minimu  moksliniu apibrėžimu lyg daro užuominą, kad pilietiškumas, pasiaukojimas, darbštumas, pagaliau mūsų teisinė-politinė kultūra yra Lietuvos valstybės pagrindas, tačiau kultūros apibrėžime nėra vietos KALBAI, kuri, anaiptol nėra tapati raštijai, kuri LDK, beje, buvo vykdoma senąja bažnytine slavų kalba.

 

Sveikintinas bandymas apibrėžti kitų ministerijų vaidmenį jų indėlyje į kultūrinius procesus (6 str. 2). Paeiliui papunkčiui netiesiogiai apeliuojama į FM, URM, VRM, EIM, ŠMSM, SADM, SAM, AM ir net KAM  bei VSD kompetencijų ir atsakomybės (žr. 13) formuodamos valstybės apsaugos nuo informacinių grėsmių politiką.) sritis. Ministras lyg ir įsiklausė į mano žodžius, kad kultūros ministerija turi sukoordinuoti „visų kultūrų“ ir jų sričių vyksmus bei vadybą.

 

 

Sovietinių kultūrnamių palikimas bandomas paslėpti po naujoviška iškaba – Kultūros kompetencijų centrai (14 str). Kiek kainuos vien iškabų ir blankų pakeitimas? Koks jų santykis pvz. su Vietos bendruomenių namais? Noras gal ir neblogas – teikti metodinę pagalbą, mokyti, tačiau nereikia užmiršti, kad liaudies tautinė – meninė kūryba labiau kyla iš apačios, iš jos pačios, o reikalingas centrizmas, tradiciškai funkcionuoja prieš Dainų ir šokių šventes, festivalius, plenerus, muges, stambesnes parodas.

 

  1. ESMINĖS PROBLEMOS

 

Nėra kultūros politikos sampratos – apibrėžimo, paliekant tai traktuoti tradiciškai:  raštų nešiojimas tarp ministerijos kabinetų, biudžeto ir įstatyminių projektų teikimas vyriausybei bei Seimui ir esamos pavaldžios sistemos administravimas.

 

Neįtvirtintas patariamasis-nukreipiamasis mokslinių įstaigų – pvz. „Kultūros tyrimų instituto“ vaidmuo ir lieka neaiški šio instituto bei viso MOKSLO vieta kultūros sistemoje.

 

Aiškiai pažeidžiamas etninio savitumo principas: 14 str. 2) formuoja vieningus teikiamų paslaugų kriterijus; (gi žemaičiai labiau mėgsta dūdas, o aukštaičiai – armonikas).

 

Pažeistas valstybės konstitucinis demokratinės sąrangos principas: NVO vaidmuo susiaurintas iki pasiūlymų teikimo, o nėra pvz. ministerijos teikiamos valdžiai ir visuomenei būtinos inovacijos sampratos –   „Metų kultūros knygos“, kurioje būtų apibūdinta vykstantys valstybėje kultūriniai procesai, jų prognozės bei būtinas reguliavimas, pristatymo bei  aprobavimo visuomenėje.

 

Nedera įstatyme siūloma  „Kultūros visuomenės“ (NVO nariai, kultūros įstaigų biurokratija, laisvieji menininkai – dažnai ir bohema) samprata prie solidumo reikalavimų įstatyminei bazei

 

  1. IŠVADOS

 

Projekte dėl jo eklektiškumo yra akivaizdus darnos tarp jos atskirų dalių stygius, dar ir, iš esmės, netiesiogiai prisirišus prie atgyvenusios siauros kultūros politikos sampratos, ją tapatinant su esamos menų raiškos bei sklaidos (teatrai,  koncertai, bibliotekos, muziejai…) ir paveldo bei keleto informacijos kanalų infrastruktūros užtikrinimu. Nėra integruojama bei pabrėžiama ir mums šventa etninė kultūra. Todėl toks įstatymas negali atnešti Lietuvos valstybei ir visuomenei jokių esminių permainų, o tik sava  migla, nelyg, „naujas karaliaus rūbas“ ar „padėvėta kepurė“, peršamas esamai stagnuojančiai „kultūros“ su lėkšta bei „blizgučių“ žiniasklaida, sistemai.

 

  1. BŪTINI IŠTAISYMAI

 

Painiavos išvengimui rekomenduotina naudoti pačią plačiausią KULTŪROS sampratą –  žmogiškos veiklos įsikūnijimas ir išsipildymas, tai priešpastatant NATŪRAI – gamtinės stichiškos veiklos rezultatui, juolab pateiktame įstatymo projekte kultūros apibrėžime nėra takoskyros tarp pozityvios bei negatyvios KULTŪROS: naciai irgi turėjo savo „über mensch“ moralę, kaip ir kriminaliniai elementai turi savo kultūrą, o semantikos-semiotikos akcentas per ženklų-prasmių sistemas ją kreipia į tapatinimą su informacija, kai pačiame įstatyme kūrybos sureikšminimu (3 str. 1)  ji siaurinamai kreipiama, neabejotinai, tradiciškai vien į meninės kūrybos sritį arba „gero, kultūringo elgesio“ ministerijose bei jų veiksmuose plotmę, beje, be reikiamų vadybinių elementų  – pvz. minėtos „Metų kultūros knygos“  ir  atitinkamų specifinių įgaliojimų premjero –kultūros ministro duetui, kaip ir demokratinės kontrolės galių visuomenei per platesnių teisių NVO įtvirtinimą .

 

Taip neutraliai apibrėžus kultūrą, natūraliai iškiltų pažangios arba pozityvios kultūros apibrėžties poreikis su jos vaidmeniu, sietinu su humanizmo tradicija bei atitinkamas kultūros politikos sampratos atsiradimas, kylantis iš klasikinių visų visuomenių tikslų:

 

Kultūros politika – valdžios ir visuomenės pažangių veiksmų visuma, kuria pasiekiama visapusės –  dvasinės ir materialios gyventojų gerovės, teisingumo, saugumo bei laisvių, tam reikalingos tvarkos kūrimu.

 

Tai susišaukia tiek ir su Seimo nario priesaika, su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio deklaracija, pasirašyta 2018 02 15 Seime („siekti gerovės visiems“), tiek ir su Prezidento G.Nausėdos propaguojama Gerovės valstybės koncepcija. Tokia apibrėžtis žymiai geriau atitiktų sveikintiną kitų ministerijų įtraukties į kultūros lauką siekį. Tada, suteikus reikiamą vietą mokslo įstaigų sukoordinavimui (pvz. Socialinių tyrimų centro ir „Kultūros tyrimų instituto“ – „Metų kultūros knygos“ rengime)  kultūros politikoje atsirastų reikiamas dėmesys ir darbo bei verslo, mums aktualios poilsio (vaišinimosi) kultūrai, kaip ir teisinei, politinei, žiniasklaidos, šeimos ir jaunimo, elgesio ir fizinei kultūrai, o ne vien meninei, sakralinei ir paveldo. Tada rastųsi ir nuolatinis kasmetis valdžios bei visuomenės dėmesys kultūros procesų identifikavimui, prognozavimui bei reguliavimui.

 

Beje, gerovėje telpa estetiniai, paprotiniai etniniai, paveldo išsaugojimo visuomenės poreikiai, o laisvėse – ir meninės kūrybos nepriklausomumas.

 

Pataisytas projektas

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS

KULTŪROS POLITIKOS PAGRINDŲ ĮSTATYMAS

 

PREAMBULĖ

 

 

Lietuvos Respublikos Seimas,

 

pripažindamas, kad kultūra yra Lietuvos valstybės tapatumo ir tęstinumo pagrindas;

konstatuodamas poreikį remti ir puoselėti kultūrą;

tvirtindamas, kad kultūra yra demokratiškos ir darnios pilietinės visuomenės sąlyga;

pabrėždamas, kad gimtoji kalba, raštas, menas, etninės tradicijos, istorinė atmintis, paveldas leidžia išsaugoti ir kurti lietuvių tautos savitumą pasaulyje;

skelbdamas, kad kultūra yra Lietuvos vystymosi akstinas ir žmonių gerovės pagrindas; kultūra kuria reikšmingą pridėtinę vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinėje ir užsienio politikos srityse bei skatina visuomenės raidą;

pripažindamas, kad kultūrinės veiklos pagrindas yra kūrybos laisvė;

gerbdamas asmens ir bendruomenių teises į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją, tradicijų puoselėjimą siekiant atviros, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės;

pripažindamas, kad kultūros paveldo apsauga yra svarbi valstybės funkcija, viešasis interesas;

siekdamas įtvirtinti lygiavertį kultūros politikos vaidmenį ir tęstinumą valstybės politikoje,

priima šį įstatymą.

 

 

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1 straipsnis. Įstatymo tikslas

Šio įstatymo tikslas – nustatyti bendruosius kultūros politikos principus, pagrindinių kultūros politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų kompetenciją, kultūros finansavimo principus, kultūros įstaigų sistemą, nacionalinių kultūros įstaigų ir kompetencijų centrų statusą, kultūros ir meno darbuotojų statusą, valstybinių kultūros ir meno premijų skyrimo principus, santykį tarp valstybės ir savivaldybių institucijų įgyvendinant kultūros politiką.

 

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

  1. 1. Kultūra – visaapimantis žmogiškos veiklos įsikūnijimas ir išsipildymas.
  2. 2. Kultūros politika – valdžios bei kultūros įstaigų ir visuomenės organizacijų bei asmenų vykdoma pažangių veiksmų visuma, kuria pasiekiama visapusės – dvasinės ir materialios gyventojų gerovės, teisingumo, saugumo bei laisvių, tam reikalingos tvarkos kūrimu.
  3. Bazinis kultūros paslaugų rinkinys – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje teikiamų kultūros įstaigų svarbiausių paslaugų sąrašas.
  4. Kompetencijų centras – kultūros įstaiga, kuri pagal turimas kompetencijas priskirtoje srityje koordinuoja kitų atitinkamoje teritorijoje veikiančių kultūros įstaigų veiklas ir (ar) teikia ekspertinę ir metodinę pagalbą.
  5. Meninės kūrybinės industrijos – kūrybiškumu ir intelektiniu kapitalu grindžiamos tarpsektorinės ekonominės veiklos, kuriančios materialius produktus ir nematerialias intelektines arba menines paslaugas, turinčias kūrybinę, meninę – estetinę ir ekonominę vertę.
  6. Kultūros ir meno darbuotojas – kultūros įstaigoje dirbantis asmuo, kurio pagrindinės funkcijos yra užtikrinti kultūros ir meno kūrimą ir (ar) kultūros paslaugų teikimą, išskyrus asmenis, atliekančius kultūros įstaigų techninio, pagalbinio pobūdžio bei bendrąsias aptarnavimo funkcijas.
  7. Kultūros įstaiga – bet kokios teisinės formos juridinis asmuo, jo filialas ar padalinys (biblioteka, cirkas, galerija, koncertinė įstaiga, kultūros centras, muziejus, teatras ir kita), kurio pagrindinė veikla yra skirta teikti kultūros paslaugas.
  8. Kultūros paslauga – meninė ar pažintinė veikla, kuria teikiama nemateriali nauda ar sukuriamas materialus produktas, tenkinantis viešuosius visuomenės kultūrinius poreikius ir interesus.
  9. Kultūros paslaugos teikėjas – kultūros įstaigos, meno kūrėjai ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, teikiantys kultūros paslaugas.
  10. Nacionalinė kultūros įstaiga – kultūros įstaiga, užtikrinanti aukščiausią profesionalumą ir teikianti valstybei reikšmingiausias kultūros paslaugas konkrečioje srityje, kurios savininkė yra valstybė.
  11. Išskirtinės kultūros vertybės – svarbiausios kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės, reprezentuojančios Lietuvos Respublikos valstybinį, istorinį ir kultūrinį tapatumą.
  12. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme.

 

3 straipsnis. Bendrieji kultūros politikos principai

Pagrindiniai kultūros politikos principai yra:

1)  kūrybos ir saviraiškos laisvės – visi asmenys gali savarankiškai pasirinkti kūrybos išraiškos būdus ir priemones, jiems negali būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus;

2)  tautinio tapatumo – valstybė remia ir skatina lietuvių tautos kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimą, stiprinimą ir raidą, sudaro sąlygas puoselėti savo tapatumus Lietuvoje gyvenantiems kitų tautybių asmenims;

3)  kultūros prieinamumo – valstybė sudaro sąlygas visiems Lietuvos Respublikos gyventojams pažinti kultūros raiškos įvairovę ir dalyvauti kultūroje visoje Lietuvos teritorijoje;

4)  lygiateisiškumo – visi asmenys, nepaisant jų lyties, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, amžiaus, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, religijos, negalios ar kitų savybių, turi vienodas teises kurti, meninėmis priemonėmis išreikšti savo idėjas ar įsitikinimus ar kitokiomis formomis dalyvauti kultūros ir meno procesuose;

5)  darnumo – kultūros politika sudaro darnios ir tolygios visų kultūros sričių raidos, siekiant darnaus vystymosi tikslų, sąlygas;

6)  bendradarbiavimo – formuodami ir įgyvendindami kultūros politiką viešasis ir privatus sektorius bendradarbiauja, racionaliai naudodami turimus žmogiškuosius, materialinius ir finansinius išteklius iškeltiems tikslams ir uždaviniams pasiekti;

7)  solidarumo – valstybė, savivaldybė ir visuomenė lygiaverčiai dalyvauja puoselėdami, finansuodami, remdami ar kitais būdais skatindami kultūros sklaidą ir plėtrą;

8)  teisinės apsaugos – valstybė užtikrina veiksmingą autorių, atlikėjų, kultūros ir meno darbuotojų, meno kūrėjų ir kitų kultūros procesuose dalyvaujančių asmenų teisių apsaugą ir gynimą.

