SILPNIAUSIOS SKVERNELIo POLITIKoS VIEToS
Kęstutis K.Urba
Pagrindinės vyriausybės programos silpnybės yra šios:
- Užimtumo, ypač, kaime, politikos spragos
- Kainų politikos nebuvimas:
- prekybos tinklų kartelinio pobūdžio oligopolio įsuktas nuo 2015 metų „kainų šėlsmas“
- maisto grandinių krizinė situacija dėl perdirbėjų kartelinio pobūdžio oligopolių supirkimo kainų numušinėjimo ir gamintojų, ypač, smulkesnių smaugimo su panašia situacija vaistinių-ligonių santykiuose
Kitos XVII vyriausybės „nuodėmės“ – urėdijų ir miškininkystės problematikoje, universitetų griūtys bei Stulginskio apjungimas ne su KTU, kaimo robotizacijos metu, o su VDU, ir 2 tūkst. mokslininkų išmetimas į gatvę ar bandymas centralizuoti kelių priežiūrą yra labiau aptarinėtos, tad iš esmės apsistosiu ties pirmosiomis.
Grubiausia ekonominės-socialinės vadybinė klaida buvo padaryta tvirtinant S.Skvernelio vyriausybės planą jau pačiame pirmame punkte, kuriame užsibrėžtas absoliučiai neambicingas siekis pagerinti užimtumą tik 2.7 proc., esant pastoviam maždaug 110 tūkst. bedarbių registruotų biržose kiekiui, juolab, tai yra bent šešių ar aštuonerių ministerijų bendras reikalas (EIM, FM, ŽŪM, AM, EM, ŠMSM, SADM, SAM…), o ne vienos SADM, kuriai plane užimtumo politika iš esmės ir buvo vienai suversta, nes devyniose pirmos krypties priemonėse tik paskutinėje dėl kalinių užimtumo buvo įtraukta TM su ŪM[1]:
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PLANAS |
|||||
I PRIORITETAS. Darni, atsakinga ir sveika visuomenė |
|||||
1.1. Kryptis. Skurdo, socialinės atskirties ir pajamų nelygybės mažinimas, užimtumo skatinimas |
|||||
Rodikliai | 2016 m. | 2020 m. | |||
Asmenų, patiriančių skurdo riziką ar socialinę atskirtį, dalis | 29,3 (2015 m.) |
24 | |||
Gyventojų (15–64 metų) užimtumo lygis | 69,3 | 72 |
Po kaimus išsklaidytų bedarbių yra apie 2/3 -tai bus apie 70 tūkst., kurių bent pusė nėra socialiai degradavę: gali ir nori dirbti. Kaip tai reikėjo ir reiktų spręsti ir kas tuo turėtų užsiimti? Pagal EIM nuostatų 7 punktą:
- Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veiklos tikslai yra:
7.1. formuoti valstybės ekonomikos politiką – bendrąją ekonominę (makroekonominę),… – ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą;
Kadangi makroekonominės politikos antras svarbiausias rodiklis po BVP yra užimtumas,[2] tai jos tarpministerinės politikos vadžios pagal teisės raidę priklausytų ministrui V.Sinkevičiui. Deja, nei jis, nei E.Gustas, nei B.Vėsaitė ir kiti ministrai tokių vadžių negavo, nes gal ir nereikalavo ar neėmė, o viceministrai M.Skuodis ir J.Rojaka man tebeaiškina, kad EIM tėra užimtimo politikoje atsakinga tik už … bedarbių kvalifikaciją ?! Šiame nuostatų punkte yra nurodyta ir „žmogiškųjų išteklių plėtra“, kuri, beje, labiau „neša“ į gimstamumą, bet ne perkvalifikavimą, tad belieka padaryti išvadą, kad valstybės valdyme tebėra bardakas, nes nėra įteisinti pagrindiniai makroekonominės politikos rodikliai – Rimantas Sinkevičius tai toleruoja, o minėti viceministrai juos elementariai ignoruoja.
Beje, parengtas EIM planas užimtumui mieste su 11 tūkst. naujų darbo vietų per startuolius yra optimistiškai geras, tačiau kaimo susinimo ir jo nykros procesai tebėra žiaurūs.
