EKONOMINIS KARAS PRIEŠ LIETUVĄ

DAR VIENAS APLĖPAUSIŠKUMAS SEIMO BIUDŽETO IR FINANSŲ KOMITETO POSĖDYJE

Kęstutis K.Urba

         Pradėsiu iš tolo- nuo Vytenio Andriukaičio gražbylios daugiažodystės internete: ”Lietuvos žemės ūkiui reikia paramos…’’. Atšoviau – pirmiausia, smegenų žemės ūkio politikoje:  tiek valdžioje, tiek ir socdemų pezaluose.  Prekyba pienu, mėsa kaip ėmė prieš metus  nepelnytai 40% kainos, taip ir JAMA dabar. Prieš pusmetį litras pieno buvo 90ct., dabar 50 ct daugiau. Jei pusę prekybos centrų viršpelnio,  susidariusio dėl neleistinos rinkos oligolizacijos, grąžinti apiplėšinėjamiems minimalia supirkimo kaina- 0.25ct ūkiams, jie taptų stabilūs ir rentabilūs.  Bet socdemai nesugeba ar nenori matyti tokios elementarios aritmetikos, t.y., toliau ”stoguoja” didžiuosius prekybos tinklus, kaip tikriausi liberastai ir toliau naikina Lietuvos kaimą. Todėl sakau – eikite paskui ruskių karo laivą! Taip sakau ir pastarajam aplėpausiškam Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdžiui, kuriame su Lietuvos valstybės ekonominės-finansinės raidos scenarijumi buvo pristatytas ministrės G.Skaistės žodžiuose  ir Finansų ministerijos, taip vadinamų, ”malūnsparnio pinigų” antiinfliacinis 2 mlrd.eu vertės planas.

Viskas elementaru. Finansų ministerijos pusiau besmegeniai standartiniai klerkai plušo dailindami ministrės – ”kalbančios galvos” skaidres, o ši atpylė jų statistiką ir lozungas vienu atsikvėpimu. Klausimėlių būta ne į taikinį. Gal tik V.Gapšio komentaras, kad tai tėra ne antiinfliacinis, o infliacijos švelninimo planas.

    Kad energetikos užsieninės kainos užkėlė kitas – suvokia visi. Kad tai Putino karo prieš visą likusį pasaulį dalis – nedaugelis. Betgi, kare – kaip kare. Būtina įtempti visus, netgi, intelektinius resursus, o ne išsidrėbti komiteto kėdėje kaip savim patenkintas perbėgėlis iš tų pačių socdemų pas konservatorius – Matas Maldeikis.

    Nieko gudraus tame posėdyje nebuvo. Ministrė bėgte pakomentavo infliacijos sudedamųjų skaidrę,  kurioje didžioji gelsvai rusvoji dalis – energetinė bei maisto brangimo šiek tiek mažesnė. Visa išmintis dėl valgio brangimo buvo demagogiškai trumpa: lemia užsienis ir, maždaug, paskui G.Šimkų – Lietuvos banko valdytoją, nieko čia mes tokio nepadarysime – lemia infliacijos importas. Pastebėsiu, kad grūdams taip, pienui – nebe. Mėsai – visaip. Ir čia tiesa glūdi detalėse, bet kad niekas jų nepasigedo. Mūsų ūkiams sudėtinga konkuruoti su vakarais, nes išmokos ūkininkams vis dar pakankamai nevienodos. Tai parodė kiaulienos krizė,  kai po rugsėjį Kinijos uždėto embargo ES kiaulienai, ši užgriuvo Lietuvos rinką. Rezultatas- kiekvieną savaitę kiaulininkystės sektoriuje su dešimčia stambiųjų kompleksų, turinčių 90% rinkos – milijonas eurų nuostolių. Sureaguota po aštuonių mėnesių, kai, pagaliau, galvas pasikrapštė Briuselio biurokratai, snūduriuojant vietinei Lietuvos valdžiai, bet ar gegužę nepritruks pašarų ir ar ”paršavedės nebus suvežtos į ministeriją” – netrukus bus matyt.  