 

ANTRASIS SKIRSNIS

KULTŪROS POLITIKOS FORMAVIMAS, ĮGYVENDINIMAS IR FINANSAVIMAS

 

4 straipsnis. Lietuvos Respublikos Seimo kompetencija kultūros politikos srityje

Seimas:

1)  nustato kultūros plėtros kryptis;

2)  rengia kultūros sritį reglamentuojančių įstatymų, Seimo nutarimų, rezoliucijų ir kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus bei pasiūlymus;

3)  priima kultūros sritį reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, vykdo jų parlamentinę kontrolę;

4)  tvirtindamas valstybės biudžetą numato finansavimą kultūrai;

5)  prižiūri Vyriausybės veiklą kultūros politikos srityje;

6)  svarsto ir teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybės kultūros politikos formavimo;

7)  skelbia atmintinus metus, skirtus Lietuvos valstybei reikšmingų istorinių įvykių arba reiškinių ir nusipelniusių asmenybių sukaktims paminėti, ne vėliau kaip iki jų pradžios; tvirtindamas valstybės biudžetą, numato jiems minėti skirtų renginių finansavimui reikalingas lėšas;

8)  atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

 

5 straipsnis. Vyriausybės kompetencija kultūros politikos srityje

Vyriausybė:

1)  vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo kultūros politikos srityje;

2)  užtikrina Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių kultūros srityje vykdymą;

3)  užtikrina kultūros politikos įgyvendinimą, koordinuoja ministerijų veiklą įgyvendinant kultūros politiką;

4)  nustato strateginius kultūros tikslus ir uždavinius, jų įgyvendinimui skirtas priemones ir (ar) projektus;

5)  rengdama valstybės biudžetą, numato finansavimą kultūrai;

6)  atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

 

6 straipsnis. Ministerijų kompetencija kultūros politikos srityje

  1. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija:

1)  remdamasi mokslo tyrimais kultūros sferoje ir esama teisine baze, formuoja valstybės kultūros politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą;

2)  kiekvienais metais organizuoja „Metų kultūros knygos“, kurioje identifikuojami bei prognozuojami  vykstantys visuomenėje kultūros procesai, sukūrimą,  jų reguliavimui  rengia kultūros srities plėtros programą, organizuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą;

3)  rengia įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus;

4)  rengia, sudaro ir vykdo susitarimus su kitų valstybių institucijomis ar tarptautinėmis organizacijomis;

5)  renka ir analizuoja informaciją apie kultūros ministro valdymo srities finansavimo poreikius, formuoja kultūros srities biudžeto projektą ir jį teikia Vyriausybei;

6)  kaupia, sistemina, analizuoja, vertina ir skelbia informaciją kultūros politikos klausimais, apimančiais darbo, verslo, poilsio ir vaišinimosi, teisinę, žiniasklaidos, politinę, šeimos ir jaunimo, elgesio ir kūno bei sveikatinimo, mokslo kultūras, o taip pat sakralinę, etninę, paveldo ir meninės kūrybos kultūras.

7)  kiekvienais metais pristato „Metų kultūros knygą“ visuomenei, teikia pasiūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms ministerijos kompetencijai priskirtais klausimais;

8)  atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

  1. Kitos ministerijos pagal joms nustatytas veiklos sritis bendradarbiauja su Kultūros ministerija:

1) formuodamos viešųjų finansų politiką ir mokesčių sistemą;

2) formuodamos kultūrinės diplomatijos politiką, ryšių su užsienyje gyvenančiais lietuviais politiką; užtikrindamos Lietuvos kultūrinių interesų atstovavimą užsienyje;

3) formuodamos regioninę politiką;

4) formuodamos ekonomikos ir inovacijų politiką, skatindamos ir užtikrindamos kultūros ir kūrybinių industrijų veiklą;

5) formuodamos skaitmeninimo politiką;

6) formuodamos turizmo politiką;

7) formuodamos formaliojo ir neformaliojo švietimo, kultūrinės edukacijos, mokymosi visą gyvenimą politiką;

8) formuodamos socialinės integracijos politiką per socialiai jautrių grupių įtraukimo į kultūros veiklas skatinimo programas;

9) užtikrindamos ir reglamentuodamos meno kūrėjų socialinę apsaugą;

10) formuodamos sveikatos apsaugos politiką, reglamentuodamos holistinio požiūrio į sveiką gyvenseną formavimo per prevencinio bei terapinio kultūros poveikio sveikatai skatinimo programas;

11) formuodamos teritorijų planavimo ir priežiūros, architektūros ir urbanistikos, statybos ir jos priežiūros politiką, saugomų teritorijų sistemą;

12) užtikrindamos autorių teisių ir gretutinių teisių teisinę apsaugą ir atsakomybę už jų pažeidimus;

13) formuodamos valstybės apsaugos nuo informacinių grėsmių politiką.

 

7 straipsnis. Viešojo administravimo subjektai, įgyvendinantys kultūros politiką

  1. Kultūros politiką įgyvendina:

1) Lietuvos kultūros taryba;

2) Lietuvos kultūros institutas;

3) Lietuvos kino centras;

4) Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas);

5) Žiniasklaidos rėmimo fondas;

6) kiti viešojo administravimo subjektai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka suteikti įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą kultūros srityje.

  1. Lietuvos kultūros taryba yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra valstybė, įgyvendinanti kultūros politiką, vykdanti kultūros ir meno programų, projektų ir kitokių priemonių finansavimą, administruojanti Kultūros rėmimo fondą ir atliekanti kitas teisės aktų numatytas funkcijas. Jos statusą, veiklos tikslus, funkcijas ir veiklos organizavimą nustato Lietuvos Respublikos Lietuvos kultūros tarybos įstatymas.
  2. Lietuvos kultūros institutas yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra valstybė, kurios veiklos tikslas – stiprinti Lietuvos kultūros potencialą tarptautiniu mastu, įgyvendinti kryptingą Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje politiką. Lietuvos kultūros institutas skiria valstybinį finansavimą Lietuvos kultūros sklaidai užsienyje, vykdo Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje skatinimo veiklas ir atlieka kitas teisės aktų numatytas funkcijas.
  3. Lietuvos kino centras yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra valstybė, kurios veiklos tikslas – skatinti ilgalaikį Lietuvos kino srities vystymąsi ir konkurencingumą, rūpintis kino paveldo išsaugojimu. Lietuvos kino centras dalyvauja formuojant valstybės kino politiką, įgyvendina valstybės kino politiką, skiria kino valstybinį finansavimą ir atlieka kitas teisės aktų numatytas funkcijas.
  4. Kultūros paveldo departamentas yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra valstybė, kurios veiklos tikslas – įgyvendinti valstybės nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių politiką. Kultūros paveldo departamentas metodiškai vadovauja nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai, organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą ir stebėseną, inicijuoja ir organizuoja nekilnojamojo kultūros paveldo objektų skelbimą valstybės saugomais ir atlieka kitas teisės aktų numatytas funkcijas.
  5. Žiniasklaidos rėmimo fondas yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio steigėja ir vienintelė dalininkė yra valstybė ir kurio tikslas – Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka teikti paramą viešosios informacijos rengėjų projektams sudarant sąlygas įvairiapusei visuomenės informavimo plėtrai, analizuojant visuomenės informavimo raidos procesus, užtikrinant racionalų ir pagrįstą valstybės skiriamos paramos lėšų panaudojimą.
  6. Kitų viešojo administravimo subjektų statusą, veiklos tikslus, funkcijas ir veiklos organizavimą nustato specialūs įstatymai.

 

8 straipsnis. Tarptautinis bendradarbiavimas kultūros srityje

  1. Pagrindiniai tarptautinio bendradarbiavimo kultūros srityje tikslai: sukurti pagrindus valstybės užsienio politikos tikslų siekimui, skleisti Lietuvos kultūrą užsienio valstybėse, perimti tarptautinę patirtį, prisidėti prie ekonomikos augimo ir naujų darbo vietų kūrimo, didinti visuomenės atvirumą kultūrinei įvairovei ir ugdyti toleranciją.
  2. Tarptautinį bendradarbiavimą kultūros srityje vykdo:

1) ministerijos pagal jų kompetenciją;

2) Lietuvos Respublikos kultūros atašė (toliau – kultūros atašė);

3) Lietuvos kultūros institutas;

4) kitos institucijos ir įstaigos, kurioms teisės aktų nustatyta tvarka pavesta vykdyti šią funkciją.

  1. Kultūros atašė yra darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, kultūros ministro paskirtas dirbti Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje užsienio valstybėje ar Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos (toliau – diplomatinė atstovybė) ar konsulinėje įstaigoje ir užtikrinantis bei įgyvendinantis tarptautinį bendradarbiavimą Kultūros ministerijos kompetencijos veikimo srityje. Kultūros atašė tiesiogiai pavaldus kultūros ministrui ir diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos vadovui.
  2. Reikalavimus kultūros atašė, jo skyrimo tvarką ir funkcijas, kultūros atašė ir jo šeimos narių statusą, socialines ir kitas garantijas nustato Vyriausybė.
  3. Kultūros atašė veiklos kryptis ir prioritetus nustato kultūros ministras, o kultūros atašė veiklą koordinuoja ir administruoja Lietuvos kultūros institutas.

 

9 straipsnis. Patariamosios kultūros sričių tarybos

  1. Patariamosios kultūros sričių tarybos sudaromos siekiant užtikrinti kultūros sričių ir suinteresuotų visuomenės atstovų dalyvavimą priimant sprendimus formuojant kultūros politiką, galimybę teikti pasiūlymus dėl atitinkamos srities kultūros politikos formavimo bei šios politikos įgyvendinimo, sužinoti visuomenės nuomonę apie teisinio reguliavimo problemas ir jų sprendimo būdus.
  2. Visų patariamųjų kultūros sričių tarybų pirmininkai ir neįgaliesiems atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų deleguotas atstovas sudaro Lietuvos kultūros ir meno tarybą.
  3. Patariamąsias kultūros sričių tarybas sudaro, jų veiklos sritis ir funkcijas nustato kultūros ministras.
  4. Lietuvos kultūros ir meno taryba ir patariamosios kultūros sričių tarybos turi teisę teikti rekomendacijas kultūros ministrui kultūros politikos klausimais.

 

10 straipsnis. Kultūros finansavimo šaltiniai

  1. Kultūros finansavimo šaltiniai:

1) valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimai;

2) Kultūros rėmimo fondas;

3) fizinių ir juridinių asmenų suteikta parama;

4) kitos teisėtai gautos lėšos ir turtas.

  1. Valstybė užtikrina pagrindinių kultūros sričių ir raidos krypčių, numatytų strateginio planavimo dokumentuose, ir kultūros įstaigų funkcijų, numatytų teisės aktuose, finansavimą iš valstybės biudžeto lėšų. Kultūros įstaigų, meno kūrėjų ir kitų asmenų, dalyvaujančių kultūros veikloje, finansavimas teikiamas tikslingai, atsižvelgiant į vykdomos veiklos svarbą ir išliekamąją vertę.
  2. Kultūros rėmimo fondo lėšos naudojamos kultūros ir meno projektams, programoms ir kitoms priemonėms, atrinktoms viešojo konkurso būdu, finansuoti. Kultūros rėmimo fondo statusą, lėšų šaltinius, lėšų naudojimo pagrindus, Kultūros rėmimo fondo veiklos garantijas ir Kultūros rėmimo fondo likvidavimą nustato Kultūros rėmimo fondo įstatymas.
  3. Atskiroms kultūros politikos įgyvendinimo funkcijoms užtikrinti gali būti steigiami kiti išteklių fondai.
  4. Valstybė skatina kultūros finansavimą privačių fizinių ir juridinių asmenų lėšomis, mokesčių teisės aktų sistemoje numatydama mokesčio lengvatas paramą teikiantiems asmenims arba kitais būdais.
  5. Nacionalinio mecenato ar savivaldybės mecenato vardo suteikimą paramą skyrusiems asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos mecenavimo įstatymas.

