VYRIAUSYBĖS ATASKAITOS MIGLOS
Kęstutis K.Urba
Antradienį Seime viena stipriausių Lietuvos oratorių – kalbėtoja ir atsikirtinėtoja premjerė I.Šimonytė Seimui pateikė taip vadinamą ataskaitą už 2021 m., o seimūnai uždavinėjo klausimėlius. Tarp kurių nebuvo opiausių – tebesitęsianti, gilėjanti kaimo nykra, jo infrastruktūros menkėjimas, artėjanti sveikatos sistemos griūtis, mokytojų tiksliems mokslams švietimo sistemoje stygius. Gerai, kad buvo smigtelėta dėl demografijos, infliacijos, tačiau atsakymai tokiais nebuvo. Bet apie viską iš eilės.
Kaimo demografinę dimensiją galima pavaizduoti labai paprastai. Tai ir gyventojų tankis į kvadratinį kilometrą, ne viename rajone žiojėjantis grėsmingu mažesniu nei vienas žmogus, tai ir kaimų bei ūkių skaičiaus mažėjimas su buvusiomis ir būsimomis tendencijomis. Tai ir totalus pagaminamos maisto žaliavos kiekio menkėjimas. Pieno, mėsos, kiaušinių, daržovių, uogų, vaisių. Su atitinkama tarša: iš Maisto ir veterinarijos tarnybos duomenų matosi, kad tarp 706 mėginių net 48.2% arba kas antras turėjo taip vadinamų briuselinių nuo 2006 m. leistinų nuodų vabzdžiams, piktžolėms pelėsiui. Tik nereikia Šimonytei mistifikuoti tautos genetinio atsparumo: ”Lietuvos gyventojai linkę sirgti onkologinėmis ligomis”: jei maistas su brudu, tai ir vėžiu sergančių per 100 tūkst., o tai jau nelaimė įskaitant artimuosius maždaug 0.5-1 mln. žmonių su visu psichologiniu krūviu. Tokios yra žemės ūkio ”karbauskizacijos latifundizacijos – intensyvios chemizacijos” pasekmės.
Kad pagal vyriausybės programą eko-ūkininkavimo turėjo pagausėti pernai 60 tūkst.ha, o paraiškų tebuvo 27 tūkst.ha, nes ŽŪM biurokratija sugebėjo blogai suprojektuoti finansus – kukliai nutylėta. Panašiai ir vakarykščiame Kaimo reikalų k-te – jokios kalbos apie konkrečių kaimo: demografijos, gamybos ir infrastruktūros rodiklių dinamiką. Daugumiečiai, gi, ataskaitai nuleidę akis pritarė, opozicionieriai susilaikė. Kitaip tariant, V.Pranckietis ir čia toleravo akių dūmimą, nors situacija kaip su varlėmis stiklainyje, kuriame nuolat kyla temperatūra. Patenkintos sėdi dugne. Užtat vyriausybės programoje spinduliuoja lozungas – 2023 m. visi vieši pirkimai bus … žalieji. Gi vaikų darželiai jau dabar atsisakinėja eko-schemų maitinime – neįperka naujų kainų, o ŽŪM parama jiems įkainiuose kaip ir prieš tris metus.
Šio sezono aktualija – ar bankrutuos gegužę-birželį bent pusė kiaulininkystės ir paukštininkystės sektoriaus, ar mūsų didžiausi ”žemdirbiai’’ – europarlamentarai J.Olekas ir Br.Ropė sugebės Europos Komisijos koridoriuose įsukti skersvėjus, kad biurokratija sparčiai nešiotų popierius ir rinktų bonzų parašus tam, kad šie leistų naudoti varganus ES milijonų trupinius su nacionaliniu kofinansavimu. Kad ir ten pilna cirkų rodo, kad ir tai – melioracijai šiemet numatyta 2.2 mln.eu, o pelkių gaivinimui bent 16 mln. eu.
I.Šimonytė į klausimėlis dėl lyderystės infliacijoje pasiaiškino šauniai taip: o kad lyderiaujame pagal pinigus metamus algoms, pensijoms, jums ”nedašyla”? Bet eiliniai pirkėjai ir vėl aiškina tv ekranuose – ”kiek pučiasi piniginės, tiek pat ir kainos”. Betgi, nacionalinė infliacijos dedamoji dėl oligopolijų įvedinėjamo minimaliausių supirkimo ir maksimaliausių pardavimo kainų diktato su pasakiškais šešių prekybos tinklų viršpelniais tai niekur nedingo! Kaip ir ūkių, išskyrus grūdų, tolesnis žlugdymas ir dėl nesuvienodintų ES išmokų žemdirbiams dėl kurių jiems sunku konkuruoti. Bet apie tai irgi – nė šnipšt. Viršūnė, žinoma, buvo šio komiteto posėdyje pacituotas K.Masiulis: ”kaimas ir taip daug gauna” – žodis į žodį ką pernai sakė I.Šimonytė numojusi ranka, kad iš RRF 823 mln. eu žemės ūkis gavo nulį. Mokiau A.Maldeikienę prieš penkis metus: žemės ūkis visame pasaulyje yra stipriai dotuojamas, nes antraip maistą įpirktų tik turčiai, o miestelėnai kaip viduramžius sukeltų maištus. Elementarios tiesos, kurių nenori pripažinti tiek I.Šimonytė, tiek jai advokataujantis K.Masiulis. Gi kalba turi būti ne apie tai, kiek duodama, o kiek reikia, kad bent Lietuvos kaimo likučiai išliktų. Bet šiuos viščiukus suskaičiuosime netrukus – rudens neprireiks.
