Vakar žemės ūkio ministerijoje įvyko naujas smegenų pudrinimo renginys – Strateginio žemės ūkio plano 2023-2027 m. pristatymas, kuriame pasidarbavo žinomas daugiametis Lietuvos kaimo naikintojas – ”stribitelis” Jurgita Stakėnienė. Melo ausys kyšo iš jos parengtų skaidrių. V.Buivydas aiškiai nurodė, kad realių jaunų ūkininkų tėra apie 3.5 tūkstančio. Šeštoje skaidrėje, pateiktoje ŽŪM svetainėje, ji rodo, kad jaunų ūkininkų, gi, yra apie 18 tūkst. Panaši dezinformacija pakišta ir ministrui. Tiesa, prasidėjo kalba apie aktyvius ūkininkus, bet, negi, ūkininkas yra tas, kuris įsigijo sklypą, jį deklaruoja nieko nedarydams ir gauna išmokas? Deja, ir demagogas Seimo Kaimo reikalų k-to pirmininkas p V.Pranckietis su savo ”drigantais” iki šiol nesugebėjo apibrėžti teisės aktuose tikro – ūkininkaujančio žmogaus. Tai reiškia, kad kaimas toliau didėjančiais tempais nyks ir tai yra vikriai maskuojama. Melagystė ir 7- oje skaidrėje, skirtoje ekologiniams ūkiams. Seimo ekonomikos k-to pirmininkas K.Starkevičius siūlo apmokestinti progresyviai didžiausią monstrą dirbantį eksportui – AUGA GROUP, bet jį skaidrė kritikuoja: atseit, tai trukdys pasiekti vyriausybės programos tikslą, kuris, būktai, yra 17% eko-ha nuo dirbamos 2027 metams! Tai naujas grubus vyriausybės programos iškraipymas, kurioje 16% rodiklis numatytas jau 2025 sausio 1d. Juk vyriausybės planas tvirtinamas 4 metams. O tai reiškia, kad daugiausia darbo vietų kaime kuriantis eko-ūkininkavimas negauna reikiamo finansavimo. Gerai ir tiesiai aiškiai renginyje pasisakė tik D.Karalevičienė – naujoji Žemės ūkio tarybos pirmininkė, pabrėžusi, kad su tokiu planu artimiausiu laikotarpiu ūkių dar sumažės bent 10 tūkstančių! Prminsiu, kad Kaimo naikintojai toliau laiko V.Pranckiečio nukanalizuotą į V.Katkevičiaus stalčių įstatymą pagal kurį iš pieno, mėsos stambiųjų pardavėjų – oligoplių savininkų mokesčiais būtų išieškota, kad ir 20% kainos, ir šios lėšos proporcingai grąžintos ūkiams: kiek nuo tavęs nuplėšė minimaliausios supirkimo kainos diktatu, tiek ir atgavai. Užtektų tada lėšų ir melioracija, ir kalkinimams. V.Pranckietis nusikalbėjo iki tiek, kad didžiausiu taršos šaltiniu pavadino kelininkų barstomi druską – Natrio chlorido, kai ežerais, upėmis plaukia azotas, fosforas, kalis …agresyvusis kadmis. Renginyje, beje, nė kvapo nebuvo didžiausio Lietuvos žemdirbio – europarlamentaro J.Oleko ir jo bendro B.Ropės, tebekirmijančių Briuselio Kaimo komitete.
2021-12-27, pr 10:40, Kest Urba <urbascience@gmail.com> rašė: Gerb. Lietuvos Mokslo Tarybos vadove, ačiū už bandymą aprėpti ir paaiškinti sudėtingą sprendimų priėminėjimo situaciją įvairiuose lygmenyse, tačiau pastebėsiu, kad: – ir Vyriausybės kanceliarija, ir, juo labiau, Seimas neišnaudoja Lietuvos akademinio potencialo bei konkrečiai – ir LMT patikėtų Reikminių tyrimų mechanizmų. Todėl, nors Mokslo ir studijų įstatymas atiduos LMT pavaldumą vyriausybei, privalumas bus, pasak profesoriaus.A.Žukausko, vienas: ”mokslas arčiau pinigų”. Tad kažkiek Nacionalinio susitarimo šviesoje padaugės technologinių sprendimų lazerių, biotechnologijų srityse, kur esame stiprūs, palengvės humanitarikai. Tačiau valstybės valdymo srityje liks ta pati ”pelkė’: Valstybės raidos programavimas būna užmegztas ”partinių rašytojų”, kurie kurpia lozungines partines programas. Po to, po rinkimų kažkiek jų pagrindu per dvi savaites vyriausybės kanceliarijos biurokratija surašo lozunginę vyriausybės programą, kurią patvirtina Seimo dauguma, nes ”saviškių”. Beveik pusmetį ministerijų biurokratai ir kanceliarija rašo programos įgyvendinimo planą, kuriame labiausiai atspindima ką gausiai prikepti ministerijų fragmentuoto mąstymo teisininkėliai regi, kad įmanoma keitinėti įstatymuose ir sumeta savo siūlymus į ”bendrą valstybės kapą”, kuriame beje, pasitaiko ir racionalumo. Taip užtikrinamas begalinės įstatympataisdavystės ritualinis aptarnavimas ir vyriausybė bei Seimas užkraunami antraeilių-trečiaeilių valstybės reikalų aptarnavimu. Pažvelgus į vyriausybės ar Seimo darbotvarkes darosi ir nyku, ir koktu. Nėra aiškiai prioretizuota ta pati aukštesnės Gerovės valstybės kūrimo problematika, kurią dar 2018 m. įsiūliau Mažvydo bibliotekoje po renginio tet a tet G.Nausėdai. Nes kasmet skaitydavau šia tema kviestinę paskaitą M.Riomerio universitete, tad dalyką išmanau. – jei valstybės valdyme vyrauja ministerijų biurokratija, tai kyla klausimas, kurį keletą kartų aptarinėja su šviesaus atminimo MA Prezidentu akad.Juru Požėla dar 1988 ir 2005 m. – valstybės valdymo ir politikos intelektualizavimas, juolab ir prof.R.Lopata, ir prof.A.Žukauskas, kurie yra du šviesiausi protai Seime tėra graži išimtis, deja, su ribotomis galimybėmis, netgi paveikti Seimo darbotvarkių sudarinėjimą.Tai kas gi trukdo LMT surašyti aktualių iššūkių ir esminių ilgalaikių valstybės problemų sąvadą ir suorientuoti akademinius pajėgumus į jų atrėmimą bei sprendimą? Pvz. Neatidėliotini iššūkiai: 1. Pandemija2. Klimato kaita3. Su tuo kažkiek susiję migrantų bangos4. LGBT politinis šaršalas ir neo-transgenderizmo ideologijos skverbimasis iš ES į paauglių terpę, kurį vakar žiniose nušvietė TV3 – madinga abejoti savo lytiniu tapatumu ir imtis, netgi, savižalos. Ilgalaikės esminės problemos: 1. Emigracija2. Žmonių nuvarymas nuo žemės – kaimo nykra, regionų menkėjimas3. Kainų šėliojimas einantis nuo euro įvedimo, kurį tik paryškino dujų bei elektros kainų šuolis4. Maisto nesauga5. Energetinė priklausomybė6. Medikų stygius – STRATA duomenimis 2030 m. Lietuvoje truks apie 2 700 gydytojų ir apie 7 tūkst. slaugių7. Mokytojų stygius ir t.t. LMT įdirbis COVID akivaizdoje sukuriant ekspertų komandas yra tik sveikintinas, tačiau kyla klausimas, kur kitų iššūkių atrėmimas bei problemų sprendimas? Gi biurokratijos ”įdirbis” kaip ant delno. Klimato kaitos ir Maisto saugos problematikoje Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų ”specialistai ir galvos” nenorėjo suvokti, kad ekologinių ūkių plėtra numatyta vyriausybės programoje, kuri jau sėkmingai sužlugdyta neadekvačiai suprojektavus finansus, iš karto ”nušauna tris zuikius”: maisto sauga, aplinkos ir klimato sauga bei užimtumas. Tačiau beveik pusė milijardo bus ištaškyta dalinėms ekologinėms priemonėms – kraštovaizdžio puošimui akmenų krūvomis, gyvulių, bet ne žmonių gerovei, pelkynams, kai velniop eina melioracija ir pan. Gi, kas penktame produkte yra liekamoji tarša taip vadinamų leistinų normų ribose bei kai ji susisumuoja ir dar prisideda tūkstančio pavadinimų maisto technologijose naudojami konservantai, dažikliai, purikliai, skonikliai…tai ir šauna onkologinių susirgimų kreivė į viršų! Rašiau apie tai ”Mokslo Lietuvoje” ne kartą. Seimo Kaimo reikalų, Ekonomikos komitetai ir ministerijos toliau sėkmingai žlugdo pieno ir mėsinės gyvulininkystės ūkius, nes ignoruoja maisto grandinių: ūkis-supirkėjas-perdirbėjas-prekyba oligopolizaciją-kartelizaciją greta kitų ekonomikos sektorių su vis labiau įsigalinčiu minimaliausių supirkimo ir maksimaliausių pardavimo kainų diktatu. Nes rinka sukraipyta – nėra reikiamos konkurencijos iš apnaikinto smulkaus ir vidutinio verslo. Štai, tamstoms ir pasekmių grandinėlė: ūkių žlugdymas, gyventojų nuvarymas nuo žemės, kainų šėliojimas, ir žmonių migravimas iš regionų į miestus bei į vakarus. Briuselis juokiasi o Lietuvoje po 30 metų liks 1.8 mln. gyventojų.
