SOCDEMŲ 30-mečio KONFERENCIJA
Kęstutis K.Urba
Vakar Vilniaus centre, NOVOTEL salėje įvyko LSDP(m) – Dobilo Kirvelio ir Vytenio Andriukaičio „menševikų“ partijos jubiliejui skirtas renginys „Kada gyvensime taip kaip Švedija?“. Toks klausimas buvo populiarus atgimimo laikotarpiu, kuomet kilus Sąjūdžio ir įvairių organizacijų atsikūrimo bangai vėl iš pelenų kilo ir seniausioji Lietuvos – Stepono Kairio partija.
Pirmiausia Švedijos reikalu turiu pastebėti, kad ta valstybė teriojusi ir Lietuvą, ir dėl gan saugios geografinės padėties neturėjo savo teritorijoje karo daugiau nei 300 metų, o paskutinis karinis konfliktas pasibaigęs pergale buvo su Norvegija 1814 metais. Adolfas Hitleris jos neatakavo, nes iš ten gaudavo geležies rūdą ir plieną, kaip ir Lietuva švediškas virtuvines mėsmales. Todėl Švedija palaipsniu evoliucijos keliu be didesnių revoliucinių ir karinių sukrėtimų atėjo į skandinaviško gerbūvio ir aukštos politinės bei kitokios kultūros valstybę.
Žinoma, man norėjosi disputo tema „Kiek dar Lietuvą melš skandinavų bankai bei „Swedbank“?“, tačiau tas socdemų renginėlis buvo skirtas prisiminimams, kuriais dosniai dalijosi septynetas politikos mohikanų su prof.A.Sakalu centre, greta buvusio partijos pirmojo pirmininko K.Antanavičiaus dukros.
Buvo prisiminti garsiojo 60-ųjų aspirantų bendrabučio Maskvoje laikai, pogrindinis Kutorgos „Strazdelio universitetas“, telkimasis laisvesniais 87-89, o esminis akcentas buvo A.Sakalo priminimas, kad po gero dešimtmečio socdemų karvutę apvaisino LDDP „bulius“ ir iš to išėjo nei šioks nei visai toks, neoliberalus veršis.
Rimtų diskusijų ir gilių įžvalgų dėl politinės kairės negalės tema nebuvo, kaip ir laiko klausimams, o socdemų dabartinio ideologo Liutauro Gudžinsko baigiamasis rimtas žodis buvo prastai pristatytas jau daliai klausytojų pajudėjus gerti arbatos. Todėl ir neturėjau progos prieštarauti A.Sakalui, kadangi neoliberalizmui yra būdinga agresyvi globali „frydmanistinė“ marketinginė politika su charakteringų jai, pavyzdžiui, Augusto Pinočeto perversmo Čilėje organizavimų apraiškomis, o štai LSDP į tai bent jau šiuo metu nepretenduoja.
LSDP kai nuo jos atsitraukė ar ištirpo ir nunyko A.Januškos darbininkiška „Labora“ virto skurdokos mūsuose aktyvesnės inteligentijos klubu su socialiberalia politine ideologija – tarpine tarp to baisiojo neoliberalizmo ir realios vakarietiškos socialdemokratijos su jai būdingais aukštais mokestiniais tarifais. Todėl konferencijoje viešai, o po to ir užkulisiuose buvo aiškiai pasakyta, kad LSDP paskutinius 25-erius metus buvo oportunistinė liberali partija su kaire retorika. Beliktų pridurti, kad LSDP buvo socialiberalia ir iš būtinumo 2012-2014 metais vadovaujant dr.Alg.Butkevičiui, nes tai buvo optimaloka ekonomikai brendant iš krizės. Bėda, kad per ilgai tame užsibūta.
Kokia ji taps artimiausiu metu, galutinai paaiškės per partinį suvažiavimą kitą pavasarį. L.Gudžinsko-G.Palucko 2017 m. rudens manifestas[1] deklaravo kai kurioms vakarų valstybėms būdingą beveik pusės BVP perskirstymą, o pradiniu žingsniu buvo nurodytas Gyventojų pajamų mokesčio pakėlimas nuo 15 iki 20 proc. Kur tada G.Kirkilas įžiūrėjo grįžimą prie klasių kovos ideologijos, sunku pasakyti, tačiau bėda, kad ir tame manifeste nėra reikiamos solidarios socialdemokratinės ekonominės politikos dimensijos tarptautiniuose santykiuose, o kapitalo tekamumo ir verslo judrumo laikais, užkilus mūsuose mokesčiams, pinigai ir verslai gali tuoj pat persiregistruoti ar kraustytis į mažesnių mokesčių Airiją, Kiprą ar Maltą. Pagaliau, būtina ir LSDP reakcija į mūsų rinkos oligopolizaciją, nes joje visas socialines malones galiausia praryja stambieji savo kieta kainų politika, nubraukianti tiek visą demokratiją, tiek ir politikos socialumą.