Dar prieš du metus ministras V.Sinkevičius, kai svarstėme trumpas ekomaisto tiekimo grandines ir užimtumą vyriausybėje pasakė sprendinį: bendruomenių kooperatyvai tose grandinėse, tačiau iki šiol smetoniškos tvarkos, kurioje buvo net specialūs pareigūnai kaimo kooperatyvų steigimui ar biudžetinė eilutė jiems paremti, kad ir Švedijos, kur į darželius bei mokyklas keliauja vietinis saugus ir sveikas saviems vaikams eko, o ne chemizuotų technologijų maistas, pavyzdžių taip ir nesirado[3]. O man jau ir pabodo aiškinti, kad kiekviename rajone yra po šimtinę dvi registruotų bedarbių ieškančių bet kokio darbo, vidutiniškai po 4-5 bedarbius agronomus, po pusšimtį žemės ūkio paskirties sklypų pardavime iš po nunykstančių ūkelių bei trys dešimtys kaimo bendruomenių, kurias „gano“ SADM viceministras Bitinas greta darbo biržas turinčios viceministrės E.Radišauskienės. Taigi, kol šie ir kiti viceministeriai po V.Sinkevičiaus kumščiu nesugužės į FM ar Seime nesiras bendras Finansų ir biudžeto, Ekonomikos, Kaimo reikalų ir Socialinės apsaugos bei darbo ir Valstybės valdymo bei savivaldybių komitetų posėdis p Pranckieti, ir p Baškiene, tol toliau eis ir III vaikų alergizacijos banga, o kaime bindzinės trys su puse bedarbių divizijos, kurių pusė gali ir nori dirbti, o kitą pusę reikia gydyti miško paruošose ir kitose naudingose bei sveikose sąlygose alkoholikams bei narkomanams.
Šį reikalą bandžiau įsukinėti ir per SAM biurokratiją A.Verygą-A.Šešelgį-A.Kranauską bei patį D.Kepenį, pateikęs jiems visą Vaikų maitinimo įstatymo projektą, kuriame numatytas ir pereinamas periodas po kurio vaikams bus tiekiamas tik sveikas ir saugus maistas, tačiau jie jį tebelaiko stalčiuje, nes, kaip tų piktadarių aiškinama, neįtrauktas į vyriausybės planus. Visa ši situacija buvo paaiškinta ir vyriausybės strategei pristatinėjusiai planą ministeriams dar 2017 m. pavasarį , bet ta dama irgi piršto užimtumo-sveikatinimo politikoje nepajudino. Tad sakau – po velnių tokią valdžią ir klausiu: kodėl ne tik mano anūkėlės turi gauti chemizuotų su kas antrame produkte esančiais liekamaisiais pesticidais maistą, kai Veryga per jėgą įbruko dar daugiau daržovių? Laikas jam surengti ekskursiją į Rimantės Šalaševičiūtės daržą bei įkrėsti dilgėlių
Vieninteliai, kurie tai išgirdo ir ėmėsi veiksmų buvo ŽŪM viceministras prie Br.Markausko – tuo suinteresuotas dėl savo ūkio Savickis su dviem Ukmergės vaikų darželių eko maisto projektais bei A.Stančikas: kitais metais visiems Lietuvos darželiams su šimtų tūkstančių vaikiukų, pagaliau metami trys milijonai eurų. Tik kyla klausimai -ar bus pasiūla, ar neprireiks vežtis eko-daržovių iš Latvijos, kuris eko-dirbamos turi 12 proc. prie mūsų tik 8 bei Lenkijos? Ir kada tai pasieks ir mūsų mokyklas? Nors Danijoje bei Švedijoje eko maitiniams viešame sektoriuje 80-90 proc. Beje, sėkmingam eko-maisto žygiavimui vaikams reikia daugiau lėšų savivaldai, todėl yra būtini didesni mokesčiai turčiams, tačiau kadangi efektyvūs progresiniai mokesčiai tėra įmanomi vien tarptautiniu ar globaliu mastu dėl kapitalo tekamumo ir santykinio verslo judumo, tad šių dalykų turėtų imtis Prezidentas, nes V.Andriukaitis ir D.Grybauskaitės, o su visa Europos Komisija, ir ES vadovų tarybos nepriveikė. Gi L.Linekvičius, nekalbant apie V.Šapoką, mokesčių sistemų harmonizavime nuveikė apskritą NULĮ.