Gi dar 2008 m. G.Kirkilo vyriausybė neprotingai aprobavo blogai suprojektuotą ”Nemuno” slėnį, jam patikėjusi vien žemės ūkio ir miškininkystės technologijas, kai derėjo pajungti prie jo ir satelitus: Agrarinės ekonomikos i-tą, Šiaulių u-to regioninės politikos ir Vilniaus socialinių tyrimų pajėgumų tyrėjus bei užkrauti atsakomybę už ekonominę, socialinę, kultūrinę ir, pagaliau, demografinę raidą. Juk kaimas visada buvo valstybės demografinis aruodas. Nieko tokio iki šiol nėra, viskas visiems tinka, o kad per du dešimtmečius iš 257 tūkst. pieno ūkių teliko tik 27 tūkst., gyventojų tankis ŠR Lietuvoje mažesnis nei 1 kv.km, nurodytas MA salėje prieš keletą metų dr.A.Svitojaus, niekam itin galvos neskauda. Man pabodo spaudoje, radijuje minėti ištikusį Lietuvos užmiestį( – 97 proc. Lietuvos teritorijos) Nacionalinę katastrofą, ar prof.V.Pranckietį vadinti demagogu, kaip tai nutiko rugsėjo 18 d. ’Valstiečių laikraštyje” spontaniškai. Matyt, teks organizuoti piketus po Mokslų Akademijos langais. Juolab, mokesčių darbo grupėje prie Finansų ministerijos, kuriai priklauso ir LMT vadovas, racionalumo nesimato. Snaudžia ir Sveikatos ministerijos biurokratija, tęsianti A.Vinkaus – ”aš kyšių neįteisinsiu”. Nors ir V.Andriukaitis ”už”, kad oficialiai būtų įteisinta visuomenės-pacientų ir jų artimųjų parama medicinai. Įstatymo projektas ir A.Dulkio nutarimo projektas pas jį ant stalo, bet jis iš Seimo tribūnos tebeaiškina, kad medikų algos augs 90 eurų, kai jaunas gydytojas Vokietijoje pradeda nuo 5k algos! Negi, sudėtinga LMT parodyti iniciatyvą ir prisiimti atsakomybę už valstybės raidą… žmonių sveikatas? Veikimo mechanizmas yra elementarus. Tereikia paprašyti Švietimo ir mokslo ministerijos, ar, pagaliau, geros valios ministrės- Evelinos Dobravolskos, kad surašytų prašymą LMT Reikminiams mokliniams taikomiesiems tyrimams pagal … jos pačios pateiktą problematiką ir rasis galimybė universitetų institutų profesūrą pajungti minimų Lietuvos problemų ir iššūkių sprendimui bei atrėmimui iki teisės aktų paketų. Negi, reikia priminti, kad tokiuose dalykuose lemia neformalus bendravimas? Bandėme su prof.B.Juodka reorganizuoti MA statutą – kaip žirniai į sieną: prezidiumui ir taip gerai. Seimo valdyba, irgi, lūkuriuoja – su penkiais nariais perkalbėjau tet a tet, bet dar jie nesuvokia mokslo galimybių ar nenori. Tad belieka kreiptis į LMT vadovą, matematikas gi yra pratęs narplioti gerokai platesnes teoremos, ir pajudinti bent jau Teisėkūros įstatymą, kad rastųsi aiškūs mechanizmai bei atsakomybė. Nors, tiesą sakant, viskas seniausiai suprojektuota Seimo statuto, Valstybės tarnybos, Mokslo ir studijų bei Teisėkūros įstatymų papildymų paketu, kad premjero prioritetai rastųsi ne iš kanceliarijos mergelių lubų, o iš aiškiai įvardintų esminių ilgalaikių valstybės problemų ir aktualių iššūkių sąvado su atitinkamu mokslo kolektyvų sudarymu ir finansavimu. Tačiau, tai seiminei biurokratijai pernelyg sudėtinga ar valstybės griovėjams – pavojinga. Tai, negi, ir 2022 toliau bus valstybės degradacijos metais? Kęstutis K.Urba I Lietuvos jaunų mokslininkų konkurso 1990 m. nugalėtojas 861719890 ———- Forwarded message ——— Nuo: Kest Urba <urbascience@gmail.com> Date: 2021-12-17, pn 14:14 Subject: Dėl akademinių pajėgumų įtraukimo į teisėkūrą To: <evelina.dobrovolska@tm.lt>, <arturas.zukauskas@lrs.lt>, <romas.baronas@lmt.lt>
Valstybėje egzistuoja ne viena problema (pvz. Mokestinės-investicinės politikos parametrai, reikalaujantys sudėtingų kompiuterinių modeliavimų, skaičiavimų esminių Lietuvos parametrų raidai prognozuoti) , kurių sprendiniui neužtenka ministerijų specialistų. Todėl Teisėkūros pagrindų įstatyme, gal būt, derėtų patikslinti vieną principų:
3 straipsnis. Teisėkūros principai
1. Teisėkūros principai išreiškia tam tikrus imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą.
2. Teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais:
…..
5) efektyvumo, reiškiančiu, kad rengiant teisės akto projektą, ESANT TEISĖKŪROS INICIATYVAI IR POREIKIUI, GALI DALYVAUTI IR AKADEMINĖ BENDRUOMENĖ, turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus;
Realiai situacija yra gi tokia: Finansų ministerija mokesčių reformai subūrė lobistinę darbo grupę, kurioje kilo du šimtai siūlymų – kiekvienas tempia į save. Nors uždaviniu sudėtingumas tikrai reikalauja profesūros darbo – sudėtingo tarpinstitucinio įdirbio.
Akademinės bendruomenės nušalinimas ir nusišalinimas nuo svarbiausių valstybės reikalų tebėra valdymo prioritetine problema. Tą atskirtį reikia mažinti visomis priemonėmis. Viena jų būtų esminių valstybės problemų, kurių sprendinimas reikalauja ir akademinio įdirbio, sąvado sudarymas. Tada rastųsi aiškus orientyras Lietuvos Mokslo tarybos prioritetiniams Reikminiams moksliniams tyrimams.
Seime tik ką įvykusi eilinį kartą tuštoka konferencija ”PARENGTIS 2050 – ĮRODYMAIS GRĮSTI SPRENDIMAI IR VALDYSENA LIETUVOS ATEIČIAI” pirmiausia Juliaus Sabatausko įžanginio sveikinimo dėka pradėjo vyniotis apie miglotą teisėkūros infliacijos metaforą. Jos prasmė, turbūt, tame, kad, jei prieš trisdešimt metų Seimas, kuriame priiminėjami įstatymai, buvo Lietuvos širdimi, tai dabar jo vertinimas šimteriopai smuko. Vis gi, šios metaforos vertė yra gan menka, kadangi neatspindi egzistuojančio teisėkūros proceso esmės. Ji, gi, tame, kad tai yra konvejeris, o tada jau būsime priversti išsiaiškinti, kurie smagračiai jį suka, kodėl ant jo randasi ir šleivų batų, ir kiaurų pusbačių, o, būna, ir grakščių aukštakulnių. Tada dar paklausime – kas tie ”batsiuviai ir sapožnikai” bei kas yra įstatympataisdavystės konvejerio aptarnavimo vergai.
Konvejerio smagračiu yra ir konstitucinė, deja, tik teisinės, o ne ir gerovės valstybės sukūrimo nuostata ir nuo KOVO 11-os kilęs noras sukurti tobulą Lietuvos teisyną. Išsipūtus teisininkų rengimui aukštosiose bei, atitinkamai, ministerijų biurokratijai, teisėkūros procesas įgijo neregėtą pagreitį, kuris turi labai konkrečią sukurtų, kurpiamų pataisų ar jau ”užraugtų” Seimo talpyklose dešimtimis tūkstančių matuojamų įstatymų ir jų pataisų skaičių. Stimuliavimas eina iš trijų krypčių: kaip taisyklė, fragmentuoto mąstymo siauros specializacijos ministerijos teisininkėlio žūtbūtinio noro įrodyti savo reikalingumą, Seimo nario noro pasižymėti – prisiminkime kad ir Seimo vicepirmininkės R.Baškienės puikavimąsi sesijose priimtų įstatymų kiekiu, bei tam tikrų lobistinių grupių, siekiančių asmeninio, kaip taisyklė, nevalstybinio intereso, veikų.
Tai pasiaiškinę pabandykime atsakyti ir į kitą klausimą – kodėl eina nekokybė? Pradėkime nuo partinių programų ir laimėjusių rinkimus programų vidurkiniu susitarimų pagrindu per dvi savaites surašomos vyriausybės programos. Akivaizdu, kad dėl terminų trumpumo, Vyriausybės programa tampa ”bendru ministerijų ir kanceliarijos išminties kapu” į kurį sumetami lozungai, kas ką nori, o tai apsprendžia – ką galėtų ir ką suvokia bei mato ministerijose burtažodžiuose ”plėtra”, ”tvarumas”, ”darna” programiniai ”rašytojai”. Anaiptol, ne ką reikia nuveikti. Šiek tiek racionalumo paieškos randasi vyriausybės kanceliarijoje, kuri bando ”išhorizontalinti” idėjas, bandydama sukabinti atskirų ministerijų peršamas veiklas bei atsakomybes. Suprantama, kad apie kažkokį programos pagrįstumą finansiniais, materialiniais ar žmogiškaisiais ištekliais Vyriausybės programoje derėtų neužsiminti, bet viskas netrukus prašoka ir Seimo skaistyklą. Nes tai savų – naujos daugumos programa. Tada seka dar keletas ritualinių procedūrų: randasi premjerės(o) prioritetų portfelis, nes žmonės linkę į supaprastinimus – pvz. S.Skvernelis numojęs į savo darniai nedarnią programą reklamavosi šešių krypčių, kurias visi senokai užmiršo, įvardijimu. Po pusmečio užgimsta ir vyriausybės programą atspindintis teisėkūrinis planas, kažkaip įrėmintas sustabarėjusiu Teisėkūros įstatymu. Konvejeris prisuktas, show must go on, o išraudusiomis nuo nesigaudymo informacijų, duomenų ir intrigų gausoje sąžiningesnių seimūnų galvomis, yra, itin, patenkinti verslo ir finansų rykliai, šamai ir lydekos, kartais pamaloninami oligarchų (karbauskiniai… maximų, norfų) etiketėmis. Patenkinti todėl, kad užknisus Seimą nenutrūkstamu pataisų konvejeriu, jam nelieka laiko esminių finansinių srautų kontrolei – biudžetinės europinės ir vietinės paramos didiesiems verslams ”babkės” nusėda ten kur reikia elitinei mažumai – bent dešimtyje oligopoliškai-kartelinių juodųjų Lietuvos ”ikanomikos” skylių per daugybes viešų pirkimų ir nekonkursinių skylių, protestuotojams užsiimant LGBT maršavimais, šunų bei kačių globa, girių ir vilkų, kurie pjauna avis išsaugojimu.
Čia kyla, vis tik, teisėtas klausimas, ką gi daryti bent jau su teisėkūra? Kadangi iš ministerijų teisininkėlių duonos neatimsi, vyriausybės posėdžiautojų palinkusių prie teisės aktų konvejerio jovalo neišvaikysi, tai derėtų itin sureikšminti vyriausybės programoje, berods, 191 punkte įrašytą prioritetinę teisėkūrą, kuri turėtų tapti ventiliu menkaverčiams projektėliams: pvz. SEIMAS antradienį balsavimais buvo priverstas vietoje ’savo programos’ palikti tik ’programos’. Andrius Kubilius mane sutikęs Seimo tarpduryje dar prieš penkis metus užklausė – ’o kaip nustatyti kurie įstatymų projektai yra prioritetiniai?’ Paaiškinau, kad tie, kurie labiausiai gerina prioritetinius valstybės rodiklius. Tik bėda, kad Valstybės kontrolė atlikusi valdymo auditą aptiko ar ne lygiai 1786 rodiklius ir kriterijus, kuriais vadovaujasi ministerijos, o juose nėra jokios hierarchinės tvarkos, kuri turėtų rastis pradedant, pirmose pozicijose, gyventojų skaičiumi, ’bėvėpė’ ir pabaigiant, ministerijos pagamintų lankstinukų kiekiu 1786 pozicijoje. Valstybės valdymo ir savivaldybių k-to vadovė G.Burokienė supratusi sistemos pragaištingumą ir pamačiusi Pagrindinių valstybės rodiklių hierarchijos įstatymo projektą nuėjo tiesiai pas premjerą S.Skvernelį, tačiau tas nesusinepatogino ir pasakė – pas mane viskas čiki kaip komisariate: du su puse šimto rodiklių taikinyje. Tik, kad šovinių keletą teturėjo Skirmanto Malinausko ir Luko Savicko pavidale – nutylėjo. Nebuvo kada apie tai pasikalbėti su dabartiniu, irgi, supratingu valdysenos k-to pirmininku Ričardu Juška, bet gal Šv.Kalėdom ir pavyks?