     Su beužtrūksiančiomis pieno upėmis lietuviškų smegenų kisieliaus krantuose yra elementaru. Ikanomikų teorijose yra priskiesta, kad atvirose ekonomikose vietiniai oligopoliai,  šiaip jau, nėra infliaciškai pavojingi. Taip mano ir Finansų ministerija, ir Lietuvos bankas, ir Valstybės kontrolė. Man tai dar prieš keturis metus bandė įrodinėti ir Petras Auštrevičius. Betgi, pieno produktai turi specifiką – greitai gendantis dalykas ir ne itin transportabiliausias. Plius nacionalinis ypatumas – lietuviški pieno produktai gan kokybiški, lenkiški – įtartinoki.  Todėl, šiems, kad ir su PVM lengvata minus transporto išlaidos iki Vilniaus, Kauno… įšokti į lietuvišką rinką nėra paprasta. Kitaip tariant, mūsų rinkoje penketo stambiųjų perdirbėjų tiekiamiems ir šešetą didžiųjų tinklų parduodamiems pieno produktams nėra reikiamos konkurencijos.  Štai kodėl pastarųjų viršpelnis žvėriški 40% nuo kainos, o jei brango prekybos tinklo savininko automobilio benzinas, prekybos salės šviestuvų ir šaldiklių elektra, na dar ir, energetika visoje maisto grandinėje, tai tie plius penkiasdešimt centų už litrą pieno visai suprantami – sistemos perreguliavime veikia pelnų išsaugojimo dėsnis, nežiūrint kiek moralės jis beturėtų. Viskas elementaru, tačiau ši nacionalinė infliacijos dedamoji absoliučiai nei kiek komiteto pirmininkui p Majauskui bei opozicijai nepastebima …šventoji neliečiama karvė. Nors tai elementarus aritmetinis guvesnio penktoko lygmens uždavinys – kiek reikia pakelti pieno kainą, kad milijonai į NORFA, IKI, MAXIMA savininko sąskaitas liktų tie patys. Nors dėl to kenčia apie 700 tūkst.Lietuvos gyventojų, besilaikantys nuo-iki. 

     Žinoma, čia galima būtų apeliuoti į Finansų ministerijai, Lietuvos bankui ar Valstybės kontrolei nepažįstamą BK 229 straipsnį, numatantį griežtą atsakomybę už tarnybinį aplaidumą, padariusį ženklią žalą visuomenei, ar Seimo nario priesaiką – rūpintis piliečių gerove, ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą su Audito komitetu. Tik bėda, kad daugelis karą tapatina su gilzėmis ir stingeriais, o ne su mūsų ir svetimų valdžių biurokratų, politikierių ekonominių karų akcijomis prieš Lietuvos žmones. 

    Kad jis vyksta, man paaiškino ir pardavęs iš savo furgono prie prekybos centro trisdešimties centų pigiau nei IKI  penktadieninį litrą puikaus lietuviško pieno ūkininkas: ”kad mūsų konkuravimas su prekybos centrais užsiraukė, kai buvo įvestas draudimas ūkiams perdirbti per parą pieno daugiau nei vieną toną. Ir jokios pastangos nepadėjo…”. Nustėrau, kai išgirdau, tokį akivaizdų Konstitucijos 46 str. pažeidimą, kuris sako, kad mūsų rinka grindžiama laisva verslo iniciatyva. O čia braukšt- pasikutenai su viena tona, o kas virš – vežk į Rokiškį, ar Vilkyškius, kad anis turėtų ką perdirbti! Koks durnius ar kenkėjas tai sugalvojo – istorija atsakys, bet rezultatas akivaizdus: stambieji perdirbėjai minimalia pieno supirkimo kaina dusina ūkius ne vienas dešimtmetis, o šie didesnio pelno negaunantys negali plėsti karvyčių bandos. Todėl, kiek jau jų ten beliko – gal tik 210 tūkst., vietoj sovietmečio 1.3 mln., nors dabar Lietuvoje pilnai galėtų būti kad ir pusė milijono žalmargių.  Kad iš 257 tūkst. pieno ūkių per du dešimtmečius teliko apgailėtini 26 tūkst., o pieną perdirbimui tiekia tik 14 tūkst., minėjau ne kartą su visa nacionaline Lietuvos kaimo sunaikinimo tragedija. Ką gi dabar daryti? Žinoma, negerai, jei staiga truktų žaliavos penkiems stambiems pieno perdirbėjams, kurie su prekybos centrais pjovė šaką ant kurios sėdėjo. Todėl tą antikonstitucinį 1 tonos įsakymą ūkiams reikia palaipsniui naikinti: keisti ribą į 1,1 t ir taip toliau. Bet, kad jau ir tai nepadės – latviai su estais rudenį paleis savus pieno perdirbimo kombinatus, ir Lietuva taps neapsirūpinančia savais pieno produktais valstybe. Gal kurį laiką lentynose net stigs pieno produktų, kol jie nepradės atkeliauti su latviškom-estiškom etiketėmis. Tokios štai tos Putino plius vietinių besmegenių ir destruktorių karo pasekmės nusimato Lietuvai.