EUROPINĖS IR LIETUVIŠKOS DEMOKRATIJOS BĖDOS
Kęstutis K.Urba
Šiuo metu ES bei Lietuvos viršūnėlės dalinasi politinę galią. Bavarą Manfredą Weberį nuo Europos žmonių partijos, kuri gavo daugiausia vietų EP, A.Merkel stumia į ES komisaro postą, nors Makronui tai nepatinka. Yra nuomonių skleidžiamų Lietuvoje, kad D.Grybauskaitė gali tapti ES Vadovų tarybos pirmininke, o G.Kirkilas lyg ir bus nauju ES komisaru nuo Lietuvos. Pabandykime įvertinti šiuos procesus pagal demokratijos standartą – asmenines savybes bei įsipareigojimų apimtis bei realumą.
M.Weberio svetainėje šiuo metu pagrindinė antraštė skelbia, kad jo tikslas yra 5 mln. naujų darbo vietų ir jaunimo bedarbystės įveikimas[1]. Tai turėtų būti vykdoma per tarptautinės prekybos išplėtojimą, per dėmesį naujom perspektyviom šakom – biotechnologijose, robotikoje, dirbtiniame intelekte, didžiųjų duomenų masyvų apdorojime, o finansus reiktų gauti ir per didžiųjų skaitmeninių kompanijų apmokestinimą. Svarbus ir transporto išplėtojimas, kuris turi užtikrinti darbo jėgos judumą.
Savo programines aiškiai ortodoksiškai liberalias nuostatas yra pateikusi ir Europos Žmonių partijos svetainė[2]. Galima teigti, kad formalioji demokratijos pusė abiem Žmonių partijos atvejais – lyderio ir jo būrio yra įvykdyta: nesudėtingi į vidutinio išprusimo pilietį orientuoti teksteliai yra paskelbti, ir jie rinkimuose suveikė. Nesvarbu, kad turiu kitokį, kur kas detalesnį požiūrį ir vertinimus, tačiau svarbu, kad rinkėjai galėjo rinktis. Savo lozungėlius yra sudėlioję ES socialistai[3], o nuo abiejų tradicinių lyderių savo pasiėmė žalieji[4] itin sustiprėję Lenkijoje bei Vokietijoje ir 40 vietų plius ūgtelėjęs liberalų-demokratų susivienijimas einantis su savo manifestu bei išskirtiniu dėmesiu ekspertinei veiklai[5].
Tokia yra įprastinė ES demokratinė praktika, ir žvelgiant formaliai, atkaklūs rinkėjai gali reikalauti visų partijų atsiskaitymo už savo priešrinkiminius pažadus. Tik svarbu, kad tai nevyktų po penketo metų, o kasmet, ir, dargi, iš TV ekranų p Garbačiauskaite-Budriene, nes LRT įstatyme yra įrašyta demokratinių vertybių puoselėjimo nuostata. Tačiau atrodo, kol galingasis ir fizine jėga Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Tumėnas nepaims tamstos už sprando, tol Lietuvos piliečiai toliau bus „šeriami“ vien lėkštokais muzikiniais blizgučiais ar rutininėmis „Dienos temų“ banalybėmis. Tiek Europos politikos semestro savaitė kiekvieną gegužę su diskusijomis bei politikų tarpusavio debatais, o ne „klausimėlių“ egzaminais nacionalinio transliuotojo LRT studijoje, tiek ir Lietuvos politikos semestras rugsėjo 1-10 d., kuomet Seime turi praeiti dešimties NVO konferencijų banga su rezoliucijų gintarais plenarinių posėdžių krantams, yra būtini naujos, aukštesnės politinės kultūros atributais. Atkreipkite dėmesį – naujos politinės kultūros nuostata ne vieną kartą buvo Prezidento G.Nausėdos lūpose.
Graikiška demokratija pagal D.Grybauskaitę-G.Kirkilą ir ES viršūnėles
Antikiniame demokratijos lopšyje valdanti SYRIZA pralaimėjusi rinkimus į EP tuoj pat paskelbė parlamento paleidimą ir naujus rinkimus. Nori pasitikrinti mandatus vidinei politikai. Lietuva iki tokio supratingumo dar nėra priaugusi, tačiau, atrodo, kad laikas iki Seimo rinkimų 2020 veiks tik LVŽS nenaudai, jei ji nesiims stiprių naujų nestandartinių žingsnių.