Galima klausti, o kaip tų rodiklių prioritetiškumus dėlioti, kad ir tarp dabartinių keleto šimtų atrinktų, bet užslėptų ir pavadintų poveikio rodiklių? Nes efektyvus valdymas, kaip sako mokslas, tėra įmanomas susikoncentravus į aprėpiamą maždaug dešimtį rodiklių. Reikia įvardinti ir oficialiai įteisinti pagrindinių esminių ilgalaikių Lietuvos problemų sąvadą: emigracija, ją sąlygojantys kainų šėlsmas, kaimo nykra, medikų, policininkų, mokytojų stygius, pagrindinių ekonomikos sektorių oligopolizacija-kartelizacija… Tada belieka jas aprašyti rodikliais – tai ir bus prioritetiniai orientyrai, kuriuos reguliuoja stipriausiai atitinkama mokestinė-investicinė politika drauge su visuomenės švietimu, informavimo bei sutelkimu. Gi mokesčių ir investicijų optimizavimas yra akademinės bendruomenės intelekto reikalaujantis uždavinys, bet iki to Lietuva dar negreit priaugs: pyrago dalybas laimi apsukriausi, išmintis nėra būtina.
Perėjimas nuo teminio į problemas ir įrodymus orientuotą valdymą ir būtų atsakymas į Seimo Ateities k-to vadovo dr.R.Lopatos keltą antroje konferencijos dalyje esminę problemą – kaip išvertikalinti ir suhorizontalinti esamą valdymą? Akivaizdu, kad butelio kaklelis prie premjerės, susirūpinusi tiek smulkmeniškumu, tiek ir Teisės aktų neaprėpiamumu, durų.
Visa kita, konferencijoje išskyrus keletą šviesulių, buvo tuščios kalbos, kaip ir EBPO ekspertų žongliravimai abstrakcijomis. Suspindo Europos Komisijos atstovas, chaotiškai pabrėžęs keturias ES Strategijos kryptis – klimato kaita, skaitmenizavimas, grėsmės demokratijos ir migracijos. Lyg nebūtų geriausios pasaulio profesūros parengtų kasmečių Pasaulinių rizikų Davoso forumo raportų sekos, aprėpiančių aktualų gerokai platesnį lauką penkete esminių sričių: ekonomikos, sociumai, geopolitikos, technogenikos, aplinkosaugos. Šleikštulį sukėlė ”bla bla bla” žūstančio Lietuvos kaimo akivaizdoje, o pasidygėjimą – dar viena ateities forumų nekrofiliška, šį sykį, A.Abišalo metafora apie rožės pavadinimą lavongėle. Bet ji man priminė ir toliau ŽŪM marinamą naikinamą Lietuvos kaimą naujos strategijos 2023-2027 m. vėzdu, įvyniotu į žalius paveiksliukus. Todėl teko šį rytą brūkštelėti tokius pastebėjimus:
RECENZIJA ŽŪM SIŪLOMAM ŽEMĖS ŪKIO STRATEGINIAM PLANUI 2023-2027 M.
PLANAS pagal prasmę turi būti gan detalus, numatantis pasekmes, o ne susidėti iš stambių miglotų lėšų paskirstymo štrichų.
Pagrindinis taip vadinamo plano trūkumas yra tame, kad žemės ūkis yra traktuojamas kaip savyje uždara sistema, nors ji yra atvira ir labiausiai priklausoma nuo produkcijos supirkimo kainų, o ne vien dėstomų dotavimų sumų. Be jau oligopolizuotų-kartelizuotų maisto grandinių sureguliavimo, nukreipto prieš minimaliausių supirkimo kainų diktatą (perdirbtus produktus prekybos centrams parduodant maksimaliausiomis), dalies pelno grąžinimo ūkiams iš perdirbėjų ir prekybininkų sąskaitų ūkių antibankrotinio įstatymo, šis, taip vadinamas planas, aprobuoja tolesnį žemės ūkyje sukuriamų milijardinių verčių nusavinimą į perdirbėjų-prekybininkų sąskaitas, nes neturi reikiamos mokestinės bei investicinės politikos.
Planas rodo lėšų nukreipimą, tačiau neturi nei aiškiai apibrėžtų tikslų, nei prognostinių poveikio vertinimo rodiklių. Todėl miglota, ypač, pienininkystės, krizę patiriančios kiaulininkystės ateitis, vegetuojančios daržovininkystės, sodininkystės ateitis. Nėra prognozės smulkių ir vidutinių ūkių likimui, jaunų ūkininkų kūrimuisi, nes rodomos tik lėšų išdalijimo pastangos, o ne rezultatai.
Kaimui toliau sparčiai nykstant, plane toliau vartojama klaidinanti kaimo plėtros, o ne vystymo ar kaimo raidos, sąvoka. Plane keturis kartus pakartotas tvarumo raktažodis, kaip ir demografijos, teturi lozunginę propagandinę vertę.
Planas neatspindi savo suderinamumo-nesuderinamumo su Vyriausybės programa 2021-2024 m. Akivaizdu, kad dėl neteisingo lėšų suplanavimo nebus įvykdyta eko-ha dvigubinimo nuostata. Planas neatspindi savo sąryšio ar atitrūkimo, tiek su Nacionalinio pažangos plano iki 2030 m. projekto nuostatomis ir rodikliais, tiek ir su ES strategijų nuo ”Lauko iki stalo” ar Žalio kurso rodikliais, regioninės politikos, infrastruktūros ( mokyklų, ambulatorijų, transporto…bankomatų ir kelių) raida. Todėl yra prasta pagrindinio valstybės demografinio resurso – kaimo likimo prognozė. Jei ES 90% ūkių yra tvarūs pajamomis smulkieji, tai Lietuvos kaimas stumiamas jų nunykimo keliu.
Plano eko-schemos, išsiplėtojus ir įsigalėjus grūdininkystei, neapsaugos Lietuvos dirvos nuo tolesnės erozijos, o dirvos kokybė nesant kalkinimo, reikiamo organinio tręšimo, pakankamų investicijų į melioraciją daugelyje ūkių tik prastės. Nesant strateginio apsirūpinimo sveikais ir saugiais maisto produktais tikslo, toliau išliks ženkli maisto tarša, kad ir, taip vadinamomis leistinomis normomis, o trumpų maisto grandinių kūrimas susidurs su vienos firmos dominavimu viešame maitinime.
Planas atspindi ydingą praktiką rengti jį kukliomis fragmentinio mąstymo ministerijos specialistų, (Artiom Volkov…), o ne Žemės ūkio rūmų ir sisteminio mentalumo mokslininkų ekonomistų, aplinkosaugininkų pastangomis, ministerijai paliekant vertintojo, koreguotojo derybomis vaidmenį.
IŠVADA. Planas neatspindi strateginių Lietuvos tikslų, demografinio tvarumo bei populiacijos regeneracijos siekių ir kaimą su jo infrastruktūra pasmerkia tolesnei nykrai, gamtos žalojimui, visuomenę neaprūpinant sveikais ir saugiais vietinės kilmės produktais.
1994 m. SEIMO priimtoje savo statuto redakcijoje Kaimo reikalų komitetui priskirta tik ūkiai ir maisto pramonė, bet ne ir esminė maisto grandinių dalis, įvedusi palaipsniui minimalių perdirbimo produkcijos supirkimo kainų diktatą – prekyba. Perdirbėjai, todėl, įvedė minimaliausių ūkininkų produkcijos supirkimo kainų diktatą.
2003 m. Valstybinėje strategijoje apsirūpinimo sveikais ir saugiais maisto produktais nuostatą pakeičia buvimas ES rinkoje konkurencingais, nors išmokos nesulygintos
2008 m. G.Kirkilo vyriausybė laimina NEMUNO slėnį, kuris, deja, teapima tik žemės ūkio ir miškininkystės technologijas, bet ne viso kaimo raidą. Kaimo tvarumas – smulkių ir vidutinių ūkių išlikimas, niekam nerūpi, nors tai esminis valstybės demografinis resursas.
2015 m. pasaulinėje pieno kainų krizėje, Lietuvos perdirbėjai sužinoję, kad ūkiai gaus 26.6 mln.eu paramą vieningai dar labiau numuša supirkimo kainas. ES Lietuvos dirvą pervedė iš ekologiškai tvarios į rizikingą kategoriją. Sausais pavasariais nuo dirvos eina dulkių audros. ŽŪM nesugeba parengti ar išreikalauti iš mokslo ilgalaikės kaimo raidos strategijos, kuri buvo numatyta vyriausybės programoje.
2017 m. Spaudžiami Karbauskis ir Stančikas įtikinti Konstitucinio Teismo nutartimi, kad dalies pelno grąžinimas ūkiams iš prekybininkų, vis tik, neprieštarauja Konstitucijos 46 str., pirštu rodo į ministeriją. Ministrai Surplys ir Palionis įstatymo projektą laiko stalčiuje.
2019 m. Kovo 11 salėje priimama Lietuvos mokslininkų sąjungos rezoliuciją dėl būtinumo sureguliuoti finansinius santykius tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų. Sąjungos atstovas Seime įpareigojimas registruoti įstatymą, bet jam teleidžiama rodyti tik pavadinimą. Iš ŽŪM atimami ”intelekto likučiai” – Agrarinės ”ikanomikos” i-tas numetamas švietimo ministerijai. Naikinamas Aleksandro Stulginskio universitetas, kuris pajungiamas po VDU, bet ne su Kauno technikos u-tu, nors robotika pats aktualumas!