Kalbėjusieji sau kaip privalumą priskyrė ir „soc“ ir „dem“, save priešpastatydami sąjūdiniam Radžvilo liberalumui, tačiau pastebėkime, kad „soc“ per tris dešimtmečius taip ir nebuvo realizuota, o “dem“ pačios partijos viduje galioja tik iš dalies – sprendimai priimami balsavimu tiek prezidiume, tiek ir taryboje, kaip ir daugelyje kitų partijų. Visgi, pagrindinė demokratijos taisyklė yra įsipareigojimų prisiėmimas prieš renkančius ir reguliarus atsiskaitinėjimas, o LSDP komitetų pirmininkai bei pirmininko pavaduotojai būna siūlomi ir aprobuojami formaliai –pagal iškalbą ir supratimą ar priklausymą grupuotei, tai yra – bolševikiškai, kur „vsio rešajut kadry“.
Išimtimi iš taisyklės, turbūt, buvo itin sėkmingas ex-premjero dr.Alg.Butkevičiaus pasirinkimas skiriant Vytenį Povilą Andriukaitį į ES komisaro pareigas, atmetant D.Grybauskaitės „proteže“ čiulbuonio Lino Linkevičiaus kandidatūrą, kadangi V.Andriukaitis laikydamasis gal vien elementarios demokratinės politinės etikos žada vasario mėnesį pateikti visuomenei išsamią apie 800 puslapių apimties savo veiklos ataskaitą. Kokios neregėjome Lietuvos demokratijoje po D.Grybauskaitės buvojimo 5 metus Briuselyje ir nieko rimtesnio nenuveikusios pasaulio krizės prevencijos politikoje, nekalbant apie kitą komisarą, jos darbų tęsėją, kurį jau visi užmiršo – A.Šemetą.
Trys socdemų „banginiai“
Ši partija didele dalimi dabar priklauso nuo jos dviejų vedlių į šonus su varovu atgal – V.Andriukaičio, J.Oleko ir mažiau žinomo bei pastebimo A.Brazo. Šis yra baigęs mažytę kaimo mokyklėlę prie Šilutės, kur gavo labai stiprias žinias ir dar abitūros aukso medalį. V.Andriukaitis irgi buvo to vertas, bet kaip tremtinys tebuvo įvertintas pagyrimu. Kažką tokio girdėjai ir apie abiturientą J.Oleką –mokėsi stipriai ir lyg, taip pat, beje, kaip ir R.Juknevičienė, buvo medaliuotas.
A.Brazas ryja vieną politikos bestselerį po kito, dėlioja mokestinius-biudžetinius tarifus ant Lietuvos žemėlapio, Kipro, bei Mozambiko, kaip Karbauskis šaškes, ir neabejotinai būtų ne tik stipriu Seimo nariu, bet ir europarlamentaru, jei iš jo būtų atimtos bokso pirštinės ir politinis kastetas – jo organizmas, panašiai, kaip mano, netoleruoja politinių pezalų ir lozunginės retorikos. Retsykiais būna išgirstas ar net išspausdintas, bet jo Veidaknygėje nuolat verda diskusija ir tarp prof.R.Kuodžio bei akad.R.Lazutkos.
Apie J.Oleką yra prieštaringiausių nuomonių. Būk tai, KAMe jis buvo paradinis generolas Šveikas, nes ant jo stalo nuolat būdavo šūsniai išmintingai įvairiomis priežastimis nepasirašytų raštų. O štai Briuselyje keliasi 6-tą ir gula su tamsa. Panašiai, kaip aš vakar nuo 7 ryte iki 22 vakaro, kai nepakeldamas galvos nuo 10 iki 17 val. parašiau 10 puslapių traktatą – dovaną socdemijai antioportunistine internacionalaus solidarumo tema. Vienok, man paskaičius olekas.eu svetainėje[2] lozungą apie žalią Europą, orų socialumą bei jo tarnystę, darosi silpna pakinkliuose, nes visa tai pašėlusiai brangu, o J.Olekas net neužsimena apie būtiną globalų stambaus kapitalo – korporacijų ir bankų totalų apmokestinimą, nes nežino, kad pasaulyje pinigų yra iki valiai, bet ne pas tuos. Gi dar sau Raudondvario pilyje leido kalbėti apie didesnius valstybių įnašus į centrinį biudžetą. Ypač iš tokių kaip Lietuva, kur pagrindinė mokestinė našta ant dirbančiųjų pečių. Gi vien CO2 emisijos suvaldymas, kurio imasi kalbomis Ursula, kaip sako A.Brazas gali pareikalauti trijų tūkstančių milijardų visai ES, o Lietuvai tai irgi nepakeliama našta.
