ATVIRAS LAIŠKAS V.ČMILYTEI dėl I.ŠIMONYTĖS ŽINIŲ SPRAGŲ KAINŲ ŠĖLSMO SUVALDYME

Gerb.Viktorija,

2021 12 30 premjerė I.Šimonytė infotv  pokalbyje su A.Mazėčiu, aptardama infliacijos problemą prikalbėjo banalybių, o ir A.Mazėtis neparodė reikiamo ekonominio išprusimo: siūlė įšaldyti kai kurias kainas – kaip Lenkijoje.

Todėl pakomentuosiu esminius dalykus aktualiausioje visiems Lietuvos gyventojams kainų šėlsmo problemoje, kuri, itin, užaštrėjo pastaruoju metu dėl importuojamų dujų ir elektros kainų šuolio. Juolab, mano komentaras – akibrokštas Lietuvos banko vadovui G.Šimkui buvo perskaitytas LRT forume dalyvaujant finansų ministrei G.Skaistei ir kitiems veikėjams – N.Mačiuliui ir pan., kurie taip ir neatsakė, kodėl infliacija Lietuvoje yra aukščiausia visoje ES. 

Kainų šėlsmo debiutas yra sietinas su netrukus po euro įvedimo  2015 m. šoktelėjusiomis naftos kainomis bei prekybininkų sulaužytu pažadu kainų nedidinti. Kainodara yra sudėtingas procesas, jau tada įvardijau septynetą veiksnių tarp kurių esminiu lieka aštrėjanti grėsmė – pagrindinių Lietuvos ekonomikos sektorių oligopolizacija, kuri,  pasak ekonomikos teorijos, veda prie kartelinių susitarimų. Gi, IT laikais nebereikia, net ir jų. Taigi, stambiausiam verslui apnaikinus smulkų ir vidutinį, rinka nemenka dalimi tapo iškreipta, nes joje nesant reikiamos konkurencijos įsigali minimaliausių supirkimo ir maksimaliausių pardavimo kainų diktatas iš kurio pasakiškai pelnosi saujelė savininkų ir yra išsunkiamos didžiulės visų eilinių pirkėjų pajamos.

Būtent, du su puse banko – G.Nausėdos žodžiai man, šešetas didžiųjų prekybos tinklų,  E.Gentvilo įvardintas centralizmas urėdijose,  logistikoje, statybose, žmonių vadinama vaistinių didmenos mafija, kapitalo koncentracija eilėje perdirbimo sektorių, kuri, itin, ryški pieno, mėsos gamyboje, BRUNEROS dominavimas prastame viešame maitinime, pagaliau, Valstybinis monopolis skirstomuosiuose elektros ir šilumos tinkluose ir vykdo liberalią laisvą rinką iškraipiusį minėtą sąlyginį kainų diktatą. Pridurkime dar ir šešis tūkstančius ”latifundinių” ūkių, sugviešusių didžiąją dalį iš 24 mlrd. mestų į kaimą – nuskriaudusius bent 150 tūkst. smulkesnių ūkių bei nesureguliuotas maisto grandines per kurias šias milijardinės vertes nusavino prekybininkai. Būtent, jie pasiima 40% pieno kainos, kai naikinamiems tiesiogine prasme  ūkiams tenka ”katino” ašaros. Nereikia stebėtis, kad per du dešimtmečius Lietuvoje vietoje 257 tūkst. pieno ūkių beliko mažiau nei …27 tūkst. – žmonės nuvaromi nuo žemės.

Kame gi išeitis? Ji yra akivaizdi – smulkaus ir vidutinio verslo, ypač, prekyboje, regeneravimas mokestinių – investicinių lengvatų politika, kurios, deja, nesimato. Tam, kad rastųsi vėl konkurencija už pirkėją kainų mažumu.

Šią problematiką prieš metus pokalbiuose tet a tet pabrėžiau I.Šiminytei, jj pažadėjo būtinai į tai atkreipti dėmesį, tačiau jokių racionalių veiksmų nesimato. Ji tepasakė interviu banalią tiesą – jei auga dujų ar kitų sąnaudų kaina, kitaip tariant, kyla savikaina, tai ir kainos kyla, nes nuostoliai turi būti padengti. Tačiau, kad veikia žvėriškas žvėriškų oligopolinių pelnų išsaugojimo dėsnis, ji šiuos dalykus apeina lyg jie būtų natūraliausi. Netgi, dangsto kainų šėlsmą, seniausiai žmonių įvardijamą TV ekranuose – kas buvo kainose litais, virto eurais, aiškindama, kad infliacija yra ne infliacinis kainų šuolis,  o vidurinė 12 mėnesių charakteristika lyg pirkėjams nuo to būtų lengviau.