2020 m. Per du dešimtmečius vietoje buvusių 257 tūkst. pieno ūkių beliko 27 tūkst., o pieną tiekia perdirbimui tik 16 tūkst. Afrikinis kiaulių maras kartu su neteisingomis mažomis kainomis apsirūpinimą kiauliena numuša iki 50%. Rokiškio, Vilkyškių magnatai Trumpa, Bertašius …NORFA tinklo savininkas Dundulis ir kiti mulkindami žmones viešai samprotauja apie kainodaros laisvę rinkoje, nors jos senokai pas mus nėra – sukraipyta, oligopolizuota ir kartelizuota maisto grandinė. Dėl iškreiptų kainų diktato toliau vyksta milijardinės verčių perpumpavimas iš ūkių į perdirbimą,o iš šių į prekybą. Iš pieno kainos apie 40% pasisavina prekyba, 21% PVM, o kas lieka – perdirbėjams, supirkėjams ir ”katino ašaros” – ūkiams. Todėl, toliau vyksta žmonių nuvarymas nuo žemės.
2021 m. ŽŪM biurokratai sužlugdo eko-ha dvigubinimą, numatytą vyriausybės programoje: nesuplanuoja tam finansų, todėl iš RRF Žalio kurso 823 mln. tam skiriamas nulis. V.Pranckietis nukanalizuoja dalies pelno grąžinimo projektą į ministerijos stalčių, nors pats būdamas Seimo pirmininku sveikino mokslininkų konferenciją. V.Pranckiečio norą įterpti į jo vadovaujamo komiteto pavadinimą maisto politiką, išjuokia R.Žemaitaitis. Pataisą vieningai atmeta Teisės komitetas, o po to ir visas Seimas, nes nesugebėta apibrėžti kas ta maisto politika. J.Razma gavęs iš manęs pataisas įpareigoja Seimo narius konservatorius A.Vyšniauską, J.Gudauską pasirūpinti, bet tie delsia. Kinijai atsisakius pirkti ES kiaulieną, ja užverčiama Lietuvos rinka. Lietuvos kiaulininkystės sektorius ir dėl mažesniu išmokų atsiduria ant bankroto ribos. Dr.Alg.Butkevičius Seime užduoda viešą klausimą- ”į kaimą investuota 24 milijardai, tai kodėl jis nyksta?”
apibendrinant mūsų gan produktyvų šios dienos pokalbį išryškėjo šie platūs sisteminiai dalykai:
a) Žudantis Lietuvos kaimą ir ūkius dalykas pirmiausiai slypi bent dešimtyje Lietuvos ekonomikos sektorių ”juodųjų skylių” (astronomijos terminais), kurios susiurbia visus daugumos žmonių materialinius, o po to ir dvasinius resursus: Nausėdos žodžiais 2019 m. Lietuvoje esantys du su puse bankų, šeši didieji maisto prekybos tinklai, elektros-šilumos skirstomieji tinklai su vadukų algomis po 10 tūkst. per mėnesį, stambieji perdirbėjai….vaistinių didmena…didžioji logistika, statyba yra tipiški oligopoliniai karteliniai dariniai su laisvą konkurencinę rinką sukraipančiu minimaliausių supirkimo ir maksimaliausių kainų diktatu, sukrovusiu oligopolių savininkams ”lašinius”, kuriuos verta rimtai prikirpti
b) Teisiškai vertinant taip yra ir todėl, kad Lietuvos Konkurencijos taryba nevykdo savo nuostatų 8-tos prievolės informuoti valdžią apie konkurencingumo procesus vykstančius rinkoje, o valdžia nesugeba įgyvendinti Konstitucijos 46 str.: valdžia reguliuoja ūkinę veiklą tautos gerovei. Nė velnių nereguliuoja, o mokesčių darbo grupė prie Finmin su dviem šimtais siūlymų atrodo diletantiškai beviltiška: Lietuvos mokslo tarybos vadovas R.Baronas tyli, S.Dimaičio, A.Macijausko indėlis yra žemiau ”plintuso”. Gi akcizais prikirpus oligopolių ”lašinius’ rastųsi apsčiai lėšų kiaulininkystei, pieninkystei…ekologiniam ūkininkavimui paremti: užtikrinti jų tvarumą ir plėtrą, nes ūkių likimą labiausiai apsprendžia supirkimo kainų dydžiai plius būtinas dotavimas.
”Bomba ir mina” po kaimu buvo padėta dar 1994 m. kai Seimas priėmė savo statuto pirmą redakciją, kurioje Kaimo reikalų k-tui tebuvo priskirta ūkiai bei maisto pramonė, o ne pilnos maisto grandinės – prekybos centrai, diktuojantys grandinėje minimalias kartelines supirkimo kainas su 40% viršpelniais. Dėl šių godžių nevidonų, ir perdirbėjai diktuoja minimalias ūkiams, lkai pirmieji liko politikos užribyje. Kaimo reikalų k-tas su savo gegužės 27 d. juokinga pavadinimo pataisa dar kartą parodė savo nekompetenciją ir buvo išjuoktas R.Žemaitaičio, supeiktas tiek Teisės d-to, tiek ir Teisės k-to, nes neaišku, kas ta pavadinime piršta ”maisto politika”. Medžių genėjimo žinovas V.Pranckietis rugsėjo viduryje Plungėje vykusiame k-to posėdyje dėl pieno ūkių likimo parodė savo absoliučią nekompetenciją, diletantizmą, todėl rugsėjo 18 d. ”Valstietyje” jį išvadinau demagogu. Juolab jis po mūsų pokalbio balandį gautą ūkių antibankrotinį įstatymą dėl dalies pelno grąžinimo ūkiams iš prekijų kartelių viršpelnių nukanalizavo į ŽŪM stalčių – V.Katkevičiui, vietoje tarimosi su M.Majausku ir K.Starkevičium, nežiūrint, kad yra ir Lietuvos Mokslininkų Sąjungos rezoliucija priimta kovo 11 salėje 2019 12 renginyje, kurį ”sveikino” Seimo Pirmininkas V.Pranckietis. Agrarinės ”ikanomikos” i-tas yra nustumtas nuo ŽŪM į ŠMSM glėbį, tad Baravykui Seimo k-to posėdyje beliko pastebėti, kad ”išoperavus smegenis proto neverta ieškoti”.
Stulginskietis buvęs Kaimo i-to direktorius, dabar katedros vedėjas Jan Žukovski man atsiuntė straipsniuką apie maisto grandinių vertės kūrimo stabilumą pavėlavęs su juo bent 15 metų. Taip jam ir parašiau!
Susirūpinęs Seimo pirmas vicepirmininkas J.Razma peradresavo mano pataisas Seimo statuto ir Maisto įstatymui – išaiškinimą, apibrėžimą Maisto politikai su grandinių sureguliavimu, A.Vyšniauskui bei J.Gudauskui, tačiau jokios įstatyminės iniciatyvos per šias savaites iš jų nesimato, nors, kaip sakoma, viskas pateikta ”ant lėkštelės” – atlikau jų ir jų komandų nesudėtingą darbelį!
Šią savaitę viešame e-renginyje europarlamentaras B.Ropė pristatinėjo išsitrūčinusios gamtą ES Žaliąjį kursą. Paaiškėjo, kad nesigaudo mokesčių politikoje – manė, kaip ir S.Skvernelis, kad PVM eko-produktams gali nusistatyti pati sau Lietuva. Kadangi buvau išsiaiškinęs su Finmin ir dar Teisingumo ministerija, kad negali, nes PVM daro įtaką eksportui-importui bendroje rinkoje ir, todėl, yra ES priimtas PVM reglamentas 2006/112/EB, tai pasiūliau trečio lengvatinio PVM tarifo tik eko-produktams pataisą valstybėms narėms su galimybevžemiau 5%. Sureagavo – padėjėjas užvakar atrašė, kad išsiųstas paklausimas ES komisijai ir atsakymas bus per 6 savaites.
Betgi, išsiaiškinome, kad yra visas kompleksas problemų:
logistikos sandėlių priklausomumas ūkininkams, o ne vikriems perpardavinėtojams
finansų eko-ha dvigubinimui iki 16% nuo dirbamos per keturis metus, stygius, nes ŽŪM biurokratai D.Stravinskas ir S.Jasius orientyru pasiėmė … eko-ha 15% nuo dirbamos po dešimt metų iš jau atmesto Nac.pažangos plano, o ne Seimo patvirtintą 2020 12 11 vyriausybės programos 164 punktą dėl eko-ha dvigubinimo. Todėl nebuvo pareikalauta iš RRF Žalio kurso 823 mln.eu reikiamos dalies – bent 100 mln. eko-ūkininkavimui, o nesant reikiamo finansavimo, o tik esant propagandai, eko-ha plėtra pagal preliminarias paraiškas tęsudarys gal 27 tūkst. eko-ha, vietoje reikiamų 60 tūkst. Beje, V.Pranckietis ūkininkavimo trisdešimtmečiui skirtoje paradinėje konferencijoje Seime rugsėjo 20 d. S.Jasiui vėl paskleidus naują seną dezinformaciją – 15% po dešimties metų kukliai patylėjo! Nekompetencija absoliuti. Mano rezoliucijos projektas buvo suignoruotas, o pats į konferenciją nebuvau įleistas. Štai jums ir demokratija!
Žalinimams GAABams yra suplanuota virš 400 mln.eu, estai pagal eko-ha lenkiantys mus 2.5 karto, tam skirtus pinigus meta eko-ūkių plėtrai, kad prisivytų pirmaujančių pasaulyje Austriją su jos beveik 25%
nuo dirbamos, tai ir pas mus reiktų analogiškai elgtis su prioritetu žalinimuose ir GAAB uose: skirti iš šių lėšų liūto dalį eko-ūkių skaičiaus ir plotų plėtrai. Juolab, tada vienu šūviu trys zuikiai – gamtos sauga, užimtumas kaime, maisto sauga, o ne balai už akmenų krūvą chemizuotų technologijų ūkių kraštovaizdyje
Eko -ūkių ir maisto saugos plėtrai (pasak Maisto ir veterinarijos tarnybos ataskaitos Lietuvoje kas penktas produktas su tarša leistinos žemės ūkio nuodų likučių ribose, o jos su trąšų likučiais…- kadmiu ir dar maisto pramonėje naudojamų šimtų pavadinimų rūgštikliais, purikliais, kvapikliais…konservantais sudaro brudą, kuris kaupiasi žmoguje ir duoda ligas: alergijų bangą bei vėžius… Dėl galimų teršalų kombinacijų gausos – 2 dešimtame laipsnyje, jų per šimtą metų nepabėgtų ištirti visos pasaulio laboratorijos) būtina tiek eko-produktų pasiūla, tiek ir paklausa. Situacija tokia: ŽŪM biurokratas D.Stravinskas aiškina, kad nesant paklausos nereikia skirti didelių finansų eko-ūkiams, o SAM specialistė Ieva Gudavičienė negali nustatyti paklausą Vaikų maitinimo darželiuose-mokyklose apraše, nes nėra pasiūlos – viską sudėjus gal tebūtų šeštadalis poreikio tenkinta. Užburtas dviejų biurokratų, kurie negali susėsti prie vieno stalo, ratas! Todėl, prašau šieno ritinio ir po SAM langais. Vokietijoje ir Skandinavijoje vaikų maitinime eko-produktai sudaro 60-90%, o Lietuvoje iš 110 tūkst. darželinukų saugų eko-maistą tegauna 4.5 tūkst. ŽŪM demonstruoja tik nenuilstamas pastangas apie metamus milijonus, bet ne poreikį ir rezultatus. Nac. kokybės produktai ( – nkp netenkina maisto saugos reikalavimų – kas iš to, kad pvz. 20% NKP mažiau pesticidų, kurie pasak vadovėlių visi yra mutagenai, o etiketėse ir alergenai) reklamuojami, bet gi jie sėkmingai rinkoje išstūminėja eko-produktus, nes pigesni.