Kad D.Grybauskaitei yra svetima demokratinė politinė kultūra rodo jos dėmesys savo veiklos programavimui. 2009 m. ji laimėjo rinkimus su mitinginio lygio programine „špargalke“ kaip sugebantis aiškiai, tvirtai ir ryžtingai kalbėti lozungais viešųjų ryšių produktas. 2014 m. rinkimams, sako, kad buvo platesnė programėlė, tačiau ir jos su žiburiu nėra prezidentinėje svetainėje. Taigi, net ir prie paties drąsiausio Seimo, besiremiančio į konstitucinę fundamentalią parlamentinės valstybės nuostatą, jam nebūtų ko klausti ir reikalauti atsiskaitomumo, bet ne eilinio „akių drąskymo“ metinėje kalboje. Šiek tiek nerimo kelia ir tas faktas, kad programėlė su pagarbos, saugumo bei gerovės akcentais dingo ir iš ekonomikos mokslų daktaro G.Nausėdos – 2019 svetainės, tačiau ten yra bent jau konkretus gerovės valstybės siekio planas[6], todėl rinkėjams po metų kitų bus ko teirautis ir pageidauti vėlei. Tiesiog, tai kitas politinės demokratinės kultūros lygmuo.
Bet pažvelkime į D.Grybauskaitės ir G.Kirkilo ėjimus į aukštuosius ES postus. Ar mes žinome bei matome, ką ponia ruošiasi daryti su ES per vadovų tarybą? Ar numanome, kokie G.Kirkilo planai tapus ES komisaru? Sakytumėte, kad dar neaišku kurią sritį – restauratoriaus kultūrininko ar žemės ūkio jis gaus, tačiau sėdint už to aukštojo stalo yra svarbu nutuokti absoliučiai visose srityse. Todėl reikalavimas, kad R.Karbauskio stumiamas G.Kirkilas bei D.Grybauskaitė ne tik mūsų Seimui bet ir ES žmonių bei liaudžių atstovams pateiktų aiškų ES pertvarkos perspektyvos planą, o ne jų „gavrikų“ surašytus eilinius lozunginius pezalus būtų pati normaliausia demokratinio proceso praktika. Ir už savo programas kasmet atsiskaitinėti Seimui bei rinkėjams per tą pačią politinių semestrų savaitę.
Deja, realybėje, „čto mogut koroli …. cha cha cha“ yra visiškai kitaip. Nėra jokio, bent jau matomo, varžymosi programų ir planų stiprumu, o viskas tiesiog sprendžiasi tarp aukštųjų klanų ir grupuočių Merkel-Makrono įtampų lauke įtakų. Žinoma, yra tam tikri reikalavimai – iškalba ir kalbų žinojimai, patirtys, išsilavinimai, nuveikti darbai, tačiau be veiklos programiškumo ir jo skaidrumo su atsiskaitomumu, lieka ta pati bolševikinė antidemokratinė autoritarinė tradicija – „vsio rešajut kadry“. Kuri, beje, naudinga Vl.Putinui.
Yra ne vienas svarbus demokratijos plačiausia prasme aspektas. Tai ir meritokratija, kurioje, kaip Singapūre, valdo patys geriausi, ir akademokratija, kurioje itin svarbus vaidmuo valstybės ar jų sąjungos programavime tenka akademinei šviesuomenei, tai ir sacrokratija, su dvasinių lyderių nešama taikos ir ramybės bei doros šviesa. Pas mus ir kitur gi tebėra įsišaknijusi išsigimusi demokratijos versija – biuro-anarcho-kratijos, kurioje išrinktieji įsiteikę rinkėjui ar žiniasklaidos kanalų paproteguoti politikai tuoj pat tampa absurdiško ir chaotiško biurokratijos generuojamų pataisų srauto aptarnavimo vergais, o kadangi nelieka laiko net pagrindinių finansinių srautų parlamentinei kontrolei, tai tokia sistema yra tvirtai palaikoma dar ir viso magnatų-latifundininkų intereso lobizmu.