S.Skvernelis yra sakęs, kad planas tėra tik orientyras, tačiau kas jį sukoreguos su 2020 metų biudžetu užimtumo – saugaus maisto politikai? Bandžiau kalbėtis su R.Karobliu, kad armija irgi kurtų pamažu paklausą ekomaistui, bet jam labiau rūpi šoviniai, o ne bulkos ir bulvės. O tokiam V.Bakui iki ekonominio saugumo pataisų jo įstatymuose pasirodė toli toli, nors ką reiškia dirbančiųjų bei išlaikytinių santykio pastovus blogėjimas Lietuvoje ir ištuštėjęs šiaurės rytų regionas suprastų kiekvienas ir Karo akademijos antrakursis.
Apie kainas
Kainų šėlsmas išvertė iš balno socdemus 2016 m. rudenį, dėl jų turėtų griūti ir LVŽS 2020 m., nes žmonėms neįdomu pažadai, o jie mato vos ne kasdien augančius prekybos tinklų apetitus. Pastudijuokite pricer.lt svetainės duomenis ir grafikus. Už tokią situaciją, pirmiausia, turime padėkoti buvusiai Finansų ministerijos Mokesčių departamento vadovei, po to D.Grybauskaitės ministravimo laikų viceministrei ir pagaliau ministrei I.Šimonytei, kuri nesiūliusi mokestinių lengvatų smulkiai ir vidutinei prekybai leido Lietuvoje įsigalėti didiesiems prekybos tinklams, pasmaugusiems smulkesnius konkurentus ir dabar keliantiems sutartinai kainas su kiekviena valdžios malone žmonėms – pensijų, vaikpinigių, algų didinimais.
Kažkoks niekdirbys, beje, dar prieš dešimtmečius įbruko į mokesčių administravimo įstatymą mokestinę lygiavą, nors ne tik visi solidesni ekonomistai žino, o politikai krizių akivaizdoje, netgi, patys imasi reguliacinių priemonių: dotuoja bankus (atvirkštinis mokestis) „skylių“ kamšymui, gelbsti automobilių gamintojus ir panašiai – mažina mokesčius verslui skirtingai nuo A.Kubiliaus. Akademikas R.Lazutka man labai gerai paaiškino prieš metus kaip prekybos monstrai, nesibodėdami dabar jau šimtaprocentinių bei didesnių antkainių, kadangi sunaikinti konkurentai, per savo holdingus sugeba paslėpti šimtamilijoninius pelnus. O ir pati kainodara IT laikais įgijo naują pobūdį. Taigi, ne vien vaučeriai, o pirmiausia mokestinės lengvatos mažoms krautuvėlėms, kad rastųsi konkurencija už pirkėją kainų mažinimu turėtų būti pirmas FM, EIM su prekybos politikos departamentu, visos vyriausybės bei atitinkamų Seimo komitetų rūpestis.
Tačiau taip nebūna, todėl šis lygiagretus kartelinis procesas: piniginių storėjimas-kainų didėjimas tęsis bent 5 metus, kol užsienio tinklai pamatys, kad Lietuvoje tikros aukso kasyklos, kaip ir esantiems bankams bei bandys patekti į mūsų rinką bei toliau melžti „boružes“. Tad ir R.Valatka yra gerokai nusišnekėjęs.
Kita didžiulė kainų politikos spraga yra santykių tarp gamintojų ir perdirbėjų sureguliavime, ypač, žemės ūkio sferoje, kur minimaliausias, žlugdančias gamintojus supirkimo kainas diktuoja pieno perdirbėjų penkiamonopolis ar didžiosios skerdyklos. Jei stambieji latifundiniai chemizaciniai ūkiai (5-6 tūks.) vėl paėmę daugiau nei du milijardus dar laikosi, tai likusiam 100 tūkst. yra labai liūdnos perspektyvos. Kaip ir visai Lietuvai su žiauroka susirgimų statistika.