 

11 straipsnis. Išskirtinės kultūros vertybės

  1. Valstybė siekia įsigyti, kaupti ir išsaugoti išskirtines kultūros vertybes ir užtikrina šioms funkcijoms įgyvendinti reikalingų lėšų skyrimą.
  2. Išskirtinių kultūros vertybių pripažinimo sąlygas ir tvarką ir Išskirtinių kultūros vertybių sąrašą tvirtina Vyriausybė.

 

TREČIASIS SKIRSNIS

KULTŪROS ĮSTAIGOS IR KULTŪROS VISUOMENĖ

 

12 straipsnis. Kultūros įstaigų sistema

  1. Kultūros įstaigų sistemą sudaro:

1) kultūros įstaigos, kurių savininkė yra valstybė;

2) kultūros įstaigos, kurių savininkės yra savivaldybės;

3) kiti kultūros paslaugų teikėjai.

  1. Kultūros įstaigų sistemos tikslas – užtikrinti tolygų kultūros paslaugų teikimą visoje Lietuvos teritorijoje, sudaryti sąlygas ir galimybes visoms visuomenės grupėms susipažinti su materialiu ir nematerialiu kultūros paveldu, kultūros ir meno raiškos įvairove, skatinti asmenų kūrybinę ir kultūrinę raišką bei dalyvavimą kultūros veiklose.
  2. Valstybė šio straipsnio 2 dalyje numatytą tikslą įgyvendina per kultūros įstaigas, kurių savininkės yra valstybė ar savivaldybės. Kultūros srityse ar teritorijose, kuriose nėra veikiančių kultūros įstaigų, kurių savininkės yra valstybė ar savivaldybės, šio straipsnio 2 dalyje numatytas tikslas įgyvendinamas pasitelkiant kitus kultūros paslaugų teikėjus.
  3. Atskiroms kultūros įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybės, funkcijoms, tiesiogiai nesusijusioms su kultūros paslaugų teikimu, vykdyti gali būti steigiamos biudžetinės įstaigos ar viešosios įstaigos, padedančios įgyvendinti teisės aktuose nustatytus uždavinius.

 

13 straipsnis. Nacionalinės kultūros įstaigos

  1. Nacionalinių kultūros įstaigų savininkė yra valstybė. Nacionalinės kultūros įstaigos steigiamos, reorganizuojamos, pertvarkomos ir likviduojamos Vyriausybės nutarimu. Nacionalinių kultūros įstaigų savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija.
  2. Nacionalinės kultūros įstaigos užtikrina specialiaisiais įstatymais pavestų funkcijų vykdymą bei:

1)  įgyvendina strateginius kultūros politikos tikslus;

2)  organizuoja ir vykdo svarbiausius nacionalinius ir tarptautinius projektus;

3)  bendradarbiauja su savo srities aukštojo mokslo įstaigomis;

4)  suteikus statusą atlieka nacionalinių kompetencijų centrų funkcijas;

5)  teikia metodinę pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybės kultūros įstaigoms;

6)  dalyvauja rengiant ir vykdant kultūros įstaigų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programas;

7)  dalyvauja ir teikia metodinę pagalbą reprezentuojant Lietuvos kultūrą užsienyje.

  1. Kitas nacionalinių kultūros įstaigų vykdomas funkcijas ir statuso ypatumus nustato specialūs įstatymai.

 

14 straipsnis. Kompetencijų centrai

  1. Pagal veiklos teritoriją skiriami:

1) nacionaliniai kompetencijų centrai – vykdantys funkcijas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje;

2) regioniniai kompetencijų centrai – vykdantys funkcijas nustatytoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje.

  1. Kultūros įstaigai nacionalinio ar regioninio kompetencijų centro statusas suteikiamas ir veiklos sritys nustatomos Vyriausybės nutarimu.
  2. Kompetencijų centrai pagal priskirtas veiklos sritis ir teritorijas:

1) koordinuoja ir derina kitų kultūros įstaigų veiklą;

2) formuoja vieningus teikiamų paslaugų kriterijus;

3) konsultuoja, teikia ekspertinę ir metodinę pagalbą kultūros įstaigoms ir kitiems asmenims;

4) organizuoja bei vykdo kultūros ir meno darbuotojų mokymus bei kvalifikacijos tobulinimą;

5) užtikrina teikiamų paslaugų prieinamumą ir informacijos sklaidą visuomenei;

6) bendradarbiauja tarpusavyje ir su užsienio įstaigomis;

7) vykdo teikiamų paslaugų stebėseną, teikia metinių veiklos rezultatų duomenis;

8) atlieka kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

 

15 straipsnis. Nevyriausybinių organizacijų funkcijos įgyvendinant kultūros politiką

  1. Nevyriausybinės organizacijos, bendradarbiaudamos su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, turi teisę:

1) teikti siūlymus valstybės ir savivaldybių institucijoms dėl kultūros srities teisinio reglamentavimo tobulinimo, kultūros politikos krypčių ir prioritetų nustatymo;

2) atstovauti savo ir savo narių interesams;

3) teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauti sprendžiant dėl meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijos statuso suteikimo;

4) steigti paramos fondus kultūros ir meno kūrėjams, steigti premijas, apdovanojimus ir teikti kitokią paramą;

5) vykdyti kitas teisės aktų nustatytas funkcijas.

  1. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, formuodamos ir įgyvendindamos kultūros politiką, bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, informuodamos ir konsultuodamos teisės aktais priskirtų funkcijų klausimais, įtraukdamos nevyriausybinių organizacijų atstovus į tarybas, komisijas ar darbo grupes konkretiems klausimams spręsti.

 

16 straipsnis. Kultūros ir meno darbuotojai

  1. Kultūros ir meno darbuotojų sąrašą tvirtina kultūros įstaigos vadovas.
  2. Kultūros įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybės, kultūros ir meno darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas ir dydžius nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymas.
  3. Valstybė sudaro galimybes įgyti kultūros įstaigų vykdomoms funkcijoms reikalingą kvalifikaciją, užtikrina nuolatinį ir sistemingą kultūros įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybės, kultūros ir meno darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą. Kitų kultūros įstaigų kultūros ir meno darbuotojams galimybės tobulinti kvalifikaciją sudaromos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
  4. Kultūros ir meno darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo tikslas – užtikrinti aukštos kokybės kultūros paslaugų teikimą, darbuotojų turimų kompetencijų ir praktinių įgūdžių tobulinimą ir naujų įgijimą, padidinti darbo našumą, sudaryti galimybes kultūros įstaigų veikloje taikyti pažangiausius veiklos metodus ir priemones.
  5. Kultūros įstaigų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas organizuojamas ir vykdomas vadovaujantis šiais principais:

1) aktualumo – kvalifikacijai tobulinti naudojama aktuali informacija ir moksliniai metodai;

2) centralizacijos – kvalifikacijos tobulinimo poreikiai ir sritys nustatomi centralizuotai (valstybės arba savivaldybių lygiu);

3) lygybės – visų sričių kultūros ir meno darbuotojams sudaromos vienodos sąlygos tobulinti kvalifikaciją;

4) tikslingumo – kvalifikacijos tobulinimas yra pagrįstas konkrečiais kultūros įstaigų ir jų darbuotojų poreikiais.

 

17 straipsnis. Kultūros ir meno premijos

  1. Kultūros ir meno premijos skiriamos siekiant skatinti kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius, pasiekimus ir apdovanojimus.
  2. Valstybinių kultūros ir meno premijų sistemą sudaro:

1) Nacionalinės premijos;

2) Vyriausybės premijos;

3) Kultūros ministerijos premijos.

  1. Nacionalinės premijos skiriamos už tarptautiniu ar nacionaliniu mastu reikšmingiausius pasiekimus kultūros srityje ar ilgametį kūrybinį indėlį į kultūros raidą ir plėtrą. Nacionalinių premijų dydį, skyrimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
  2. Vyriausybės premijos skiriamos už novatoriškus ir originalius kūrybos procesus ir (ar) jo metu pasiektus rezultatus. Vyriausybės premijų dydį, skyrimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
  3. Kultūros ministerijos premijos skiriamos už kūrybos rezultatus, pasiektus kultūros ministrui pavestose valdymo srityse. Kultūros ministerijos premijų dydį, skyrimo sąlygas ir tvarką nustato kultūros ministras.
  4. Premijos gali būti pavadintos žymių kultūros ar meno asmenybių vardais.
  5. Kitos valstybės ir savivaldybės institucijos, privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę steigti ir skirti kultūros ir meno premijas iš savo lėšų.

 

KETVIRTASIS SKIRSNIS

KULTŪROS POLITIKA IR SAVIVALDA

 

18 straipsnis. Bazinis kultūros paslaugų rinkinys

  1. Bazinis kultūros paslaugų rinkinys yra skirtas užtikrinti galimybę visiems Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims gauti kokybiškas kultūros paslaugas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
  2. Bazinio kultūros paslaugų rinkinio sudarymo principus, reikalavimus ir finansavimo tvarką tvirtina Vyriausybė.

 

19 straipsnis. Savivaldybių institucijų kompetencija kultūros politikos srityje

  1. Savivaldybės taryba:

1) nustato kultūros politikos savivaldybėje prioritetus, savivaldybės biudžeto lėšomis finansuotinas kultūros sritis;

2) steigia kultūros įstaigas, prižiūri jų veiklą;

3) skatina viešą ir privačią partnerystę kultūros srityje;

4) atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas, susijusias su kultūros sklaida savivaldybės teritorijoje.

  1. Savivaldybių vykdomosios institucijos:

1) kaupia, sistemina, analizuoja ir skelbia informaciją savivaldybėje kultūros srities klausimais;

2) atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas, susijusias su kultūros sklaida savivaldybės teritorijoje.

 

20 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių vykdomos kultūros politikos santykis

  1. Savivaldybės turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę, įgyvendindamos joms priskirtas valstybines funkcijas, susijusias su kultūros ugdymu ir plėtra, atsižvelgdamos į bendruosius kultūros politikos principus.
  2. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bendradarbiauja ir derina tarpusavio interesus:

1)  užtikrindamos kultūros įstaigų sistemos funkcionavimą ir kultūros įstaigų veiklos bei lėšų panaudojimo efektyvumą;

2)  užtikrindamos bazinio kultūros paslaugų rinkinio suteikimą savivaldybės teritorijoje;

3)  įgyvendindamos kultūros sklaidą savivaldybių teritorijose;

4) užtikrindamos kompetencijų centrų veikimą;

5) įgyvendindamos ekspertinės, metodinės pagalbos suteikimą, konsultavimo ir mentorystės funkcijas;

6) vykdydamos šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

 

PENKTASIS SKIRSNIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

21 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

  1. Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 7 straipsnio 3, 6 dalis ir 8 straipsnį, įsigalioja 2021 m. sausio 1 d.
  2. Šio įstatymo 7 straipsnio 3, 6 dalys ir 8 straipsnis įsigalioja 2022 m. sausio 1 d.
  3. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministras iki 2020 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

 

 

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

 

 

Respublikos Prezidentas

LIETUVOS KULTŪRA ir DABARTIS

Per pastaruosius pusę šimto metų galutinai susiformavo gerovės valstybės ir visuomenės kūrimo teoriniai pagrindai. Jie virto įvairių politinių jėgų, pasirenkančių ir siūlančių skirtingus kelius į aukštesnę daugumos žmonių gerovę, ideologija. Tai verčia ir pačią kultūrą pradėti traktuoti plačiausia prasme – kaip terpę ir veiksmus, nukreiptus į visuotinės gerovės kūrimą. Tokiu atveju į areną neišvengiamai  iškyla darbo ir verslo kultūra, darbo jėgos rekreacijos kultūra, politinė, teisinė ir žiniasklaidos kultūra, šeimos bei jaunimo ir sakralinė kultūra, masinė antikultūra, ir pagaliau tradicinė – meninės kūrybos, jos raiškos ir sklaidos bei paveldo išsaugojimo kultūros.

Glaustai apžvelkime šias  pakankamai skirtingas, bet visuomenės raidai itin svarbias sferas.

