COVID19 SEIMUI IR LIETUVAI

COVID19 SEIMUI IR LIETUVAI

Kęstutis K.Urba

                             Kadangi situacija darosi vis įtemptesnė ir dramatiškesnė, tai pradžiai šiek tiek aritmetikos. Sakykime, kad Lietuvoje šiuo metu yra beveik 30 tūkst. užsikrėtusiųjų simptominių ir besimptomių.  Tai reikštų, kad iš šimto vienas. Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje su dviem šimtais darbuotojų du sergantys – pats tas. Seimui, kur dirba apie tūkstantį tai reikštų maždaug dešimtį potencialių užkrato nešiotojų, o vyriausybės sprendimas leisti į sporto ir kultūros renginius po 300 reikštų vidutiniškai ten turėti lygiai po vieną užkrato skleidėją. Tai rodo, kad S.Skverneliui , kaip ir prastai su skaičiukais ir tikimybėmis, o apie A,Verygą nesinori kalbėti. Psichiatras  viską verčia ant „daugiau feelingo“, ant savivaldybių bei aiškina, kad sprendimus priima ne jis, o vyriausybė. Toks nekaltas avinėlis vilko dantis parodė, kai Prezidentas G.Nausėda subūrė trijų dešimčių geriausių Lietuvos ekspertų komandą –A.Veryga išsityčiojo, kad iš jų jokios naudos, nes sprendžia ne jie. Elementariai neadekvatus elgesys,  laužantis ne tik Hipokrato priesaiką, bet ir nusipelnijantis, jei ne bylos už tarnybinį aplaidumą, tai bent  jau interpeliacijos. Šiaip jau flegma nėra tinkamas operatyviems į situaciją reaguojantiems sprendiniams, nes tokio temperamento žmonės yra linkę į tolimojo taikinio – strateginius, reikalingus daugeliui metų sprendimus, tačiau tai ne pateisinimas.

                             A.Veryga TV ekrane  keletą kartų pasamprotavo apie  eksponentinį sergančiųjų augimą, tad ant pirštų paaiškinsiu, ką tai reiškia. Matematiškai apytiksliai eksponentinis augimas yra maždaug toks, kaip 2n, o kadangi ne visi prisimena tokią funkciją 2x, tai  pakomentuosiu, kad ji atspindi spartesnį sergančiųjų didėjimą laike, nei rodytų parabolės šaka kylanti į viršų. Visgi, velnias ir čia slypi detalėse –svarbu ar ta parabolė s šaka yra lėkštesnė, ar statesnė – labiau prigludusi prie koordinačių y ašies. Pagaliau, aprašant formule labai svarbu per kokį laiką augimas dvigubėja, juk ne per vieną dieną, tačiau pastaroji statistika rodė, kad greičiau nei per savaitę, o tai reiškia, kad įvyko protrūkis, programuotas valdžios neveikimu užkardant vRuso sklidimą per barus ir klubus – stipriai serga jaunuomenė, tie kurie turi darbinių kontaktų,  o štai besisaugantys ir būnantys namie pensininkai – menkai.

TS-LKD bendrijai Lietuvos krikščionys demokratai vadovaus P. Saudargas |  Alfa.lt
TS-LKD bendrijai Lietuvos krikščionys demokratai vadovaus P. Saudargas |  Alfa.lt

                             Visgi, susirgimų statistika yra akivaizdžiai (galimai) sumanipuliuota piktų jėgų. Štai gulintis lovoje Kaune krikdemas Paulius Saudargas tik  pašmaikštavo, kad prisiskambino tik iš 77 karto, kai TV titruose atsirado ne tik tipiška putinoidiška naujiena, kad sukčiai tame pačiame  Kaune iš 77-metų senutės išviliojo 10 tūkst. eu, bet ir buvo pranešta, kad nuo viruso numiro lygiai …7. Prisiminus, kad per rinkimų kampaniją buvo išlindę tris kartus po 5 mirtis, o tai pasiaubino emocijose konservatorių rinkimų numerį – penkiukę ne šiaip sau: buvo TV ekrane  prisegta prie I.Šimonytės balsavimo   Lukiškių aikštėje ir dar penkiukių buvo prifarširuota visa statistika,  tai tame prašytųsi rimtas išsamiausias tyrimas. Statistika, kuri parodė savo svyravimų intervalą net rinkimų dieną – ryte valdžios balinimui tik apie 400 susirgimų, o vakare jau lygiai 603 lyg tai būtų juoda Sąjūdžio įsikūrimo datą 0603 akcentuojanti karinė numerologija, tai belieka padaryti išvadą, kad teikiami skaičiai labai jau apytiksliai, o informacija sumaniai piktadariškai yra dozuojama.  Statistika su visais pavasariniais priešvelykiniais išsidirbinėjimais, kai Vyskupų spaudos konferencijai buvo pametėta lygiai 999 – šėtoniškas skaičius užsikrėtusiųjų, o po keleto savaičių pasiaiškinta dėl, būk tai,  nekaltų sutrikimų vestoje apskaitoje. Jei kiekvieną dieną Lietuvoje mirdavo vidutiniškai  po maždaug  40 žmonių, tai čia diagnostinėms manipuliacijoms erdvė yra didžiulė. Ką apie tai mano VSD ir KAMII dep., užsiimantis kontržvalgyba – pekla žino. Viskas buvo metama frontui, viskas pergalei, bet Skvernelio-Verygos  būriai nepraėjo.

                             Kaip gi dabar elgtis Seimui? V.Pranckietis žada konsultuotis su Konstituciniu teismu lyg pats nežinotų Konstitucijos: 48 straipsnis
Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

Taigi, ta statistika iš 300 vienas. O Seime dešimt, ar tegul bent perpus ar net 2/3 mažiau bei rimtai sergantis V.Simulikas ir pakarščiuojantis P.Saudargas leistų V.Pranckiečio neveiklumą ir Seimo posėdžio nedarymą lapkričio 3d., jį perkeliant į  lapkričio 5d., kur tik tada bus svarstoma viso nuotolinio darbo Seime galimybė, laikyti neatitikimu konstitucijai.  Todėl, kad jei A.Veryga tebelemena apie eksponentinį augimą, kuris gal jau ir pasiekė, duokDie, prisotinimą, per lapkričio 1-4 d. užsikrėtusiųjų kiekis gerokai padidins tikimybę iškristi visam Seimui – čia svarbu kiekviena diena. O su COVID19 nejuokaujama: net pasveikus pasekmės yra sunkios –  ne tik plaučiuose buvę uždegimo židiniai tampa surandėję – pakeisti jungiamuoju audiniu visam gyvenimui.  Prognozuojant, kad LVŽS greičiau jau klausys A.Širinskienės, tikriausiai (galimai)  besivadovaujančios „čiem chuže konservatorimas, tiem luče kolchoznykams“,  tai konservatoriams derėtų elgtis taip – skubiai surinkti parašus dėl neeilinio Seimo posėdžio antradienį – lapkričio 3d. 14 val. sušaukimo, kad Jurgis bei kiti kolegos spėtų grįžti ramiai iš Plungės ar dar tolesnių kapinių, , ir tame posėdyje svarstyti vienintelį dalyką – Seimo statuto pakeitimus, įteisinančius nuotolinį e-darbą net plenariniuose posėdžiuose. Dėl vedimo tvarkos – pasiskambinti pirmininkaujančiam mobiliu, balsuoti – elektroniniu parašu, užsirašyti diskusijai – e-mailu, reikšti nuomonę – ZOOMu. Jei nori tartis frakcija – lyskite į savo Zoomą. Viskas elementaru ir paprasta bei įmanoma, tik ne A.Širinskienės IT išsilavinime ar politiniuose išskaičiavimuose (galimai) bei supratime ir apie seimūnų teises turėti suagias ir sveikas darbo sąlygas.

                             Kodėl akcentuoju lapkričio 3d.? Todėl, kad 5d. jau bus dar aštresnė epidemiologinė situacija, tikimybės užsikrėsti išaugs, o man, vis tiek, gaila ir A.Gumuliausko, ir I.Degutienės ar J.Imbraso – negi leisime rizikuoti jų gyvybėmis. O ir lapkričio 3d. parinkimas, galimai išmuštų maskolių tarnybų galimai surežisuotą scenarijų: Seimas iškrenta, negali patvirtinti naujos vyriausybės,  o tada laikinai einantis premjero pareigas Skvernelis  tampa ilgai ilgai –  iki gegužės  ir galimybė likusius DrNR melejradus ištranžirinti saviausiems iš savų tampa realia.

                             Todėl opozicijai optimaliausias receptas būtų toks: lapkričio 3d. laužti ledus – įtikinėti valstiečius, kad ir jiems, ir net Širinskienei  gali nutikti  per likusias dešimt dienų ir dar iki Kalėdų „chana“, bei priminti dar ir Konstitucijos 19 straipsnis
Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Netgi paties Karbauskio.

 O jei nepavyktų įteisinti nuotolinį, tai tada neiti į paskutinius V.Pranckiečio komandos pirmininkaujamus posėdžius in corpore vadovaujantis Konstitucijos 48 str.. ,  patiems karantinuotis, o išnirti tik naujos vyriausybės tvirtinimui ir įteisinimui nuotolinio darbo, sekant Latvija, Liuksemburgu ir kitais protingais parlamentais, ne šiaip sau: saugant ne tik burną ir nosį, bet ir akių gleivines, per kurias viRusas irgi, pasak vokiečių profesūros irgi gali pakliūti. Šia prasme Seimo apsauga pavasarį su spec.akiniais atrodė labai gerai, todėl seimūnams derėtų naudoti ne tik kaukę, bet ir skydelį, o kontaktuoti tarpusavyje tik mobiliais ar e-paštu, jei nėra konfidencialumo poreikio. Taip pasitvarkius, jau galima imtis antipandeminų priemonių visoje Lietuvoje. Tų, kurias rekomenduos G.Nausėdos apdairiai suburta ekspertų komanda. Būtina senjorams ir kitiems išgyventi iki vakcinų patvirtinimo, maskolių piktumui, kurie jau vien Maskvoje pasak jų oficialių duomenų vakcinavo 20 tūkst. žmonių, nors nenustebčiau, kad iš tiesų – ir visus 200 tūkst., ar net 2 mln. – medikus, mokytojus, ir žinoma, valdžiažmogius.

                             Man labai nepatiko tas policijos susargdinimas Raseiniuose, nelyg pagal transliuotą per „Pervyj baltijskij“  „Legavyj“ serijalo fabulą su lietuviais „banditais“. Ir, žinoma,  ne viena specifinė mirtis specifiniuose kontekstuose, o dabar aktualija ir Urbų-Motiečių  Krakių – Kotryniečių vienuolynas bei šio ryto LRT „Išpažinimuose“ Švento rašto citavimas apie tai, kaip plėšikai užpuolė piligrimą keliavusį iš Jeruzalės į Jerichą, tačiau nei kunigai nei levitai, o tik samarietis pagelbėjo sumuštajam. Labai jau „tinkama“ tema prieš Vėlines, kai „Pervyj baltijskij“ rodo serialą su guviu greitojoje dirbančiu Samarskiu. Tema  ir prieš prognozuojamą spec.tarnybų išpuolį Vilniaus Jeruzalėje, kur būnu ir aš pats. Bet tai jau gan specifinės – kriminalinės  temos, kaip ir tikėtinas atsakas į LRT užšachavimą dėl politinių diskusijų.  Karas yra karas, o jame dažnai laimi ne teisusis, bet ir taiklusis. Kad taip į dešimtuką atgal kremliui su jo visais viRusais dar prieš du metus, kai jais buvo užatakuoti kompiuteriai visame pasaulyje.

POLITINIS GEROVĖS VANDENĖLIS

POLITINIS GEROVĖS VANDENĖLIS

Kęstutis K.Urba

                             Vakar Prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė savo Gerovės valstybės viziją, kuri mane šiek tiek ir nuvylė, nes tikėjausi daugiau gerokai konkretesnių dalykų – netgi, įstatymų, kuriuos leisti į Seimą turi teisę ir prezidentūra, pavadinimų, nei keleto žinomų aukšto hierarchinio lygio abstraktų padėliojimo[1].    Stiprumas, teisingumas, žalumas ir inovatyvumas, nors ir yra susiję su gerove, tačiau neatitinka visų visuomenių tikslų klasikinės paradigmos aukščiausiame  lygiateisių ir vienodai svarbių sąvokų lygmenyje: gerovė-teisingumas-saugumas laisvės ir tam reikalingos tvarkos kūrimas. Būtent, tvarkos kūrimo konkrečių reikalingiausių teisės aktų kalba labiausiai ir pasigedau, o nuo konservatorių nusižiūrėtas stiprumas, tėra saugumo politikos dalis, kurioje nemažiau svarbu  nei amerikiečių tankai Pabradėje ir asmens sauga nuo plėšikų, narkomanų, vagių ar kelių erelių. Tiesa, stiprumas Prezidento  buvo išplėtotas ir į ekonomikos-energetikos, pozicijas ES  ar net kultūros sritis, tačiau tada jau reikėtų eiti gerokai toliau prie konkrečių rodiklių būsimuosiuose Prezidento laiškuose, nes ir fizikoje iš karto po jėgos sąvokos eina džaulio apibrėžimas, leidžianti matuoti raumenų ar mechanizmo stiprybę. Žiūrėsime, kiek efektyvi bus „Žalios Lietuvos“ ar „Lygaus starto“ iniciatyva, tačiau tai jau ne vien prezidentūros reikalas.

                                                          Prezidentūros įdirbio stoka

Teisingumas teisingumu ir lieka, o šį sykį G.Nausėda pabrėžė ir socialinį jo aspektą, kuris, vėlgi, neliko pakibęs „ore“, orios gyvensenos etikete, nes iškeltas siekis nelygybę matuojamą septynetu – tiek kartų turtingiausi turi daugiau nei vargingiausi, pažeminti iki penkių. O tai jau neabejotinas Prezidento žingsnis užimti tvirtas pozicijas tuščioje mūsų kairės centro politikos nišoje, kuria, kaip ne kartą rašiau buvo blefuojama, nes viso Lietuvos partijos savo ekonominės politikos esme yra socialiberalioje dešinėje. Bet,  jei yra neįvardijamas Prezidento bent septyneto karteliškai oligopolizuotų ekonomikos sektorių kainodaros, tereikalingos privatiems pelnams pažabojimas, tai šiuos gražius norus gali nupūsti, kaip tuos parko lapus, rudenėjantys vėjai.    Todėl, šiuo metu politikoje svarbiausia tampa Lauryno Kasčiūno  krikščionių demokratų sparno konservatorių partijoje, ekonominė-finansinė pozicija, kuri vedančiąją šiuo momentu Lietuvos partiją turėtų versti Žmonių partija tikrąja to žodžio prasme.  Tik pasišlykštėjimą, vėl, sukėlė LVŽS programos-2016 rašytojo prof.R.Kuodžio vakarykščiai įgrisę žodžiai TV apie „gyvulių ūkį“, nutaikyti į smulkų verslą, kai reikia imtis „dinozaurų parko“, todėl prie progos jam ir akad.R.Lazutkai teks priminti ar pakartoti  mano išsakytus jiems ir V.Bakui žodžius  Seimo Konstitucijos salėje – kodėl tylite dėl kartelinės-oligopolinės Lietuvą apkėtusios kainodaros sistemos: kiek valdžia duoda trupinių, tiek anie patvarko kainas – laisva rinka Lietuvoje neegzistuoja.

 Pagaliau, tai Prezidento teisė padėlioti, paryškinti tam tikrus akcentus, o ką jis išspaus iš Ingridos Šimonytės vyriausybės paaiškės tiek po vyriausybės programos surašymo, tiek ir po ministerių įsipareigojimų bei įpareigojimų Daukanto aikštėje bei jų matomumo ir skaidrumo. Visgi, itin stiprus ir tvirtas Prezidentas turėjo „koziruoti“ labai konkrečių reikalingiausių Lietuvai įstatymų rinkiniu, tačiau taip neįvyko, nes kaip ir spėjau bei įspėjau prieš metus, visa G.Nausėdos komanda pirma pabandė prisitaikyti prie egzistuojančios teisėkūros konvejerio aptarnavimo sistemos, o ne ėmėsi ją iš karto  ryžtingai modifikuoti: teisės ir mokslo skyrius pasirodė tam  per silpnas. Todėl, ir patapo sistemos vergais.

Dienos tema. Prezidento patarėjas Krėpšta: jeigu norime pagelbėti žmonėms,  išmokos turėtų būti mokamos kuo greičiau - LRT
Dienos tema. Prezidento patarėjas Krėpšta: jeigu norime pagelbėti žmonėms,  išmokos turėtų būti mokamos kuo greičiau - LRT

Kad ir kiek išmintingas ir supratingas būtų patarėjas ekonomikai ir socialinei sferai Simonas Krėpšta, tokių ten yra per mažai – nepamaišytų dar trys etatai, o dar geriau – laikino akademinio kolektyvo subūrimas.