ES politinė ir ekonominė esmė (iš rankraščių)
Visi apžvalgininkai pritaria, kad pagrindinis ES sukūrimo projekto privalumas yra taikos Europos žemyne stiprinimas ir išsaugojimas ES viduje bei didesnėje jos dalyje. Daug gerų žodžių galima pasakyti apie Prancūzijos, Vokietijos dėmesį mokslui ir švietimui, menams, parlamentarizmui ir teisei, tvarkai ir iniciatyvoms bei piliečių laisvėms, pabėgėliams. Vis tik įvairiomis progomis pripažįstamas ir šios sąjungos ekonominis bei politinis problemiškumas drauge su pernelyg įsigalėjusia biurokratija ir demokratijos mechanizmų silpnumu.
27 ES valstybių vadovai Romoje 2017 m. kovo 24 d. susirinko svarstyti sąjungos ateities toje pačioje salėje, kur prieš 60 metų Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos ir Liuksemburgo vadovai padėjo pamatą ES. Sutarė dėl liberaliai laisvo žmonių – darbo jėgos, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, kurie puikuojasi ir dabartinėse ES sutartyse, deja, gerokai lenkdami socialiuosius jų straipsnius – juridines nuostatas, kad ES mažins pragyvenimo lygių skirtumus tarp atskirų valstybių ir regionų. Prieš pradėdami kritikuoti ES veikimą iš karto pasakome, kad esame šios sąjungos šalininkais, tačiau visiškai kitokios nei esama dabartinė neteisybe, biurokratiniu nepaslankumu grįsta ir valdžių negale pasižyminti spręsti esmines tautų ir visų žmonių problemas. Užimtumą, emigrantų ir teroro stabdymą, didžiųjų prekybos tinklų godumą, regimą nuolatiniu kainų kilimu, kai tik valdžios suteikia daugumai žmonių šiokių tokių lengvatų.
ES Lisabonos sutartyje gražiai nurodyta, kad pagrindinis ES tikslas yra žmonių ir tautų gerovė, tačiau pažiūrėkime į ką ir kodėl išvirto ši sąjunga. Už jos sukūrimo stovėjo ne tik plieno ir anglies bendrovės, bet ir prekybininkų korporacijos. Jie ir inicijavo juos ir jų pelnus ribojusį muitų tarp sąjungą sudarančių valstybių naikinimą bei ES plėtimąsi. Nesiginčysiu – keleriopas prekybos apimčių visoje ES išaugimas yra įspūdingas, tačiau pasvarstykime „kam teko vaisiai, o kam šaknelės“. Panaikinus muitus, atskirų valstybių valdžios susidūrė su problema – kuo padengti savo biudžetuose atsiradusias „skyles“. Nutarta didinti, anaiptol, ne korporacijų pelno mokesčius, o garsųjį pridėtinės vertės arba apyvartos mokestį trumpai vadinamą PVM. Tą patį, kurį matydamas ant kiekvieno prekės čekio sumoka kiekvienas eilinis pirkėjas ir už duoną kasdienę, už mėsą ir visas kitas prekes. Taigi, per 60 metų šis „pats sunkiausias“ mokestis ES valstybėse buvo valdžių, gynusių prekijų interesus išaugintas vidutiniškai nuo 5 iki 21 proc. Jo auginimo prisireikė dar ir valdžios biurokratinio aparato išlaikymui. Viršininkai stengėsi turėti kuo daugiau pavaldinių, kad jiems patiems tektų kuo mažiau darbo, skyriai virto departamentais, šie atskiromis įstaigomis prie valdžios institucijų ir šiuo metu ES biurokratija kasdien sugeneruoja bent po septynetą įvairių direktyvų, o ES teisė virto griozdiškų ir painių bei prieštaringų juridinių formuluočių rinkiniu, kurio apimčių negali aprėpti bei suvaldyti niekas. Vien Lietuvos teisės aktų apimtys jau pasiekė 200 tūkstančių. Vien jų visų „aptarnavimui – tobulinimui nesibaigiančiu pataisų srautu“ prireikė apie 30 tūkst. administruojančių biurokratų Lietuvoje ir dar panašaus kiekio Briuselyje bei Strasbūre. Nenuostabu, kad reikiamos antikrizinės ekonominės priemonės ES vėlavo ir metus, ir du, o pagrindine buvo išvaisčiusių ar nesėkmingai investavusių į blogus išpūstus Volstryto išrastus „popierius“ bankų skolų padengimas valstybinėmis dotacijomis.