Taigi, reikia peržiūrėti ne tik ūkių pajamingumus, reikiamai prispausti ir „sofos ūkius“ bei šeimos ūkių dotavimo tvarką, bet ir priimti antikrizinį reguliacinį maisto grandinių įstatymą, kuris, beje, jau yra praėjęs neformalius J.Sabatausko-R.Karbauskio redutus. „Jei, iš tikrųjų, neprieštarauja konstitucijos 46s str., tai dabar turi spręsti A.Stančiko komitetas“ -sakė jis man. Betgi, tai ne vien šio komiteto reikalas, nes maisto grandinės išeina už kaimo ribų p R.Sinkevičiau ir V.Podery bei V.Ąžuolai!
Kainų-mokesčių politikoje yra svarbus ir tarptautinis veiksnys – Lenkijos dempinginė politika bei ES nesugebėjimas harmonizuoti visą mokesčių sistemą. Kiek tai buvo svarstyta dviejų prezidentų kalbėjimuose – informacijos nebėra. Tik žinome, kad „tartis ir dirbti turi ministrai“. Tame tarpe ir finansų. Tartis ir mokesčių politikoje net ES lygmenyje, nes jų stambiam kapitalui reikia vieningai didesnių. Juolab, Lietuva pirmauja pagal soc.nelygybės koeficientą, o ir ekomaistas brangesnis, nei chemizuotų technologijų – sveikata kainuoja. Deja, G7 šiandien Paryžiuje, o Ursula von Leein užvakar Briuselyje, teprabilo apie didžiųjų skaitmeninių tinklų ir firmų darančių biznį iš „e-„ didesnį apmokestinimą, nuošalyje palikę didžiuosius bankus ar prekijus. Vėl, tylint, mūsų europarlamentarams, kaip ir G.Kirkilui-J.Bernatoniui… užėmusiems patogią „liokajų“ poziciją. Pratylėjo ir A.Kubilius, nors Seime jis suokė, kad reikia didesnio ES biudžeto, nežiūrint, kad G.Landsbergis kreipia savo aprtijso politiką į krikščioniškai socialiai porientuotą su didesnio BVP perskirstymo siekiu. Tai gal, bent jau V.Andriukaitis gerai trinktelėtų durimis?
Kodėl gi taip Lietuvėlėje yra?
Ogi, todėl, kad valdžia ir valstybė yra palikti „be smegenų“ – akademinės bendruomenės su dviem su puse tūkstančio ekonomistų bei „ikanamistų“ dalyvavimo valstybės reikaluose. Negi, sunku mūsų Socialinių tyrimų centrą su Boguslavo Gruževskio gražbylystėmis ir penketu institutų pervadinti Socialinių tyrimų ir prognozių centru? Tada jis būtų priverstas ne tik aiškintis visuomenės nuotaikas ir plaukti su ja pasroviui, bet ir vertinti įvairius reguliacinius poveikius. Negi, sudėtinga sutvarkyti ir Reikminių mokslinių tyrimų mechanizmą, kad jis griebtų ir kainų bei mokesčių, u-imtumo, o ne kurortologijos problematiką ir pajungti Lietuvos mokslo tarybą (LMT) bei Mokslų akademiją (MA) Lietuvos visuomenės reikalams? Betgi, MA biurokratijai gerai ir taip: akad.B.Juodkos teikta reforma vasario mėnesį, MA prezidiumo buvo vieningai padėta į stalčių. Mokslo biurokratų algos ir taip kapsi, o dar ir iš projektėlių galima prisidurti, tad tas arbatos klubelis apie save sukasi toliau.