Gerovinis postų dalijimosi ir darbų imitavimo sambrūzdis Seime

Gerovės retorikos „vandenėlis“ man pačiam, beje, atvėrus šį „šliuzą“ dar 2018 m. gegužę pokalbiu su būsimu, kaip tada sakiau, Prezidentu po renginio Mažvydo bibliotekoje, judina ir Seimo „girnapuses“ bei naujus akmenėlius. Štai Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė kaip žirnius ant būgno  žeria savus prioritetus:   LGBT partnerystė, Q-W raidės, kanapių dekriminalizavimas ir dvigubos pilietybės referendumas.  Laikas suprasti, kad šie partiniai prioritetai turi elementarų „išrišimą“ Seimo posėdyje per keletą valandų su balsavimu „taip“ arba „ne“, ir, todėl, nėra tarp sunkiausių ir svarbiausių Lietuvos problemų, tarp kurių, esminė – bent 600 tūkst. žmonių  Lietuvoje materialinis skurdas, beje, su labai jau žema gerbūvio ribos kartele.  I.Šimonytė  vakar TV ekranuose atlikinėjo reveransus Aušrinės pusėn ją visaip liaupsindama, nes trapios daugumos situacijoje „danties užkalbėjimas“ yra noro gauti premjerės postą pasekmė, o davimas jai rinktis ministeriją – nežinau kiek tame yra žurnaliūgiškos tiesos, rodo, kad vėl lenda neobolševizmo, kur viską lemia kadrai, ausys. Tegul, viešai įrodo, kad jos programa ir įdirbis yra didesni nei Dainiaus Kreivio ar Eugenijaus Gentvilo, galinčių gerai vadovauti ekonomikos-ūkio ministerijai, o jei čia jai be šansų, tai tegul konkuruoja Teisingumo ar VRM ministerijų valdyme, kur jai, yra, gerokai labiau tinkama vieta, vien pagal būdą ar deklaruojamus siekius.

Gabrielius Landsbergis labai gerai sutaria su korektiška, o ne tiesmukišku kaip E.Gentvilas, nauja Liberalų Sąjūdžio vadove Viktorija Čmilyte. Todėl jos tapsmas Seimo pirmininke yra labiau tikėtinas, nei buvusio liberalų lyderio, tarp kurio ir konservatorių visai be reikalo buvo perbėgusi juoda katė. Vienok, Eugenijaus paspirtis ir patarimai Viktorijai bus labai reikalinga, bet šiam gi nepersiplėšti tarp ministerio ar Seimo vicepirmininko postų. Atrodo, kad pačiai Viktorijai tai pakankamai netikėta, todėl, atrodo, kad ji labiau linkusi, irgi, prisitaikyti prie sistemos ir netikusių Seimo funkcionavimo papročių – kad ir tokia atimanti laiką smulkmena: ritualinis komitetų atstovų kvietinėjimas į tribūną, kur jie pasako balsavimų komitete rezultatus (Europarlamente taip nėra – juos visi e-mato, ir įvardija pirmsėdis) nei juos laužyti ir keisti.

Gabrieliaus „stulpų“ klasika ir realybė

Gabrielius Landsbergis vakar iš TV ekranų pabrėžė klasikos svarbą – teisės pirmenybė, demokratija ir skaidrumas.  Pagvildenkime šiek tiek šios trijulės konkretųjį turinį.  Vien baudžiamųjų ir administracinių bylų statistika yra negailestinga – maždaug 20 ir 200 tūkst. bylų kiekvienais metais yra „užknisę“ tiek policijos tyrėjus, tiek apylinkės rango prokurorų stalus, tiek ir nespėjančius skaityti bylų teisėjus.  O ir signataro Zigmo Vaišvilos, kurį jau 17 metų terorizuoja visa pasvirų langų ir tokių pat sprendinių sistema, istorija yra iškalbinga. Jo vadovautai firmai su 12 mln.litų turtu ir tik iki 3 mln.lt mokėjimų įsipareigojimų  buvo neteisėtai paskelbtas bankrotas. Antstoliai ir turėtus firmos  10 -20 arų  sklypus Palangoje tuoj pat išparceliavo  pasityčiojimui ar pasipelnijimui po maždaug,  tūkstantį ar du litų, bei kitą turtą ir KGB karininko Matonio naudai. Nors nebuvo nei sekundės absoliutaus Z.Vaišvilos finansinės veiklos skaidrumo – visą apskaitą atidavė, kaip priklauso registrams, jam dar buvo sukurpta byla dėl buhalterinės apskaitos savo kompiuteryje sunaikinimo ir aplaidaus vedimo. Tai, pagaliau, tuoj bent po penkių metų vilkinimų nagrinės teismas.

Sunkiai sužalotas signataras Z.Vaišvila kreipėsi į Lietuvos teismų vadovą  R.Norkų | Alkas.lt
Sunkiai sužalotas signataras Z.Vaišvila kreipėsi į Lietuvos teismų vadovą  R.Norkų | Alkas.lt

 Dar 1989 brutaliai sovietų  desantininkų sužalotas Z.Vaišvila, kai gynė visos spaudos laisvę prie „Tiesos“ spaustuvės priešais Šv.Onos bažnyčią, buvo VSD ataskaitoje, kurią „D.Jauniškis pasirašė neskaitęs“, 2015 m. paskelbtas …. grėsme nacionaliniam saugumui, juolab signataras tapo piktas ant viso pasaulio ir Landsbergių giminės su D.Grybauskaite dėl  tokio „teisingumo“ Lietuvoje labai natūraliai: kiekvieną savaitę Vaišvilų šeimai  tenka nuolat atsimušinėti į sistemos – policijos, prokurorų, antstolių  sukurptas 20-30 rašliavų, kovoti begaliniuose teismuose ar klimpti prokuratūros liūne ieškant tiesos su neteisėtai rinktos prie bylos prisiūtos 20 GB apimties informacija, kurioje ir privačios intymokos nuotraukos, apie Vaišvilas prisegimu. Tai, bene, geriausiai atspindi  kaip teisė realybėje yra verčiama neteise arba stipriojo teise kerštauti.

 Lenkija apsivalė savo teismų sistemą nuo buvusiųjų gomulkinių-jeruzelskinių kadrų, bet buvo nesuprasta  ES, o kaip bus su Lietuva? Šiaip ar taip Z.Vaišvilos bylų pavyzdys turėtų tapti ne tik ištirtas Seimo spec.komisijos, bet ir chrestomatiniu, pamokančiu, kad teisingumas Lietuvoje gali ir suegzistuoti.  Betgi, čia belieka prisiminti tokio Pauliaus rusiškai stipriai skambančios žodžius  –  „ką knisa svetima nelaimė?“. Taigi, Z.Vaišvilos byla tampa savotišku lakmuso popierėliu ateinančiai valdžiai bei prezidentūrai. O man jau pabodo jam kartoti, kad konflikto teorija sako, jog, dažniausiai laimi ne teisusis, o tas kuris užima aukštesnę administracinę padėtį. Arba, Zigmai, tu loši su sistema šachmatais pagal taisykles, o ji atsako kėgliais. Valstybinio lygmens „bespredielas“ – ir tiek.

Antras,  G.Landsbergio pabrėžtas klasikinis „stulpas“  yra demokratija. Pabandžiau už ją, pasitelkęs Vartotojų konfederaciją  pakovoti su LRT, kad joje būtų laikomasi įstatymo raidės – politinėse diskusijose būtų atstovaujama visoms pažiūroms ir visuomenės dalims: rastųsi sudėtingiausių  problemų sprendėjų – akademinės bendruomenės ložė, jomis suinteresuotų NVO atstovų, vyriausybės ir prezidentūros pozicijų ložė, bei galutinių arbitrų – politikų ložė. Į pirmą raštą sureagavo ir prezidentūra ir, net, Karbauskio komitetas, todėl Garbačiauskaitė-Budrienė per tą LRT armėną atsirašė momentaliai,  tipiškai sistemai, būk tai, raštu  siekiama atimti darbą iš Miliūtės – laidų vedimą, nors nieko tokio net užsiminta nebuvo. Teko surašyti antrą, tiesesnį, labiau juridišką, tačiau  jokios reakcijos nėra – sistema neteko žado, o vienas LRT tarybos narys pažadėjęs visą politikų debatų klounadą su „lazdos“ ir „smėliuko“ partijomis bei Viesulo išmintimis ir maldų mantromis bei „bėdų turgaus“ vertų klausimėlių iš LRT pusės gvildenimais,  traukti  į LRT tarybos  posėdžio darbotvarkę, gali likti vienu kovos už demokratiją ir įstatymo laikymąsi, lauke. Visa tai kelia grėsmę sistemai, kuri, matyt, vadovaujasi „baltų“ – leistinų į eterį ir „juodų“ neleistinų sąrašais. Vienu „baltųjų“ yra toks nuolat kaišiojamas KTU dekanas Ainis Lašas, kuris, beje, ne itin nutuokia tikrąjį mokslo vaidmenį valstybėje. Minėsite mano žodžius – jis stumiamas į KTU rektoriaus kėdę, juolab, greta jo buvo kolegė konservatorių strategė, buriuotoja    doc.Jurgita Šiugždinienė, kurios, žmonės, beveik, ir nežinojo, bet dabar retsykiais matys Seimo debatuose.

Visas šis demokratinis šaršalas arba jos karikatūra, kai studijose politikus lyg mokinukus terorizuoja klausimėliais „miliūtės“,  kelia esminį modernios valstybės reikalą. Ar sudėtingiausių valstybės ir visuomenės bei pasaulio raidai problemų sprendime  pagal LDK seimų modelį užtenka vien politikų, ramstomų ministerijų biurokratijos fragmentuoto mąstymo mentalumais, ar, vis tik, tame turi reikiamai pasireikšti akademinės bendruomenės dalis, dirbanti taikomųjų socialinių-ekonominių-politinių-kultūrinių, ir labiausiai, valdymo  problemų srityje?  Niekas neabejotų tokia išminties, mokslo ir politikos sąranga valstybės valdyme: situacijos identifikavime, jos prognozavime ir reguliacinių receptų sudarinėjime, bet , kad iki šiol nėra įtvirtinti tam reikiami teisiniai mechanizmai.

Ką reiškia partijų keliami prioritetai bei pirmiausia atliktini darbai? Kalbant aiškiai ir tiesiai – tai būtų dėmesio kreipimas į esmines ilgalaikes Lietuvos problemas bei aktualius iššūkius. Tačiau ar egzistuoja jų oficialus sąvadas bent iš 10-15 pozicijų Mokslų  Akademijoje ir nueinančio prof.E.Jovaišos ar Guodos Burokienės, kuri vadovauja valstybės valdymo komitetui,  stalčių bei kompiuterių? Nebe, o tada vieni politikai rodo į gėjus, kiti į vėjus, treti į skurdą, ketvirti į purvą. Bet spektaklis turi tęstis, politikai turi užsidirbti kalbomis algas, Mokslų Akademijos biurokratija papurkštauja, kad jos mažos, ir bando prisidurti projektais iš kurortologijų ar istorinės atminties tyrimų. Spjaut  jiems ant skurdo, bedarbystės, kuri labiausiai stimuliuoja nusikalstamumą, o viltis miršta paskutinė, prisiminus, kad I.Šimonytė būdama Audito komiteto pirmininke labai jau daug žino skaičių. Čia eilinį kartą norisi priminti gražbyliui Dariui Kuoliui, kad ne abstrakti visuomenė, o jos labiausiai apsišvietusi ir dvasinga dalis gali rodyti pažangos kelią, o tokie gi yra universitetuose ir šventyklose.  Kitaip tariant, demokratija be meritokratijos –geriausių valdyme tėra jos dekoracija: jūs mus rinkite, o mes kalbėsime abstrakčiai ir aptakiai, ilgai ir nuobodžiai bei priimsime dar du tūkstančius įstatymų: tegul visi „pridurkai“ kurpia naujas pataisas, kurios naikina ankstesnes. O pinigų dalybos yra nusipelnusių gyventi geriau ir prieinančių reikalas, juk, dar sąjūdžio pradžioje Kaušpėdas išdainavo – „ne jums, martynai, mėlynieji dangūs“ havajuose ir karibuose.

Todėl, trečias Gabrieliaus „stulpas“ –skaidrumas yra ypatingos svarbos, kopiant iš šio policinės valstybės karkaso.  Kad, kiekvienas DrNR melejardų plano tūkstantis eurų būtų aiškiai matomas – kam ir už kokį darbą su kokiais rezultatais yra skiriama.  Kaip ir kiekvienas būsimo biudžeto pinigas.  Kad kiekvienas svarbesnis pareigūnas, kasdien parašytų į kompiuterį e-skaidriai, ką jis nuveikė šiandien Tėvynės labui, ir ką darys rytoj, kad galėtų pasijungti suinteresuotos NVO.  Pagaliau, kad prie kiekvienos svarbesnės pareigybės aprašo rastųsi labai jau konkrečių svarbiausių rodiklių, iš tų ministerijų naudojamų daugiau nei 1700 rinkinėlis, o užimant pareigas konkurse būtų viešinami konkuruojantys jų gerinimo  planai, o ne vadovaujamasi tuo neobolševikiniu –viską lemia kadrai. Juk dar A.Kubiliaus vyriausybės programoje  buvo suformuluotas įrodymais grįsto valdymo siekis, gal net doc.J.Šiugždinienės rankos pridėjimu. Bet kur visa tai šiuo metu? Elgesio etiketo laikymasis tėra tik garbaus dialogo forma, kai svarbiausiu, vis tiek, liks turinys.

Kada sulauksime protingos valstybės?

 Čia ir pasimato, kad klasikinės vertybės – skaidrumas ir demokratija, ir, pagaliau, teisingumas yra tampriai susiję, todėl labai jau svarbu būtų regėti transliacijas ir įrašus  iš koalicijos vedančiųjų posėdžių, juolab mūsų Konstitucijoje yra atviros visuomenės nuostata. Jei koalicija pagrindinių prioritetinių problemų sprendinių paiešką, tradiciškai,  atiduos ne biurokratijai, o taikomųjų mokslų profesūrai, tai bus galima teigti, kad pasukta protingos, išmaniai-sumanios, kaip sakydavo A.Kubilius, valstybės keliu.  Antraip, dešinioji koalicija valdys, ilgiausiai tik keturis metus, nes netruks laikas atsiskaitinėti ir už „Lietuva 2030“, konkretesnius ten įvardintus dalykus.

Mūsų politikos darbotvarkėje, projektuojant vyriausybės programą paprotine tvarka yra įsitvirtinusi ši seka: koalicinė vizija, tikslai,  uždaviniai, darbai (LVŽS įvestas naujadaras, kurio dabar teisėtai griebėsi jau pirmoje spaudos konferencijoje G.Landsbergis ir I.Šimonytė, rodydami, kad tai svarbiau, nei postai), ir deja, ne partijų sugeneruoti iš anksto, reikalingiausių Lietuvai ir ES bent 10-20 įstatymų ir nutarimų projektai, o pataisų kurpimo patikėjimas ministerijų ir seiminei biurokratijai, kad būtų ką rutiniškai veikti Seimui.

Valdymo mokslo požiūriu, visa tai politikos spektaklyje tėra politikų bandymas susigaudyti, tame, ką be  tinklinio planavimo žinių bei akademinio kolektyvo įdirbio, šiaip jau, neįmanoma logiškai sudėlioti dideliam efektyvumui pagrindinių pradžioje paminėtų visų visuomenių tikslų pasiekime. Kadangi patys politikai jaučia atsakomybę už Lietuvos ir pasaulio raidą, o ne didžiausią jos dalį patiki, būtent, žmonėms, kurie visą gyvenimą skaito protingas knygas bei  rašo straipsnius ir diskutuoja akademinėse konferencijose. Kadangi jie nesupranta, kad oriais ir visuomenės gerbiamais pareigūnais su didesniais Seimų reitingais, jie taps tik tada, kai aiškiai suvoks galutinių jiems teiktų modelių, nacionalinių programų ir  įstatymų paketų, kilusių akademinės bendruomenės ir ministerijų bei NVO dialoge, o ne pavienių rutininių pataisų chaoso tragikomedijos svarbą. Ir bus tvirtai žinoma, kad seimūnas, visų pirma, yra modelių, nacionalinių programų ir teikiamų įstatymų paketų  aukščiausias arbitras –  vertintojas: atitinka tautos ir liaudies interesą ar nebe. Bet ne vien visų galų išmanymų ir „gaisrų gesintojų“[2] su Gražulio spjaudalų  replikavimais, atsiprašant, politinio maskarado artistais. Juk viską režisuoja ir ne patys geriausi papročiai ir įpročiai, reglamentavimai arba tiesiai kalbant – reikiamos tvarkos ir darbo pasidalijimo Lietuvos valstybės raidos projektavime nebuvimas. Gi to nevykusio LVŽS Strateginio planavimo įstatymo, prastumto vasarą Seime, šešiolika pataisų yra Irenos Haase ir Algio Strelčiūno stalčiuose, kaip ir visa teisėkūros reforma penketo įstatymų pavidale. Nuo to bei valstybės Ateities komiteto įkūrimo ir reikia pradėti. Bent jau Tvarkos labui.