Įžūlaus nuolatinio žmonių skurdinimo užkardymo impulsas privalėjo eiti iš Š.Kesarausko Konkurencijos tarnybos, kuri pasak savo nuostatų punkto 8.9 privalo informuoti valdžią apie vykstančius konkurencinius procesus rinkoje – dominuojamą dalį sektoriuose, kapitalo koncentraciją. Deja, tos tarnybos žmonės man teisinasi, kad jie tam neturi atitinkamų pajėgumų. 

Ir Finansų,  ir Ekonomikos bei inovacijų ministerijos, kurios pagal savo nuostatus ”formuoja ir kontroliuoja mokestinę-investicinę ir finansų bei makroekonominę politiką”, akivaizdžiai neatlieka savo pareigų. Tuo tarpu,  Seimo valdyba – Lietuvos politinio elito žmonės, įeinantys į dvidešimtuką,  vietoje atitinkamos darbo grupės sudarymo, kuri kreiptųsi į Lietuvos mokslo tarybą dėl Reikminių mokslinių tyrimo: mokestinės-investicinės politikos optimalių parametrų suradimo, kad būtų apskaičiuota kokia tempu reikia teikti mokestines-investicines lengvatas smulkiam ir vidutiniam verslui, ypač, prekybai, ir lygiagrečiai Konkurencijos įstatyme mažinti oligopolių dominuojamą rinkos dalį, nieko tokio, kaip matosi iš pokalbių su Jūsų vicepirmininkais ar kanclerio atsirašymu,  nežada daryti. Nes jie, vietoje svarbiausių reikalų yra įklimpę pvz. į karštas diskusijas dėl Seimo garažų. O tai yra jau Seimo nario priesaikos žodžių – rūpintis žmonių gerove laužymas, nes neatliekama bent jau atitinkama parlamentinė kontrolė. 

Taigi, Seimo valdyba yra paversta kanceliarijos biurokratų techniniu priedėliu. Gi Ekonomikos k-to pirmininkas K.Starkevičius šį ketvirtį išsisuko nuo e-priėmimo: nesurado penkių minučių bent jau telefoniniam pokalbiui.  Dėl šių priežasčių artėjantis esminės kapitalo partijos ir valdančios daugumos endšpilis, kaip ir valstybės raidos, nusimato beviltiškai prastas: kainų šėlsmas išspyrė iš valdžios sicdemus, o po to ir LVŽS, tačiau labiausiai dėl to kenčia eiliniai žmonės.

Nerodo reikiamos iniciatyvos ir pati Lietuvos mokslo taryba, kuri linkusi užsiimti tik ministerijų biurokratėlių teikiama problematika – kurortologija, istorine atmintimi ar gerovės abstrakcijų nagrinėjimu: nesilaiko Mokslo ir studijų įstatymo bei savo nuostatų.

Prašau:

– išreikalauti iš Seimo valdybos narių priesaikos laikymosi, koncentravimosi į taikomųjų mokslinių tyrimų užsakymą ir teisėkūrą, reikalingą esminių žmonių problemų sprendimui, vietoje chaotišką įstatympatausdavystės konvejerio aptarnavimo

–  Finansų ir Ekonomikos ministerijų bei Seimui atskaitingos Konkurencijos tarybos ir Lietuvos mokslo tarybos parlamentinės kontrolės dėl nuostatų nevykdymo, priemonių, reikalingų kainų šėlsmo suvaldymui per Konkurencijos atkūrimą smulkaus ir vidutinio verslo regeneravimu ir tuo pačiu stiprios vidurinės klasės Lietuvoje sukūrimui.

Kęstutis K.Urba

nepriklausomas ekspertas

Post scriptum

VAD asmens sargybinio priekaištai man ir sakymas, kad raportuos apie mane,  po mūsų trumpo pokalbio vakar Arkikatedros aikštėje dėl kainų šėlsmo po Vėliavos šventės rodo elementarų chamizmą ir Seimo statuto, kuriuo Seimo nariai įpareigoti bendrauti su rinkėjais,  nežinojimą. Juolab, buvau pasakęs kitam sargybiniai, kad trumpai šnektelėsiu su Jumis šiuo valstybinės svarbos pirmaeiliu reikalu.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s