Darbo ir verslo kultūra. Niekam ne paslaptis, kad tobulėjant technologijoms bei griežtėjant aplinkosauginiams reikalavimams, prekės ir paslaugos Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio kraštų, tapo geresnės, dirbantieji ir gamta geriau apsaugotais, o žmonės įgijo daugiau galimybių, taigi, ir laisvių. Susirūpinimą Lietuvoje kelia pagarbos stoka dirbančiajam, kartais kurianti nereikalingą įtampą tarp dirbančiojo ir verslo savininko. Darbo tarybų įteisinimas socialiniame modelyje, tikėkimės išjudins, ir šią problematiką. Būtina susimąstyti ar vykstanti vakarietiška totali  žemės ūkio chemizacija bei industrializacija su neišvengiama pasekme – ūkių stambėjimu yra tas kelias, kuriuo toliau reikia žengti Lietuvai. Vien šiuolaikės amerikiečių kaimo plėtros programos leidžia kritiškai įvertinti jų patirtis ir nekartoti tų pačių klaidų. Lietuvos kaimo nykra neišvengiamai niveliuoja žmonių mentalumą, menkėja ir etninis savitumas, ir tradicinis mentalumas, pagrįstas geriausiomis lietuviško būdo savybėmis – darbštumu, atkaklumu, kūrybiškumu ir net pagarba vyresniajam ar Mokytojui. Kultūrinė, taigi visuotinės aukštos gerovės kūrimo pažanga šioje darbo ir verslo sferoje sferoje sietina su modernios ciklinės, ypač racionaliai tausojančios resursus ir aplinką dar projektavimo etapuose ekonominio mokymo ir praktikos įsigalėjimu.

Darbo jėgos rekreacijos kultūra. Įtampą, nuovargį ar net stresą Lietuvos gyventojai įprato bandyti eliminuoti taurele, o ne aktyviu poilsiu – sportavimu, žygiavimu, kelionėmis bei pažintimi su kultūros, paveldo vertybėmis. III vieta pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą su visomis negatyviomis socialinėms, ekonominėmis, moralinėmis bei kultūrinėmis pasekmėmis žmogui bei visuomenei verčia prabilti apie naujos saikingo vaišinimo ir vaišinimosi kultūros poreikį, pagrįstą tradiciniais lietuviškais gėrimais – nestipriu midum, naminio alaus ir vyno receptais, atmetant visas whiskey, brandy, konjakų, vodkų, horilkų vartojimų madas, skverbtis ir tariamus prestižus.

Šeimos ir jaunimo kultūra. Smurtas agresijos protrūkiai šeimose, tai bene ryškiausia netinkamos vaišinimosi kultūros pasekmė, taigi keisdami ją, padėsime ir ginsime ne vieną šeimą. Pagarba Moteriai ir Motinai, daugiavaikėms šeimoms, turi tapti kertinių mūsų elgesio kultūros nepajudinamu šeimos ir namų „pamato akmeniu“.  Šiuo neramiu laikmečiu, kai tėvai bėga per keletą darbų arba pluša emigracijoje, bendravimui su vaikais pasak tyrimų teturintys vidutiniškai per parą tik 7 minutes, jaunosios kartos ugdytojais tampa internetas, televizija bei gatvė. Ar ne jų patyčių, tuštoko lėkšto pramogavimo, stipraus žmogaus kulto „pamokos“ tampa esminiu jaunimo socialinį charakterį formuojančiu veiksniu?

Įvairūs priklausomumai nuo interneto, psichotropinių medžiagų neišvengiamai žaloja net tik  dvasinę, bet ir fizinę jaunuomenės sveikatą. Fizinė kultūra turi įgyti būtiną vietą jaunuomenės gyvenime, mokyklas aprūpinant visu sportiniu inventoriumi, prieinamu vaikams ir po pamokų, ir savaitgaliais, juolab čechoviško obalsio: „ sveikame kūne – sveika siela“ niekas dar neatšaukė ir nežada taip daryti.

Sakralinė ir paveldo kultūra.  Bažnyčios bei humaniškosios pasaulietinės kultūros svarba visuomenei yra nekvestionuotina, tačiau paveldo, istorinės atminties išsaugojimas, ypač dvarų vertimas menų, politinio gyvenimo ir verslo simbiozių centrais neišvengiamai susiduria su finansavimo stygiumi. Viena valstybė dėl žinomų aplinkybių  šiuo metu negali reikiamai aprūpinti šios svarbios kultūros sferos plėtros.

Politinė, teisinė bei žiniasklaidos kultūra. Šios kultūros yra įvairių etikos bei procedūrų komisijų stebėsenos bei priežiūros dėmesio centre. Politinėje kultūroje įsivyravus reikiamai demokratinės valstybės sandaros  – pliuralizmo nuostatai per pastaruosius dešimtmečius susidūrėme su reiškiniu, kai itin svarbi gerovės visuomenės bei valstybės kūrimo priemonė – teisinės valstybės sukūrimas virto savitiksliu, pamindamas aukštąjį visuotinės aukštesnės gerovės ir žmonių laimingumo tikslą. Seimas ir vyriausybė virto neišsemiamų įstatymų pataisų, nutarimų, modifikuotų reglamentų, direktyvų srautų apdorojimo vieta, išblaškančių ir neleidžiančių susikaupti prie esminių valstybės ir visuomenės problemų bei iššūkių arba vaizdžiau kalbant – biurokratinės raštų kūrybos įkaitais. Akivaizdu, kad Lietuvoje pribrendo radikali teisėkūros reforma, susijusi su viso valdymo ir vadybos, netgi matematinio, ekonominių-vadybinių resursų ir neišnaudotų galimybių optimizavimo uždaviniu.

Teisinę kultūra Lietuvoje puikiai apibūdino 2015 metų lapkričio 23d. Seime įvykusi konferencija. Joje pabrėžta, kad paties proceso kultūra išaugo, tačiau jame tebėra įstatyminių spragų, susijusių  su rašytiniu civiliniu-administraciniu procesu, apeliacijų nepakankamumu, ir ypač su kolektyviniu viešojo intereso gynimu ar kardomųjų priemonių pertekliniu perlenkinėjimu. Įsigalėjusi dažnai anoniminių pažymų praktika neatitinka Lietuvos konstitucijoje postuluotos atviros ir demokratinės visuomenės sukūrimo nuostatos.

Mūsų žiniasklaidoje įsigalėjęs negatyvizmas, mėgavimasis kriminalais yra diktuojamas pigaus pelno siekio, todėl joje natūraliai stinga geros analitikos ar paprasčiausio fakto, kad Lietuvoje kasdien įvykdomi bent maždaug trys milijonai gerų darbų.

Meninė ir paveldo kultūra. Mes pagrįstai galime didžiuotis mūsų pabirusią po platų pasaulį tautą vienijančiomis Dainų šventėmis, mūsų menininkų laurais tarptautiniuose konkursuose, tačiau neužmirškime, kad menas neturi tapti aukštuomenės ir finansinio bei verslo elito laisvalaikių bei interjerų ir eksterjerų aptarnavimo verslu, o pakylėti kiekvieną žmogų link aukštesnių tikslų, skatinti kiekvieno asmeninį kūrybiškumą ir naujų verčių atradimą.  Kičas, mėgdžiojimas, pigūs blizgučiai ar „bumčikai‘, „blatnųjų dainos ir anekdotai“, nešvankybės, tai yra pakankamai galingo masinės antikultūros, kurioje vyrauja individualizmas, kavinių bei barų ir svaigulio hedonistinės kultūros terpės ramsčiai, verti ir kuo nuodugniausių mokslinių tyrimų bei politikų apmąstymo.  Tikėkime, kad gerėjant ekonominei situacijai, o tai tėra įmanoma, kad ir Japonijos pavyzdžiu tik ant kultūrinio fundamento, gerokai daugiau lėšų valstybėje bus galima skirti ir mūsų lobynui – visokeriopam paveldui, bei kruopštiems kultūros fronto darbuotojams.

Akivaizdu, kad ne tik Lietuvoje jau pribrendo naujos kultūros politikos poreikis. Politikos nukreiptos į pačius svarbiausias daugumos žmonių – aukštos gerovės ir laimės lūkesčius.

 

 

 

[1] https://www.youtube.com/watch?v=9oAnrvRIDpo

Advertisements

OFICIALIAI SANKCIONUOTAS NUŽUDYMAS

OFICIALIAI SANKCIONUOTAS NUŽUDYMAS

Kęstutis K.Urba

Tai vienas profesionaliausių ir

mandagiausių mano sutiktų gydytojų!

Atidus pacientui, turintis sveiką humoro

jausmą ir besidomintis gydymo

ypatumais. Apie pinigus. Nuvykite į Vilniuje

esantį LOC, tuomet sužinosite

kas yra godumas ir žvėriškumas:)
Sėkmės ir kantrybės Jums, Gydytojau!

O visiems – SVEIKATOS!

(iš paciento atsiliepimo)

 

VDU prorektoriaus informatiko Kęstučio Šidlausko mirtį 2018 metų gruodžio 21 dieną nuo daugybinės mielomos negavus reikiamų vaistų, tenka laikyti, būtent, viena iš oficialiai sankcionuotų nužudymo neveikimu aukų, dar ir paliekant asmenį bejėgiškoje būsenoje (LBK 144 str.)[1].

 

Kęstutis Šidlauskas

Lietuvos ryto TV savo laidoje 24/7[2], (o po to ir portalas palietęs S.Skvernelio situaciją[3]), imdamas interviu iš velionio K.Šidlausko sūnaus ir žmonos, lyg ir buvusio sovietinio sveikatos ministro gydytojo Santaros klinikos Onkologijos ir transfuziologijos centro direktoriaus Laimono Griškevičiaus, visuomeninių susivienijimų „Kraujas“ ir „Onkologija.lt“ atstovų – Ievos Drėgvienės ir Zitos Zamčiškienės,  iš šios liūdnos istorijos limfomos dienos proga padarė pusiau melodramą, pusiau detektyvą, tačiau pilno sprendinio, kad tai nesikartotų, nepateikė. O galėjo, juolab jau tiek R.Žemaitaitis privačiuose pokalbiuose, tiek ir A.Vinkus per Seimo plenarinį posėdį – vyriausybės valandą paklausimu Sveikatos ministrui, deja, šiam nesant, jau užaštrino Privalomo Sveikatos Draudimo lėšų panaudos reikalą.

Tad, pabandykime pačią naujų inovatyvių vaistų įregistravimo bei su juo susijusią kompensavimo problemą pagvildenti sistemiškai.

Vaistų įregistravimas

Jis, iš pirmo žvilgsnio, pasak  Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 9 str. atrodo gan paprastas. Tai atlieka Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba sukurta prieš aštuonis metus, matyt, kai SAM nutarė atsikratyti eiline darbine našta. Tarnyba registruoja vaistus  ne vieną kartą metuose, o dažnai. Tik lieka neaišku, kiek laiko praeina nuo paraiškos pateikimo iki įregistravimo. Pati procedūra neturėtų atrodyti sudėtinga, juolab, pasižiūrėjus į įstatymą pirmu žvilgsniu, kaip ir nereikėtų ES sankcijos – užtenka ją informuoti. Neaiškumų palieka Valstybinės vaistų kontrolės  svetainėje esantis teiginys „Perregistruojant vaistinį preparatą savitarpio pripažinimo bei decentralizuotos procedūros (MRP/DCP) būdu, pasibaigus europinei fazei, nacionalinė fazė vyksta taip pat, kaip ir registracijos procedūros metu.“, kuris, visgi, verstų ieškoti kažkokio ES reglamento vaistų įregistravimui[4]. Tokiu atveju, jei yra ES įregistravimo ar perregistravimo fazė bei tokia pat nacionalinė, visa procedūra įgyja klampumo ir, neišvengiamo, vilkinimo, savybių. Matyt, ne be reikalo Santariškėse esančio nacionalinio Vėžio instituto onkourologijos skyriaus vedėjas Albertas Ulys prieš keletą dienų radijui kalbėjo[5], kad jie savo bandymams naujausią vaistą gauna po dviejų savaičių, kai jis įregistruojamas USA, tačiau, tam kad jis būtų įregistruotas ES bei Lietuvoje, tam reikia dvejų metų.  Belieka klausti, ką apie tokią tvarką galvoja atsakingas už tai  ES komisaras Vytenis Andriukaitis.

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „vytenis andriukaitis“

Iš vienos pusės, „tik“ 70 psl. ilgio ES reglamentu su gausybe nuorodų pareikštas gražus noras: „Patyrimas, …parodė, kad būtina sukurti centralizuotą leidimo išdavimo tvarką, privalomą aukštosios technologijos vaistams, ypač gautiems biotechnologinių procesų metu, siekiant išlaikyti šių vaistų vertinimo Europos Sąjungoje aukštą mokslinį lygmenį ir šitaip išsaugoti pacientų ir sveikatos apsaugos specialistų pasitikėjimą vertinimu“ yra suprantamas, tačiau jei vaistas yra įregistruojamas USA, kurią su Japonija tenka laikyti pasauliniais lyderiais onkologinių vaistų išradime, tai dvejus metus trunkantis, (galėtų būti du mėnesius), atrastų ir klinikiniai tyrimais aprobuotų vaistų įregistravimo biurokratinis vilkinimas ES bei Lietuvoje yra absoliučiai nepateisinamas ir laikytinas nusikaltimu prieš žmones.

Dar vienas svarbus momentas – inicijuoti kuo skubesnį reikiamų išrastų ir patikrintų už ES ribų vaistų įregistravimą turėtų ne tik prekybinės firmos, bet ir gerai susipažinę su vykstančiais proveržiais medicinoje Sveikatos įstaigų – institutų Mokslo Tarybos.   Todėl verta pagalvoti  ir apie įstatymo papildymą.