[1] https://www.lrp.lt/lt/ziniasklaidos-centras/naujienos/prezidento-vizija-lietuva-stipri-teisinga-zalia-ir-inovatyvi-geroves-valstybe/34937

[2] O kad jau serga virusu keletas Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pareigūnų, juolab, jie nėra aprūpinti skydeliais, saugančiais ir akių gleivinę, per kurią pasak vokiečių profesūros, irgi, patenka viRusas, rodo absoliutų Verygos sistemos nusikalstamą aplaidumą. Tad nešiokite ir Seime, ir kitur ne tik kaukes, bet ir „televizinius“ skydelius, kurių, kažkodėl nesimato parduotuvėse

RINKIMAI: KREGŽDUČIAI PRIEŠ GANDRININKUS SU ROŽĖS SPYGLIAIS

RINKIMAI: KREGŽDUČIAI PRIEŠ GANDRININKUS SU ROŽĖS SPYGLIAIS

Kęstutis K.Urba

                             Rinkimuose į Seimą –  2020 pasiekta konservatorių-liberalų (LS ir LP) pergalė nedidele persvara –  šio ryto duomenimis maždaug 74(73 – neaiškumas dėl Pupinio-Palucko balsų perskaičiavime) prieš  maždaug 67 (66) yra permainas Lietuvai žadanti žinia. Valdančiųjų Seime turėtų padaugėti  dar bent vienu – katalikiško mentalumo buvęs premjeras dr.Alg.Butkevičius dar vakar vakare pareiškė, kad dirbs su valdančiąja dauguma, tad jo „auksinis“ balsas, patirtys bei daugybės skaičių žinojimas  ne vienoje situacijoje gali tapti paspirtimi valstybei paskui jo ženkliomis pastangomis įvykdytą dujų terminalo užbaigimą su milijardų taupymu valstybės biudžete.

                             Šie rezultatai esamoje totalaus informacinio karo aplinkoje yra natūralūs, nes „trolių fabrikai“ su nuolatiniu internetiniu purveliu, nuo neliečiamųjų Karbauskio hektarų kylančios melagienos su buvusių konservatorių (V ir VI kolonų infiltrantų?) tariamų ar tikrų nuodėmių katalogais, pagaliau ir masinis žmonių zombinimas, atbukinęs neiti balsuoti net 55 proc. turinčių rinkimų teisę piliečių ir tuo parodyti kremliaus džiaugsmui, kad Lietuva yra neįvykusi valstybėlė bei visos mestos įžūliausios  „juodos numerologinės ir kitokios NLP bei koloristikos sklidinos specifinės  technologijos“ (vakar vėl paskelbta apie 5 mirtis lyg vėl taikytasi į konservatorių nr.5  bei 603 susirgę – 06 03 yra Sąjūdžio įsikūrimo data…), R.Dagio demaršas prieš krikdemus, neabejotinai davė savo efektą ir kainavo TS-LKD bent dešimt-dvidešimt papildomų vietų Seime. Tai, būsimą politinį stabilumą verčia laikyti kvestionuotinu. Gi Rusijos specialios tarnybos neabejotinai bandys destabilizuoti situaciją ir per metus pusantrų išardyti valdančią koaliciją, kuri laikosi ant biraus ir slidaus „smėliuko partijos“  pasiekimo.

Kodėl gi ir kaip laimėjo konservatoriai? Rinkimų rezultatai: Radvilė Mikulėnienė-Morkūnienė  neabejotinai priveikė premjerą S.Skvernelį, o Kaune Gintarė Skaistė smagiai pravertė  reitinginį valstiečių ministrą A.Verygą, rodo, kad žmonės, vis tik,  balsavo labiau „prieš“ nei „už“.

Seimo narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės šeimą aplankys gandrai:  laukiasi pirmagimio | Vardai | 15min.lt
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė - Seimo nariai

Tas „už“ iš esmės susidėjo iš labai taiklios principingos Gabrieliaus Landsbergio retorikos, nukreiptos prieš valstiečių savivalę, konservatorių atsinaujinimo –atjaunėjimo, atsitraukus I.Degutienei  ir iškomandiravus A.Kubilių į Europos parlamentą bei, žinoma,  greta metaforos – „Daugiau jėgos Lietuvai“, Ingridos Šimonytės tvirčiausio įtaigumo. Būsimos premjerės su kuria per keletą pastarųjų savaičių pavyko šnektelėti trejetą kartų dėl svarbiausio dalyko – kainų šėlsmo suvaldymo. Paskutinį sykį – ką tik šį rytą ant Mažvydo bibliotekos laiptų, ir, atrodo, kad rezultatyviai. I.Šimonytė, nežiūrint, kad su ja esame keletą kartų „apsižnaibę“ viešoje erdvėje ar renginiuose, prižadėjo į mūsų „juodųjų ikanomikos skylių“, kurios susiurbia savo kainų politika visus žmonių resursus, vykdomą kartelinio pobūdžio veiklą,  būtinai atkreipti reikiamą  dėmesį, bet pabrėžė, kad tai bus sunku padaryti, nors ir pasiūliau sprendinius – mažinti Konkurencijos įstatyme nustatytą oligopolių  dominuojamos rinkos dalį bei įvesti mokestines lengvatas smulkiems ir vidutiniams, kad pagaliau rastųsi konkurencija už pirkėją bent jau kainų nedidinimu. Jos argumentas buvo tiesus ir aiškus – su masto ekonomika nėra paprasta tvarkytis.  Susimąsčiau, atsisveikinęs, ir sprendinys lyg ir pats atėjo – teks pradėti nuo vidutinės prekybos gaivinimo, nes smulkiems, iš tiesų,  greta agresyvių marketinginių strategijų atsigaivalioti kainų karuose, iš tiesų, bus nelengva.

Laikas parodys, kaip gi bus su tebežudančiomis Lietuvą šėliojančiomis  kainomis bei įkainiais, vienok, galiu manyti, kad elementari pilietinė demokratija, vis tik, būna ir suveikia. Prezidentas Gitanas Nausėda viešai pažadėjęs, kad pirmas jo žingsnis bus didinti konkurenciją bankų tarpe nesitraukia nuo valstybinio banko idėjos, o ir I.Šimonytei norint pateisinti žmonių partijos pasitikėjimą, irgi,  nelabai bus kur dėtis. Deja, vienas lauke ne karys, todėl man elementariai gaila, kad pokalbiui su ja po spaudos konferencijos, kurioje taip ir nebuvo klausimo apie  labiausiai rūpimą bent dviems milijonams tautiečių dalyką – kainų suvaldymą, tebuvau išsirikiavęs aš vienintelis, o ne visa universitetinė profesūra  su kuria yra pakankamai gerai pažįstama būsima premjerė.  Vienok, sutartinis abiejų lyderių kalbėjimas konferencijoje, kad pirma reikia numatyti darbus, o tik po to imtis postų dalijimo bei neduoti „ištranžirinti“ tų DrNR penkių „melejardų“  yra gera nauja pradžia.  Didelių vilčių teikia tai, kad įgudęs tarptautininkas  G.Landsbergis įgijo reikiamų patirčių darbuodamasis Seimo Ekonomikos komitete, o ir Dainius Kreivys nėra pėstininkas mūšyje už ekonomikos stabilumą bei gerbūvio didinimą. Todėl, jei rasis nuolatinis šių politikų tarimasis su tikrąja patriotine mūsų klasiko Domo Cesevičiaus tradiciją tęsiančia profesūra ne tik Vl.Terlecko asmenyje  –man atsibodo viešai aiškinti akad.Romui Lazutkai ir prof.R.Kuodžiui, ką reiškia itin svarbių mūsų ekonomikos sektorių kartelizacija-oligopolizicija, tai svarbiausiame žmonėms –dviems milijonams esantiems materialiniame skurde ar žemiau jo ribos dalyke  rasis sprendiniai. Nors viso šio „elementoriaus“ nėra tiesiai ir aiškiai surašyta gražiai apiformintoje TS-LKD programoje, tačiau žmonių partijos naštos prisiėmimas yra įpareigojantis, būtent, savo konkretybėse. Gi kainų problemos sprendimas verstų TS-LKD kvalifikuoti, kaip stiprią centro (dešinės-kairės) pusiausvyros partiją, o tai galutinai išmuštų visus pseudo-socdeminių jėgų kozirius iš jų rankų ilgiems dešimtmečiams, kaip tai buvo Anglijoje.  Geros vyriausybės programos ir ministerijų planų sudarymas priklausys ir nuo ministrų bei viceministrų, kaip ir Seimo komitetų pirmininkų parinkimo procedūros. Krikdemams derėtų pasirūpinti, kad visa tai vyktų konkursine tvarka – tegul I.Šimonytė teikia po trejetą pretendentų  su išsamiomis veiksmų programomis, o laimi stipriausias su bendrų pažangiausių  idėjų rinkiniu. Tik konkurencija gali užtikrinti naują kokybę ir demokratiškos valstybės kadrų atrinkime.

Visgi, klausimas, ką nuo savo vizionieriškos programos iki  būtino atributo – vyriausybės programos spės nuausti per trejetą likusių savaičių konservatorių smegenų centrai, lieka pakankamai atviras, kadangi seka – vizija, tikslai, uždaviniai, vyriausybės programa, įstatymų ir nutarimų projektai yra imlus juodo darbo natūralus protingai besitvarkančios valstybės kelias.

Numanau, kad vienas  pirmųjų konkrečių konservatorių projektų – strateginio Lietuvos Ateities komiteto sukūrimas valstybės raidos brėžimui į priekį bent keletui dešimtmečių, D.Kreivio numatytas Aukštos pridėtinės vertės prekių ir paslaugų kūrimo finansavimo fondo įstatymas, nevers laukti, bet neskubėkime lėkti  – įdirbiai valstybės programavime  pasimatys netrukus. O klausimas, kaip konservatoriai ir išrinktieji liberalai efektyvins mūsų ekonomiką yra atviras ne tik politinėms jėgoms, bet ir visai mūsų akademinei bendruomenei, kuri, irgi, privalo, imtis atsakomybės naštos.

Konservatorių programoje labiausiai pasigedau  dėmesio kaimui, tad buvusio valstiečių Žemės ūkio ministerio G.Surplio pergalė Šakių vienmandatėje prieš Ireną Haase yra itin simptomatiška. Iki šiolei, nesuprantu, kur ir kodėl pranyko iš konservatorių programos dar 2016 metais juodu ant balto įrašyta  Kazio Starkevičiaus idėja: SUREGULIUOTI FINANSINIUS SANTYKIUS TARP ŪKININKŲ-PERDIRBĖJŲ-PREKYBININKŲ, o šio gyvybiškai svarbaus kaimo likimui dalyko suignoravimas verčia visu aštrumu klausti – nuo kada Tėvynės sąjunga pretenduoja į vien miesčionių-miestelėnų partijos rolę su visa  žemės ūkio akademijos auklėtinio E.Pupinio fanaberija  virstant „baltu žmogum“?

Esu minėjęs, kad valstiečiai per ketverius metus beveik nieko gero nesukūrė, o tik šildėsi rankas ankstesnių vyriausybių sutaupytais energetiniais milijardais: didino pensijas, algas, pašalpas – to betrūko, kad ir tiek nebūtų nuveikę. Pagaliau, su 200 eu pakiša senjorams it prekybos gaivinimui „pirko“ tris dešimtis vietų naujame Seime. Deja, mūsų „ikanomikoje“ karteliai tuoj pat į visa tai atsakė nežabojamu sutartiniu kainų auginimu, o visos kalbos apie 2-3 proc. infliacijas tėra akių dūmimas. Kavos, brokolio, baltos forminės kainos litais ir dabar eurais rodo, kad jų infliacija nuo 2016 m. yra 300-400 proc., bet ar tiek augo algos ir pensijos bei pašalpos visiems? Kai kam, kurie nusipelnė gyventi geriau ir  aukščiausių postų – ūgtelėjo, tačiau ką reiškia Lietuvos materialinio skurdo rodikliai ir didžiausia socialinė nelygybė visoje ES?  Žmonės pagaliau suprato, kad Algirdo Mykoličiaus Brazausko „bebrai“  jiems bėrė sausos duonos trupinius, pirmiausia, pasirūpinę savais – auksiniais.  G.Palucko socdemus, be abejo, dar persekioja anų „stigma“, tačiau mirus raudonam drakonui ar netegyvuoja naujas?  Juk socdeminėje doc.Liutauro Gudžinsko surašytoje įmantriai įtraukumų ir įveiklinimų nestokojančioje  programoje, pradėtoje dėmesio kultūrai deklaravimu, nėra  nė žodžio apie didžiųjų prekybos centrų sutramdymą, o tai reiškia, kad ir jie, kaip ir valstiečiai „stoguoja“ stambųjį vietinį, nekalbant apie tarptautinį finansinį kapitalą susikoncentravusį saujelių rankose. Beje, kaip ir kaimo latifundiją. Todėl visos LRT, nesusipratusių politologų ir kitų pastangos rodyti šią rinkimų kampaniją, kaip priešpriešą tarp, būk tai, esamos mūsų politikoje centro kairės, ginančios žmonių interesus,  prieš centro dešinę yra jei ne  grubus melas, tai bent jau akių dūmimas, nežinant, kokios yra socialiberalumo politikos indikacijos.

Vakar politologė Rima Urbonaitė  TV šį iškreipto politinio tapatumo  politinį peizažą, pabrėžusis kairės-dešinės skirstymo sąlyginumą, labai taikliai įvardijo kaip gandrininkų kapojimąsi su kregždininkais. Pridurčiau dar ir su rožių spygliais apaugusiomis pirmųjų kojomis bei visa Vytenio Andriukaičio arogancija, pasimačiusia jo nenore tartis su krikščioniškai demokratišku konservatorių sparnu, kuriam, vien jau dėl dešimties Dievo įsakymų nėra svetimos kairiosios ekonominės politikos aspiracijos. Gi politologas Mindaugas Jurkynas TV studijoje suprimityvinęs kairiąją-dešiniąją ekonominę politiką ir jos skirtis bei ją suplakęs dar su visokių laisvių dimensija užtryninėjo specifinę mums kairės-dešinės skirtį pagal požiūrį į Rusiją. Niekam nepaslaptis ir rusiškas Karbauskio trąšų biznis, ir G.Palucko  reveransai Astravo AE atžvilgiu, tačiau, vien šia „korta“ konservatoriai ilgai netrauks – lems ar jie sugebės užimti tuščią pas mus kairesnės ekonominės politikos nišą – ar su liberalais atkurs tikrą rinkos savireguliaciją su jos laisvėmis, išspręs užimtumo skaudulius  ir taps žmonių partija tikrąja to žodžio prasme.   Kad tai itin svarbu rodo vienintelio valstiečių kairiojo „centro“ – Tomo Tomilino pergalė vienmandatėje  prieš Sergejų Jovaišą.

Šiuose rinkimuose laimėjo ir visai kita politinė kultūra – korektiškumas ir tvirtumas prieš populistinį pataikavimą ir policinį-latifundinį mentalumą. Sakyčiau dar ir dėl gero pirmųjų išsiauklėjimo bei apsiskaitymo.

SENIAUSIOJI BALTŲ ir SLAVŲ LEKSIKA: PUŠIS ir ĄŽUOLAS

SENIAUSIOJI BALTŲ ir SLAVŲ LEKSIKA: PUŠIS ir ĄŽUOLAS

Kęstutis K.Urba

                             Indoeuropeistikoje tebevyrauja senoji germaniškoji 19a. sukurta teorija apie palyginus  nesenokai su savo prokalbe  iš savo protėvynės neolite atkeliavusius ateivius su žemdirbystės, gyvulininkystės ar metalų technologijomis, kurie ir davė pradžią gausiai, daugybe leksinių bendrybių turtingai kalbų šeimai Europoje ir Azijoje[1]. Jai alternatyva yra Bolonijos prof.Marco Alinei paleolitinės indoeuropiečių kilmės – jų tęstinumo nuo akmens amžiaus teorija[2].

                             Nesigilinant, kuri teorija yra teisinga, tenka pastebėti, kad sprendinys atsiremia į leksinių bendrybių chronologizaciją, kurioje ir glotochronologiniai metodai, grįsti matematiniu formalizmu, atrodo, yra bejėgiai. Šiame straipsnyje remiantis elementaria logika ir pirmykščių žmonių mąstysenos psichologizmais gvildenama galimai priešžemdirbinio, medžiotojiško periodo leksikoje buvę pušies ir ąžuolo pavadinimai baltų ir slavų etnosų paribyje bei su jais susiję žodžių lizdai.