Todėl prašau:
aptarinėti šiuos sisteminius reikalus tiek Ūkininkų sąjungoje, tiek ir taryboje, nes matau, kad ūkininkai nesuvokia esamos finansinės situacijos maisto grandinėse pragaištingumo. Nors J.Vilioniui prieš penkis metus išaiškinau dalies pelno grąžinimo ūkiams svarbą, bet jis dar tada mojo ranka ir sapnavo rizikos fondų išeitį. O oligopolizuotos maisto grandinės yra kiauras maišas – kiek milijardų bekreiptum į žemės ūkį, jie dėl vertės nusavinimo per kainas nedengiančias ženklios dalies savikainos, nusėda galiausiai prekijų sąskaitose. Štai ir atsakymas dr.Alg.Butkevičiui: į žemės ūkį buvo mesta 24 mlrd., tai kodėl nyksta kaimas?
kadangi tėra legalių efektyvių protestų galimybė demokratinėmis priemonėmis veikime per galios centrus, tai prašau pilnai išnaudoti e-priėmimų pas ministrus bei Seimo vadovus ir k-tų pirmininkus galimybes, kad toks Ūkininkų Sąjungos veikėjas I.Hofmanas nešokinėtų be reikalo man į akis feisbuke, o kalbėtų politikams ir ministeriams. Tikslinga oficialiai kreiptis ir į G. Nausėdą, nes ir prezidentūra, matomai, reikiamai nesigaudo kaimo raidoje bei perspektyvose!
Briuselyje gruodžio viduryje nusimato ES ūkininkų protestai, todėl ten tikslinga pareikšti reikalavimą ES komisarams- komisijai dėl trečio lengvatinio žemiau 5% PVM tarifo eko-produktams reglamente 2006/112/EB, kad jie taptų konkurencingi rinkoje! Spausti reiktų į maisto saugą ir labiausiai į trečią ES alergijų bangą, nes eko-produktai nėra tos pačios kategorijos siekiantys rinkoje pranašumo, o kokybiškai saugesni, taigi, kitos kategorijos produktai.
Prieš dešimt metų ES suvarydavo net trečdalį grūdų, vaisių uogų eksporto alkoholiu į Afriką, Australiją, Amerikas, Europą. Tai amorali politika dėl kurios man piktinosi ir tuometinis ES komisaras V.Andriukaitis. Pasaulyje pusbadžiauja kas septintas aštuntas, o jo dalis tebegirdoma.
Tai toks būtų gan sisteminis svarbių dalykų apžvelgimas, bet kai nesusitvarkoma dar ir dėl pievų atkūrimo, mėšlo tvarkymo, o paukščių populiacija sumažėjo trečdaliu, 47% vandenų užteršta kaimo-miesto, ES Lietuvos dirvą jau kada pervedė iš ekologiškai tvarios į rizikingą, o Aplinkos ministerija dėl dulkių audrų nuo dirvos sausais pavasariais ir Lietuvos vidurio juostoje reikalingo ūkių diversifikavimo reikalingo ir būtino nurodymo Bendrame teritoriniam plane – jo žemėlapyje, įžūliai demagogija atrašinėja, tai atrodo, kad tik kuolų rovimas gali keisti situaciją!
Didžioji Lietuvos kaimo ir žemės ūkio politikos klaida yra jų traktavimas kaip uždaros, savo raidą apsprendžiančios sistemos, kuri iš tikrųjų, labiausiai priklauso nuo išorės – supirkimo kainų ir dotavimo, taigi ir nuo Finansų bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų bei atitinkamų komitetų. Laikas kartelines nustatytas kainas patvarkyti, dotavimus sutvarkyti, nes griūtis eina ne vienoje sferoje: pasak STRATA, jei nieko nekeisti, tai 2030 m. Lietuvoje stigs apie 2 700 gydytojų ir apie 7 tūkst. slaugių. Gi, kaime rizika mirti nuo infarkto, insulto yra keturis kartus didesnė nei mieste, nes nėra greitos pagalbos. Todėl griūnant ir ambulatorijų sistemai būtina išreikalauti iš SAM, kad A.Dulkys tų 800 mln.eu liūto dalį mestų specializuotų greitos pagalbos grandžių, esant aštrioms širdies-kraujagyslių rizikoms, sukūrimui.
Visą bendrą diskusiją LRT FORUME dėl kainų subjaurojo, būtent, tas šundocentis Bartkus, kuris pripliurpė nesąmonę – ”Prekybos oligopolija yra gerai, nes laiko pastovias kainas, kad pirkėjai pirktų”.
Yra visiškai kitaip. Jie nuolat kelia dalies produktų kainas, kai tik pajunta perkamosios galios didėjimą visuomenėje. Žemaitijos pienas užvakar buvo 1.o5, vakar – 1.09. Kiauliena, paukštiena, duona, sviestas, grietinė…daržovės – up. Tai tik patvirtina ekonomikos vadovėlių tiesą – oligopoliai, kaip taisyklė, veda prie kartelinių susitarimų.
Bet, IT laikais, net nereikia susitarimų. Prekyboje veikia ne rūpesčio įpirkimu, o pelnų išsaugojimo dėsnis – maistą turi pirkti anyway, kuris šoktelėjus dujoms ir naftai duoda žinoti kainodaroje ir piniginėse. Gi, infliacija nuo euro įvedimo ne vienam produktui, bene, dėl aštuoneto priežasčių, yra 350% ir daugiau. Žmonės senokai TV kalba – kas buvo litais, kainose virto eurais. Kitaip tariant, kiek įvesite žadamų lengvatų žmonėms, tiek prekijų konglomeratas sugebės praryti iki tol, kol skirtumas kainose su Lenkija taps toks, kad transporto iš ten kaštai netrukdys išlošti gerokai konkurencine prekyba, į kurią, beje, lenkams nebus taip paprasta įšokti. Tik turgai neturi rimtesnių kliūčių.
Beje, Bartkus vakar dėl dujų kainų šuolio gynė ”matušką” Rusiją. Gi Pumprickaitei ir Ko oligopolių reikalai yra neįkandami!
Bartkus, matyt, rodydamas savo pseudo moksliškumą, prasižiojo apie dar vieną svarbų dalyką – ”oligopolijos dempinguoja pirminės produkcijos perdirbėjus”. Tačiau išvados nedaro, kad tai verčia perdirbėjus, ten kur yra jų oligopoliai – pvz. Pieno perdirbime su penketu stambių, patiems dempinguoti minimalia supirkimo kaina ūkininkus.
Koks rezultatas? Pieno litro gamybos ūkyje savikaina, kaip suskaičiavo vokiečiai, pasak Pieno asociacijos vadovo Jono Vilionio, yra 56 ct. Jie gauna iš supirkėjų tik 27 ct vidutiniškai – pigiau už vandenį. Gelbsti dalį pieno ūkių kažkiek dotavimas ir lygiagreti grūdininkystė, o latifundijas – ir masto ekonomika.
Tačiau čia pat gauname atsakymą į dr.Alg.Butkevičiaus klausimą – kodėl nyksta Lietuvos kaimas, jei į jį investuota 24 mlrd. eu? Gi, vyksta nuolatinis vertės perpumpavimas tokiose dvigubos oligopolizacijos maisto grandinėse, kur prekijas pasiima 40% kainos, o dar PVM yra 21%.
Tačiau ’ikanamistams bartkams’ tai nė motais. Panašiai, kaip nusmūgiuotam Pranckiečiui rugsėjo 18 d. VALSTIETYJE po išvažiuojamo Kaimo reikalų k-to posėdžio Plungėje: pacitavau mūsų Konstitucijos 46 straipsnį – valdžia reguliuoja ūkinę veiklą Tautos gerovei ir Pranckietį, kuris užėmęs rinkos fundamentalizmo filosofijos akivarą, kad, tipo, rinka pati susireguliuoja, išvadinau DEMAGOGU! Tik laisvoj rinkoj per konkurenciją vyksta susireguliavimas, o ne iškraipytoje baisiausiai, oligopolizuotoje, kartelizuotoje, kurią būtina atreguliuoti į konkurencinę laisvą. Prašau tą niekadėją paimti už pakarpos ir gerai pakratyti.
Išeitis mūsų ”ikanomikos”, bene, dešimtyje esminių sektorių- jų deoligopolizacija dekartelizacija per jų dominuojamos rinkos dalies palaipsnį mažinimą Konkurencijos įstatyme su lygiagrečiu smulkaus ir vidutinio verslo regeneravimu adekvačiomis mokestinėmis lengvatomis ir atitinkama investicine politika. Kokiais tempais? Turi atsakyti mokslas – to paties Bartkaus ir kitos katedros, nes mokesčių įstatymų parametrai r,v, kuriantys lengvatas smulkiems ir vidutiniams, reikalauja sudėtingų kompiuterinių modelinių skaičiavimų.
Visą šį reikalą buvau šnektelėjęs su Šimonyte, ji pažadėjo, bet akivaizdžiai užknista, irgi, pataisų konvejerio, o kreipusis į FINMIN ta suspurdėjo ir pamačiusi ’kartelinio pobūdžio oligopolijas”, nufutbolino reikalą ir į Konkurencijos tarybą, kuri išaiškino, kuo ji užsiima ir neužsiima bei ŽŪM. Panašiai, kaip Pranckietis nukanalizavo pateiktą įstatymo projektą dėl dalies pelno išieškojimo per akcizus iš prekijų-perdirbėjų ir grąžinimo ūkiams, kol negrįš konkurencija su laisva rinka ir dings minimalių supirkimo kainų diktatas į ŽŪM stalčių.
Rezultatas žinomas – per du dešimtmečius vien pieno ūkių Lietuvoje katastrofiškai sumažėjo nuo 257 tūkst. iki 27 tūkst. Pieną perdirbimui tiekia tik 15 tūkst. Ūkiai išsiparduoda lenkams, o ten pienininkystėje labiausia kilo, būtent, pasienio – Palenkės vaivadija.
Be to, sunykus karvyčių kiekiui, dingo natūralus dirvos tręšimas, ją karbauskiai pertręšė mineralais, todėl kyla dulkių audros, o ES pervedė mūsų dirvą iš eko-tvarios į rizikingą.