Neabejotina, kad ir vaistų įregistravimo bei jų kompensavimo tvarka bei praktika reikalauja itin rimtos jungtinės ne tik Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių, Sveikatos reikalų bei Europos reikalų komitetų atstovų komisijos, tačiau žiniasklaidos ir seimūnų rodomas didžiulis priešrinkiminis dėmesys pvz. I.Rozovos atvejui ir itin menkas, lyginant su juo, vaistų įregistravimo ir kompensavimo reikalams,  rodo elementarų visos sistemos neadekvatumą ir abuojumą gyvybiškai svarbiems žmonių reikalams bei jų pagrindinei žmogaus teisei – į gyvybę. Gal ims Žmogaus teisių komiteto narė  Ona Valiukevičiūtė – ir labai labai supyks, o generalinis prokuroras Evaldas Pašilis skirs bent jau baudas atsakingiesiems Finansų ministerijos, SAM ir Seimo pareigūnams pagal BK 144 str.?

Panaršius po svetaines galima dar ir įtarti, kad Valstybinė Vaistų kontrolės tarnyba sudaro sąlygas tarpti žmonių taip vadinamai „vaistų mafijai“.  Jei vaistinių preparatų prekybos devynerių tarpininkų sąrašas yra pateiktas[6] „Excel“ lentelės pavidale, tai Veikliųjų medžiagų gamintojų importuotojų ir platintojų sąrašas, 2018-12-12 duomenys terodo tik 2, o ir Vaistinių sąrašas taip pat keistai nepilnas. Kažkoks informacinis „bardakas“ – lyg pradėta pildyti, lyg nebaigta.

Vaistų kompensavimas

Čia jau išlindo dar  rimtesni „galai“. Šiuo metu Privalomame sveikatos draudimo fonde, kaip teigia lryto.tv  yra per 332 mln. eurų, tačiau su fondu, pasak R.Žemaitaičio vyksta kažkokios tamsios machinacijos –  vyriausybė naudoja fondo milijonų dalį apeidama įstatymą visai ne pagal paskirtį, o savoms skylėms kaišioti. Atrodo, kad dalykas nusipelno bylos – teisminio persekiojimo, tačiau šiuos finansinius dalykus nutuokianti Audito komiteto pirmininkė I.Šimonytė, pasak Remigijaus, tebesnaudžia: varnas varnui į akį nekerta ir finansuose. Žinau, tik kad spalio mėnesį turės pasirodyti tam skirta Valstybės kontrolės atlikto audito atskaita, tad nekantresni galite kreiptis tiesiai į principingą šios tarnybos vadovą Arūną Dulkį.

Sveikatos apsaugai metamos lėšos yra nemenkos: ministerijai 2019 metais teko virš 773 mln. eurų, o PSDF ir pajamos, ir išlaidos sudaro   apie 2. 058 mlrd. eu.  – sumoje beveik 3 mlrd. eurų: 2. 831 mrd. Eurų.  Kadangi pasaulyje onkologinių ligonių gydyme įvyko proveržis imuniniais vaistais ir preparatais[7], tai toks turėtų rastis ir finansavime. Iš karto tenka klausti –  tai, negi, visa sveikatos sistema negali paskirti 1/60 lėšų dalies (apie 50 mln. eurų) ar net 1/30 dalies (apie 100 mln. eurų) imuninių vaistų ir preparatų kompensavimui?  Atsakymas elementarus – kadangi USA vartojamų vaistų ir preparatų pas mus tėra įregistruota tik dalis –  pavyzdžiui, itin efektyvių ICI (angl. immune check point inihibitors) klasės vaistų tėra Lietuvoje įregistruota tik 3, jais gydoma tik trijų rūšių vėžiai (inkstų, plaučių ir melanoma), kompensavimą imuniniams vaistams ir preparatams tegauna tik 800 ligonių tarp 80 tūkst. registruotų sergančių vėžiu, tai nereikia daug kalbėti apie finansus, nes nesutvarkytas p V.Andriukaiti ir A.Veryga elementarus įregistravimas. Gi už Atlanto –  NYC Vėžio tyrimo institute šiuo metu naudojama 7 ICI klasės preparatai  21 lokalizacijos vėžiui su 43 imuninėmis technologijomis.

Sergantys vėžiu skundžiasi dėl didelio nelygiateisiškumo – inovatyvūs širdies ligų, diabetui gydyti skirti vaistai kompensuojami žymiai gausiau nei būtini onkologiniams ligoniams. Todėl ir skelbia žiniasklaida antraštėse, kad biurokratija susirgusius šia grėsminga liga pacientus elementariai „nurašo“.

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „seimo sveikatos komitetas“

Seimo Sveikatos reikalų komitetas parodė tam tikrą dėmesį PSDF problemoms – 2019 06 19 surengė uždarą svarstymą, nors Konstitucijos preambulėje nurodyta atvirumo nuostata : „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, skirtų vaistų kompensavimui, panaudojimo efektyvumo, vaistų kainodaros reglamentavimo ir vaistų kainų pokyčių bei galimų korupcijos rizikų vertinimo (uždaras klausimas)[8]“. Tad tegalima spėlioti, kas ten buvo svarstyta, nes įrašas tik nuo antrojo –mirties įstatymo darbotvarkės punkto[9]. Tai gal Seimo Konstitucijos komisija ir Žmogaus teisių komisija pasidomėtų, vieną kartą, kodėl laužoma konstitucinė atviros visuomenės nuostata, kodėl ribojama piliečių teisė gauti informaciją, o „linksmiausia“, kad seimo svetainėje nėra jokių komiteto nutarimų protokolų pėdsakų.

Seime vartaliojama, taip vadinama Sveikatos strategija 2014 – 2025 metams palieka slogų įspūdį, nes šioje programoje nėra nurodyta nei vidurkinė gydytojų kiekio dinamika susirgimų atvejams, nei jų pasiskirstymo tankiai, nei, pagaliau, gydytojų emigravimo bei specialistų ruošimo reikalai. O kad joje atsirastų papildymas esamam „116.2. sumažinti piktybinių navikų lemiamą sergamumą ir mirtingumą“ –  ‚plačiai diegiant efektyvius inovatyvius imuninės terapijos metodus‘, tam iki spalio 10 dienos, kai Seimas priiminės šį dokumentą, turi įvykti ko ne stebuklas. Taigi, kas įregistruos tokią pataisą? Betgi, ir „ant lėkštelės“ pateikta svarbi formuluotė šansų beveik neturi. Nes jei jos nėra programoje, tai nereikia ir sukti galvos dėl finansavimo, p Dovile Šakaliene, užsimojusia lipti „ant barikadų“ numatytame onkologinių ligonių  mitinge prie Seimo spalio 17d.

Lryto TV  savo rašinyje ir TV įraše gydytojų bei visuomenininkų lūpomis teigia, kad „Šių metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezerve 332 milijonai ir 970 tūkstančių eurų. Tai 10 kartų daugiau, nei reikalauja sukaupti įstatymas.“[10] Nežinau, kiek tame yra tiesos, atrodo, kad panaši suma egzistuoja[11], bet, kad valstybėje pinigų yra, tačiau jie ne pas tuos, ir ne tam skiriami – akivaizdu.  Ar iš PSD fondo, ar iš valstybės rezervui – „pagalvei verslui“, kuris, ypač, nesaugiu maistu ir tarša sukelia ženklią dalį įvairių susirgimų, metamų šimtų milijonų eurų, lėšos „gerovės valstybėje“ onkologinių ligonių gelbėjimui turėtų būti skirtos, remiantis , kad ir Konstitucijos 19 straipsniu. Realybėje – iškovotos pacientų organizacijų ir žiniasklaidos bei, ypač,  opozicijos jėgomis su bylinėjimosi galimybe – „šachu“. Juolab,  laikyti rezerve šimtus milijonų, kai miršta negaunantys vaistų žmonės yra daugiau nei nusikalstama. Deja, ir pačiame LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYME yra privelta sąvokų painiavos. PSDF yra savotiškas rezervuaras į kurį įplaukia ir išplaukia lėšos, tad rezervu turėtų būti vadinama ne visos esamos lėšos, o tos atidėtosios, tam atvejui, jei pasaulyje atsirado klinikiniais tyrimais patvirtintas efektyvus vaistas ir jį reikia tuoj pat – per mėnesį įregistruoti bei kompensuoti, nelaukiant kitų metų biudžeto sudarinėjimo.   Įstatymai to, deja, nenumato.

Vaistų kompensavimo skyrimo sistemos egzotika

Vaistų kompensavimo skyrimo sistemą sudaro „trys skaistyklos“  –  Vaistų kontrolės tarnyba prie SAM, kuri vertina terapinę vertę, SAM‘o  Farmacijos departamentas, kuris vertina ekonominę vertę, Ligonių kasa, kuri vertina biudžetines galimybes ir „rojaus vartai“  – Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisija (22 nariai su viceministre pediatre K.Garuoliene priešakyje, tačiau kas ir kiek ten atstovauja onkologus bei jų ligonius? ), kuri sprendžiant iš protokolų ir posėdžių gausos veikia itin energingai[12], bet be reikiamos krypties proveržiui onkologinių ligonių gydyme dėl ne vienos priežasties.

Kad keturios „nepriklausomos“ instancijos veiktų darniai, sklandžiai ir efektyviai,  taip pas mus nebūna, todėl joms reikalingas arba „motoras“ arba varovas. Turėtų būti viceministro lygmenyje. Bet jei jie ir jos yra bejėgiai, tai žymiai stipresnį balsą turėtų rodyti  SAM „Nacionalinės vėžio profilaktikos ir kontrolės programos įgyvendinimo ir onkologinės pagalbos organizavimo stebėsenos taryba“[13], susidedanti iš 24 specialistų ir visuomenės veikėjų. Jos ataskaitos baigiasi su 2016 metais, o paskutiniojo, kaip teigiama 2018 metų gruodžio 9 dienos posėdžio protokole, kažkodėl figūruoja … 2017 m. gruodžio 21 d. protokolo data[14].

Visgi, esminė onkologinių ligonių likimo problema, atrodo, yra tiek vaistų įregistravimo sistemos vilkinimuose – sprendžiant iš gydytojo A.Ulio žodžių  ES lygmenyje, pasak gydytojo  L.Griškevičiaus – kompensuotinų bet nekompensuojamų vaistų atidėjime į rezervą, mano nuomone – dar ir reikiamų paraiškų su žyme „ypatingos svarbos – proveržis“ iš mokslo sferos neteikime[15], tiek ir reikiamų finansų neskyrime. PSDF biudžetas yra pakankamai įtemptas, tad, sakykime, 100 mln. eurų išėminėjimas jį nusekintų per du metus, todėl pagrindinis resursas onkologinių ligonių gelbėjimui turėtų būti numatomas su kiekvienų metų biudžetu, svarstant vis augančius atidėjimus „verslo pagalvei“.

REIKALINGIAUSIAS BRANGIŲ VAISTŲ KOMPENSAVIMAS ONKOLOGINIAMS LIGONIAMS

(iš praktikuojančio onkologo – imunoterapeuto)

 

EMBROLIZUMABAS  (KEYTRUDA) – anti-PD1

  1. Monoterapija pirmos eilės metastazavusio nesmulkialąstelinio plaučių vėžiogydymui, kai nėra EGFR ir ALK mutacijų;
  2. Plokščialąstelinio ir neplokščialąstelinio plaučių vėžio gydymui kartu su chemoterapija.
  3. Metastazavusio kolorektalinio vėžiosu mikrosatelitų nestabilumu gydymui anti-PD-1 monoterapija, kai liga progresuoja po anksčiau taikytos chemoterapijos;
  4. III stadijos melanomos su metastazėmislimfmazgiuose pooperacinis gydymas po pilno pirminio naviko ir metastazinių limfmazgių židinių rezekcijos.

ATEZOLIZUMABAS (TECENTRIQ) – anti-PD-L1

Pažengusio smulkialąstelinio plaučių vėžio pirmaeiliam gydymui kartu su karboplatina ir etopozidu.

 

SAM specialistas INFORMUOJA, kad. pvz. vaistui Pembrolizumab vien plaučių vėžiui gydyti Lietuvoje reikėtų 12,3 -15,4 mln eurų per metus.