                                                                      Pušis

        Lietuvių pušis akivaizdžiai gimininga[3] pr. peuse ir graikų  πεύκη bei vokiečių Fichte, air. Achtach. Gi slavai turi originalų, jų etnosą palyginus anksti atskyrusį nuo kitų pušies pavadinimą – сосна, kurio kilmę kalbininkai aiškina pakankamai įvairiai – nuo ide pilkas ar  atseit, net nuo сопля – snargliai, įžvelgdami analogiją pušies sakams[4].  

                                               Atsisakius vien lingvistinių tapatumų  paieškos, tenka atsigręžti į pušies svarbą pirmykščio žmogaus išgyvenamume, į jos medienos ir jos sakų degumą, reikalingą išdžiūvimui po smarkaus lietaus dėl įdomios paralelės suomių kalboje: beržas – koivu ir sausas- kuiva[5], išdžiūti – kuivua, sausra – kuivus.  Toks beržo ir išdžiūvimo siejimas yra prasmingas, kadangi beržo tošis turėjo ypatingos svarbos ugnies įkūrime, o gebėjimas išdžiūti bei sušilti buvo viena išgyvenamumo sąlygų ne tik mezolite. Tada tenka panagrinėti galimą sausas, sausuma ir сосна  bendrumą, galimai susiformavusį baltų ir slavų paribyje.  Juolab pušis yra itin kaloringas kuras, įsidegantis prie sąlyginai žemesnės temperatūros.[6]

Kaip gi galėjo įvykti tas virsmas – sausuma į сосна?

pelkė Instagram posts - Gramho.com

Elnių medžiotojams klaidžiojant tarp pelkynų buvo pakankamai svarbu aptikti ir rodyti į sausumą – kalveles apaugusias pušimis, o tai ir galėjo būti priežastimi rastis sausuma transformacijai į sausma ir сосна.

                             Neatmestinas ir žodžio sausuma susidarymas iš sausas ir finų žemė – maa, davusi gal pradžią žodžių darybai su priesaga -um, o tai rodytų į ankstyvo poledynmečio laikus.

                             Problemų randasi su šio galimo virsmo datavimu,  kadangi susijusių žodžių lizdas (šaka, sakai, sausas) pasak lietuvių kalbos etimologinio žodyno turi pakankamai plačią geografiją ide kalbose – ir s.indų, persų, armėnų, slavų, tačiau tai neprieštarauja poledyninei –  mezolitinei šių žodžių darybos chronologizacijai.

                             Taigi, tenka padaryti išvadą, kad tikėtina, jog  baltų-slavų paribyje semantinis virsmas sausuma ͢     сосна  pasitarnavo virsmo pr. sasins (nuo ide pilkas) – kiškis į сосна sustiprinimuiarba net buvo ankstesnis ir pirminis.

                             Prasmių miškas – žvėris kaita, stebima ir  tarp лес (rus. miškas)-  лиса ( rus. lapė), dub (slav.ąžuolas) – d*b, kuriuo žymimi ir  vilkas, ir hiena ir lokys semitų kalbose[7] yra tikėtinas natūralus dalykas, kuris leidžia sukonstruoti argumentaciją itin ankstyvų leksinių bendrybių su semantiniais – prasminiais virsmais chronologizacijai.

Ąžuolas

Norėdami nutiesti tiltą tarp aukščiau paminėtų semitų žvėrių vardų ir slavų ažuolo – dub, turime įveikti nemenką geografinį atstumą, skiriantį Levantą nuo Balkanų. Trūkstamą grandį gal duoda sen.hetitų tradicijoje sudievintas rato (het. hurki) pavadinimas – DDUBIN[8], kuris gali rodyti kažkokius senosios praslavų migracijos iš Anatolijos į Balkanus apie 20-10 tūkst. m. pr.Kr, kalbinius pėdsakus, nes ratus tinka gaminti iš ąžuolo.  Vis tik, ąžuolas (dub) ir lokys (sem.dabb -dub) sąsajos problema neatrodo absoliučiai beviltiška, gal ir dėl galimo het. hurki  (ratas ąžuolinis) atitikimo graikiškam ir lotyniškam lokio pavadinimui: arktos ir ursus greta ide ąžuolo: *pherkhu-sietino ir su perkūnu.

Botaniniai gamtos paveldo objektai. Ūniškių ąžuolas, Ūniškių k.,  Saldutiškio sen.
Botaniniai gamtos paveldo objektai. Ūniškių ąžuolas, Ūniškių k.,  Saldutiškio sen.

Vienok, mums šiame straipsnyje svarbu baltų ir slavų bendrybės, susiję su ąžuolu. Rusų kalboje yra, gal būt, toks žodžių kildintinų iš dub lizdas: (дубина – дупло – добыча – добро)[9]. K.Būgos raštų analizė rodo, kad Lietuvių kalboje yra galima vieninga seka – duoba (įdubimas medyje), daba (paprotys), dabinti (puošti), dubuo, duobė, dauba, daboti (saugoti gal su ąžuoline lazda), duburys, kuri, visai tikėtina, irgi, radosi baltų ir slavų genčių paribyje ąžuolo (dub) įtakoje. Juk iš ąžuolo gerai pasidaryti tvirtą dubenį, kad ir mėsai laikyti, o prie ąžuolo būta apeigų su puošimu vainiku.  

                        Slavų dub, atrodo, turi labai gilias šaknis laike, ir šio termino susiformavimas sietinas tiek su nostratiniu medžio pavadinimu bo[10], tiek ir su dh, matyt, turėjusiu reikšmę – smogti, užduoti.  Lietuvių Ąžuolas sietinas ir su graikų οἰγίλωψ  – „agila“, o tai rodytų  galimą atsodinimo technologijos kodavimą – „iš gilės“. Visa tai leistų lietuvius lokalizuoti šiauriau slavų, kuriems ąžuolas dėl klimato buvo natūralus objektas, o baltams priešingai –  ypatingos reikšmės, sodinimo ir priežiūros reikalaujantis medis. Taigi, ledynmečiu baltų protėviai lokalizuotini pietinėse Karpatų priekalnėse, o slavai – prie Dunojaus.

                             Kuriuo gi metu galėjo vykti tokia žodžių daryba nuo dub? Atsakymą turėtų duoti ne tik žodžio duburys daryba –  duobė vandenyje, kuris baskų kalboje yra – ur, o nuo šio bus kilusi ir jūra, ir slavų яр – potvynis.  Kad tai gali būti Gimbutienės įvardintos Senosios Europos – mezolito laikmečio reliktas rodytų ir itin svarbus baltų ūdros, slavų –  rus. выдра (vydra) bei proto-Baskų *u-dagera atitikimas. Nereikia stebėtis, nes  baskų kalbos atspindžių lingvistai aptinka net fino-ugrų kalbose, o šios sąsajos galėjo formuotis iš karto poledynmečiu elnių medžiotojams traukiant į šiaurę paskui elnius, kurie į ten keliavo šiltėjant klimatui ir samanoms traukiantis link ledjūrio bei paliko Madleno, Briomės, Fedmeserio, Hamburgo ir Svidrų bei Kundos archeologinių kultūrų seką. Vis tik, kaip ir šakos atveju, ūdros geografija siekia ir sen.Graikiją, ir sen.Indiją, todėl tvirtas chronologizavimas -atsakymas, kada ir kaip  radosi baskų vandens ir ūdros atitikmenys net Indijos teritorijoje lieka atvirokas, nors pilnai galimas ir mezolito, ir priešledynmečio laikmetis.

                             Argumentų, kad iki šiol nuo ledynmečio gan tvirtai išlikę žodžių priebalsiniai „stuburai“ duoda taip vadinamos globalios etimologijos, kurias konstatavo[11] ir Meritt Ruhlen. Žmonės, manau, mano –  dalykai susiję su saviidentifikacija rituliojasi apie MN priebalsių žodžius, kurių pasklidimą po visus žemynus tegalima grįsti tik pirmųjų žmonijos migracijų palikimu.


[1]  James P.Mallory. A short history of indo – european  problem, 1973

[2] http://www.continuitas.org/texts/alinei_invasionless.pdf

[3] https://etimologija.baltnexus.lt/?w=pu%C5%A1is

[4] https://classes.ru/all-russian/russian-dictionary-Vasmer-term-12538.htm

[5] Est. kuiv, Kar. kuivu, Lap. goikkis https://www.academia.edu/12788026/Finnish_Etymological_Dictionary 

[6] https://drova-kiev.in.ua/blog/teplotvornaya-sposobnost-drov-raznyh-porod

[7] Иванов Гамкрелидзе, c. 867 https://ksana-k.ru/?p=16

[8] Иванов Гамкрелидзе, c. 720

[9] Ąžuolinis vėzdas, drevė, grobis, gėris – nurodė Бурланков Николай Дмитриевич http://samlib.ru/comment/b/burlankow_nikolaj_dmitriewich/goethes

[10] http://inslav.ru/publication/illich-svitych-v-m-opyt-sravneniya-nostraticheskih-yazykov-m-1971-1984

[11] https://azkurs.org/pars_docs/refs/31/30889/30889.pdf

NE TIK LIETUVĄ RUSAI PUOLA GUDRIAU – GAL IR SŪNŲ

NE TIK LIETUVĄ RUSAI PUOLA GUDRIAU  – GAL IR SŪNŲ

stutis K.Urba

 (ištrauka iš romano „Dosje 1700000077“)

Kęstutis K.Urba

  2020 m. spalio 21 d., Vilnius.   

                      Rinkiminiame laikotarpyje maskolių ir Lukašenkos spec.tarnybos veikia išsijuosę – pilnu smarkumu ne tik Lietuvoje, bet ir Lietuvoje, kuri jiems tik pereinamas kiemas. Gabrieliaus Landsbergio LRT interviu „Dienos temoje“ iš karto suplaktas su kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio mirtimi, o štai kitai dešiniojo centro atstovei –  Aušrinei Armonaitei toje pačioje LRT su ta pačia tema prisegta žinia apie Vaclovo Daunoro mirtį. Kai kas sakytų, kad fatališki sutapimai, bet kad LRT prieš garsiojo mūsų boso netektį savo socialinių tinklų komentare iškišo, berods Andrių Udrį, o daugumai tai priminė garsiąją muzikinę  parafrazę iš operos „Pilėnai“  – kultinę Ūdrio ariją „aš papuošiu žirgo galvą pinaviiijom“. O ir juodos rinkiminės technologijos su juodais kontekstais paleistos į darbą visu smarkumu.  Kur bus GRU operacijos tąsa? Piniavoje prie Panevėžio ar žirgyne? Bet, kad ten jau kriminalinių intrigų per akis. Vaclovo Daunoro – nuo 1996 m. garsiojo USA „Metropoliten“ solisto  brolis sovietmečiu pasiliko vakaruose, o maskolius niekada nieko neužmiršta. Kaip ir K.Antanėlio išdaigos – operos „Jezus Kristus superžvaigždė“ pastatymo.

                      Rusai „Pervyj baltijskij“ laidoje „Dobroje utro“ parodė didžiulį rūpestį ąžuolais bei jų gilėmis šeriamais šernais, kai Lietuvos žiniose ėjo reportažas nuo Kompozitorių namų, kur „Ąžuoliukas“ sveikino su 88-u jubiliejumi prof.Vyt.Landsbergį. Jei GRU-FSB-SVR-kgb rodo šiame kontekste save teigiamiausiais, tai gali tik laukti naujos jų šunybės: gali atakuoti  kad ir Tomą Šerną, „Ąžuoliuko chorą“ ar supjaustyti naktį tą pasodintą ąžuolą po profesoriaus langu. Buvo juk net įžūlus kaštonų apkapojimas naktį Daukanto aikštėje po prezidentūros langais, kai prezidentavo Valdas Adamkus.

Maskva. Kremlius - pats žymiausias lankomas objektas

                      Arūnas Valinskas savo išpuoliu prieš „Woldemortą“ Tomaševskį – „tokius reikia šaudyti“, tik apsunkino konservatorių šansus vienmandatėse – ypač, Monikos Navickienės N.Vilnioje bei sukėlė tarptautinį erzelį.  Tai pašėlusiai mobilizuos lenkų rinkėją, kuris po Jaroslavo išdaigų, jedinskio pareiškimų palankių Lukašenkai natūraliai susisuko nuo Lenkų rinkimų akcijos. Ir visas tas cirkas su Panerių-Grigiškių rinkimine apygarda bei Stanislav Ladinskij pliurpalai Zigmo Vaišvilos konferencijoje apie rezultatų toje apygardoje neįtikinamumą su jo paties įtraukimu į balsavimus, nors jis parašų nesurinko, tik rodo kremliaus tarnybų bandymą diskredituoti visus rinkimus, kuriuose kaip prognozuojama laimės centro dešinė. Galimai, nes nepagautas ne vagis.

Kurių velnių konservatoriui V.Juozapaičiui reikėjo demonstruoti Seime, Vyriausybės valandoje savo palaikymą tik ką teismų išteisintam G.Kėvišui, kuris padarė gražaus pinigo savo sūnaus firmai per kurią Operos teatras samdė pasaulines garsenybes. Amoralu, tačiau, juk, „vsio zakonno“.  Visi šie „žnybtelėjimai“ ir kontekstai be abejo kainuos konservatoriams – nr.5 balsų, juolab vakar vėl pranešta apie 5 naujas mirtis, o COVID statistikoje ryškiai penkiukių pernelyg daug – 205, 255 ir t.t

Šį rytą apie pusę aštuonių dingo interneto TV signalas Jeruzalėje. Gal vėl žiurkės nugraužė šviesolaidį, o gal grušnikai pasistengė, kad kažko nepastebėčiau ekrane, sakykime, „Labame ryte“. Tad persimetu į LRT radiją – „Klasiką“, o ten po 8 val. žinių – Č.Burba, po to komentaras filmo „Vaidas disappear“ muzikai, Mortos gimtadienis ir minimas „Sąjūdis“. Šiaip jau, žinomiausias dingęs Vaidas yra nušautasis Milinis Garliavos istorijoje su ant medžio pakabinta miline tuomet mano aplinkoje Užupyje – pagąsdinimui, tačiau šiuo atveju įsibėgėjanti maskolių intriga gali eiti apie žiniose palinksniuotą vienaragį, mano sūnų Vaidotą, kuris figūruoja ir  viename sąjūdmečio reportaže nuo signatarų namų vasario 16ą. Pridūrus dar ir nesenokai surastą lavoną Iždo gatvės miškelyje tenka konstatuoti, kad gal eina duokDie dar tik išankstinė įtaiga spec.tarnybų intrigoje ir su mano sūnumi Vaidu, kuris gal dar nėra dingęs prieš savo motinos gimtadienį – spalio 25 – rinkimų dieną. Įkandin pusbrolio Alvydo Urbos nuskynimui rugpjūčio 24 dieną.

Žinoma, nereikia pernelyg gąsdintis ir maksimaliai įtariai interpretuoti besiklostantį įvaizdį, tačiau juk rizika yra nenulinė – teigiamos tikimybės, todėl teks spustelėti mūsų šauniąsias spec.tarnybas, kurios, pavyzdžiui, iš VSD šefo sekretoriato įtikinėja mane, kad Lietuvos sienos yra gerai saugomos, todėl jokių rusų diversantų čia nėra. Dieve tu mano, iš kur toks neprofesionalumas, kai amerikiečiai man prieš dvidešimt penkis metus aiškino, kad Lietuvoje veikia ją griaunanti 5 tūkst. rusų agentūrinių tinklų armija. Ir ne tik Lietuvoje, nes Drezdeno, Liono operacijos dar neatidengtos su visa ta Savanorių prospekto covidine šėtono numerologija „999“ Šv.Velykoms, kurios buvo paskutinės dailininkei gėlių fėjai Ramunei Kmieliauskaitei.

(b.d.)

TARIAMASIS prof.V.RADŽVILO ANTISISTEMIŠKUMAS

TARIAMASIS prof.V.RADŽVILO ANTISISTEMIŠKUMAS

Kęstutis K.Urba

                             Žiaurokai pralaimėjęs rinkimus Nacionalinis susivienijimas (NS) , kuris vos perkopė 2 proc. ribą, savo vaduko filosofo prof.V.Radžvilo nauju opusu „Apie valdomąjį ir tikrąjį antisistemiškumą“[1]  gebelsiškai skelbia pergalę – naujus atsiveriančius šviesesnio rytojaus horizontus bei savo nenuginčijamą teisę atstovauti opozicines jėgas už Seimo ribų. Įvardindama NS kaip vienintelę  tikrą antisiteminę partiją.

V.Radžvilas: Lietuvos piktžaizdės – dėl demokratijos stokos | Vardai |  15min.lt
V.Radžvilas: Lietuvos piktžaizdės – dėl demokratijos stokos | Vardai |  15min.lt

                             Vadintis tokia, atseit, jai leidžia daugiau kaip 15 metų vykdoma „narodninkystė“ – ėjimas į tautą su švietėjiška misija ir principingas kitų mažų politinių pajėgų priskyrimas  tarnaujančioms sistemai dalyvavimu demokratijos imitavime. Lyg, sakykime, švietėjiška kultūrinė tris dešimtmečius su kaupu  dr.Arvydo Juozaičio vykdyta kultūrinė veikla nieko nereikštų. Ar nuolatinė alkas.lt orientacija į tautininkišką-centristinę mintį.