Šiomis dienomis, beje, dvi valstybės – Rusija bei Vengrija atsisakė liberaliai palaido mokslo – asmeninio smalsumo tenkinimo už valdiškus pinigus valdymo modelio, kuriame mokslas pats virė savose sultyse -pats formulavosi problemas. Maskva ir Budapeštas vyriausybėse suėmė jo valdymą į vyriausybės rankas. Bet ar valdžios biurokratija sugebės formuluoti problematiką? Mano siūlymas yra tarpinis: Seimas pagal jo statuto 69 str. pakeitimą kasmet duoda paklausimą LMT ir MA dėl Lietuvos pagrindinių problemų – skirtumų tarp esamų ir siektinų rodiklių reikšmių sąvądo sudarymo ar koregavimo, jį aprobavęs atiduoda premjerui, šis ne iš kanceliarijos mergelių lubų, o pagal jį sudaro savo veiklos prioritetus ir viską su FINANSAVIMU atiduoda spręsti mokslui, kad jos pateiktų modelius, nacionalines programas ir prioritetinių įstatymų paketus. Elementaru – tereikia trijų įstatyminių projektų priėmimo – statuto papildymo, rodiklių hierarchijos įstatymo, kad rastųsi orientyras teisėkūrai, bet ar išjudės juos gavę Baškienė, Gudžiūnaitė, Kinderis… ? Taigi, tokiame modelyje randasi derama sąveika tarp valdžios bei akademinės bendruomenės, kuri ir pasak D.Kuolio tebėra marginalizuota – biurokratijos išstumta į paraštes. Už tai dėkoti turime ir tokiam prof.E.Jovaišos biuro vadovui – p Kaminskui, kuris, kad nereiktų dirbti, yra įsikibęs mokslo nepriklausomumo nuo valstybės reikalų nuostatos, nors pagal Konstitucijos 46 str. , valdžia reguliuoja bent jau ūkinę veiklą tautos gerovei. Ir parodykite man valdišką mokslo instituciją, kuri atsisakytų finansavimo jai patikimos problemos sprendiniui?
Laikas vieną kartą baigti šitą Seimo chaosą – jis ritualiniu durnynu buvo pavadintas dar 1991 m., net be dabartinių daugiau nei 1200 įstatyminių projektų užraugimo. Užteks ir visuomenę piktinti. Reitingai patys žemiausi. Bet, jei vedantys politikieriai nežino, ne tik vadybos, bet netgi, demokratijos abėcėlės, tai ko benorėti. Todėl pats laikas ekonominės, socialinės, vadybinės politikos beraščių krašte, kuriame teisėkūroje diktuoja biurokratai, o lėšų išsidalijime – magnatai bei latifundijos, steigti Prancūzijos pavyzdžiu, Politikų mokymosi Akademiją, kad ir M.Riomerio u-to bazėje, nes Iljičiaus teiginys, kad valstybę valdyti gali kiekviena kucharka ar traktoristas neatitinka tikrovės. Net kosminiame laive nėra daugiau nei 1700 rodiklių -indikatorių, o štai mūsų ministerijos ir politikieriai juose kaip žuvys vandenyje. Procesas vyksta neaišku kuria kryptimi, bet išsivaikščiojimas tebevyksta su nauju slavų antplūdžiu, tačiau juk svarbiausia judėjimas, kai galutinis tikslas yra beveik niekas. Kad ir apverktinų 2.7 proc. užimtume gerinime.
[1] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/2389544007bf11e79ba1ee3112ade9bc
[2]Pagrindiniais aukštesnės ekonominės gerovės daugeliui žmonių sukūrimo rodikliais laikytini BVP ir BVP per capita, jų santykis privačiame bei valstybiniame sektoriuje, užimtumas bei bedarbystė, dirbančiųjų ir išlaikomų visuomenės narių santykis, investicijos, inovacijos, darbo našumas, socialinę nelygybę atspindintys koeficientai (GINI ir kt.), kainų ir prekių krepšelių santykis bei infliacija, eksporto bei ir importo dydžiai – užsienio prekybos balansas, infliacija bei valstybės ir savivaldybių skolos dydis su skolintų lėšų investavimo fondogrąža ir BVP/ valstybės skolos santykiu, „šešėlinės ekonomikos“ dydis, lūkesčiai… Būtent šiais rodikliais apibrėžiami pozityvūs siekiai kuria materialinį ekonominį pagrindą, kuris drauge su kultūriniu užtikrina aukštos gerovės valstybėje sukūrimą.
[3] Iš 3 mln. eurų, skirtų trumpoms grandinėms, panaudota tik pusė su apgailėtinu 16 projektėlių kiekiu