Negana to, plečiantis didiesiems prekybos tinklams, jie „suvalgė“ arba toliau naikina smulkią bei vidutinio didumo prekybą, užsiėmė tvirtas rinkos padalijimo oligopolines pozicijas ir pradėjo pirkėjui diktuoti derinamas tarpusavyje kainas (IT laikais tai nesudėtinga), todėl šiuo metu ES vis garsiau prabylama apie nesąžiningą prekybą. Panaši situacija formuojasi ir visoje gamybos, supirkimo, perdirbimo, prekybos grandinėje, kurioje, kaip taisyklė nuo krizinių rinkos svyravimų labiausiai kenčia smulkūs gamintojai. Tai itin ryšku mažą rinką turinčioje Lietuvoje. Kiek valdžia kelia pensijas, algas, pašalpas, tiek prekijai didina būtiniausių prekių kainas. Kiek valdžia dotuoja krizėje atsidūrusius gamintojus, tiek supirkėjai ir perdirbėjai numušinėja žaliavos įsigijimo kainas. Tai buvo itin ryšku pienininkystės krizės metu 2015- 2016m.
Tokie procesai būdingi ne tik ES, bet ir visam globaliam šių dienų pasauliui, kuriame po bankų, prekybos ir perdirbimo ar net gamybos koncernų stambėjimo jau įvyko neregėta kapitalo koncentracija. Dešimt magnatų jau apkėtė apie pusę visos žmonijos sukaupto materialaus turto, o pusantro šimto pasaulinių oligarchų, kasmet susirenkančių į garsiuosius Bilderbergo sambūrius kontroliuoja apie devyniasdešimt proc. viso žmonijos materialaus turto.
Dėl šių priežasčių ekonominę ES esmę sudaro muitų naikinimo bei išsipūtusios biurokratijos naštos perkėlimas ant eilinių pirkėjų pečių, oligopolinių kartelinio pobūdžio korporacijų įsigalėjimas prekyboje, perdirbime bei gamyboje (bankai tie patys prekybininkai specifine preke – pinigais) ir grėsmingai didėjanti kapitalo koncentracija saujelės rankose, kuri pati jau nesugeba sėkmingai investuoti, ieško pigios darbo jėgos trečio pasaulio valstybėse arba net neturi tokio poreikio, nes mėgaujasi bankinėmis palūkanomis. Globalizacijos sąlygomis analitikai konstatuoja, kad finansų rinkų pasaulis tapo dar ir išgaubtu – neįmanoma matyti, kokie „žemynai“ slypi už jo horizonto.
Politinė terpė. Nenuostabu, kad per 60 metų ES susiformavo ekonominius didžiųjų korporacijų rinkų plėtros interesus aptarnaujanti politikų kohorta, besirėmusi ekonominio liberalizmo tėvo Hayek‘o darbais, ir iš esmės šiuo metu besivadovaujanti neoliberalia Čikagos augintinio M.Frydmano „šoko terapijos“ doktrina, nežiūrint tos pačios JAV liberalų tam tikro poslinkio kairėn. ES politinėje valdžioje vadovaujančios pozicijos palaipsniui atiteko liberaliai konservatyvioms politinėms partijoms, dar ir todėl, kad būtent kiekvieną savaitę Walstreet‘e besirenkantys magnatai sprendžia, ką turi rašyti ir skelbti pagrindinės žinių agentūros bei dienraščiai. Susikūrė tamprios finansinio kapitalo bei jų pirktos žiniasklaidos ir politinio lobizmo struktūros. Negana to ir kairesnėmis save deklaruojančioms partijoms teko susidurti su ideologine mimikrija bei oportunizmo – daugelio žmonių interesų išdavimo apraiškomis jų viduje. Būtent, kaip nurodė ir žinomas Nobelio premijos laureatas J.Stiglitz savo vadovautos JT komisijos raporte, daugelio socialinių, aplinkosauginių, technologinių pasaulio problemų[7] sprendimas glūdi didesniame visuotiniame stambiojo kapitalo apmokestinime dėl jo tekamumo išsivysčius IT, tačiau ar apie tai nuolat kalba pasivadinę ES socialistais – PES atstovai Europarlamente? Ar mūsų socdemai ir kitos politinės jėgos reikalauja iš D.Grybauskaitės atstovauti daugelio Lietuvos žmonių, pirmiausiai jų ekonominius interesus ne tik ES vadovų taryboje, bet netgi JT tribūnoje? 