Tiek jau to, tačiau juk antisistemiškumo esmė  slypi visiškai kitoje plotmėje. Ją ir aptarsime. Dar niekas iš politikos mokslo neišbraukė partijų klasifikavimo pagal interesų atstovavimą, kuriame lemia ekonominis veiksnys: ar stambiojo kapitalo ir didžiųjų koncernų interesą gina politinė jėga, ar didžiulės masės samdomų dirbančiųjų? Priklausomai nuo to konstatuojama dešinės ir kairės skirtis.

Betgi, daugybė Lietuvos žmonių teigia, kad „visos partijos vienodos“. Deja, tik ne žurnalistai laidų vedėjai –„musnickai, jekelaičiai, jursevičiai, paleckiai, miliūtės, tapinai….“ įkyriai peršantys mintį ir šioje rinkimų kampanijoje, kad, būk tai, Lietuvoje vyksta įnirtinga politinė kova tarp kairiųjų – LVŽS, LSDP, LSDDP, Lenkų rinkimų akcijos ir dešiniųjų konservatyviai liberaliųjų jėgų – TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir naujai gimusios Laisvės partijos. Visgi, peržvelgus šių visų partijų programas ir retoriką pasigendame nuoseklios kovos už rinkos laisvę su pagrindinius ūkio ir paslaugų sektorius užvaldžiusiais kartelinio pobūdžio oligopoliniais[2] dariniais – „juodosiomis mūsų ikanomikos skylėmis“, kurios susiurbia visu žmonių resursus savo –saujelės savininkų  vykdoma kainų nustatinėjimo politika, kurias, šiaip jau, laisvoje rinkoje turėtų nustatinėti konkurencija dar prieš gerą šimtmetį Keinso įvardinta kaip „nematomoji ranka“.

Būtent, šeši didieji prekybos tinklai, du su puse banko, skirstomieji tinklai (I.Šimonytės pastebėjimu – valstybinis monopolis) su dešimtūkstantinėmis algomis, kaimo latifundija susigviešusi ES milijardus, dabar esanti valdžioje ir nenorinti trauktis, produkcijos  perdirbėjų minimalių supirkimo kainų gniaužtai, nežmoniškų antkainių  spekuliantiškos vaistų didmena ir mažmena, atliekomis šeriantis viešose įstaigose vaikus „Bruneros“ , išaugę paslaugų kainos… labiausiai susina Lietuvos žmonių materialinius, o su jais – ir dvasinius resursus. Juk dar nespėjus valdžiai padidinti iš ankstesnių vyriausybių energetinių projektų sutaupytų lėšų pensijas ir algas bei pašalpas, oligopoliai, užjutę perkamosios galios didėjimą visuomenėje,  jau pakeičia skaičius kainoraščiuose iš anksto.  Ar reikia priminti, kiek kainavo kavos puodelis  2015 metais, brokolis bei  forminės baltos duonos kepaliukas? Infliacija yra apie 300-400 proc., o pasakykite, ar tiek didėjo pensijos, algos ir pašalpos?  Gi šiandien vėl finansų ministeris V.Šapoka toleruojantis esminių rinkos sektorių oligopolizaciją ir kartelizaciją gražbyliauja apie rūpestį labiausiai pažeidžiamais visuomenės sluoksniais.

Gi nei vienos į Seimą 2020 tebepretenduojančių partijų programose nėra nuostatos riboti oligopolių dominuojamą rinkos dalį Konkurencijos įstatymo pataisa ar „nusunkti didžiųjų koncernų lašinių“ didesniais pajamų ir pelno mokesčiais su lygiagrečiomis lengvatomis smulkiems ir vidutiniokams, kad rastųsi apnaikinta mūsuose konkurencija. O tai reiškia, kad visos seiminės partijos savo ekonomine politika yra dešiniosios socialiberalios ir rinkėjams (45 proc.) tenka rinkti mažiausią blogybę, o supratingesni ar desperatiškesni iš vis neina balsuoti.

Tiesa, visos vadinamos kairiosiomis partijomis kaip ir deklaruoja didesnius gyventojų pajamų mokesčių – progresinius tarifus, tačiau visa tai savininkams, įvaldžiusiems daugelį holdinginių ar valdiškai privataus „mersedeso“ gudrybių, kaip vanduo nuo žąsies – ne itin reikšminga smulkmena.

Gi visai kitaip yra su to paties V.Radžvilo NS programa, kurioje  aiškiausiai įvardinti ekonominiai kairiojo centro indikatoriai ir tikslai:

Monopolių ir oligopolių ribojimas – smulkiojo ir vidutinio nacionalinio verslo gaivinimo ir viduriniosios klasės atkūrimo sąlyga

34. Įsitvirtinę monopoliai ir oligopoliai įvairiose šalies ekonomikos srityse yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių smulkiojo ir vidutinio verslo nykimą ir bet kurios valstybės gerovės ir stabilumo pagrindu esančio viduriniojo visuomenės sluoksnio siaurėjimą. Turi būti parengta smulkiojo ir vidutinio verslo, taip pat ir vidurinės klasės atgaivinimo programa. Jai įgyvendinti būtina imtis šių priemonių:
34.1. Plėsti smulkiosios ir vidutinės prekybos sektorių, įgalinant jį varžyti stambiųjų prekybos tinklų oligopolį ir apriboti jų dalį rinkoje.
34.2. Stiprinti vietos produkcijos tiekėjų stambiesiems prekybos tinklams padėtį, ribojant tinklų galimybes piktnaudžiauti savo ekonomine ir derybine galia.
34.3. Sutvarkyti ir nuolat prižiūrėti faktiškai monopoline padėtimi piktnaudžiaujančių šilumos ir energijos skirstomųjų tinklų kainodarą.
34.4. Suteikti naujai įkurtam verslui palankias apmokestinimo ir jo veiklos kontrolės sąlygas, nustatant protingus jų taikymo terminus.

35.5. Imtis priemonių vidutinio dydžio žemės ūkio sektoriui atkurti, iš pagrindų keičiant ES paramos žemės ūkiui skirstymo principus vidutinių ūkininkų naudai ir didinti jų konkurencingumą, skatinant ir remiant įvairias bendradarbiavimo ir kooperacijos formas.
35.6. Siaurinti žemės ūkio produkcijos perdirbėjų oligopolį, teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis ribojant jų galimybes palaikyti mažiausias iš gamintojų superkamos žaliavinės produkcijos kainas.

Kitaip tariant, programiniame lygmenyje V.Radžvilo NS yra akivaizdžiausiai užėmusi tipišką kairiojo centro poziciją, prieštaraujančią taip vadinamų sisteminių partijų – LVŽS, LSDP, LSDDP, LRS-KŠS, TS-LKD, LS, Laisvės partijos dešiniam socialiberalumui, tačiau profesorius V.Radžvilas to elementariai nepastebi, nes, matyt, jam tėra užsitvirtinęs tik filosofui svarbus abstraktus  programinis lozungas 3.1. Lietuvos piliečiai jaučiasi valstybės šeimininkais ir nori kurti ne tik savo asmeninę laimę, bet ir bendruoju gėriu grįstą valstybę;, o ne konkretūs  bendrąjį materialųjį gėrį kuriantys įrankiai. Blogiausia, kad  šios esminės programinės nuostatos buvo niekšiškai ar žiopliausia išplautos iš „gliancinio“ rinkiminio NS laikraščio, o netekę svarbiausio žmonėms – kainų šėlsmo suvaldymo tikslo, V.Radžvilo žmonės sėkmės tikėtis negalėjo. Beje, kairiojo centro ekonominės politikos retorika buvo ženkli ir dr.A.Juozaičio ne viename pasisakyme prieš skandinavų bankus ar prekybos tinklus, todėl belieka padaryti paprastutę išvadą – Lietuvoje antisiteminėmis politinėmis pajėgomis  dabar  yra antisocialiberalios politinės pajėgos. NS taps tokia, kai prof.V.Radžvilas, kaip teisingai pastebėta bendražygių, tegirdintis tik save,  suvoks kam jį įpareigoja visa NS patvirtinusi savo programą rankų kėlimu  ir pradės diskusiją su V.Sinica, įsivaizduojančiu NS kaip tipišką … dešiniąją partiją[3]: „Nėra ko slėpti, rezultatas nuvylė, bet NS dešinėje yra vienintelė auganti ateities partija“.

 Taigi, šių dviejų politikierių vištakumas ir ekonominio išsilavinimo ar bent apdairumo stoka, šią partiją jos veiksmuose  pavertė tipiška sistemine sociliberalia tuščių vadukų ambicijų turinčia partijėle, o prof.V.Radžvilo mintijimas apie tikrąjį ir tariamąjį antisistemiškumą tėra tuščia demagogija išplautos ekonominės dimensijos pagrindu.

Pabaigai panagrinėkime kokios gi  galimybės Lietuvoje rastis tikrajam, tautai ir visuomenei reikalingam antisistemiškumui , ne prieš valdžios partijas, bet prieš jų „stoguojamą“  didžiųjų prekybos tinklų ir kitų ekonominių monstrų  kainodaros sistemą – rastis kairiojo centro ekonominei  politikai. Liberalų tarpe  nenuilstamu nuosekliu  kovotoju prieš rinkos sektorių centralizavimą, monopolizavimą-kartelizavimą arba, kitaip tariant, už laisvą rinką  yra Eugenijus Gentvilas, todėl jo disputas su Viktorija Čmilyte ir net Ingrida Šimonyte turėtų būti itin svarbus – esminis Lietuvai. Ar ši išgirdo mano pastabas trumpame pokalbyje Seimo koridoriuje – sunku pasakyti, tačiau Gabrieliui Landsbergiui siekiant konservatorius paversti tikra sąjūdine Žmonių partija į Lietuvos rinkos oligopolizacijos problemą anksčiau ar vėliau teks gilintis – tai priklausys ir nuo D.Kreivio bei krikdemiškojo sparno įžvalgų ir pastangų. Juolab konservatoriai A.Kubiliaus pastangomis yra paversti   tipiška ortodoksine liberaliai konservatyvia stambiojo kapitalo intereso nekliudančia – ir dėl to, anksčiau ar vėliau   pasmerkta nusigyventi  partija.

 LVŽS kaip buvo stambiųjų žemvaldžių – latifundijos partija, taip ir liko, ir nieko iš jos tikėtis negalima: vienas T.Tomilinas su savotiškais reveransais rytams  nieko nepakeis. Gi LSDP tesimato du realesni kairieji – patyręs  Alfonsas Brazas  ir jaunatviškas Vaidas Navickas, bet ar pavyks jiems įveikti socdemų oportunizmą ir snūduriuojančius partinius bonzas – sunku pasakyti.

Dr.A.Juozaitis aiškai deklaruoja savo priešiškumą ortodoksiniam, stambių koncernų pelnų interesus ginantį liberalizmą, tačiau jo ekonomikos guru prof.D.Serafinas ‚ „Kartų solidarumo sąjungos – Santalkos programoje“  tai išreiškė pernelyg nežymiai ir tuo pasmerkė partiją rinkimuose nesėkmei, nors, būtent, jos vienijimasis su NS tikrojo antisistemiškumo – antisocialiberalumo pagrindu ir būtų esminis postūmis Lietuvos politikoje už žmones – prieš kainų siautulį su visomis kitomis vertybėmis.

Didžiausia kliūtimi Lietuvos „prablaivėjime“  tenka laikyti žurnaliūgų armijos, kuriančių  totaliu tautos  smegenų praplovimu ir klaidinimu bei kreipimu į diskusijų šunkelius politinio diskurso madas, neišprusimą ir infantilumą, nes jie nesugeba ar papirkti nenori skirti politikoje tikros kairės nuo dešinės bei „šieno“ nuo „šiaudų“. Kaip ir regėti tikrojo antisistemiškumo  – antisocialiberalumo apraiškas.


[1] http://www.propatria.lt/202e0/10/vytautas-radzvilas-apie-valdoma-ir.html

[2] Oligopoliu vadinama keletas rinkos žaidėjų, turinčių didžiąją jos dalį

[3] https://www.pozicija.org/vytautas-sinica-nera-ko-slepti-rezultatas-nuvyle-bet-ns-desineje-yra-vienintele-auganti-ateities-partija/

DĖL LIETUVOS LIAUDIES PARTIJOS – SUSITELKIMO AKTYVISTŲ VEIKLOS IR RINKIMINĖS AGITACIJOS

DĖL LIETUVOS LIAUDIES PARTIJOS – SUSITELKIMO AKTYVISTŲ VEIKLOS IR RINKIMINĖS AGITACIJOS

                      Lietuvos Liaudies partijos ir taip vadinamo „Susitelkimo“ aktyvistai kviečia nepatekusias į Seimą Lietuvos partijas į telkimąsi mitinge Kaune, Dainų slėnyje 2020 m. spalio 24d. Ko gi ten galima tikėtis?

Naglio Puteikio, kurį dėl talkinimo Seime LVŽS – įsirašymo į Karbauskio frakciją jau atmetė dauguma rinkėjų. Juk LVŽS sugriovė universitetus, toliau toleravo vykstantį beprecedentį pieno ūkių naikinimą su fatališka pasekme dirvai – 0.5 mln.ha tikrai, kad „žalia“ pasekme – dulkių audromis, neatsižvelgiant naiviems ir tamsiems rinkėjams, kad valstiečiai apnaikinę kvailu centralizmu urėdijų sistemą su pasekme – rinkos susiaurinimu ir malkų kainų išaugimu, tai pristabdė sengirių paleidimu „nuo kirvio“, nieko nedarė skaudžiausio žmonėms – kainų šėlsmo užkardymui, „stogavo“ ne tik stambaus žemvaldžio R.Karbauskio „auksinį“ biznį su ES melejardų sėmimu ir pelnu – tik 10 mln.eu prie 1.5 proc. pajamų mokesčio – už juos I ture balsavo net 17.5 proc. sudurnintų išplautų smegenų, net 204 118 rinkėjų ir tuo atidavė Karbauskiui jau net 16 Seimo krėslų.

Lenkų rinkimų akcijos – krikščioniškos šeimų sąjungos, kurią G.Landsbergis išvadino taip: LVŽS ir LLRA-KŠS jau yra vienas darinys, turintis nusikalstamos struktūros požymių. „Tai yra mafinė struktūra, arba, kaip romėnai sako, ranka ranką plauna. Per laiką tų ryšių net neįmanoma nutraukti, nes J. Narkevičius žino per daug apie valdančiuosius ir jis gali kalbėti, ir niekas jo nenori dabar paleisti. Lygiai taip pat jo nuodėmės yra pridengtos valdančiųjų. Pradedant Abu Dabiu, viešbučiu ir visais kitais dalykais. Tokie įsipareigojimų ryšiai yra iš esmės nusikalstamos organizacijos požymių turintis dalykas“, – aiškino konservatorių lyderis. Neabejoju, kad aiškinimas per TV, kad šie lenkai su I.Rozova dirba kremliui ir nulėmė jų prastus rezultatus rinkimuose į Seimą, kur neperžengė 5 proc. barjero.

Jurijaus Subotino benefiso, kaip ir ankstesniame partijų vienijimo po Puteikio vėliava Kaune vasarą vienos mokyklos salėje?

Stanislav Ladinskij | OK.RU

Lietuvos visuomenės tarybos nario Stanislav Ladinskij, kuris viešai kartoja su kitu aktyvistu – Vilmantu Povilaičiu, Rusijos Užsienio reikalų ministro S.Lavrovo ir A.Lukašenkos žodžius – nesikišti į suverenios Baltarusijos reikalus, kai ten sistemingai mušami demonstrantai, jau dingo apie šimtas žmonių, o vienas įbauginimui buvo nušautas Minsko prospekte?

Mitinge dar betruktų tik Dimos Glazkovo ir Audriaus Nako tiesioginės transliacijos dueto, uoliai kritikuojančių prof.V.Radžvilo Nacionalinį susivienijimą ir suteikiantiems plačiausią tribūną neomarksistui, internacionalumą traktuojančiam kvietimu Lietuvai grįžti į Rusijos glėbį.

Na ir žinoma, Lazdynų rinkėjų atmestos dar ir dėl programos beviltiškumo „lazdos“ – Lietuvos liaudies partijos sąrašo lyderės Nendrės Černiauskienės, aktyvios kaukių nešiojimo priešininkės – grėsmės visiems senjorams su apsilpusia imunine sistema ir dar pasižymėjusios BNS konferencijoje žodžiais, kad reikia pirkti Astravo AE elektrą, nors jau buvo pakankamai transliacijų iš Minsko apie Lukašenkos vykdomas naujas represijas, kai dar neužmirštos ankstesnės.