Šiuos dalykus grybštelėjau pataisymuose NPP – 2030 projektui, bet ką nutars ryt vyriausybė- bus matyt.
NPP tradiciškai yra orientuotas į temas-tikslus, o ne į esamas problemas, dalis kurių iš vis nutylima.
Tai būtų MASINĖ EMIGRACIJA, sąlygojama kainų šėlsmo, algų-pensijų-pašalpų menkumo, tebesitęsiančio žmonių nuvarymo nuo žemės, išsilavinimo jaunuomenei galimybių ir kokybių bei žiniasklaidos negatyvumo…
Yra minimas susirūpinimas demografija, bet, taigi, kad nėra esmės.
KAINŲ ŠĖLIOJIMAS dokumente neegzistuoja – nėra raktinio žodžio infliacija.
Kainų augimas turi ne vieną priežastį, pastaroji išryškėjusi yra išaugę pasaulinės dujų kainos, tačiau duoda žinoti ir daugelį metų egzistuojanti Lietuvos specifika: pagrindinių Lietuvos ekonomikos sektorių oligopolizacija-kartelizacija. Dar nespėjus valdžiai padidinti algų, pensijų, pašalpų šeši prekybos tinklai užjutę didesnę perkamąją galią kilsteli kainas. IT laikais net nereikia susitarimų.
NPP nėra pagrindinių ekonomikos sektorių deoligopolizacijos-dekartelizacijos tikslo pasiekiamo smulkaus ir vidutinio verslo atkūrinėjimu, stimuliavimo mokestinėmis investicinėmis priemonėmis.
NPP nefigūruoja žodis KAIMAS, o tėra raktinis maskuojantis – REGIONAI, kuris pas mus Skvernelio suvestas į valdžios investavimą į didesnes nei 6 tūkst. gyventojų sankaupas. Tai sąlygos tolesnę ištisų regionų ”začistką”, kadangi ūkius varo į neviltį ir bankrotus nesureguliuoti pelnai MAISTO GRANDINĖSE: ūkiai-perdirbėjai-prekyba, kurios dėl pastarųjų dviejų oligopolizacijos – vykdomų minimalių supirkimo kainų diktato laiko ūkius žemiau savikainos ribos ir toliau persipumpuoja milijardinių eurų dydžio vertes investuotas į kaimą – 24 mlrd.eu. Tuo metu Seimo Kaimo reikalų komitetas leidžia sau naudingų idiotų stiliumi kliedėti apie savo pavadinimo keitimą su maisto pramonės akcentu.
Nėra ir MAISTO NESAUGUMO, ženkliai sąlygojančio alergijų bei onkologinių susirgimų gausėjimą. Kas penktas produktas turi taršos leistinų nuodų normų ribose, o užjudinti klerkai trimituoja: maistas saugus, nes atitinka teisės aktus. Gi genetikos vadovėliai rašo – visi pesticidai yra mutagenai, o kas kelintame produkte jų likučiai, galėjote išgirsti iš J.Miliaus dar 2014 m.
Tuo kritiką būtų galima ir pabaigti su įvertinimu NPP yra NTNP – nacionalinė tolesnio naikinimo programa: ”filkino gramata” paukščiukui padėti.
Joje stinga priedo – visų su NPP susietų 271 rodiklių reikšmių bei jų prognozių. Tada minimi aukščiau dalykai kažkiek pasimatytų.
Nekokybė eina dar ir nuo G.Burokienės inicijuoto Strateginio valdymo įstatymo, priimto 2020 06 26, nes jame tėra konkretus akcentas vienam iš penkių klasikinių visų visuomenių tikslų: SAUGUMUI, o ne ir GEROVEI, TEISINGUMUI, LAISVĖMS ir joms visoms reikalingai TVARKAI, kurios kūrimas pas mus yra išvirtęs į nenutrūkstamą chaotišką antraeilės trečiaeilės svarbos įstatympataisdavystės konvejerio kūrimą ir jo aptarnavimą vyriausybėje ir Seime.
Išvada – ši vyriausybė praleidusi tokį rašinėlį į Seimą yra nei kiek geresnė už ”skvernelinę – kirkilinę” ir turėtų taisytis, orientavimusi į esminių valstybės problemų įvardijimą ir jų sprendimą greta pandeminio, migracinių iššūkių. O ir visuomenė maršistų ir žurnaliūgų nukreipta į lgbt turėtų prasivalyti akis ir ausis bei pradėti mąstyti.
Politikos tikslas, kaip ją besuprastumėme yra visuomenės ir, net, pasaulio bent jau dalies būklės pervedimas iš esamos į pažangesnę. Esama, kaip nustatė Valstybės kontrolė, ministerijų klerkų nusakoma beveik 1800 rodiklių ir kriterijų. Tarp jų įmanoma atsirinkti bent jau esminių jei ne šimtinę, tai bent dešimtinę, nors politikieriai dažnai težino vienintelį – „ikanomika …bėvėpė auga“. Ta dešimtinė Gerovės valstybės apibūdinime yra nusakoma rinkinėliu: BVP, užimtumas, soc.nelygybės koeficientas, nusikalstamumas, gamtinės, urbanistinės, informacinės aplinkos būklė, sveikatingumas, ilgaamžiškumas, apsirūpinimas būstu…. Gi problema apibūdinama labai aiškiai – skirtumu tarp esamų rodiklių reikšmių ir siektinų.
Akivaizdu, kad gerovės auginimą stabdo, klibina kilę aktualūs geo-, ES- iššūkiai: PANDEMIJA, MIGRANTAI, radęsi ir dėl KLIMATO KAITOS, LGBT šaršalas, kurie stabdo BVP, užimtumo kilimą, teršia informacinę aplinką, muša žemyn sveikatingumo ir ilgaamžiškumo rodiklius. Dar ir užgožia, nustumdami į antrą planą ilgalaikes esmines vidines LIETUVOS problemas: EMIGRACIJA, kuri, itin, ženkli jaunimo tarpe, kylanti dėl nevaldomo KAINŲ ŠĖLSMO ir žmonių nuvarymo nuo žemės, sąlygojančio totalią KAIMO NYKRĄ, MAISTO SAUGOS nebuvimas, nes oficialiais duomenimis net kas penktas produktas turi taip vadinamą leistiną nuodų naudojamų žemės ūkyje ir maisto pramonėje normą, tačiau į tai tiek ŽŪM, sužlugdžiusiai ekologinės žemdirbystės plotų dvigubėjimą, tiek SAM – nusispjauti. Tų problemų yra akivaizdžiai ir daugiau – kad ir purvasklaidos vykdomas psichologinis karas prieš Lietuvą.
Nesunku suvokti, kad EMIGRACIJA mažina BVP, nors ir kažkiek stabilizuoja užimtumą, KAINŲ ŠĖLSMAS varguomenę – beveik milijoną varo į kampą ir jokie atsiliekantys algelių, pensijų didinimai čia nepadės – šluos velniop ir šią valdžią, KAIMO NYKROS nišą užima stambieji ūkiai, naudojantys intensyviausias chemizacines technologijas, nuo kurių, nesant maisto saugos, vėžinių susirgimų kreivė kyla eksponentiškai bei kenčia gamta – 47 proc. Lietuvos vandenų yra užteršta.
Ką gi mums siūlo prezidentūros, vyriausybės ir seimų biurokratijos įpiršta sesijos darbų programa? Teisiakurpių abejotinoje antrarūšėje trečiarūšėje dar neregistruotoje įstatyminėje produkcijoje užšifruotas nuolat girdimas mantras: „mažinsime socialinę atskirtį, kursime darbo vietas….“. Gal tik Simono Gentvilo siūlomos klimato kaitos ar gamtos teršimo stabdymo priemonės yra kažkiek taiklesnės, nors jo pavaldinio A.Klimavičiaus darbo grupė, kurios rankose virš 400 mln.eu skirtų aplinkos apsaugai kaimo latifundijose, vargu ar susipras padengti jais stingamus šimtus milijonų eurų ekologinio ūkininkavimo dvigubėjimui, kuris ir klimatą, ir dirvą, ir vandenis tausoja bei kuria darbo vietas ir maisto saugą vienu šūviu.
Dalyko esmė yra tame, kad visos šios esminės problemos ir iššūkiai yra tarpministerinio arba premjerinio, kaip ir seimų tarpkomitetinio bei Čmil lygio, taigi, ir prezidentinio lygmens problemos, kurios objektyviai žvelgiant yra akademinio, tarpinstitucinio įdirbio reikalaujantys dalykai, dėl sprendinių paieškos sudėtingumo ir platumo bei poreikio kompiuteriais modeliuoti bei skaičiuoti esminių rodiklių raidos scenarijus. Deja, nors ir yra galimybė valdžiai per Lietuvos mokslo tarybą užsakinėti REIKMINIUS MOKSLINIUS TYRIMUS, esminių sprendinių iš taikomojo mokslo gavimui, ir ši valdžia yra linkusi toliau prisitaikyti prie egzistuojančios, žlugdančios valstybę dar prieš septynis metus dr.Alg.Butkevičiaus įvardintos biurokratinės ministerijų specų kurpiamų trečiarūšių pataisų konvejerio aptarnavimo sistemos, nes taip ir patogiau, o ir objektyvių intelektinių pajėgumų nei vyriausybės, nei seimų ar prezidentūrų komandose negali rastis – pavieniai intelektualūs asmenys – R.Lopata, A.Žukauskas ar net G.Landsbergis permainų neįneš.
Kitaip tariant, tiek vyriausybės programa, tiek ir seimų sesijų programos sudaromos bendro kapo valstybei, į kurį vystančius ar padažytus kvietkelius sumėto atskirų ministerijų valdininkija, principu. Nėra nei „bėvėpė“, nei užimtumo, nei soc.nelygybių ar maisto saugų ministerijų – tai visų institucijų puokščių, stiprios analitikos ir sintezės reikalaujantys reikalai. O dabar pasižiūrėkite patys, kokia distancija yra tarp šių problemų ir įpirštų tautos atstovybe save vadinančiam Seimui pusės tūkstančio pataisėlių, leisiančių toliau imituoti politiką.
Teisės mokslų daktarė Nendrė Černiauskienė savo nepajudinamai tvirtu metalo atspalvio balsu, o tai yra daugelio savimi niekur neabejojančių demagogų požymis, ne pirmi metai reiškiasi Seimo spaudos konferencijose, kurių keletas jau pasiekė apie 50 tūkst. peržiūrų. Kalbant moderniai – tapo influencere, darančia įtaką tebelaukiantiems nesulaukiantiems tikrųjų naujųjų gelbėtojų. Man jos „markė“ krito iki žemiausio lygmens po to, kai Lietuvos Liaudies partijos priešrinkiminėje spaudos konferencijoje 2019 rudenį BalticNews Service – BNS , jau po to, kai lukašistai-fašistai Minske sumušė ir įkalino daugybę žmonių, ji vis tiek, ragino pirkti … Astravo AE elektrą.