2015m. rudenį ši organizacija pažymėjo savo 70 – metį, tačiau kodėl tokia pilka buvo mūsų prezidentės kalba? Žinoma, ES mokesčių sistemų harmonizavimui – tokiam, kad pvz. Lenkija „nekirptų“ mūsų ar kitų kaimynių ekonomikų PVM skirtumų „žirklėmis“ ir pietų Lietuva nevažinėtų ten apsipirkinėti, reikia nemenkų žinių bei atitinkamos politinės valios. Tačiau globalusis sprendinys yra banaliai paprastas. Jei grupė asmenų susigrobė iš daugumos, kuriai stinga finansinių resursų, o dauguma valdžių sėdi skolų prieškrizyje ir bankų „kišenėse“ bei neišgali mokėti normalių pensijų, algų, stipendijų, pašalpų jos reikiantiems, tai ar ne laikas koreguoti pasaulinę tvarką politinės evoliucijos būdu? Juolab Lietuva lyderiauja pagal emigrantus 6 kartus viršydama pasaulio vidurkį.
Pažvelkime ir į Lietuvos Seimo iškilmingą konferenciją skirtą Romos sutarties 60 – mečiui. Manote ten būta ekonominės užsienio politikos dimensijos? Pliurpti lozungais ir abstrakcijomis apie saugumą, terorizmą, emigrantus vietiniai politikieriai yra įgudę. Patys svarbiausi – ekonominiai dalykai liko, kaip taisyklė, nuošalyje. Sakysite, kad ES šelpia Lietuvą ir tai žymiau darys iki 2020m.? Bet pasikalbėkite su Vl.Terlecku, kuris pasakys, kad Ribentropo-Molotovo pakto nuostoliai Lietuvai yra apie 1 trln. dolerių (USD), tad šią europinę paramą reikia tiesiai vadinti reparacijomis už Lietuvai padarytą žalą. O jei paskaičiuotume, kiek Lietuvai kainavo išauginti ir išmokslinti visą emigrantų kartą, kurios didumas linksta link 1 mln. žmonių, tai mūsų balansas su ES pasirodys, anaiptol ne toks jau teigiamas.
Tačiau per pastaruosius 25 metus ir Lietuvoje, su nedidelėmis išimtimis, susiformavo „tranų – politikų“ bei valdžios biurokratų parazituojantis arba imituojantis politinę veiklą sluoksnis, kupinas gražbylystės, tuščiažodžiavimo arba elementaraus diletantizmo bei savo darbo profanacijos po (pseudo) demokratijos priedanga. Jiems pati paprasčiausia išeitis susidūrus su ekonominėmis problemomis, kartoti liberaliomis kosmopolitinėmis F.Hayek rašliavomis išplautomis smegeninėmis – „rinka pati susireguliuoja“. Panašiai yra ir Europos parlamente ar kitose ES struktūrose.
Nenuostabu, kad nesėkmę patyrė Prancūzijos prezidento F.Hollande ekonominė užimtumo politika – vietinis kapitalas, nesant valdžių tarptautinio solidarumo ir koordinuotumo, elementariai spruko į kitas šalis dar ir aktoriaus Depardje vaidmenyje. Nuo visokio plauko tuščiažodžiautojų bei biurokratų ES paliko Didžioji Britanija, matydama rinkų su JAV apjungimą žymiai geresne galimybe, nors yra ir nuomonių, kad čia pasidarbavo ir Vl.Putino ES silpninimo planas: destabilizacija Sirijoje bei panika dėl cheminio ginklo sukėlė ir grėsmingą migrantų bangą, ir trukdė realizuoti arabų dujų tiekimą į ES valstybes per „Nabucco“ ir panašius projektus, „Gazprom“ milijardų naudai.