Ir „Amnesty international“[1] , ir net Europos tarybos Parlamentinė asamblėja yra prieš dešimtmečius išreiškę susirūpinimą dėl dingimo be žinios šių asmenų [2]: nepriklausomos Baltarusijos Užsienio reikalų ministro Jurij Zacharenko (paskutinį kartą matytas 1999 05 07), Nepriklausomos Baltarusijos Parlamento vice-prezidento Viktor Gončar, prapuolusio su verslininku, leidėju Anatolij Krasouskij 1999 09 16, žurnalisto Dmitrij Zavadskij prapuolusio 2000 07 07[3].

Gi šių metų rugpjūčio mėnesį iš Lietuvos Respublikos Seimo tribūnos baltarusių aktyvistė pranešė apie dingusius, kurių nėra nei kalėjimų, nei ligoninių sąrašuose net 98 asmenis, o vienybės kelio su Baltarusija dieną mus pasiekė informacija apie surastą prie Minsko miške protestavusio prieš režimą vyro, kuris, kaip teigiama,  tikrai neturėjo priežasčių žudytis, lavoną kabantį ant medžio.

Neabejotina, kad tai tų pačių režimo pareigūnų darbas, kurie, matyt, susimokę su slaptai Lietuvoje veikiančiais „kolegomis“ saugumiečiais ir Breste nužudė VSD karininką V.Pociūną. Išmetimas pro langą yra žinomas banditiškas kremliaus metodas dar nuo Čekijos Prezidento Masaryko sūnaus žūties 1948 03 10 laikų.

Pikčiausia, kad išvardinti Lietuvos veikėjai, raginantys nesikišti ir tuo pačiu toleruoti visuotinės Žmogaus teisių chartijos nesilaikymą Minske, bando visaip prisiplakti prie 17 metų stoiškai kovojančio su teisiniu persekiojimu signataro Zigmo Vaišvilos, klaidina ir diskredituoja jį, jo vadovaujamoje „Lietuvos visuomenės taryboje“, kurią jau nesėkmingai bandė griauti viduje, tačiau jau eliminuoti Zenonas Andrulėnas bei Jonas Mažintas ir Kazys Serbenta. Betgi, Lietuvos Visuomenės tarybos Z.Vaišvilos nekontroliuojamame, užvaldytame Veidaknygės puslapyje itin aktyviai reiškiasi netramdomas  trolių fabrikiniu stiliumi dirbantis Giedrius Šarkanas, kuris rašinėja: „O man kažkodėl matosi, kad ES ir NATO vis įžūliau grasina Rusijai ir Baltarusijai, panašiai kaip Trampas bando įspirti Kinijai. Ka;žkaip sakyčiau nepadoriai įžūliai, panašiai kaip Lietuvos delfiai.“

Gi realioje nesisteminėje opozicijoje LVŽS samplaikai su LSDDP ir Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje yra dr.A.Juozaičio „Kartų solidarumo sąjunga- Santalka Lietuvai“ ir prof.V.Radžvilo „Nacionalinis susivienijimas“.    Tad pamąstykime ar ne pernelyg daug Lietuvai su „susivienijimu“ ir „santalka“ dar ir tuščiakalbio prolukašenkinio, kremliui naudingo „susitelkimo“?

Kęstutis K.Urba, Vilnius, 2020 spalio 17d.


[1] https://www.amnesty.org/download/Documents/120000/eur490132002en.pdf

[2] https://assembly.coe.int/nw/xml/XRef/X2H-Xref-ViewHTML.asp?FileID=10456&lang=EN

[3] http://en.prava-by.info/archives/1643

KĘSTUČIO ANTANĖLIO MIRTIS IR SKVERNELIO NAMO PASLAPTIS

KĘSTUČIO ANTANĖLIO MIRTIS IR SKVERNELIO NAMO PASLAPTIS

Kęstutis K.Urba

                             Niekam ne paslaptis, kad Rusijos ir Belorusijos specialiosios tarnybos kišasi į rinkimus visame pasaulyje – netgi USA.  Juo labiau Lietuvoje, kuri kremliaus tarnyboms tėra pereinamas kiemas į Karaliaučiaus sritį. Bene pagrindinis GRU-FSB-SVR-kgb taikinys yra Lietuvos konservatoriai, nes šios partijos lyderis yra Gabrielius Landsbergis – esminio SSRS demontuotojo prof.V.Landsbergio anūkas, o ir šios partijos ne tik apačios, kad ir yra krikščioniškai autoritarinės, yra patriotiškiausiai sveikos.

                             Tad nenuostabu, kad, ypač, rinkiminės kampanijos metu žiniasklaidoje išlindo visa virtinė tipiškų spec.tarnybų braižo  juodų technologijų atitikmenų.  Metami net „Dviračio žynių“ resursai – jei Austėjos Landsbergienės imituotoja turi išorinio panašumo į realiąją, tai Gabrielius „dubliu“ parinktas  plokščio plataus veido iš nevykusio serijalo apie Sąjūdį asmuo, atlikęs  tame KGB karininko rolę. Tai pilnai atitinka skleidžiamą mitą, kad Sąjūdį sukūrė „Durnių laivo“ autorius stribitelis V.Petkevičius, o, pasak, R.Janutienės „Dinastijos“, muzikologas prof.V.Landsbergis buvo agentas „dėdulė“.  Net, jei ir kažkaip bandytas sovietinių struktūrų užpainioti buvo, tai, vis tiek, „ant posūkio“ smarkiai apstūmė kremlių ir stribitelį, nes tada turėjo Sąjūdžio jaunuomenės – Arvydo Juozaičio, Artūro Skučo ir Zigmo Vaišvilos atramą.

                             Gudrūs tie spec.tarnybų psichologinio karo metodai, paremti NLP – neurolingvistinio visuomenės programavimo agentūriniais kanalais žiniasklaidoje metodais. Daug dėmesio skiriama transliuojamos žinios kontekstui. Štai, pavyzdžiui, konservatorių sąrašo lyderės I.Šimonytės parodymas TV žiniose  iš Lukiškių aikštės, kur ji iš anksto balsavo už savo sąrašą nr.5 buvo iš karto suplaktas su tuoj pat ėjusia žinia, kad Lietuvoje nutiko lygiai 5 mirtys. Viena vėl Kauno klinikose, kitos net  ketverios Šiauliuose.

Karo psichologas pasakytų – eina įtaiga prieš pat balsavimą, kad „kur konservatoriai – ten mirtys“. Juolab, lryto tv, irgi, pasižymėjo šėtoniška numerologija, išmetusi sichroniškai keturių skaičių  informaciją apie  koronavirusą: 205, 115, 105,  5. Keturios pandemijos Lietuvoje penkiukės – tipiškas kodavimas.  Nežinau, ar svoločiai, raudonieji mengelės vėl pasidarbavo su špricais, ar tiesiog prie penkių tą dieną iškeliavusių anapilin kūnų priklijavo kortelę – COVID: emocinis smūgis visuomenei akivaizdus su kitais spec.tarnybų operacijos „Mirties malūnas“, netgi, Vilkaviškio rj. – prie Vištyčio požymiais.

                             Ne išimtis buvo ir paties Gabrieliaus Landsbergio – muzikologo anūko pasirodymas antradienį LRT  „Dienos temoje“, kur jis buvo kalbintas D.Jursevičiaus.  Po pokalbio iš karto buvo mesta tipiška juoda žinia – mirė kompozitorius Kęstutis Antanėlis.

Kęstutis Antanėlis.

Bandau prisiminti, kaip buvo su LRT žinia apie Ramunės Kmieliauskaitės netektį – gegužės 13d. Ten, berods pirma kultūrinėje „Panoramos“ atkarpoje sukrovė jai kontekstą su lova, o tik po to pateikė žinią be žodžio „netektis“, maždaug, duodami suprasti, kad taip jai ir reikia, o štai čia jau konteksto atkarpoje konstruoti „Jėzus Kristus –  superžvaigždė“ režisieriui ir atlikėjui  skandalingame sovietmečio sąstingio  pastatyme nereikėjo – metė juodą žinią iš karto paskui G.Landsbergį. O ir man svarbus narkologinio dispanserio Geros Vilties gatvėje, kur teko „laužti“ strateginę maskolių Drezdeno operaciją kaip ir buvo vėl kyštelėtas Antanėlio pribaigimui. Pažeidžiamas jis buvo, kaip ir „kunigaikštis“ Staselis Urniežius, kurio mirtis, atrodžiusi gan natūraliai taip pat su stipriais klaustukais, nes užjuodino svarbų renginį Valdovų rūmuose su kabelio Baltijos jūros dugnu įjungimu.

                             Kokie tokio specifinio  režsisavimo-prodiusavimo nuostoliai rinkiminei TS-LKD  kampanijai galima spėlioti. Betgi, visuma su galingo trolių fabriko pajungimu ne pirmus metus gali reikšti kad ir 5-10 vietų Seime nepririnkimą. Negi, neaišku, kad Sąjūdžio tradicijos tęsėja – koservatorių partija einanti iš opozicijos turėtų rinkti ne ketvirtį, o bent pusę visų balsų jau I ture?

                             Gerai pažinojau, amžinatislį, Kęstutis Antanėlį – jis man parodydavo Užupio kavinėje, kaip rankioti akordus improvizuojant pianinu, o aš jo niekada nepalikdavau gulinčio ant sniego sušalti – nešdavau ar vesdavau  į netoliese esančius jo namus Skapo gatvėje, kur jį eilinį kartą apšaukdavo lūkuriavusi sūnaus Motina. Šį sykį jau nebuvo kam pasaugoti kompozitorių jo namuose, tad mūsų šauniosios tarnybos privalėjo jau pradėti savo tyrimą, kokia tikroji kompozitoriaus dar sovietmečiu pasiuntusio įsiutinusį komunistinę sistemą signalą https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1251660/mire-legendinis-kompozitorius-kestutis-antanelis , kad vakarietiška muzikinė kultūra ir civilizacijos už „geležinės uždangos“ simbolika pergalingai žygiuoja per pasaulį, mirties  priežastis labai jau laiku – juodam kontekstui  LRT, ir kas bei kodėl tą kontekstą ir šį sykį  LRT sumontavo. Kaip ir vasario 16ai laidoje „Veranda“ iškišęs apkalbėjimą apie, atsiprašant, Prezidento Antano Smetonos naktipuodį Lėno dvare ar kitus triukus.

                             Mūsų šaunioji Skvernelio policija tokių subtilokų dalykų, žinoma, netiria, kaip ir mūsų patriarcho dr.Jono Basnavičiaus kapo išniekinimo Partizanų dienai aplinkybių, dar ir pareiškusi, kad nesieja su jokia data, o tarnybos, turbūt, ir vėl snūduriuoja. Tad, kol Seime neatsirasiu ant tako VSD šefui Dariui Jauniškiui, viskas taip ir liks nesiaiškinta.

Taip atrodo namas, kurio S. Skvernelis nekeistų į D. Grybauskaitės  kaimynystę | lrytas.lt

                             Man socdemai po Skvernelio išrinkimo premjeru 2016 metų rudenį kuždėjo, kad anis, nevidonas, namą pasistatė iš gautų kyšių policijoje. Kažkaip nesitiki, nes suma turėjo būti itin solidi. Jei gavo apvalią sumą iš kažko, tai gal iš Mosado, CIA ar GRU? Juk klausimas, kodėl mūsų šaunioji policija užpuolė Klonio gatvę prieš pat NATO samitą Čikagoje, kur  nutarta nuolat saugoti Pabaltijo oro erdvę naikintuvais, sklindant Lietuvos išpedofilinimo skandalui per protestus Lemonte, ten pasirodžius D.Grybauskaitei, iki šiol neatsakytas, nors keltas Generalinėje prokuratūroje, kuri tame įsiutusiai visuomenei apraminti paaukojo „iešmininką“ Kliunką. Pasižaidimai keliuko išasfaltavimu tėra vienas juokas.

                             Dar daugiau – mane patį meta lauk lygiai mėnuo iki rinkimų  -rugsėjo 11d. tokios  Kinach rašliava dėl formalios priežasties iš mano „urvelio“ į gatvę: gal turėsiu apleisti savo kuklų būstą iki balandžio 5d., nors dar šildymo sezonas kaip ir nebus pasibaigęs.  Pekla nematė – kuo sunkiau, tuo įdomiau, bet kad eina nauja visa spec.tarnybų braižo intrigų virtinė. „Pakibo“ gal net G.Nausėdos inkunabulų kolekcijos rečiausių egzempliorių įsigijimo teisėtumas,  eina provokacinė maskoliška intriga su ikonomis bei narkotikais menininkų name – gal net Užupio.

                             O muziko, natų generuotojo NATO  ir kavinės NATO‘s greta filharmonijos paunksmėje Kęstučio Antanėlio mirtis, argi, tokia pirmutinė? Štai ir garsus  birbynininkas Smolskis, būk tai, pats žiauriausiai susibadė peiliu savo namuose, kompozitoriui Rekašiui teko šūvis į galvą, Mikas Vaitkevičius buvo nuskintas tarano avarija sankryžoje iš karto po jubiliejinio koncerto… Kas bus sekanti auka šiame „mirties domino? Nenustebčiau, kad II rinkimų turui užjuodinti bus žinia, šiaip jau gerai besilaikančio Antano Terlecko, kuris baiminasi, kad jį nenunuodytų komuniagai, mirtį, o ir ant manęs paties paskutinioji „Vremia“ jau „pakabino“ samarietišką COVID įvaizdį nuo šnipų tilto Berlyne.  

DEŠINĖ GEROVĖS VALSTYBĖ

DEŠINĖ GEROVĖS VALSTYBĖ

Kęstutis K.Urba

                             Vakarykštė nauja rinkėjų apgaulė piršta ne tik per  TV3 žinias istoriko Šarūno Liekio lūpomis, atseit, Gerovės valstybė yra tik kairiųjų nuosavybė ir kelrodis, verčia eilinį kartą pasibaisėti mūsų politinės terpės išprusimo ir žinių lygiu. Gi jos krikštatėviu yra ne kas kitas, o legendinis Vokietijos kaizeris Otto Bismarkas, kuris pirmą kartą pasaulyje įgyvendino pensijinę sistemą, dar ir  bandydamas visą Vokietiją suskirstyti į kvadratus ir kiekvieno centre pastatyti po kirchę bei kareivines. Jis, beje,  įvedinėjo prūsišką tvarką – „ordnungą“: jei „baueris“ netvarkingai laikė žemės  padargus savo kieme, tai tuoj pat gaudavo solidžią policijos baudą.

                             Per pastarąjį pusšimtį metų Gerovės valstybės teorija gerokai pasistūmėjo į priekį, o trumpas jos nusakymas yra toks: visų žmonių socialinis apgintumas ir dar atsparumas kriziniams ekonomikų svyravimas atsidėjimo turėjimu juodai dienai. Į tai eita ir tebeinama plačiame pasaulyje , kaip mokslininkai suskaičiavo net septyniomis skirtingomis ideologinėmis kliautimis, pradedant skandinaviškuoju socializmu ir baigiant, marginaliai klientelistiniu liberaliuoju modeliu, į kurį Lietuvą užpainiojo socialiberastiškosios politinės pajėgos, kaip jos besivadintų ir kokiomis kairės dešinės etiketės spalvomis besidangstytų, kaip figos lapeliu.

                             Suprantama, kad vykstant sparčiam globalaus ar vietinio kapitalo koncentravimuisi saujelės rankose, kairesnės jėgos XXa. pabaigoje  ištraukė į dienos šviesą šią gerovės metaforą, tačiau neužmirškime, kad ir Popiežius Pranciškus savo enciklikoje yra pasakęs – pinigai turi ne valdyti, o tarnauti žmonėmis, ir daug kur krikščioniškai demokratiškos jėgos į tai yra įsiklausę.

                             Šiaip jau Gerovės valstybės brandos laipsnis yra nusakomas visu objektyvių rodiklių rinkiniu – aukštas BVP, ir užimtumas, žemas socialinės nelygybės koeficientas ir mažas nusikalstamumas, sveika gamtinė, urbanistinė ir informacinė aplinka, aukštas sveikatingumas bei ilgaamžiškumas, apsirūpinimas būstu bei reikiama infrastruktūra (ugdyklos, gydyklos ir kultūros objektai bei komunalinis ūkis). Subjektyvieji rodikliai yra iš socialinės psichologijos plotmės – ar gerai žmogus jaučiasi ir yra laimingas. Gi laimė yra tada, kai žmogui gera dabar, ir jis žino, kad taip bus ir ateityje. Šiuos dalykus kasmet padėstau kviestinėje paskaitoje Mykolo Riomerio universitete ne tik teorinėje, bet ir praktinėje – Lietuvos plotmėje, tad dar 2018 metais dosniai žiniomis ir atradimais ne vien kartą pasidalinau su Gitanu Nausėda bei susilaukiau padėkos diskusijoje dėl mokesčių.