Dailiai pričiulbėjo ji ir šiandieninėje signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijoje, skaitydama radikaloką europinių politikų, vadinančių save patriotais, tekstą, kuriame, beje, išsakyta, nemažai tiesos, bet tik dalis, būk tai, reprezentuojanti kažkurių politikierių atvykėlių į Lietuvą desantą, turintį gelbėti Vitoldą ir kitas Lietuvos demokratijos „mamas bei tėvelius“. Tad, pirmiausia pažvelkime skleistas tame tekste idėjas. Pagarba gamtai, tradicinei šeimai, konservatizmas švietime, migrantų pavojai – visa tai yra, egzistuoja ir negali būti apeinama. Tačiau stinga esminio pagrindinio dalyko, kelto dar 2009 m. Nobelio premijos laureato mąstytojo, nesibodėjusio eiti į gatvę prie šūkių – „Užimkime New Yorką“ Joseph Stiglitz: visuotinio globalaus stambiausiojo pasaulinio kapitalo[1] apmokestinimo. Tai yra pradžių pradžia tiek atremiant pražūtingą klimato karštėjimą, miližiniškų finansų reikalaujančioje pasaulio energetikos bei transporto transformacijoje, tiek ir sprendžiant migrantų, bėgančių nuo pusiaujinių karščių reikalus – jiems reikia duoti darbo, kur tik įmanoma, tiek ir suvaldant pandemiją. Visa kita tėra tik apskritos kalbos rodant pirštu į problemą, bet vengiant tikro radikalesnio sprendimo. Ar gautos milžiniškos lėšos iš globalių tarifų neinvestuojančiam, nesugebančiam apžioti trilijoninių sumų magnatų sambūriui bus nukreiptos pagal pažangias liberalias schemas smulkiam ir vidutiniam verslui, ar pagal kairesnes socdemines, turėtų būti investuojamos į socialines programas, sveikatą ir švietimą bei kultūros infrastruktūros plėtrą – tai jau žmonėms ir akademinei bendruomenei spręsti. Receptą išjudinimui yra pateikęs dar Albertas Enšteinas – pinigų prastovos mokestis.
Visos kitos kalbos apeinančios šį natūralų, bet patį sunkiausią politikos uždavinį tėra tarnavimas pasaulinei sistemai, vedančiai jį į pražūtį, kad ir pagal Mikaldos ir Vangos pranašystes. Todėl smulkios lietuviškos žuvelės globaliu mastu žiopčiojimas ir panašių į ją, tėra ne kas kita, o liberastinis išsigimimas, kartu su nevykusiais sociali-liberalais, pasivadinusiais socialdemokratais ir su Čmil, kuri žmogaus teises suveda į kremliaus kanalų purvasklaidoje mitriai primestus ir mums, subinių reikalus, o ne į fundamentalioje visuotinėje Žmogaus teisių deklaracijoje išvardintas ekonomines-socialines, politines teises. Lietuvos mastu tai reiškiasi Nendrės Černiauskienės dabartinio turtingiausio Seimo nario Valdemaro Valkiūno patarėjos, dirbančios Seime, patrono milijoninių sąskaitėlių nekliudymu, nors ir Dievo įsakymuose pasakyta – išalkusį pavalgydink.
Nemanau, kad kažkas gyvenimo realybėje keistųsi priėmus ar atmetus Stambulo konvenciją, ypač, jei jos vertime socialinė lytis būtų pakeista į socialinę lyties elgseną, ar priėmus nepriėmus normalų, pernelyg daug neleidžiantį išsikėtoti raskevičiams partnerystės įstatymą, užkardant skverbtis į švietimą, kur gamtos klaidas derėtų dėstyti 11-12 klasės biologijos kursuose. Gėjai ir lesbės, transvestitai nėra skaitlingi, o gamtiniai instinktai yra force majore -neįveikiamas dalykas. Tai tėra mus atitraukianti sukurstyta masinė psichozė, atitraukianti Lietuvos tautą nuo svarbiausių dalykų – KAINŲ ŠĖLSMO SUVALDYMO, KAIMO NYKROS su karbauskiniu-skverneliniu-pranckietiniu ŽMONIŲ NUVARYMU NUO ŽEMĖS, EMIGRACIJOS su slavų atkėlimu, MAISTO NESAUGUMO -kas penktas produktas pagal oficialią statistiką turi taršos taip vadinamose leistinose nuodų ir trąšų likučių normose, Z.Vaišvilos šiandien įvardintų SVEIKATOS ir ŠVIETIMO sistemų griūčių. ŠEIMA kaip saugumo ir prieglobsčio idealas vaikams bei senatvėje tėvams buvo ir išliks. Deja, masinėje skyrybų bangoje, kadangi dauguma neatlaiko sociumo spaudimo: mažų algų, didelių kainų, dėl to kylančio nuolatinio zurzėjimo, kivirčų, bėgimo alkoholin ar į narkotikus bei smurtavimo ir emigravimo kur akys veda.
Beje, tokią politinę impotenciją stambiausiojo pasaulinio kapitalo atžvilgiu savo užsienio politikos kursuose demonstruoja paskui visus Lietuvos prezidentus, pradedant socialiberalu A.M. Brazausku…D.Grybauskaite ir Gitanas Nausėda bei Seimo užsienio bei europinės politikos grietinėlė. Gi margaspalvė mokesčių permainų grupė tarpstanti Finansų ministerijos ir premjerės I.Šimonytės paunksmėje tesugeba lobistiškai beviltiškai traukinėti mokestinių privelegijų antklodę į save, lenkams toliau tebekerpant kaimynus daugiamilijoninėmis PVM ir dirbtinio zloto nuvertinimo žirklėmis. Šita situacija, beje, buvo užraugta dar ES sutarčių pasirašymo metu, kai niekas nesugebėjo išspręsti skirtingų mokestinių sistemų suderinimo – jas harmonizuoti, o pavieniai Macrono ar kitų balsai apie vieningą ES ministrą ar panašius tarifus tėra tik reikalingų permainų liberastinėje dirvoje daigai.
Bet grįžkime prie šių dienų lakštingalos, Nendrės Černiauskienės, kuri negali nečiulbėti. Vikriai prisiplakusi prie signataro Zigmo Vaišvilos buriamos Lietuvos Visuomenės tarybos, ji susikūrė sau žinomumą, paryškintą ir policijos veiksmų dėka – tapo didvyre opozicionierių tarpe, galėjusia pradėti rašyti už grotų „Mano kova“ ar stalininio tvaiko tekstą. Tas žinomumas tarnauja taip vadinamam Susitelkimo branduoliui, kuris nusiurbė, kad ir menkus pajėgumus nuo Z.Vaišvilos. Jį patį sistema gviešiasi nuteisti pagal BK 223 straipsnį, akivaizdžiai sufabrikuotoje užslėpto politinio atspalvio, trunkančios beveik dešimtmetį, bylos, organizavimu. O rėksmingų susitelkėlių silpnumą rodo, kad ir Liaudies partijos programos beviltiškumas bei jų susibėgimų pliurpalų fragmentiškumas. Kaip ir maršistų, antikvakserių, Rūdininkų-Dieveniškių gynėjų. Tad, kai anksčiau ar vėliau keisis valdžios, beliktų pasakyti: Drakonas mirė, tegyvuoja Drakonas!
Kad ši valdžia ne ką geresnė už kitas, anksčiau buvusias socdemines-socialiberalias, vagnorines, kubilines akivaizdu. Z.Vaišvila dėl vykdomo susidorojimo su juo ir jo šeima turintis teisę pykti ant viso pasaulio, šiandien spaudos konferencijoje pavardino ministerių neįgalumus prie kurių belieka pridurti ir K.Navicko bei ŽŪM sužlugdytą ekologinių ūkių plėtotę -vykdant kaimo marinimo politiką. Dar ir Lietuvoje ignoruojamą ES kovos su vėžiu programą, kuriai mesta net 4 mlrd.eu. 100 milijonų sergančiųjų ir jų artimieji – taigi, apie vieną milijoną, laukia nesulaukia. Kad ši valdžia žiauriai intensyviai ir nekonstruktyviai puolama purvasklaidoje, ir gerokai stipriau – irgi, faktas. Demokratija reiškia galimybę ne tik tarpti sveikai kritinei minčiai, bet ir rytuose užsakytai propagandai, stumiant kremliaus „Trojos arklį“ – sekantį agentūrinį ešeloną į valdžią. Kad kremliaus tarnybos sukurstę masinę psichozę maršistine LGBT tema bei absurdiška dulkiška su statistikos klastojimais pandemijos bei skiepijimo nevaldymo politika su Šimonytės galimybių paso variantu pagal Maskvos merą Sobianiną, tikisi rytoj rugsėjo 10d. laimėti sau politinių dividendų yra, irgi, akivaizdu. Kam tai naudinga? Tai iškeltų labai tiksliai pagal grafiką veikiančio Skvernelio, tapusio itin populiariu pagal Gaidį, kadangi reikiamu momentu mentiškai aprėkė „bobas“ vadovavusias Lietuvai – Grybauskaitę ir Graužinienę, šansus. Duš ar neduš vyriausybės langai ir vitrinos – bus matyt: mūsų šaunioji svetimtaučių pilna Vilniaus „polycyja“ prisidirbusi rugpjūčio 10d., nes nesukūrė prevencijos (planingai?), turės problemų bet kuriuo atveju. Grinevičius jau sudėstė 54 piketus po penkiolika per visą prospektą.