[1] 144 straipsnis. Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

 

[2] https://tv.lrytas.lt/laidos/24-7/2019/09/15/news/valdininku-nurasomi-zmones-ir-gydytojai-vaistai-yra-bet-jie-neprieinami-11829735/?fbclid=IwAR2KtP399xXH8ARYHdGB0Wab1ORtoV7V1e2BmXsqMGhwc6oqINj86V0syMA

[3] https://www.lrytas.lt/sveikata/ligos-ir-gydymas/2019/09/16/news/sauliaus-skvernelio-liga-apnuogino-serganciu-veziu-bejegiskuma-11842111/

 

[4] 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 726/2004 nustatantis Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiantis Europos vaistų agentūrą . Šioje 70 psl. rašliavoje yra nurodyta: Reikia išsaugoti pagal panaikintus Bendrijos teisės aktus sukurtą Bendrijos mechanizmą, veikiantį prieš priimant nacionalinį sprendimą, susijusį su aukštosios technologijos vaistu

[5] https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000078801/zinios-prostatos-veziu-sergantys-pacientai-reikalauja-vienodu-galimybiu-gydytis-moderniais-vaistais

[6] https://www.vvkt.lt/Sarasai

[7] Jie teduoda mažiau – tik apie 12 proc. pašalinių ir silpnesnių, nei chemoterapija, poveikių

[8] https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35776&p_k=1&p_t=266922

[9] https://www.youtube.com/watch?v=zj5V7fQSmMY

[10] https://www.lrytas.lt/sveikata/ligos-ir-gydymas/2019/09/16/news/sauliaus-skvernelio-liga-apnuogino-serganciu-veziu-bejegiskuma-11842111/

[11] http://www.vlk.lt/veikla/biudzeto-vykdymo-ataskaitu-rinkiniai/Documents/PSDF%20biud%C5%BEeto%20rezervo%20ataskaita%202019%20m%20I%20ketv.pdf

[12] https://sam.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/farmacine-ir-kita-su-tuo-susijusi-veikla/vaistu-ir-medicinos-pagalbos-priemoniu-kompensavimas/ligu-vaistiniu-preparatu-ir-medicinos-pagalbos-priemoniu-kompensavimo-komisijos-posedziu-protokolai

[13] http://sam.lrv.lt/lt/darbo-grupes/nacionalines-vezio-profilaktikos-ir-kontroles-programos-igyvendinimo-ir-onkologines-pagalbos-organizavimo-stebesenos-taryba/tab.dokumentai

[14] http://sam.lrv.lt/uploads/sam/documents/files/Komisijos%20ir%20darbo%20grup%C4%97s/Onkologine%20pagalba/2017/Nacionalin%C4%97s%20v%C4%97%C5%BEio%20profilaktikos%20ir%20kontrol%C4%97s%20programos%20%C4%AFgyvendinimo%20ir%20onkologin%C4%97s%20pagalbos%20organizavimo%20steb%C4%97senos%20tarybos%202017-12-19%20pos%C4%97dyje%20priimti%20nutarimai.pdf

[15] Nacionalinis vėžio institutas teigia, kad visi raštai SAM pateikti. Deja, jie nėra e-matomi ir sudėtinga vertinti.

KATASTROFA  SVEIKATOS STRATEGIJA PROGRAMUOJAMA TOLIAU

KATASTROFA  SVEIKATOS STRATEGIJA PROGRAMUOJAMA TOLIAU

Kęstutis K.Urba

Jei nuolat per metus dėl organizuotų neveikimo veiksmų žūva 3-4 tūkstančiai tautiečių, tai toks dalykas yra ir žemės drebėjimui prilygstanti katastrofa arba kalbant paprasčiau – žiaurus nusikaltimas, dar ir įvardintas atitinkamais BK straipsniais.

Jei gydymo inovatyviais imuniniais vaistais ir ląstelinėmis terapijomis – reikiamos pagalbos numatytos ir Hipokrato priesaikoje, ir Lietuvos Konstitucijos 19 bei 53 straipsniais 2020 metais negaus didžioji iš kasmet maždaug 10 tūkst. sergančiųjų ir mirsiančių nuo vėžio dalis, kuriai tokie vaistai ir terapijos būtų veiksmingi, tai atsižvelgiant į Lietuvos Konstitucijos 25, 26, 32 straipsnius turėtų būti suvaržyta SAM ir didelės dalies seimūnų teisė rinktis į savo sesijas – susirinkimus ar darbinius posėdžius.

Paaiškinsiu detaliau. Šį antradienį – rugsėjo 12 d. Seimui, į tribūną išėjus SAM viceministrui Alg.Šešelgiui, buvo pateikta taip vadinamos Sveikatos strategijos papildymai, kurie buvo pradėti gražbylyste[1]: „…Tam bū­ti­na tiks­lin­ti stra­te­gi­jos už­da­vi­nius ir veiks­mus at­si­žvel­giant į šių die­nų ak­tu­a­li­jas, vyk­do­mą ša­lies svei­ka­tos po­li­ti­ką, kad bū­tų įgy­ven­din­tas pa­grin­di­nis stra­te­gi­jos tiks­las pa­siek­ti, kad 2025 me­tais ša­lies gy­ven­to­jai bū­tų svei­kes­ni, pa­ge­rė­tų gy­ven­to­jų svei­ka­ta ir Lie­tu­vos gy­ven­to­jų vi­du­ti­nė gy­ve­ni­mo truk­mė bū­tų 77,5 me­tai...“

Šių dienų aktualija yra ilgai lauktas proveržis dramatiškoje medicinos srityje – onkologijoje, kuris jau ne pirmi metai plačiausiai praktikuojamas USA net 43 technologijomis, o pernai dar ir įvertintas Nobelio premija, apie kurią, beje, savo prezidentavimo pabaigoje ne veltui Taline buvo užsiminęs pats Barakas Obama. Imuniniai metodai greta jau dalies patvirtintų ir įteisintų bei efektyviai naudojamų šiuo metu patiria tikrą bumą. Jau vyksta net kompleksinių terapijų bandymai – tūkstantinė naujų klinikinių tyrimų. Londono ekspertai teigia, kad USA medikai su trečios kartos imuninėmis terapijomis nusitaikė net į 80 proc. išgyvenamumą 10 metų laikotarpiui.

 

Pieš. 1 . Vėžio gydymo efektas prie tradicinės chemoterapijos (mėlynai) – išgyvenamumas tėra 5 proc. penkeriems metams. I kartos imunoterapija ICI preparatais padidino išgyvenamumą 4 kartus, II kartos  – prognozė, kad bus 8 kartus., o III kartos su kombinuota terapija – 70-80 proc. išgyvenamumas 10 metų.[2]

 

Žvelgiant atgal dvi dešimtis metų, kuomet esama chemoterapija duodavo tik 7 proc. išgyvenamumą 5 metams, belieka teigti, kad tai įspūdingiausias šio amžiaus pradžios proveržis  kurio pagrindus daugiau nei prieš šimtą metų paklojo Pasteras, Erlichas ir Mečnikovas. Dar tada buvo pastebėta, keletas spontaniškų pasveikimų nuo vėžio, kai žmonės pasigaudavo …  infekciją. Imuninė sistema sudirgdavo, jos ląstelių pasidaugindavo ir jos “ant posūkio” dar ir priveikdavo auglius.  Tačiau šie mechanizmai buvo pilniau perprasti bei jų įvaldymas pagaliau buvo įveiktas iš esmės 1995-2010 metais, o po to jau pasipylė naujų vaistų ir technologijų įregistravimas bei naudojimas.

Ką gi tokio aktualaus ne kartą taisyta ir pildyta mūsų lietuviška „Sveikatos programa“ išdidžiai vadinama Seime – strategija žada onkologiniams ligoniams? Ogi, pavardijus rūkymo, alkoholio žalas, „103.9 … psichosocialinės pagalbos paslaugas sergantiems onkologinėmis ligomis…;  Kitaip tariant, apsirūkykite kanapėmis, įkalkite morfijaus ir laimingi keliaukite pas Abraomą.

Image result for Development of immuno-oncology drugs — from CTLA4 to PD1 to the next generations Axel Hoos. Nature Reviews Drug Discovery volume15, pages235–247 (2016)

Development of immuno-oncology drugs — from CTLA4 to PD1 to the next generations Axel Hoos. Nature Reviews Drug Discovery volume15, pages235–247 (2016)

 

Didžiulė pagarba Seimo nariui Stasiui Tumėnui, kuris būdamas literatu kultūrininku leidėju įsiklausė į mano žodžius ankstų rytą, o diskusijoje pasakė: „ …mes ži­no­me, kiek vyks­ta įvai­riau­sių po­ky­čių da­bar svei­ka­tos sri­ty­je, svei­ka­tos po­li­ti­ko­je, ta­čiau ši­to­se pa­tai­so­se su­si­kon­cen­truo­ja­ma dau­giau į to­kius skam­bius, re­to­ri­nius tei­gi­nius – ho­lis­ti­nę žiū­rą ir pa­na­šiai. Ar, jū­sų nuo­mo­ne, pa­kan­ka to, kad mū­sų gy­ven­to­jų svei­ka­ta, kaip čia ra­šo­ma, ge­rė­tų?“.  Viceministro atsakymas buvo maždaug toks:  ministerija pluša – „tai yra kas­die­ni­nis, il­gas, kruopš­tus ir vi­sų su­telk­tas dar­bas tam, kad tie re­zul­ta­tai bū­tų pa­siek­ti“.  Rezultatai – dar 3-4 tūkstančiai mirčių, kurių gali ir ne būti, jei ir toliau bus tokiu stiliumi dirbama, tikrai bus pasiekti.

Kadangi aiškinuosi šiuos dalykus ketvirtas dešimtmetis, ir esu gavęs net I Lietuvos jaunų mokslininkių premiją, tai, vis tik, pavyko sužinoti, jog Nacionalinis Vėžio institutas duomenis apie reikalingus vaistus, kad jie būtų įregistruoti, ir dar pakompensuoti yra pateikęs Sveikatos apsaugos ministerijai oficialiais raštais. Deja, apie šį proveržį medicinoje Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga išgirdo tik … rugsėjo 2d. priėmime vyriausybėje, į kurį mane paskutiniu momentu suvokusi dalyko svarbą inkorporavo ministerijos priimamojo komanda.  O skambūs strategijos papildymai tuomet jau buvo užtvirtinti vyriausybės posėdyje. Bet kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada – alkoholikų gydytojas ministras įdėmiai klausęs, kaip ir po savaitės Lietuvos Finansų ministras, praplėtė savo akiratį. Deja, tarp Seimo komitetų nagrinėsiančių šiuos papildymus prieš galutinį patvirtinimą spalio 10d. nėra Finansų ir biudžeto, nekalbant apie Žmogaus teisių, prisiminus tą Konstitucijos 19 str. – „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“.

Figure

Foto 1. Vėžio (ovarian cancer) gydymo rezultatai ICI preparatu 5F9 po 8 savaičių[3].

 

Prieš mėnesį viena moteriškaitė TV žiniose pareiškė –  „per pusmetį, kiekvieną mėnesį paklodama po 2 tūkst. eurų iš saviškių, kurie išstudijavo kas įmanoma-neįmanoma, kišenės, imuniniais vaistais išsigydžiau beviltišką kepenų vėžį. Et, tie biurokratai…“.  Yra dar ir brangesnių vaistų ir efektyvesnių ląstelinių terapijų, kurių jau imasi ir mūsų pretendentas į Nobelio premiją, genomo redaguotojas akad.V. Šikšnys, tačiau vien jau įvaldytais būdais papildomi imuninei  onkologijai skirti  100 mln. eurų ištrauktų iki 10 tūkst. gyvybių  net iš daugybės neoperabilių metastazavusių atvejų. Turėsiančių mirti 2020 ir 2021 m. ar vėliau. Juk ir po operacijos rekomenduojama pavartoti imuninių vaistų, pribaigti cirkuliuojančioms po kraują – beišsisėjančioms piktybinėms ląstelėms, kurios organizmui būna, nelyg, uždelsto veikimo mina.

Spalio 17 d. – diena iki I biudžeto („žudiko“)  svarstymo prie Seimo įvyks onkologinių ligonių su veiklios verslininkės bendraminčių siuvamomis baltomis kepurytėmis  ir jų artimųjų mitingas, kuriame ant barikadų lips praėjusi tą išbandymą mirtimi praėjusi Dovilė Šakalienė. Bus nukeltas stogas Seimui nebus – kitas reikalas, bet juk ne visi Seimo nariai dėl neveikimo pakliūna į tų vardintų straipsnių su labai aiškia nuostata trauką: „negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Yra labai supratingų, veiklių ir susirūpinusių, bei itin aukšto rango, bene, po visas frakcijas, kurie tikėkimės pirštu parodys į šio S.Skvernelio vakar išgirto biudžeto projekto neatsakingumą ir, netgi, amoralumą bei antikonstituciškumą.  Kaip gi čia išeina? „Ūkininko patarėjas“ tik ką išlinksniavo pas mus aptinkamus net 41 proc. produktų su liekamaisiais pesticidais, tiesa, žemiau taip vadinamos normos, dar 3 proc. – viršijusių, su baisiausiais importuojamais iš Kipro. Ta pati SAM vardija dar ir visus šimtus molekulių – maisto dažiklius, puriklius, saldiklius ir dažiklius bei emulgatorius, konservuotojus, kurių visas tas brudas dešimtmečius kaupiasi žmogaus organizme, labiausiai kauluose, kur, beje, ir gimsta gynybinės imuninės kraujo-limfos ląstelės, kovojančios ir su vėžiu. Gi  stambieji ūkiai, naudojantys perteklinę chemizaciją, paėmė milijardines dotacijas – visų ES piliečių pinigus, o nuo stambiųjų neatsilieka pelnais ir perdirbėjų bei prekybos tinklų oligopoliai, tačiau ir toliau biudžetu numatoma dosniausiai ko me milijardu eurų dar  pildyti rezervą „verslo pagalvei“, kai išgyvenamumo krizėje onkologinėje įskaitoje per 100 tūkst. tautiečių.  Juk ne šiaip sau ligoniai žudosi ir iššokdami pro onkologinės klinikos langus.