G. Landsbergis pasiūlė svarstyti, ar nereikėtų įvesti nepaprastąją padėtį |  KaunoDiena.lt
G. Landsbergis pasiūlė svarstyti, ar nereikėtų įvesti nepaprastąją padėtį |  KaunoDiena.lt

                             Vakar LRT „Dėmesio centre“  Deividas Jursevičius pabandė ant Š.Liekio „kabliuko“ pasigauti TS-LKD lyderį  – vikingą Gabrielių Landsbergį, klausdamas kaip bus su Prezidento Gerovės valstybės, atseit, tik kairiuoju siekiu ir dešiniųjų pozicija, tačiau Gabrielius labai taikliai, momentaliai  susiorentavęs, atsikirto: pasižiūrėkite į Vokietijos pavyzdį su kokybišku švietimu ir medicina visiems bei oriais atlyginimais, ir dar  pensijomis bei pakvietė neskubėti skirstyti politines partijas vien į kairę ir dešinę.

Vis tik, skirstymo ir klasifikavimo dalykas yra sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl reikalauja platesnio paaiškinimo.  Ekonominė pozicija ir orientacija yra apibrėžiama bent jau penkiomis dimensijomis:

  • BVP perskirstymo dydis, nusakomas mokesčių tarifų didumu ir progresyvumu
  • su tuo susijęs internacionalios tarptautinės politikos dėmuo, kadangi itin efektyvūs ir teisingi progresiniai tarifai, leisiantys įveikti ir globalų skurdą, ir klimato kaitinimą, tėra įmanomi dėl kapitalo tekamumo ir verslo judumo tik globaliu mastu, o lokalūs progresiniai tarifai gali būti pražūtingi, nes atbaido investitorius
  • požiūris į valstybinį sektorių ekonomikoje (laimingiausių pasaulio žmonių Danijoje net 1/3 BVP buvo sukuriama valstybinių ir kooperuotų su privačiu kapitalu įmonių) ir, tuo pačiu, užimtumo politiką
  • antikartelinė-antioligopolinė politika, išsauganti natūralią kainodarą rinkos laisvėse, o ne perduodanti kainų politiką į saujelės stambiausių savininkų rankas, kurie kiekvieną kartą ją kilsteli, kai tik valdžia žmonėms paberia „trupinių“
  • pensijų ir pašalpų sistemos reikalingumas ir didumas

Vis tik, kertiniais yra pirmi du punktai ir ketvirtas, nes jie leidžia ir tinkamai sukooperuoti koncesijomis valstybinį kapitalą su privačiu, ir išauginti pensijas bei pašalpas. Ir dar neužmiršti algų.   Deja, nei LSDP, nei LSDDP savo tarptautinės politikos programose, ir juo labiau stambių latifundininkų partija –  LVŽS nėra pabrėžę iternacionalumo mokesčių politikoje svarbos, todėl lperšami lokalūs progresiniai mokesčiai negali duoti naudos, juolab, tuo S.Skvernelio vyriausybė pagal T.Tomilino receptą jau atstūmė investitorius. Antikartelinė-antioligopolinė Lietuvos gelbėjimo, spaustos per Skirmantą Malinauską LVŽS politika pasibaigė sulig reklaminiu premjero kvietimu atvykti kitiems užsienio tinklams 2018 m. rudenį, o socdemų tarpe tebuvo prieš keletą metų, bene, vienas G.Palucko straipsniukas kaip milijoninius pelnus gaunantys prekybos centrų savininkai skriaudžia kasininkes.

Todėl, ir LSDP ir LSDDP bei LVŽS yra kvalifikuotinos kaip ne jokios kairės, o socialiberastinės oportunistinės, darbo žmonių ir visų pirkėjų interesus išdavę dešinės kairesnių retorinių etikečių  struktūros, besigviešiančios valdžios. Man gi vakar buvęs ES komisaras Vytenis Andriukaitis, kai mečiau viešą kaltinimą LSDP, pyktelėjęs atrašė:

Deja, Kęstuti,

Neskaitai rinkimų programos, jos paskutinės redakcijos ištisai, tad ir kalbi iš kepurės. Gaila,

Vytenis.

Andriukaitis — 2nd World Sepsis Congress

Dabar jam rašau atsakymą:

Deja, Vyteni, būdamas medicininio-istorinio išsilavinimo tebesivadovauji vienmatėmis klišėmis –

Yra progresiniai tarifai ar nėra, pagal principą „šienas“-„šiaudai“.

Jokios antikartelinės-antioligopolinės politikos, tamstų, rašytojas politologas  Liutauras Gudžinskas jums į programą neįdėjo, joje nėra nei kvapo internacionalumo užsienio politikoje, nes nepasikvietėte MR u-to prof.Andriaus Bielskio ir nestudijavote ir Paryžiaus prof.Thomo Piketty bestselerio „Kapitalas XXI“ amžiuje, o  „bebras“ – partinis bonza Juozas Olekas   pamynė Luko Vaigausko iniciatyvą, padėjęs ją į stalčių, dar ir , tamstų, partokratinei valdybai tai nukanalizavus į „naudingumą“ politiniam švietimui. Būtent,  todėl,  keletas LSDP programinių miglotų pezaliukų apie solidarius mokesčius, šioje plotmėje tereiškia solidarumą su didžiųjų prekybos tinklų, dviejų su puse bankų, skirstomųjų tinklų, kaimo latifundijos bei perdirbėjų, vaistų didmenos ir mažmenos bei viešo vaikų maitinimo monopolio atliekomis, pelnų auginimu –  saujelės savininkų visokeriopą palaikymą.

Keletas procentų užmestų ant GPM tarifų latifundijai ir kitiems stambiems savininkams tebus tik papurkštas vandenėlis ant riebios žąsies, juolab pasigavote ir PVM mažinimo maisto produktams obalsį, kai gudrūs lenkai gerai „nudrožė“ mūsų pakraščius – oligopolizuotoje-kartelizuotoje rinkoje su apnaikinta konkurencija PVM mažinimas tėra veiksmingas  su stambiųjų dominuojamos rinkos dalies ribojimu, Konkurencijos įstayme su smulkaus vidutinio verslo rėmimu, besmegeniai ir demagogais, jūs. Yra žinomas vienintelės Rumunijos viešbučių verslo pavyzdys, kur PVM mažinimas davė įkainių mažėjimo efektą.

 Tiek europarlamentarė V.Blinkevičiūtė, tiek ir jau rinkėjų atmesta Šakiuose  R.Bastytė-Jakelaitienė yra tipiškos stambiojo kapitalo ir stambios  žemėvaldos „stoguotojos“. Tad nereikia dangstyti savo socialiberastinės – „ikanominės“, prichvatizatoriams reikalingos  politikos keletu frazių naivuoliams: ne visi yra neišmanėliai. Juolab, tamstų partneris S.Skvernelis su V.Šapoka, argi, leistų didinti GPM tarifą R.Karbauskiui, kuris temokėdamas 1.5 proc. , kai miestiečiai –  20 proc.,  per keturis metus pasididino savo pelną kuklia 10 mln. eu sumele? Tad visos G.Palucko kalbos politikos forume pirmadienį  pas E.Jakelaitį Mažvydo bibliotekoje tėra eilinis akių dūmimas, o ar iš jaunųjų Luko Vaigausko, Vaido Rusio išaugs tikri kairiojo centro socialdemokratai – parodys laikas.  Deja, ir kairesnių  V.Navicko, ir A.Brazo ekonominis naratyvas, irgi, nėra pakankamai išsamus bei kryptingas, todėl rinkimuose paramos nesusilaukė. Tad slėpkitės po kirkilinėmis -brazauskinėmis varnalėšomis su savo Gerovės valstybės etikete ir besigviešdami valdžios nepiktinkite žmonių.  Todėl, ir dr.Alg.Butkevičius visiškai teisingai trinktelėjo „Barboros“ durimis, nes su ekonominiais analfabetais, profanais ar diletantais geros, žmonėms ir Lietuvai rewikalingos politikos nepadarysi.

Be jokios pagarbos – Kęstutis

O, kaip gi yra su dešinės gerovės valstybės perspektyva? Taip vadinamoje politinėje dešinėje vieninteliu nuosekliu kovotoju už rinkos laisvę prieš  urėdijų, kelių priežiūros, skirstomųjų tinklų… centralizmą ir kartelines oligopolijas bei monopolizaciją tėra Liberalų sąjūdžio narys  Eugenijus Gentvilas, kurį tenka laikyti kur kas didesniu socdemu ir krikdemu, nei  tokiais besivadiną, nes jis žino, kad norint pavalgydinti išalkusį reikia, pirma turėti iš ko.

Eugenijus Gentvilas - išsamiai DELFI.lt

 Šia prasme, jis skirtingai nuo didžiumos liberalais besivadinančių, bet nekovojančių už rinkos laisvę su neobolševikiniais karteliniais –  visą Lietuvą nuolat susinančiais  dariniais, nėra ortodoksinis G.Steponavičiaus-G.Čmilytės tipo   19-20 a. liberalas, o yra modernus amerikietiškas – krugmaniškas sveikai kairuoliškai-dešiniuoliškai tikriausias liberalas, kokių Lietuvai labiausiai reikia. Ar tokia yra Ingrida Šimonytė? Kad, neteko girdėti.  Ar gali šių dalykų imtis D.Kreivys ir G.Landsbergis, sudarydamas koaliciją su E.Gentvilu? Pilnai, nors ir visi vyrai su charakteriais, nes V.Čmilytė tylės, bet , kad ir Liberalų sąjūdžio, ir Laisvės partijos rinkiminės programos yra iškastruotos populistiniu visų mokesčių mažinimo siekiu, kai esamas oligopolijas pats laikas priversti pasipurtyti. Tikėtis to iš „kairiųjų akademikų ir profesorių“ – Romo Lazutkos bei Raimundo Kuodžio, kuriuos teko viešai auklėti ne tik Seimo Konstitucijos salėje, vargu ar galima.

Žinoma, Gabrielius Landsbergis yra pakankamai lankstus, nedogmatiškas politikas, kuris turėdamas gerą projektą, kai išvysta dar geresnį, nesilaiko įsikibęs pirmojo. Tad Lietuvai dabar yra iškilusi hamletiška dilema – būti ar toliau pūti, spręsis, būtent, Lietuvos krikščionių demokratų politinės valios formavime ir Popiežių enciklikų įgyvendinime bei liberaliojo konservatorių sparno atsinaujinime su „anafemos“ skelbimu ortodoksiškumui. Taip yra todėl, kad kairiojo ekonominio centro savo programomis bei retorika  krikdemiškos prof.V.Radžvilo ir dr.A.Juozaičio partijos mūsų bukos purvasklaidos, taip vadinamų besmegenių politologų ir nupirktų žurnaliūgų buvo ignoruotos, apmeluotos studijose „valentinavičių“ bei kriminalinių elementų „puklevičių“ ir neturėdamos žinomumo  bei finansų, griaunamos iš vidaus šiuose rinkimuose liko paraštėse, nors turėjo tapti tikra atrama bei kolegomis tiek E.Gentvilui, tiek ir krikdemams su G.Landsbergiu, rašančiu Žmonių partijos Gerovės valstybės europinį projektą.

Taip vadinama dešinioji Gerovės valstybė atrodytų taip. Matematiniame modelyje penkių aukščiau išvardintų kriterijų erdvėje egzistuoja optimalumo taškas, kuris su mažiausiomis sąnaudomis bei per trumpiausią laiką gerintų minėtus Gerovės valstybės rodiklius. Dešinumas tereikštų būnant netoli optimalumo, didesnį smulkaus ir vidutinio verslo pastimuliavimą, neskubant šokdinti tarifų progresyvumo, tarptautinės ekonominės politikos plotmėje sprendžiant Žmonių partijų keliamą mokesčių vienodinimą, neskubėjimą šiuo metu plėtoti valstybinį sektorių be kooperavimo su privačiu kapitalu, principingą kovą su rinkos kartelizacija-oligopolizacija bei aktualiausią kainų šėlsmo suvaldymą ir nuoseklų pensijų bei algų ir pašalpų didinimą.

Nesu asmeninių sąskaitų suvedinėtojas, bet kai išvydau Š.Liekio ir Č.Laurinavičius Lietuvos istorijos tome save įrašytą į Algirdo Mykoličiaus Brazausko šalininkų ir bendrininkų kohortą – ne tas žodis pasiutau. Aš dar 1988 m. rudenį Mokslų Akademijos salėje susitikime su „žaliaisiais“  jam pažėriau akibrokštą – kodėl komuniagai nubraukinėja lėšas nuo valymo įrenginių statybų? Dabar gi klausiu – kiek laiko socdemai – liberastai toleruos kasdienį akiplėšišką žmonių apvoginėjimą prekybos centruose ir vykdys tolesnį Lietuvos kaimo – pieno ir mėsos  ūkių naikinimą? Todėl mano šiandieninis obalsis – „duokit pieno ir mėsos – vyt kolchozus iš Lietuvos“ Gali būti – ir liberastus. Kiekvienam pagal skonį.

RINKIMINIS PROSTITUCINIS STOKHOLMO SINDROMAS IR KOALICIJA „NEI VELNIAS – NEI GEGUTĖ“

RINKIMINIS PROSTITUCINIS STOKHOLMO SINDROMAS IR KOALICIJA „NEI VELNIAS – NEI GEGUTĖ“

Kęstutis K.Urba

                             Yra toks Stokholmo sindromas , kai auka tampa paklusnia savo kankintojui ar net budeliui. Panašią situaciją stebėjome ir šiuose rinkimuose. Nežiūrint, kad „valstiečiai“ – LVŽS sugriovė universitetus, toliau toleravo vykstantį beprecedentį pieno ūkių naikinimą su fatališka pasekme dirvai –  0.5 mln.ha  tikrai, kad „žalia“  pasekme – dulkių audromis, neatsižvelgiant naiviems ir tamsiems rinkėjams, kad valstiečiai apnaikinę  kvailu centralizmu urėdijų sistemą su pasekme – rinkos susiaurinimu ir malkų kainų išaugimu, tai pristabdė sengirių paleidimu „nuo kirvio“, nieko nedarė skaudžiausio žmonėms – kainų šėlsmo užkardymui, „stogavo“ ne tik stambaus žemvaldžio R.Karbauskio  „auksinį“ biznį su ES melejardų sėmimu ir pelnu – tik 10 mln.eu prie 15 proc. pajamų mokesčio –  už juos I ture balsavo net 17.5 proc. sudurnintų išplautų smegenų, net  204 118 rinkėjų ir tuo atidavė Karbauskiui  jau net 16 Seimo krėslų.