ES jubiliejaus proga Popiežių aplankė ES valstybių vadovai. Šventas Tėvas, kaip ir jo pirmtakai, pasižymėję kairuoliškomis enciklikomis[8] ar pamokslais, dar kartą pabrėžė solidarumo ir vienybės svarbą visai Europos Sąjungai. „Pinigai turi tarnauti žmonėms, o ne valdyti“ be perstojo kartoja jis. Bet, kad Popiežiai neužsiima įstatymų leidyba.
Taigi, politinę ES esmę sudaro stambiam kapitalui, pasaulinėms ir vietinėms korporacijoms veikimu ar neveikimu atstovaujantis politikų bei jį aptarnaujantis platus biurokratų sluoksnis, suaugęs su stambiuoju kapitalu, kuris jį palaiko per nupirktą žiniasklaidą. Daugelis jų tėra ginkluoti demokratijos ir liberalizmo „mišrainės“ lozungų retorika, o Graikijos skolų, Italijos bei Ispanijos bankų ir jaunosios bedarbių kartos problemas linkę palikti savieigai. Juk taip patogu kartoti, kad skęstančio gelbėjimas yra jo paties problema. Kai ekstremistinis ar nukreiptas islamas eilinį kartą „kresteli“ Vakarų Europą, jie vaizduoja susirūpinusius ir net vieningus žengdami gretoje apsuptoje dešimteriopai didesnės apsaugos. Tačiau šie asmenys yra akivaizdžiai neįgalūs spręsti esmines ES narėms bei už jos ribų esantiems žmonėms dėl stambiojo kapitalo godumo kilusias problemas.
Ne veltui ES intelektualai ne pirmi metai kartoja, kad ES sunkiai serga. Tūkstantyje gaujų organizuotas nusikalstamumas, prekyba žmonėmis ir narkotikais, vergiškas darbas yra kita realybės pusė, kurią yra taip patogu nepastebėti po standartinėmis frazėmis apie terorą, migrantus, susitelkimą, vienybę bei demokratiją. Gi vienas ES konstruktorių Žakas Delorsas ES įsivaizdavo visiškai kitokia, tačiau ir čia pasikartojo taisyklė, kad permainas kelia idealistai, o jų derlių pirmiausia susirenka godūs pragmatikai.
ES situacija su nesibaigiančia Graikijos ekonomine ir socialine bei politine krize, kitų ES pietų valstybių – viso GIPS ekonomikos situacija su ypač aukšta jaunimo bedarbyste ir valdžių skolomis, viršijusiomis visoje ES 13 trln. eurų bei 20 mln. bedarbių, prasidėjus imigrantų krizei bei „Brexitui“ tebelieka pakankamai sudėtinga. Liberalios ir socialiberalios schemos neduoda gerovės sprendinių daugumai ES gyventojų.
ES biudžetas iki „Brexito“ buvo apie 1 trln. eurų. Apmokestinus visą stambųjį kapitalą, jis galėtų sudaryti kad ir 1,5 trln. eurų, o tai reikštų gerokai daugiau ES lėšų ir Lietuvai, kuri galėtų padengti valstybės bei savivaldos skolas ir pereiti į stabilios ekonomikos ir spartesnio aukštesnės gerovės valstybės kūrimo kelią.
ES ir Lietuvos politikoje yra svarbu vadovautis ir Davoso „Globalių pasaulio rizikų forumo“ stipriausios pasaulio profesūros parengiamais kasmetiniais raportais, kurie apibūdina rizikų tendencijas penkiose pagrindinėse žmonijos veiklos sferose: ekonominėje, socialinėje, geopolitinėje, techninėje, aplinkosauginėje. Deja, D.Grybauskaitė atstovavusi Lietuvos valstybę per Jungtinių Tautų organizacijos 70– metį 2015 m. rudenį savo niekuo neišsiskiriančia militarine kalbele visą dėmesį paskyrė taip vadinam regiono stabilumui ir, todėl nei iš tolo neprilygsta Nobelio Taikos premijos laureatams.
[1] https://manfredweber.eu/lt/the-future-of-we-our-strategy-to-fight-youth-unemployment-and-create-5-million-new-jobs/
[4] https://europeangreens.eu/2019results
[5] https://www.aldeparty.eu/political-programme-and-european-elections-manifestos
[6] https://www.nauseda2019.lt/gerovesvalstybe
[7] https://www.weforum.org/reports/the-global-risks-report-2016
Kęstutis K.Urba. Publicistika 