Neįprasta pas mus bylinėtis dėl onkologinės ligos. Bet štai ims, kuris nors kvalifikuotas teisininkas ir iškels ieškinį visai sistemai dėl antikonstitucinės veiklos – neveikimo. Nežinau, ar tai nacionalinis Vėžio institutas ant savo raštų neužrašė – „išskirtinės svarbos“, ar tai ministerijos vaistų departamentai numojo ranka – „vis tiek nebus pinigų“, o gal ir iki Verygos strategų tas raštas neatėjo, bet ši aktualiausia problema jau ne tik galinguose Stasio Tumėno ir dr.Algirdo Butkevičiaus kumščiuose ar opozicijos branduolyje.

 

[1] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/30cf75b0d5ff11e98bb2b994315c7101

[2] Parengta pagal   REVIEW ARTICLE Front. Oncol., 23 August 2018 Immuno-Oncology: Emerging Targets and Combination Therapies Henry T. Marshall* and Mustafa B. A. Djamgoz.  Neuroscience Solutions to Cancer Research Group, Department of Life Sciences, Imperial College London, London, United Kingdom

[3] Parengta pagal Journal of Clinical Oncology, 2019-02-27. First-in-Human, First-in-Class Phase I Trial of the Anti-CD47 Antibody Hu5F9-G4 in Patients With Advanced Cancers. Branimir I. Sikic, MD1Nehal Lakhani, MD, PhD2Amita Patnaik, MD3Sumit A. Shah, MD1Sreenivasa R. Chandana, MD, PhD2Drew Rasco, MD3;

 

„Dėl onkologinių ligonių imunoterapijos taikymo ir jos kompensavimo“

Pareiškimas Lietuvos respublikos Sveikatos apsaugos ministrui  AURELIJUI VERYGAI (asmeniškai)

„Dėl onkologinių ligonių imunoterapijos taikymo ir jos kompensavimo“

New Yorko Vėžio tyrimo institute šiuo metu, greta kitų cheminės ar biologinės terapijos priemonių,  naudojant septynetą ląstelių  PD-1/PD-L1 ir CTLA-4  takų imunomoduliatorių –  imuninės terapijos (angl. immune checkpoint inhibitors)  vaistų[1] , kurių pirmas gavo leidimą dar 2011 metais, yra gydoma net 21 skirtingos lokalizacijos onkologinės ligos[2], pradedant ir toli pažengusiais ar net metastazavusiais  galvos augliais ir baigiant daugybine mieloma.  Perėjus prie trečios kartos imunoterapijos ir kompleksinio gydymo jau yra nusitaikyta į net 80 proc. ilgalaikį (dešimties metų)  išgyvenamumą[3] (žr.6 pieš.):

 

https://www.frontiersin.org/files/Articles/345100/fonc-08-00315-HTML/image_m/fonc-08-00315-g006.jpg

Lietuvoje, pasak leidinio „Onkologo puslapiai“, tėra registruoti tik trys imunotaikinių vaistai, nors ir Europos medicinos agentūra yra aprobavusi visą šešetą,  ir jais Lietuvoje pradėta gydyti tik trijų lokalizacijų onkologinės ligos: „Imuninės patikros slopikliai (angl. immune checkpoint inhibitors) sudaro priešvėžinės imunoterapijos pagrindą. Šiuo metu Lietuvoje yra galimybė skirti imuninės patikros slopiklius pacientams, sergantiems melanoma, inkstų bei plaučių vėžiu.“[4] – aiškina Lietuvos Nacionalinio vėžio instituto chemoterapeutas dr.V.Urbonas. „Šiandien imunoterapija yra kompensuojama tik kelių lokalizacijų pažengusių stadijų vėžiui ar metastaziniam vėžiui gydyti ne daugiau kaip dešimtadaliui pacientų. Ekspertų teigimu, apie 2025 m. imunoterapija, kaip vėžio gydymo būdas, taps viena iš dominuojančių sisteminės terapijos rūšių.“ – ten pat teigia instituto vadovė prof.S.Jarmalaitė.

Prašau atsakyti, kodėl yra uždelstas reikiamų vaistų registravimas Lietuvoje. Iš 20 šiais metais Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje prie SAM gavusių vertinimą  onkologinių vaistų, tik trys yra susiję su PD-1/PD-L1, o likę – įprastinei du dešimtmečius taikomai taikinių terapijai, nors pastarąją ligoniai perneša sunkiau ir ji gerokai mažiau efektyvi.  Akivaizdu, kad pasaulyje onkologinių ligų gydyme vyksta neregėtas proveržis, tačiau, kad tokio Lietuvoje reikia ir onkologijos finansavime – tylima, nors Lietuvoje šiuo metu yra bent 100 tūkst. onkologinių ligonių,  o kasmet nuo šių ligų miršta apie 10 tūkst.  Prašau nurodyti reikiamą sumą vaistų  (angl. immune checkpoint inhibitors)  pilnam kompensavimui. Būtų svarbu sužinoti ir ką šioje srityje nuveikė Lietuvos ONKOLOGINĖS PAGALBOS ORGANIZAVIMO STEBĖSENOS TARYBA , patvirtinta Seime, kuri, berods, neturi ir savo interneto svetainės, t.y. jos veikla nėra skaidri, nors Lietuvos Konstitucijos preambulėje yra atviros visuomenės nuostata.  Onkologiniai ligoniai turi teisę pagyti ir gyventi, juolab Lietuvos Konstitucijos 19 str. teigia, kad Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Ar tikrai jis saugo?

[1] Atezolizumab (Tecentriq®), Avelumab (Bavencio®), Cemiplimab (Libtayo®), Durvalumab (ImfinziTM), Ipilimumab (Yervoy®), Nivolumab (Opdivo®), Pembrolizumab (Keytruda)®

[2] https://www.cancerresearch.org/immunotherapy/cancer-types?fbclid=IwAR2lYUjLHY0BBnwIABx6uOdLuY5FnqKPiFfFT0xRTNQ7M8nyxMkGHv9PqzE

[3] https://www.frontiersin.org/articles/10.3389/fonc.2018.00315/full

[4] https://onkologopuslapiai.lt/naujienos/imunoterapija-panaceja-ar-vienas-is-vezio-gydymo-budu/

VAIŠVILA PAGERBĖ – KLUMBYS NUSIŠNEKĖJO

VAIŠVILA PAGERBĖ – KLUMBYS NUSIŠNEKĖJO

Kęstutis K.Urba

Vakar 2019 08 21 Seime įvykusi signatarų Zigmo Vaišvilos ir Egidijaus Klumbio bei Lietuvos visuomenės tarybos valdybos nario Aldo Mačiulio spaudos konferencija skirta Baltijos kelio 30-mečiui paliko dvejopą įspūdį.  Visada geležine šachmatininko logika  kalbantis ar rašantis Z.Vaišvila pateikė ne tik platų istorinį kontekstą, bet ir gražiai bei jausmingai apibūdino tą nepakartojamą dieną:

„…Tai buvo jų ilgai lauktas iš kartos į kartą tyliai širdimis, giliais jausmais perduodamo sunkiai nusakomo jausmo prasiveržimas. Net tie, kuriems tai buvo vienintelė akcija jų gyvenime, netikėtai įgijo galimybę savo veiksmu ir bendrumu pasakyti, kad tai svarbu ir jam, ir visiems. Šis bendrumo, atsakomybės dėl savo ir mūsų ateities, Baltijos šalių pasidalinimo suvokimas ir bendras taikus, tačiau tuo ir stiprus, pasakymas NE šiam suokalbiui prieš mūsų tautas ir TAIKUS pasakymas TAIP mūsų ateičiai. Tai ir sukūrė nepakartojamą bendrumo jausmą. Nuoširdumas ir atvirumas, gėrio siekį patvirtinantys šviesūs veidai ir nenuilstančios šypsenos, susikaupimas veiduose. Tai švietė veiduose ir seno, patyrusio gyvenimo skausmą, ir mažylio, dar daug ko tuomet nesupratusio, bet kažkaip suvokusio tą nuostabų ir nepakartojamą jausmą būti drauge su šeima ir su visa gausybe nežinia iš kur atsiradusių ir į milžinišką grandinę drauge rankomis susikabinusių žmonių.

Baltijos kelias parodė trijų Baltijos tautų sugebėjimą sutelkti jėgas gyvybiškai svarbiam bendram tikslui. Baltijos kelias – tai ir politinės kovos kelias, patvirtinęs, kad Baltijos tautos moka apginti savo tikslus ir idealus TAIKIAI. Prievarta – ne Baltijos kelias…“.

Diskutuoti su Z.Vaišvila būtų galima, nebent, dėl taip vadinamo KGB žinomo savo gudravimais visokiomis klastotėmis planu „Metel“ numatytų represuoti asmenų rinkinio autentiškumo, juolab, keletas pavardžių, nelyg, įrašytų jų priedangai, jame kelia pagrįstą įtarimą. Gi panaši situacija yra su Lietuvos Genocido ir rezistencijos centro žurnalo skandalingu papildymu ir šio dalyko išviešinimu Lietuvos valstybės šimtmečiui 2018 m. sausio 5 d.

Egidijus Klumbys

 

Deja, signataras E.Klumbys vertindamas JAV vaidmenį siekiant nepriklausomybės pateikė jau ne pirmas kartas girdimą aiškinimą, kad, būk tai, prezidentas Bušas buvo už Sovietų Sąjungos išsaugojimą ir Lietuvos inkorporavimo į ją pratęsimą. Gi E.Klumbio pateiktas  argumentas, atseit, su vienu vadovu dar galima derėtis, o su visu šešioliktuku – niekaip, atrodo, vos ne idiotiškai.

Reikia žinoti, kad JAV padarė viską, jog Saudo Arabija ir kitos valstybės apie 1988 metus palaikytų minimaliausias naftos supirkimo kainas pasaulyje ir tuo sužlugdytų sovietų ekonomiką. Pats Prezidentas Bušas dėl to Saudi arabų šeichui padovanojo milijonus kainavusią modernią kosmoso žvalgybinę – satelitinę sistemą. Tačiau nenuostabu, kad ir Bušas oficialiuose pokalbiuose, ir JAV pasiuntinys Maskvoje Metlokas susitikęs su Sąjūdžio atstovais neforsavo (pasak tai išviešinusio kontraversiško  R.Ozolo – nepalikė nepriklausomybės siekio) įvykių, kadangi puikiai žinojo, jog prezidentui spustelėjus Gorbį ir visus kremliaus marazmatikus, Vilniaus ir Kauno gatvėse ant kiekvieno kampo tuoj pat atsiras tankai, o pasiuntinys tuoj pat bus paprašytas apleisti Maskvą.  Trumpai kalbant, JAV politikai skleisdami mitą apie nepakenkimą „pererojkai“  užmigdė kremliaus budrumą dėl pabaltijo – apvyniojo juos apie pirštą. Todėl vertinant įvykius iš istorinės perspektyvos visada būtina remtis ne tiek tuo ką politikai kalba, o ką jie daro ir nuveikia.

Spausti sovietų valdžią ir B.Jelciną  VaŠINGTONUI buvo labai patogu, nes kremlius tada žinojo, kad turint valstybėje grūdų atsargų dviem savaitėms ir negavus naujų paskolų bei Kanados sutikimo parduoti jų grūdų, alkana ir išsiblaiviusi minia be duonos ir degtinės momentaliai nusiaubs visą Maskvą. Dabartinė Rusija atkūrusi iš dalies carinei Rusijai būdingą rinkos ekonomiką  vėl gali girtis grūdų derliais bei jų eksportu, deja, kaip ir ginkluotės, todėl kremlių šiuo metu ekonominiais svertais nėra parasta prispausti.