Užtat, šiąnakt mano televizorius pasakė, kad už klimato kaitą dėl to dvideginio emisijų labiausiai atsakingos penkios didžiosios pasaulinės korporacijos: Saudi, dvi iš USA, „Gazprom“ ir viena Irano. Tai ką gi daryti? Ogi, pirmiausia, panaikinti pradžiai ES beveik visus mokesčius dviračių bei paspirtukų gamintojams, kad kristų jų kainos. Bet kol J.Olekas išgirs, o A.Kubilius supras… koks džiaugsmas skrieti rytais būdavo tuščia Geležinio vilko magistrale nuo Jeruzalės iki Seimo.
Iš vakarykščio piktoko pokalbio – kritikos niekas nemėgsta –net ir aš pats, paaiškėjo, jog V.Andriukaitis nesuvokia, kad nors jis atliko 150 proc. įmanomų neįmanomų darbų, netelpančių į jokius puslapius, bet pasauliui išgelbėti nuo „armagedono“ reikėjo tai net 250! Prieš penkis metus jis man pasakė – „leisk apšilti kojas pas Junkerą“. Leidau. Ir kas išėjo? Ogi. Traukte traukti reikėjo paaiškinimą per V.Andriukaičio rinkimų kampanijos pradžią 2019 04 iš jo – kada socdemai puls įvedinėti visuotinius didelius progresinius mokesčius bent jau ES mastu, kiek tai leidžia kapitalo ir verslo nepabėgimas vėl į III pasaulį? Paaiškėjo, kad ES komisija dėl to buvo kreipusis į ES vadovų tarybą, tačiau ponai prezidentai ir dar D.Grybauskaitė – kalbančios galvos retai kada protauja, o jų klerkai ar kvailai nusprendė ar buvo nupirkti – koks dabar skirtumas, kad nereikia. Ir viskas tuo pasibaigė. O reikėjo tuoj pat kreiptis į tautas, į darbo žmogų, kad atvertų langus ir išeitų į gatves –taip sakė V.Andriukaitis 2011. Aš tuoj pat būčiau išėjęs. Ir neabejoju, kad visa prezidentūra būtų subombarduota dar baisiau, kaip kad buvo prie R.Pakso, tualetinio popieriaus ritiniais, o aš dar su studentais ir „bangą“ ne vieną būčiau padaręs. Tame ir bėda, kad socdemai tebėra atitrūkę savo biurokratijose nuo paprasto žmogaus, o gydytojas V.Andriukaitis turėjo vykti į juodąją Afriką, kuri vis vien bus tarybų ir bus laisva, kaip mes dainuodavom bendrabutyje 1974 metų žiemą per pačius šalčius. Turėjo, nes plėtojosi ta grėsminga JEBOLA, nusinešusi tūkstančius juodukų gyvybių, bet laiku sustabdyta.
Betgi, duokite man su A.Brazu tą milijardą iš tų visų progresinių globalių tarifų „gazpromams“, ir aš ne tik kad muilo gabaliukais visus juodukus apdovanosiu, kaip kad darė V.Andriukaičio komanda Brazavilyje ir Kinšasoje, kad neplistų tas virusas, bet dar ir septynis muilo fabrikus visam žemynui pastatysiu.
Dar dr.Alg.Butkevičiaus finansų ministrui R.Šadžiui aiškinau ir PVM politikos subtilumus, ir būtinumą kelti finansų ministerių taryboje vieningą apmokestinimą. Šis tik susigūžė, o po to mostelėjo ranka – liberastai neleis.
Skiriasi mūsų požiūriai ir galimybių vertinimai, tačiau kaip sakė Remarkas – tik neprotingi žmonės gyvenime laimi, nes protingi tuoj pat suskaičiuoja begales kliūčių ką nors pakeisti. Būtent, todėl ant paskutinio TIMEs viršelio, rodyto ekranuose šįryt puikuojasi metų žmogaus – tos mokinukės ekoaktyvistės Gretos Tunberg, o ne Juozo Oleko nuotrauka.
[1] https://www.lsdp.lt/manifestas/