A.Dulkio kalbos ir planas skiriasi kaip diena nuo nakties. Jis mušasi į krūtinę, kad stengsis dėl nykstančio kaimo ambulatorijų, bet tuoj pat duoda suprasti, kad drastiškai mažėjant pacientų kiekiui, taip bus ir krepšelizacijoje. O kad ambulatorijos gydytojos negavę darbo apkrovos turi eiti į miestelį ar sėsti ant dviračio, ar lengva isvažiuoti ir tikrinti ne tik senukų sveikatas sodybose, jam ”nedašyla”. Aiškinau, kad sveikatos sistemos griūtį tegali prilaikyti vis dar gajus trečio ketvirto paciento atsidėkojimo pinigais medikui oficialus įteisinimas su visuomenine kampanija – remk Lietuvos mediciną. Įstatymo papildymą, ministro įsakymo projektą parengiau, kad būtų kaip Vokietijoje. Kur tau! Ministerijos ablavukai atrašė- yra labdaros įstatymas, tad viskas čiki. O kad pagal STRATA prognozes Lietuvoje vien slaugių truks apie 7 tūkst., ir gydytojų ”tik” apie 2 700 – jiems galvos neskauda. Gi, A.Dulkys man aiškino, jog man atsakyta buvo … pagarbiai. Gerai, kad A.Matulas vakar suprato ir paprašė teisės aktų projektų.
Būtų galima tęsti ir tęsti, kad pvz. jau gavau antrą finansų viceministrės, kur tvarko mokesčius, padėką už reikiamų infliacijos priemonių ir kitų grėsmių suvaldymo tekstą bei dvi schemas, bet kas iš to?
Gi, viršūnė vyriausybės ataskaitoje buvo sakinyje, kad Lietuvos mokslo tarybos … SAVININKE tapo vyriausybė. Pamynusi mokslo autonomiją ir tam tikrą savarankiškumą. Tai spjūvis į visą akademinę bendruomenę, profesūrą ir jos tarybą, kur renkasi nacionalinio mokslo elitas. Pagalvokite – vyriausybės kanceliarijos biurokratai su ministeriais, kurie pažodžiui tereiškia ”tarnus, žmonių liokajus” tapo …akademikų savininkais. Būtent, tai ir geriausiai ir atspindi ataskaitos lygį. Rodiklių minimumas ir tik tie, kur turi propagandinę reikšmę. Visa ataskaita tipiškai tekalba vien apie pastangas bei procesus, tačiau iš rezultatų – nebent matomos nematomos tvoros pastatymas. Kitaip tariant, ir ši propagandai ir reitingams skirta ataskaita yra tipiškas sovietinis akių dūmimas – ”očkovtiratelstvo” ir demokratijos antipodas. O ir opozicija labai skystai pasirodė. Todėl, nežiūrint mano simpatijų krikdemams, – patriotams ir labdariečiams iš TS-LKD bei socdemų teisingųjų apačių, ir šią ataskaitą su jos svarstymui, kaip naudingą kremliui, dera siųsti paskui ”Maksvos” laivą.
Prošvaiste būtų Nacionalinio rizikų raporto pagal Davoso formatą parengimas ekonominei, socialinei, geopolitinei, technogeninei ir aplinkosauginei sritims. Reikalauju, aiškinu kovoju jau penkti metai, bet NSGK iki šiol nesuprato, kad karas vyksta seniausiai ekonominėje-finansų, sveikatingumo srityse. Negi, sunku, lakstinėjant į Lvovą komandai dėl tokio raporto susitarti? Juk ir juodraštis parengtas, tereikia ekspertizės įverčius rodikliams susirinkti – ir pirmyn. Jei oficialiai įvardinta rizika – turi būti ir kompleksinės tarpministerinės priemonės. Bet ar tam I.Šimonytė nusiteikusi? Abejoju. Juk taip patogu rutiniškai aptarnauti ministerijų biurokratėlių pataisų, A.Maldeikienės žodžiais, atsiprašant ”trydą”. Gi Lietuvos politika ”viduriuoja” ne pirmas dešimtmetis. Sako, kad tokiais atvejais turėtų padėti džiuvėsiai. Už tarnybinį aplaidumą. Bet, kad varnas varnui akies nekapoja. O būtų už ką.
Kęstutis K.Urba. Publicistika 