                             Kaip tai paaiškinti? Būtent, rinkėjų pirkimu ir parsidavimu už 200 eu pakišą pensininkams su 13-os pensijos iliuzija, 100 eu kalėdinio saldainiuko kyštelėjimu mokytojams, o tai rodo suklaidintų rinkėjų – „žertvų ant smūgio“ atsidavimą savo piniginių ir Lietuvos susintojams – kiek pameta trupinių, tiek prekijai užkelia kainas pagal visas Stokholmo sindromo schemas dar ir su visai neprastai pirktais balsais. Vietoje įprastų 5-10 eu už parduotą  balsą, čia rinkikų gautas geros prostitutės uždarbis už „greituką“.

stephff cartoonist on Twitter: "cartoon of the day - solving Thailand's  prostitution problem ... @suranand @PravitR @KrisKoles @Reaproy… "
stephff cartoonist on Twitter: "cartoon of the day - solving Thailand's  prostitution problem ... @suranand @PravitR @KrisKoles @Reaproy… "

                             Garbė, politologui Vytautui Dumbliauskui, kuris LNK studijoje pradėjo vilkti į dienos šviesą įkyriai peršamą  LRT, prezidentūros ir paties Karbauskio „feiką“ – apgaulę, kad vėl bręsta kairiojo centro koalicija iš LVŽS-LSDP-DP. Net  demagogas Rimvydas Valatka sukluso. Iš tiesų, sakykite mielieji, nuo kada stambių žemvaldžių, perdirbėjų ir prekybos centrų kartelinius interesus sergėjanti partija, o tokia yra LVŽS su R.Karbauskio yra … centro kairės? T.Tomilino „švilpukas“ tėra skirtas miglos naivuoliams pūtimas.  Nuo kada pučianti politinį  apgaulingą vertybinį, o šį sykį ir pezalą apie dėmesį kultūrai bei nematanti stambiųjų koncernų, sukraipiusių mūsų laisvą rinką – kartelinių oligopolių sukelto pražūtingo valstybei kainų ir įkainių šėlsmo, o tokia yra ir  LSDP, ir jos satelitas – LSDDP yra priskiriama, irgi, centro kairei, kuriai dar ir kergia koaliciją su  Uspaskicho Darbo partija, aiškiai deklaruojančiai ekonominį dešinumą? Juo labiau, kad LSDP su „auksinių šaukštų bebru“ Juozu Oleku toliau marinuoja reikalingiausią socialdemokratijai internacionalumą – vieningą reikalavimą apdėti globaliais mokesčiais stambiausią kapitalą ir šiomis lėšomis stabdyti klimato karštėjimą bei naikinti skurdą. Buvo prieš keletą metų viltingas  gražiausiai komunikuojančio G.Palucko dėmesys prekybos centrų pelnams ir kasininkių skriaudimui, tačiau jis išgaravo su tipiško socialiberalo – LSDP „raštininko“ Liutauro Gudžinsko programine rašliava. Gi V.Andriukaičio pastangos tarptautiniu mastu spręsti šį opiausią pasauliui reikalą baigėsi rankų nuleidimu tai vetavus ES vadovų tarybai su D.Grybauskaitės pozicija, kai derėjo šiai kibti į padalkas visu smarkumu.  Ši rinkiminė pamoka yra geras šaltas dušas LSDP, kuri taip ir nesugebėjo bent jau savo retorikoje sukti iš pokrizinio būtino ekonominio dr.Alg.Butkevičiaus socialiberalumo į tikrą reikalingą ne tik Lietuvai ekonominį kairumą. Didesnio BVP perskirstymo rinkos oligopolizacijoje-kartelizacijoje lokalus obalsis nieko neduoda ir dėl potencialių investitorių atstūmimo, ir dėl mokesčių mokėtojų pinigų perpumpavimo į koncernų, adekvačiai keliančių kainas, sąskaitas. A.Syso kontraversiška socialinė politika įtvirtino „krokodilo“ žiočių principą algų ir pensijų didinime – nusipelnusiems gyventi geriau prisiduria gerokai daugiau, nei žemesnių kategorijų valdininkams ar ne tokias dideles algas gavusiems. Čia dera priminti ir socdemų skleidžiamas vertybes – lygybę, solidarumą. Eilinė  oportunistinė, išdavusi dirbančiųjų interesus, pamynusi socialdemorkatinę ideologiją demagogija, ir tiek. Rinkėjai tai jau pajuto ir atkeršijo Kirkilo-Bernatonio „bebrams“, tačiau šie abu gali išnirti naujoje technokratinėje, taip vadinamoje, „kairio centro“ vyriausybėje jau prisimatuotose krašto apsaugos ir  teisingumo ministrų frakuose, jei Karbauskis sumanys atsilyginti už ištikimybę – 10 mln. asmeninis pelnas per 4 metus  tai ne juokas. Charakteringas rinkiminės demagogijos pavyzdys – A.Vinkaus pirmavimas Kuršo apygardoje. Šis neeilinės iškalbos demagogas medikas yra nuoširdžiai padėjęs ne vienam sunkiam ligoniui, net bandė „papirkti“ ir mane patį išsiuntimu pailsėti į Nidą prie Urbo kalno, tačiau jo balsavimas Sveikatos komitete, kuriuo „kolhoznykai“ privalomo sveikatos draudimo fondo milijonais  kaišiojo šapokinio biudžeto skyles, o ne kompensavo inovatyvius imuninius vaistus onkologiniams ligoniams, vertintinas  kaip oficialiai sankcionuotos vėžininkų žmogžudystės. Gal net visos šimtinės, jei ne tūkstantinės, todėl čia būtina visomis išgalėmis palaikyti principingąjį Antaną Matulą.

                      Darbo partija savo programoje rodžiusi sveiką pragmatizmą – suefektyvinsime „ikanomiką“ ir iš to padidinsime pensijas bei algas, jos taip ir neišbaigė, nes „ikanomikos“ efektyvinimas per investitorių pritraukimą tegali reikšti tolesnį samdinių batų nuavimą ir profsąjungų reikalavimų slopinimą, bet ši partija yra gerbtina bent jau tuo, kad neslepia Krekenavos biznio intereso. Viltinga, kad Vigilijus Jukna turi supratimą apie žemės ūkį, o Vytautas Gapšys yra vienas stipriausių teisininkų – Seimui jie reikalingi. Kaip ir valstiečiai Stasys Tumėnas ar Ąžuolas Valius, ar sumanioji Guoda Burokienė. Bėda, kad jie yra po Karbauskio įnorių padu – verčiami marionetėmis, o jei kilsteli galvą, gauna per kepurę. Įdomu, kad valstiečiai aktyviai rodę dėmesį Kaimo reikalų savaitės surengimui Seime spalio 2-5 dienomis su visų trijų dešimčių kaimo NVO vadovų kalbomis ir debatais bei  reikalingiausio kaimui įstatymo  – dalies pelno grąžinimu iš perdirbėjų ir prekijų oligopolių ūkininkui, tai galiausia suignoravo ir patys „įsišovė sau į koją“ bei tuo Kauno Savanorių apygardoje eliminavo šį įstatymą bandžiusį registruoti Laurą Stacevičių, kuriam iki II turo pristigo mažiau nei šimtinės rinkėjų, nors TV jį iš Rotušės aikštės balsuotojų eilėje parodė ją paslaugiai užėmus Karbauskiui. Čia matyt, visgi, dalykas yra gerokai rimtesnis. Gal net atidirbinėjimas susinančiai ūkius perdirbėjų-prekybos centrų  „mafijai“.

Išvada peršasi paprasta – raudoną  progresinių tarifų etiketę kyščiojantiems valstiečiams bei LSDP susikergus su mėlyna Darbo partija, gausis, kaip žmonės sako – nei velnias, nei gegutė, o vertinant politologiškai – ruda nevykusio formato socialiberali samplaika.

E.Pupinis. Cukrinių runkelių augintojai nėra išskirtiniai - DELFI
E.Pupinis. Cukrinių runkelių augintojai nėra išskirtiniai - DELFI

Simptomatiška, kad Utenos apygardoje „besmegenis“ pasipūtėlis E.Pupinis, kuris būdamas Žemės ūkio akademijos auklėtiniu didžiuojasi, kad buvo meru, o Seime dirba ne sunkiausiame Kaimo reikalų komitete, bet „pakilo“ net į Mokslo ir švietimo, apšovė antru likusį G.Palucką. „Besmegeniu“ vadinu, nes E.Pupinis man absurdiškai įrodinėjo, kad smulkios krautuvės negali konkuruoti su prekybos centrais. Šerlokas Holmsas paaiškintų, kad „it depends“ – tai priklauso nuo mokestinių naštų skirtumų, o jei jų nėra, tai ir turime kainų šėlsmą ne tik Utenoje.

Kainų šėlsmo – infliacijos sutramdymą tenka laikyti antrojo rinkimų turo „vinimi“, nes ši kairiojo centro niša liko absoliučiai neužimta: prof.V.Radžvilas iki šiol nesuprato, kad jo partijos programos 34 punktas prieš oligopolius verčia  kvalifikuoti jo Nacionalinio Susivienijimo partijėlę ekonominėje politikoje kaip kairiojo centro, tačiau šio esminio punkto „išplovimas“ iš tuštoku gliancu atsiduodančio rinkiminio laikraščio, NS bloškė į dešinį centrą, kur su patyrusiais vilkais nepakonkuruosi – Šimonytė sutrypė Radžvilą dešimteriopu skirtumu, nors idėjų erdvėje yra atvirkščiai. Gi mūsų politikos Bairono – Arvydo Juozaičio partija per vėlai ėmėsi kalbėjimo kairesne retorika liaudžiai ir nebuvo išgirsta platesnėse auditorijose. Žinoma, šias abi, lyg ir kairiojo centro partijas, nusmukdė absoliučiai nevykęs televizinių, nuslėpusių kainų šėlsmo problematiką, debatų turinys – jos, tiesiog, negalėjo parodyti savo arkliuko. Betgi, kaip sakoma, ne tas stiprus, kuris muša, o tas kuris atlaiko.  Dabartinėje 4 metų politinių diskusijų iki 2024 rinkimų „galiorkos“ pozicija, kaip rodo ilgų distancijų bėgimo ir plaukimo patirtys, nėra tokia jau prasta, nes leidžia išnirti iš už nugarų į pirmaujančius artėjant finišui. To ir palinkėkime V.Radžvilui ir A.Juozaičiui bei bandomam sudoroti teismine apgaule ir suktumu, bet   stoiškai besilaikančiam Signatarui Zigmui Vaišvilai. Tik jam reikia būti dar apdairesniam, nes ekspertai.eu su aktoriaus Audriaus Nako ir Dimos Glazkovo „pressjazztv“ Zigmu, tiesiog, dangstosi, suteikdami jam žiniasklaidos kanalą ir čia pat kolioja „naciką“ V.Radžvilą bei duoda plačiausią tribūną neomarksistui Kristoferiui Voiškai, atvirai agituojančiam Lietuvai sukti ienas atgal į „matuškos“ Rusijos glėbį. O ir Z.Vaišvilos paglobota rinkiminių lūzerių „Lietuvos liaudies partija“ su aršiąja Nendre Černiauskiene atvirai agitavo už Astravo AE elektros pirkimą diktatoriaus Lukašenkos džiaugsmui, net po demonstrantų sumušimo Minsko gatvėse. Jei šie politikai būtų rodę tiek dėmesio kainų šėlsmui, kiek jie skyrė politikos veterano – prof.Vytauto Landsbergio asmenybei, tai „lazdos partija“, besireiškusi ir internete, ir Lazdynuose, ir kitur, būtų susirinkusi, kur kas daugiau – bent dvigubai, nei 2 935 balsus per visą Lietuvą – mažiausiai visų. Atrodo, kad ji savo užduotį – įtraukti į savo ištryptą liūną signatarą Zigmą Vaišvilą, beveik, ir įvykdė.

Successful Businessman Raised Hands On Uprising Arrow Graph Chart, Stock Price  Up, Increase Stock Vector - Illustration of investing, financial: 154235164
Successful Businessman Raised Hands On Uprising Arrow Graph Chart, Stock Price  Up, Increase Stock Vector - Illustration of investing, financial: 154235164

Jei TS-LKD atkus krikdemiškas sparnas su dėmesiu kainų šėlsmui, kurį žmonės įvardija kaip svarbiausią problemą, ir tai konstruktyviai pateiks Gabrieliui, tada konservatoriai turės rimtą šansą lygiuotis į pusšimtį kėdžių naujame Seime. Nes su I.Šimonytės liberalumu, kaip ir 2016 m. antrame ture ne itin toli benujosi. Kitaip tariant, klausimas yra principinis: arba krikdemai su D.Kreiviu užims krikščioniškai kairę ekonominės politikos nišą ir „pavalgydins išalkusius“, užkardydami kartelinius oligopolius – „juodąsias mūsų ekonomikos skyles“, kurios kainų ir įkainių diktavimu susiurbia  visus žmonių finansinius išteklius, arba TS-LKD teks kvalifikuoti kaip tipišką konservatyvią stambaus kapitalo interesus atstovaujančią partiją, pasižyminčią savo vizionieriškumu, metaforiniu įtaigumu su sąjūdinio autoriteto dalies paveldu, tačiau pakankamai miglota rinkimų programa, atidavusia kaimą ir provinciją kitiems – pirmi rezultatai iš mažų apygardų tai akivaizdžiai parodė, koks pražūtingas partinis Kazio Starkevičiaus ignoravimas.

Žinoma, rinkimų rezultatuose jau suveikė ir akivaizdžiai „juodos technologijos“ – prie gero pažymio – konservatorių numerio 5 kruopščiai prikabintos … penkios mirtys nuo COVID ir dar daugiau šėtoniškos numerologijos, tačiau tai jau valstybės saugumo problema. O ir Gabrieliaus įtikinimas nuo karingos vikingiškos kritikos „latifundijos“ atžvilgiu, davusios gerus rezultatus 2016 – 2018 m. pereiti į pernelyg pacifistinę „davajte žit družno“ poziciją per likusius du metus, pandeminio valstiečių kozirio aplinkoje neatrodo pats optimalaiusias. Gabrieliaus jėga yra jo itin solidžiame ir korektiškame, bet herakliškame kovingume už Lietuvą, už Ukrainą ir Baltarusiją,  bet ne taikos balandžio pozicijoje.  Meškerės mėtymas į absoliučiai visą elektoratą, viliantis balsų II ture gali būti pražūtingas –situacija yra tokia, kad būtina tvoti į ragus Lietuvos mulkintojams, gobšams ir niekdirbiams, ideologiniams išsigimėliams – oportunistams visu smarkumu, kad ir Šv.Jurgio, prismeigusio drakoną, pavyzdžiu.

Potencialūs TS-LKD sąjungininkai – V.Čmilytės liberalai surašė, irgi, silpną, populistinę programą su liberaliu ortodoksiškumu – „mažinti visus mokesčius“, nes neišgirdo patyrusio Eugenijaus Gentvilo žodžiuose kovos už rinkos laisvę nuo oligopolinės kartelizacijos obalsio. Kovos, kurioje vėliavą turėtų perimti gerokai ūgtelėjęs Simonas Gentvilas. Taigi, vėl dilema – arba Liberalų sąjūdis lieka archaiško dogmatinio ortodoksiško, būdingo G.Steponėnui – V.Čmilytei, liberalizmo ideologijos įkaitu – stambiojo kapitalo „stoguotoju“ ar orientuojasi į pažangųjį amerikietiškąjį  NOBELIO PREMIJOS LAUREATO Paul Krugman liberalizmą su smulkaus ir vidutinio verslo rinkos dalies ir interesų akylu sergėjimu. Bilo Geitso „Microsofto“ nuteisimas, kai ji pradėjo dominuoti pernelyg stambioje rinkos dalyje yra pats geriausias pavyzdys.

Smėliuko partija ekspresyvios iškalbiosios ironiškos gaidelės Aušrinės Armonaitės ir lėtesnio, bet sumanaus Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus asmenyse susirinko balsus tų, kuriems kaip mažyliui peršertam manų koše, visi tie tautos kančios stigmos ir pabodusių savo vienodumu proginių politinių ritualų piršimai, atseit, patriotiškumui didinti, yra „va čia“.  Šie žmonės nori pramogos, pliažo saulės, laisvių žirgams ir savo bizneliams, o ne nuolatinių dūsavimų ar peštynių, kur bus pastatytas arklys – sostinėje ar Kaune. Šios partijos programoje, irgi, populistinis visų mokesčių mažinimas, kuris žmonėms, oligopolinėje-kartelinėje sistemoje nieko gero nežada, todėl rinkėjas gali greitai nusisukti į partijas aiškiau deklaruojančias asmens laisves su jos piniginės patausojimu. Gi šios dienos spaudos konferencijoje A.Armonaitės išsakyta dviprasmiška pozicija – „NEPARSIDUOSIM“ (kam?) ir „PO RINKIMŲ BUS MATYTI“ su buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus Žukausko piršimu į naujus švietimo ir mokslo ministerius verčia sunerimti, ar nebus „Laisvės partijos“ aljanso su DP liberalumu, jei Karbauskiui pritruks balsų?  Ir nors tai reikštų politinę pražūtį – rinkėjai pasijustų pamauti ant pliažo  kabliuko ir  apšauti, bet 4 metai taptų vėl Lietuvai prarasti.

Nenustebino ir centro-partijos – tautininkų fiasko: turėdami savo gretose, bene, stipriausią visos Lietuvos centrizmo ideologą prof.Albiną Stankų, centristai nesugebėjo iš jos išausti padoresnį programinį audinį, o kovotojų su korupcija spektakliukas prie Seimo durų, Puteikiui atitarnavus Karbauskiui, įtikino tik saujelę lengvatikių, kad besidedą kovotojais tokie ir yra.

Belieka padaryti keletą išvadų. Žema rinkiminė politinė kultūra, kurioje partijos toliau vaiko muses savo programiniais lozungais ir vizijomis, o ne teikia rinkėjams konkrečių reikalingiausių įstatymų rinkinius, nieko gero Lietuvai nežada, nes ir naujas Seimas tuoj toliau taps biurokratijos kurpiamų projektėlių konvejerio aptarnavimo vergu. Prie Lietuvos nelaimės – įžūlaus žmonių apvaginėjimo saujelės rankomis, prisideda ir laidų vedėjų savais „klausimėliais“ vykdoma nuolatinė politikos profanacija, kuri kovą už rinkėjų ir visos Lietuvos interesą, verčia pigoku lėkštu politiniu show.  Vietoje totalaus ekonomikos suefektyvinimo, finansų papildymo – ir bazės reformoms sukūrimo, kaip taisyklė pradedama nuo „bėdų turgaus“ – socialinės politikos, o baigiama visuotiniais dūsavimais dėl švietimo ir medicinos bei griūvančių dvarų ir išsibėgiojusio kaimo.

Laikas atsikvošėti, o kad premjeras Saulius Skvernelis, kurį šauniai apstūmė Radvilė Mikulėnienė, atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje, išdavė  itin TV ekrane  išryškėjusi pusiaunaktį jo akių asimetrija, rodanti, kad Stokholmo sindromas atsisuko prieš patį  policinės valstybėlės su „melejardų“ stogavimu,  konstruotoją.