Ir visa Lietuva, ir šis Seimas su vyriausybe bei pezidentas tesugeba pritapti prie sistemos savo įgrisusiuose ritualuose, intrigose ir rietenose, tesugebančiose aptarnauti chaotišką biurokratų begalinių pataisų kurpiamą įstaympataisdavystės konvejerį – imituoti seimūno ir vyriausybės narių darbą. Manote, kad šis Seimas ir vyriausybė iš esmės sprendžia aukščiau išvardintas svarbiausias Lietuvos bei jos užsienio problemas? Nė velnio, nes jie nei jų susisteminę, nei oficialiai įteisinę, o čiulbėti karksėti lozungais įgudę beveik visi. Įstatymų rinkinį duokite, o ne jovalą nuo prikeptų teisininkų – ministerijų specialistų. Deklaruotas dėmesys švietimui gražu, bet tai tolima graži perspektyva, kai tebevyksta masinis jaunimo bėgimas iš Lietuvos. Sprendinių reikia šiandien ir rytoj su prasidedančia Seimo sesija. Vienas jų, kurio neįveiks jokia demokratija, yra mokestinės-investicinės politikos optimizavimas bendros gerovės rodiklių sparčiausiam ir didžiausiam išauginimui, nes tai aukšto intelekto ir sudėtingų kompiuterinių skaičiavimų tarpinistituciniuose kolektyvuose reikalaujantis sprendinys, gaunamas modeliuojant pagrindinių valstybės parametrų raidą prie vienų ar kitokių mokesčių bei investicijų. Niekam to nereikia, nors net keturi įstatymai, eliminuojantys mokslo atskirtį nuo valstybės reikalų, tiek Čmil po dviejų asmeninių pokalbių prospekte, tiek Dobrovolskai įteikti. Nors veiksmas yra elementarus – užsakyti reikminį mokslinį tyrimą per Lietuvos mokslo tarybą. Todėl chaosas tęsis toliau, seimai imituos veiklą, žiniasklaida po eilinių riaušių trimituos tvirtos skvernelinės rankos tvarkai įvesti poreikį, o žmonės toliau bėgs iš Lietuvos. Truks šimtų mokytojų, septynių tūkstančių slaugių, šeimos gydytojų stinga provincijose su kaimu, turinčiu keturis kartus didesnę mirties riziką nuo infarkto-insulto jau dabar, Lietuvą galutinai apims merdėjančios konvulsijos. Jei toliau tylės akademinė bendruomenė sukūrusi sąjūdį-88, filosofuos Radžvilo NS ar kiti „guru“ rodys sisteminio mąstymo stoką, nematydami, neaprėpdami visumos, jos esmių, bei neturėdami vientiso audinio – nuo verčių ir „bokštų“ iki konkrečių įstatymų visumos, netgi, europinėje politikoje, toliau skandindami save ir kitus fragmentuose, kaip toj indų pasakoj apie septynis aklus ir dramblio apibūdinimą.
Kalbos apie demokratiją ir nesikalbėjimą yra tuštokas reikalas, nes ir tos N.Černiauskienės galimas paklausti – pas kelis ministrus ar Seimo vadovus buvai užsirašiusi į e-priėmimus? Minia būdama įvairiaspalve negali efektyviai kontaktuoti, todėl po kalbėjimusi slypi elementarios rusiško žargono kartuvinės „razborkės“ ar maidano dūmus primenančios juodų dūmų pašvaistės. Kalbėjimuisi yra seimūnų biurai, atviri kiekvieną pirmadienį ir oficialūs priėmimai, kurių matomumą derėtų įteisinti: vienas lauke ne karys. Tauta gali ir turi pasisakyti esminiais šeimos sampratos, kalbos saugojimo reikalais, bet jos reikia bent jau atsiklausinėti, jei ne referendumuose, tai bent masinėse apklausose. Vis tik, esminėje, mokestinėje-investicinėje politikoje, jos optimizavime tauta negali reikšti vieningos nuomonės, nes tai nu(si)šalintų akademikų lygmens, bet ne klanų atstovų, uždavinys. Kadangi pinigai – finansiniai-ekonominiai reikalai greta gamtinių instinktų yra esminis variklis ir esantys politikieriai, tarp kurių visi konkuruoja su visais, labiausiai rūpinasi savo reitingais ir krėslais bei vietinių ir užsieninių klanų aprūpinimu, o ne visuotinės gerovės auginimu, lieka nesprendžiami, tai toliau tarps neregėtas kapitalo koncentravimasis saujelės rankose su nežabojamu karščio ir kainų kilimu ne tik Lietuvoje, vedantys pasaulį į susinaikinimą ir pražūtį su dūmų uždanga: lozungai – „gėjai ir lesbės puola“. Simonokas ir Kolbašnikova bei dulkininkai-verygininkai, klastojantys statistikas moka veikti, nes turi stiprų užnugarį ir režisierius. Kurie Molotovo kokteilio sviedimą į LGBT būstinę Vilniuje sinchronizavo su žinia apie gaisrą …Gėjo miške prie Aukštadvario.
Pasak Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovo Sauliaus Daniulio, šalyje tvarus ūkininkavimas skatinamas tik žodžiais. Šalyje per menkai rūpinamasi didinti ekologiškų maisto produktų paklausą, ypač viešajame maitinime. Tai – viena iš priežasčių, kodėl šalyje ekologiniai plotai nedidėja tokiais tempais, kuriais turėtų didėti, kad jų po ketverių metų būtų dvigubai daugiau, kaip numato Vyriausybės programa.
Pajudino visuomenininkai
„Jei Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) iš tiesų rūpėtų, kad šįmet ekologiniai plotai gerokai padidėtų, ji praėjusių metų pabaigoje pirmiausia būtų kreipusi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) ir kitas ministerijas dėl būtinybės padidinti ekologiškos produkcijos kiekį viešajame maitinime. Pavyzdžiui, ministerijos galėjo pasistengti, kad nemokami pietūs, kuriuos šiemet nuo rugsėjo 1d. gaus visi šalies ikimokyklinukai, pirmokai ir antrokai, būtų ne bet kokie, o ekologiški“, – apgailestauja S. Daniulis.
„Tačiau ŽŪM nesusirūpino didesniu ekologiškų produktų naudojimu viešajame maitinime. Teko rūpintis mums, visuomenininkams. Gegužę išjudinome ŽŪM ir Sveikatos apsaugos ministeriją, kad jos pradėtų bendradarbiauti keičiant Vaikų maitinimo aprašą ekologinės mitybos link. Toks ministerijų bendradarbiavimas, siekiant didinti ekologiškų maisto produktų pasiūlą ir paklausą, pavėluotas, nes turėjo prasidėti dar žiemą“, – sako visuomenininkas, ekspertas Kęstutis Urba.
Ne vienos ministerijos rūpestis
Jis ir S. Daniulis pabrėžia, kad didesnis ekologiškų produktų vartojimas turėtų būti bendras Lietuvos Savivaldybių asociacijos ir kelių ministerijų rūpestis – ŽŪM, SAM, Švietimo, mokslo ir sporto, Finansų, Krašto apsaugos, Ekonomikos ir inovacijų (EIM), Vidaus reikalų (VRM). Esą EIM turėtų susirūpinti biologinių augalų apsaugos priemonių Lietuvoje gamyba. KAM turėtų siekti, kad šauktiniai ir savanoriai būtų stiprūs ir sveiki. Tokie bus, jei gaus ekologišką, o ne chemizuotai užaugintą ir pagamintą maistą.
K. Urba tikina, kad Vaikų maitinimo aprašo keitime, kurio projektą rengia SAM specialistė Ieva Gudanavičienė, norima įtvirtinti nuostatą, jog darželiuose ir mokyklose, ekologiški ir nacionalinės kokybės produktai sudarytų ne mažiau nei 30 proc. „Mes prašėme, kad ekologiškų maisto produktų būtų naudojama daugiau negu nacionalinės kokybės“, – aiškina K. Urba, dar kartą primindamas, kad auginant ar gaminant nacionalinės kokybės produktus vis tiek naudojamos cheminės medžiagos, tik mažiau nei intensyviuose ūkiuose.
Kaip gelbėti?
S. Daniulis ir K. Urba sako nustebę, kai, tardamiesi su SAM specialistais pajuto, jog jie nelabai suvokia, kokie pražūtingi žmogaus sveikatai esą chemizuotai užauginti ir pagaminti maisto produktai, net tie, kuriuose aptikti teršalų kiekiai neviršija leistinų normų.
„Skandinavijos šalyse saugus – ekologiškas maistas – viešajame maitinime sudaro 60–90 proc. O Lietuvoje ekologišką bei nacionalinės kokybės maistą gauna tik 7 tūkst. darželinukų. Šalyje iš viso – 110 tūkst. darželinukų, tad nesunku suskaičiuoti, kokia dalis“, – dėsto K. Urba, aiškindamas, jog ekologinei žemdirbystei skatinti trūkstamas lėšas būtų galima skirti iš lėšų , numatytų gamtosauginėms priemonėms, o blogiausiu atveju – tam panaudoti dalį valstybės rezervo lėšų..
„Reikėtų užtikrinti garantuotą ekologiškų produktų paklausą per Vaikų maitinimo aprašą. Ekologiškais produktais maitinti karius ir ligoninių pacientus, „žaliųjų“ pirkimų politiką sutvarkyti taip, kad ekologiški produktai turėtų pirmenybę prieš nacionalinės kokybės produktus. Ekologiškiems produktams sumažinti arba panaikinti PVM, kad jie taptų konkurencingi“, aiškina jis.
Kaimai nenunyktų
„Per nacionalinius sveikatos centrus šviesti visuomenę, supažindinant ją su ekologiškų ir chemizuotai užaugintų bei pagamintų produktų skirtumais, poveikiu sveikatai, – pasiūlymus tęsia K. Urba. – Sureguliuoti finansų paskirstymą sukraipytose Lietuvos maisto tiekimo grandinėse ūkiai-perdirbėjai-prekyba, įstatymais naikinant kainų diktatą, kurį lemia didžiąją rinkos dalį užimančių prekybininkų ir perdirbėjų galimi karteliniai susitarimai, bei įteisinant dalies nuo ūkių nusukto pelno grąžinimą jiems. Šeimos ūkiuose atkurti pienininkystę ir gyvulininkystę, kad besaikį mineralinių trąšų naudojimą pakeistų organinis tręšimas ir baigtųsi sausų pavasarių dulkių audros bei dirvoje atsikurtų humuso kiekis.“
Pasak K.Urbos, ekologinių ūkių plėtra – ne tik sveikas ir saugus maistas darželinukams, moksleiviams, kariams, ligoniams. Tai – ir užimtumas kaime. Padidinus ekologiškų produktų paklausą, sumažinus ar panaikinus jiems PVM, esą kaip ant mielių didėtų kaimo žmonių užimtumas. Be to, valstybės ir ES pinigai, išleisti ekologinių ūkių plėtrai ir ekologiškų produktų vartojimui didinti, į biudžetą esą grįžtų su kaupu. Galimai atsirastų priemiesčių logistikos centrų poreikis, kuriuose daržovės būtų rūšiuojamos, plaunamos, šaldomos, marinuojamos, konservuojamos, fasuojamos, pakuojamos net logistikai į užsienį. Deja, sako K.Urba, kaimas ir toliau naikinamas – žmonės neregėtu mastu nuvaromi nuo žemės, nes įstatymais nesureguliuojamas pelnas maisto tiekimo grandinėse. Ypač, skriaudžiami pieno ūkiai. Per du dešimtmečius iš 257 tūkst. pieno ūkių liko tik 27 tūkst. Pieną perdirbti tiekia tik apie 15 tūkst. ūkių. Trečdalis pieno importuojama.
Pasak K. Urbos ir S. Daniulio, gerovės valstybė negalima be aukštos pridėtinės vertės sveikatai. Juk nesaugus, taršus maistas – tai ir išlaidos gydymui, ir užteršta žemė, visa aplinka.
Kęstutis K.Urba. Publicistika 