Pats carinės Rusijos imperijos prieš I pasaulinį karą` buvusios viena priešakinių pramoninių ir žemė sūkio produkcijos valstybių pasaulyje likimas yra pamokantis.  Vokietija XX a. pradžioje finansavusi bolševikus ir Uljanovą-Leniną, o JAV – Levą Trockį (Bronšteiną) sugebėjo destabilizuoti padėtį Rusijos viduje ir joje įdiegti neefektyvią komunistinę centralizuoto pseudoplaninio valdymo biurokratiškai nomenklatūrinę ūkio sistemą. Tai nubloškė Sovietų Sąjungą į atsilikimą, militarizavimąsi ir tik JAV – LENDLIZ‘o parama technika bei maistu padėjo kremliui laimėti karą prieš Hitlerį siaubingų žmogiškų praradimų sąskaita. Tačiau prakutę kremliaus marazmatikai nei kiek nepasimokė ir toliau svaičioję apie pasaulinę komunizmo pergalę, siekdami išeiti prie Indijos vandenyno užpuolė Afganistaną – pražudė šimtus tūkstančių vietos gyventojų bei savų karių. Visa tai su Černobylio tragedija, Lenkijos „Solidarnosc“ sujudimu ir privedė prie SSRS žlugimo, kuriame Lietuvos Sąjūdžiui teko detonatoriaus vaidmuo labiausiai remiantis taip vadinama Baltijos tautų byla dėl Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių likvidavimo. Byla, beje, nebaigta, kadangi agresorės – Berlynas ir Maskva su Miuncheno suokalbio dalyviais, kurie pasiekė nukreipti nacistinės Vokietijos kariauną į rytus, neatlygino pabaltijo valstybėms milijardinių nuostolių, kuriuos suskaičiavo tiek ir ekonomistas – istorikas Vl.Terleckas, tiek ir paskutiniojo praeito amžiaus atkurtos Lietuvos komisijos.

Gi buvęs Rusijos dūmos pirmininkas –  spykeris Naryškinas, kuris šiuo metu yra vienas iš kremliaus ruporų prieš savaitę programoje „Vremia“ ciniškai palygino daugiau nei prieš pusantro šimto metų vykusį  JAV-Meksikos karą dėl nepriklausomos Texas valstijos su Ribentropo-Molotovo paktu ir kremliaus bei Berlyno suokalbiu. Atseit dabar reikalauti dėl to atlyginimo, tai tas pats kas vėl vertinti tą JAV ir Meksikos pietinių sienų karą. Betgi, žmonės nukentėję nuo pakto tiesiogiai, skirtingai nuo anų istorinių įvykių dalyvių, tebėra gyvi, todėl teisingumas turi būti atstatytas. Deja, didžioji dalis mūsų politikierių tebėra užėmę savo krėslams patogią politinio korektiškumo poziciją, ir, matyt, liokajiškai tegalvoja, kad Lietuvai Briuselis numestų vieną kitą papildomą aukso trupinį, o ir patys vildamiesi tapti ar jau patapę europiniais politikais nepakenktų savo karjierėlėms.

Signataras E.Klumbys spaudos konferencijoje grubiai iškraipęs istorinę tiesą ne tik uždėjo puolamai ir žlugdomai iš vidaus Lietuvos visuomenės tarybai   dar vieno antiamerikinio sambūrio etiketę bei pažlugdė jos reitingą, bet dar ir užsipuolė TAUTĄ, kuri, atseit yra absoliučiai nesupratinga ir balsuoja ne už tuos. O kad tautą nuolat tyčia ar  iš neįgalumo sergėti realią demokratiją bei pateikti sprendinius gerovei, teisingumui, saugumui, laisvėms ir tvarkai, klaidina ir mulkina mūsų „purvasklaida“, jis nelabai norėjo pripažinti. Atseit, šiais laikais lemia veidaknygės ir kiti neformalūs tinklai. Beliktų paprieštarauti, vėl gi, kad jei socialiniai tinklai prilygsta medžiokliniam šautuvui, tai TV, radijas ir spauda tebėra naikintuvais ir tankais ant kurių, kartais, taip nesudėtinga išvysti raudonas penkiakampes žvaigždes.

Provokacijos ir vandalizmai Noreikos-Škirpos temomis, alkoholio akcizų konflikto pabaltijyje išryškėjimas pastaraisiais mėnesiais, kuris parodė vadovybių nevieningumą dar ir dėl Astravo verčia ir tame ieškoti ilgos kremliaus tarnybų rankos.

BAISIOJI ANALITIKA

BAISIOJI ANALITIKA

Kęstutis K.Urba

 

 (ištrauka iš romano „Dosje 1700000077“)

Kęstutis K.Urba

2019 m. rugpjūčio 4d. , Vilnius Prieš keletą dienų TV žios parodė reportažą iš Panevėžio, kur buvo surastas, atseit, nuo širdies sunegalavimo staiga miręs aktorius iš serijalo „Laisvės kaina.Sąjūdis“. Reportažas buvo iš ligoninės apie sėkmingą naujo tipo širdies operaciją, kurios metu įstatytas į krūtinės ląstą saugiklis išgelbsti nuo mirtino pavojaus, kai pradeda virpėti skilveliai – apalpstama, kaip teigė TV, per keletą sekundžių. Hm… profesionalai teigia, kad „Dėl šio patologijos žmogus per šešias sekundes netenka sąmonės, per šešias minutes negaivinamas miršta.“

Tikriausia maskvėnai sužinojo kokioms operacijoms ruošiamasi Panevėžyje ir pagal būsimą tik ką minėtą TV reportažą suplanavo piktadarybę su aktoriumi. Nenuostabu, kad Panevėžiui nuolat itin kliūva – tai konservatorių bastionas, todėl iš jo pagal maskvėnų planus  visą laiką turi eiti negatyvi informacija.

Visas šis šiek tiek dramatizuotas TV reportažas buvo pateiktas iš karto po to kai parodytas Gabrieliaus Landsbergio suklydimas, kuriuo jis apkaltino ex-premjerą Algirdą Butkevičių pasirašius po prašymu vyriausybei dėl Vijūnėlės dvaro nenugriovimo ir apties buvusio vyriausybės vadovo komentaras. Nepatinka man tokie pavojingi kontekstai, nes maskoliai gali imituoti skilvelių virpėjimą tiek pačiam G.Landsbergiui, tiek dr.Alg.Butkevičiui ar jų artimiesiems pavyzdžiui juos apnuodiję. Po, atseit, širdies sustojimo žmogui už vairo Vilkaviškyje nušvietimo  žinios apie aktoriaus žūtį išvakarėse didesnė rizika yra ex-premjerui ar jo artimiesiems.

Kažkas suklaidino Gabrielių dėl pasirašiusių ir štai – reikiamas siužetas greta Panevėžio ligoninės inovacijos tvarkantis su sklivelių virpėjimu konteksto yra. Gal speciali išankstinė įtaiga – ir tiek.

Šiandien „Pervyj baltijskij“ per savo religinę laidą „Slovo pastyria“ rodė Kazanės Dievo Motinos ikoną. Kuriai Motinai suplanuota ir  parengta  rugpjūčio 6 (8-6) pagal kodą „86“ ir Kristaus atsimainymą apleisti šį pasaulį? Nijolei Sadūnaitei 81-eri, Gražinai Landsbergienei 89-eri – duok Dieve joms ir kitoms Motinoms sveikatos ir stiprybės.

Dievo Motinos ikona

Jei maskvėnai prasukinės ir šią niekšybę, tai turėtų šiandien ryt nuskambėti ir ikonos vagystė iš Lietuvos cerkvės. Kazanės Dievo Motinos ikona buvo pavogta Klaipėdoje prieš 17 metų[1], o paskutinioji Lietuvoje, berods, gegužės 18 d. – per Šv.Venantą Kaune[2]. Nes rusai, kaip visada, turi atrodyti žiniasklaidoje aukomis šiuose kontekstuose.

Kaune į amžiną poilsio vietą atgulė profesoriaus V.Landsbergio vyresnis brolis Gabrielius, kurio palaikai atgabenti iš tolimosios Australijos. Pažinojau šiek tiek. Įsiminė jo žodžiai gal prieš 25 metus pasakyti „Piliečių chartijjoje“. Buvo pas mus tokia nebloga organizacija. Buvo ir pražuvo. Tai ten Gabrielius apibūdindamas Lietuvą gražiai viešai pasakė – „širdies trūksta darbuose… gerumo“.

O natūralus skilvelių virpėjimas susidaro dėl chaotiškų elektrinių signalų širdies raumenyje. Ta vidinė elektra priklauso nuo natrio, kalio, kalcio, chloro jonų koncentracijos žmogaus kraujyje. Vieni neigiami, neša elektronus, kiti teigiami – juos priiminėja. Todėl nereikia pernelyg daug druskos, tačiau kalio, kurio turi būti pakankamai daug  visose ląstelėse gaunama su maistu – bulvėmis, o kai trūksta, tai ir abrikosais. Geriau už visus papildus ar mineralų rinkinius. Rašoma, kad „Jei pastebime širdies ritmo sutrikimus, raumenų silpnumą, nuotakių kaitą taip pat pykinimą, vadinasi mūsų organizmui trūksta kalio.“[3] Negi tas, amžinatilsį,  aktorius Vaišnys nemėgo bananų?

Vakar Kalvarijų turguje sutikau pažįstamą policininką iš tų kur jodinėdavo raiti ir būdavo Užupyje. Jis paklausė – „ką perki?“. Sakau, kad kėdės ieškau – norisi estetiškesnės. Jis kraupiai pajuokavo – „muiluotos virvės tau“. Atšoviau – „patys karkitės“, mintyse pridėjęs „mentai gaidžiai“. Jis lyg niekur nieko paklausė – „O kaip Vanda?“. Buvo tokia žinoma senyva smarki moteris. Atsakiau, kad girdėjau lyg ir numirė prieš keletą metų. Tai tau ir giminaitis.

(b.d.)

 

 

[1] https://www.ve.lt/naujienos/kriminalai/pavogta-40-tukst-lt-ivertinta-ikona-372019/

[2] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/is-kauno-senamiescio-baznycios-pavogta-ikona-isniekinta-prakartele-59-1147040

[3] https://www.vitaminai.lt/sveikatos-biblioteka/straipsniai/apie-magnio-nauda-2/kalis-balansuojantis-elementas/

RUGPJŪČIO ANTRAI DIENAI

RUGPJŪČIO ANTRAI DIENAI

Kęstutis K.Urba

 

 (ištrauka iš romano „Dosje 1700000077“)

Kęstutis K.Urba

2019 m. rugpjūčio 2d. , Vilnius.  Baltijos jūroje Rusija pradeda didelius karinius manevrus. Gal todėl, pasak TV žinių titrų, Klaipėdoje iš keliolikto aikšto pradeda kristi liftas su žmonėmis, kuris, dėkuiDie, sustoja 5-me ar 6-me aukšte[1]. DėkuiDie, bet tęsinys gali būti gerokai rimčiau. Ar taip jau senai Baltijos dugne atsidūrė mūsų lėktuvėliai reikiamais momentais. Pavyzdžiui, Rygoje vykstant ES samitui dėl Rytų partnerystės ir paramos Ukrainai su Rusijos agresyvumo smerkimu. O Palangoje tebepluša mūsų krepšininkai, kurių dalis šį vakarą žais Ispanijoje. Nepatinka man ir ta rugpjūčio viduriui suplanuotas kruvinos putos operos „Eglė – žalčių karalienė“ rodymas Klaipėdoje. Tai įvyks prieš ar po to?

                      Visgi, mėnesio tema – Osama bin Laden sūnaus žūtis. Vakar pasirodė būdingas papildas – ant Laisvės paminklo ropštęsis lietuvis buvo sulaikytas policijos. Tiesa, ne New Yorke, o Rygoje. Kad tai Baltijos kelio jubiliejui -beveik neabejotina. Bet kad mes turime ir New York istoriją su Meko ir kitų menininkų darbų siuntiniais, atsidūrusias Vilniaus savivaldybėje – „plaktuke“. Gerai, kad ne iš Mekos ir Medinos, bet kas ten žino, ar ne nuo LNK rodomo nuotaikingo serijalo „Bjaurusis ančiukas NYC“ įtaigos atsispirs nauja GRU-islamo operacija. Pavyzdžiui,  kurioje suplanuotas smūgis lėktuvėliu į Vilniaus savivaldybės pastatą.

                      Veidaknygėje pasirodė informacija apie naujos liberalios partijos lyderę Armonaitę: atseit jos tėvas yra KGB karininkas[2]. Bet kuriuo atveju tai smūgis liberalios minties politikai. Gal net pačių KGB suplanuotas, kad skaldytų ir  diskredituotų toliau dešiniuosius. Gi diversijos būna ir politinės -ne tik technogeninės smurtinės.

Alytaus įvaizdyje LRT padavė pomidorus iš Rusijos ir tokią Valę.

(b.d.)

 

 

[1] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/klaipedoje-is-15-auksto-krito-liftas-bet-ties-6-uoju-sustojo-zmones-nenukentejo-59-1182650

[2] http://www.kgbveikla.lt/lt/anzelmas-armonas