TEISĖKŪRA: INFLIACIJA ar KONVEJERIS?

TEISĖKŪRA: INFLIACIJA ar KONVEJERIS?

Kęstutis K.Urba

     Seime tik ką įvykusi eilinį kartą tuštoka konferencija ”PARENGTIS 2050 – ĮRODYMAIS GRĮSTI SPRENDIMAI IR  VALDYSENA LIETUVOS ATEIČIAI” pirmiausia Juliaus Sabatausko įžanginio sveikinimo dėka pradėjo vyniotis apie miglotą teisėkūros infliacijos metaforą. Jos prasmė, turbūt, tame, kad, jei prieš trisdešimt metų Seimas, kuriame priiminėjami įstatymai,  buvo Lietuvos širdimi, tai dabar jo vertinimas šimteriopai smuko. Vis gi, šios metaforos vertė yra gan menka, kadangi neatspindi egzistuojančio teisėkūros proceso esmės. Ji, gi, tame, kad tai yra konvejeris, o tada jau būsime priversti išsiaiškinti, kurie smagračiai jį suka, kodėl ant jo randasi ir šleivų batų, ir kiaurų pusbačių, o, būna, ir grakščių aukštakulnių. Tada dar paklausime – kas tie ”batsiuviai ir sapožnikai” bei kas yra įstatympataisdavystės konvejerio aptarnavimo vergai.

        Konvejerio smagračiu yra ir konstitucinė, deja, tik teisinės, o ne ir gerovės valstybės sukūrimo nuostata ir nuo KOVO 11-os kilęs noras sukurti tobulą Lietuvos teisyną. Išsipūtus  teisininkų rengimui aukštosiose bei, atitinkamai, ministerijų biurokratijai, teisėkūros procesas įgijo neregėtą pagreitį, kuris turi labai konkrečią sukurtų,  kurpiamų pataisų ar jau ”užraugtų” Seimo talpyklose dešimtimis tūkstančių matuojamų įstatymų ir jų pataisų skaičių. Stimuliavimas eina iš trijų krypčių: kaip taisyklė, fragmentuoto mąstymo siauros specializacijos ministerijos teisininkėlio žūtbūtinio noro įrodyti savo reikalingumą, Seimo nario noro pasižymėti – prisiminkime kad ir Seimo vicepirmininkės R.Baškienės puikavimąsi sesijose priimtų įstatymų kiekiu, bei tam tikrų lobistinių grupių, siekiančių asmeninio, kaip taisyklė, nevalstybinio intereso, veikų.

      Tai pasiaiškinę pabandykime atsakyti ir į kitą klausimą – kodėl eina nekokybė? Pradėkime nuo partinių programų ir laimėjusių rinkimus programų vidurkiniu susitarimų pagrindu per dvi savaites surašomos vyriausybės programos. Akivaizdu, kad dėl terminų trumpumo, Vyriausybės programa tampa ”bendru ministerijų ir kanceliarijos išminties kapu” į kurį sumetami lozungai, kas ką nori, o tai apsprendžia – ką galėtų ir ką suvokia bei mato ministerijose burtažodžiuose ”plėtra”, ”tvarumas”, ”darna” programiniai ”rašytojai”. Anaiptol, ne ką reikia nuveikti. Šiek tiek racionalumo paieškos randasi vyriausybės kanceliarijoje, kuri bando ”išhorizontalinti” idėjas, bandydama sukabinti atskirų ministerijų peršamas veiklas bei atsakomybes.  Suprantama, kad apie kažkokį programos pagrįstumą finansiniais, materialiniais ar žmogiškaisiais ištekliais Vyriausybės programoje derėtų neužsiminti,  bet viskas netrukus prašoka ir Seimo skaistyklą. Nes tai savų – naujos daugumos programa. Tada seka dar keletas ritualinių procedūrų: randasi premjerės(o) prioritetų portfelis, nes žmonės linkę į supaprastinimus – pvz. S.Skvernelis numojęs į savo darniai nedarnią programą reklamavosi šešių krypčių, kurias visi senokai užmiršo, įvardijimu. Po pusmečio užgimsta ir vyriausybės programą atspindintis  teisėkūrinis planas, kažkaip įrėmintas sustabarėjusiu Teisėkūros įstatymu. Konvejeris prisuktas,  show must go on, o išraudusiomis nuo nesigaudymo informacijų, duomenų ir intrigų gausoje sąžiningesnių seimūnų galvomis, yra, itin, patenkinti verslo ir finansų rykliai, šamai ir lydekos, kartais pamaloninami oligarchų (karbauskiniai… maximų, norfų) etiketėmis. Patenkinti todėl, kad užknisus Seimą nenutrūkstamu pataisų konvejeriu, jam nelieka laiko esminių finansinių srautų kontrolei – biudžetinės europinės ir vietinės  paramos didiesiems verslams ”babkės” nusėda ten kur reikia elitinei mažumai – bent dešimtyje oligopoliškai-kartelinių  juodųjų Lietuvos ”ikanomikos” skylių per daugybes viešų pirkimų ir nekonkursinių skylių, protestuotojams užsiimant LGBT maršavimais, šunų bei kačių globa, girių ir vilkų, kurie pjauna avis išsaugojimu.

       Čia kyla, vis tik, teisėtas klausimas, ką gi daryti bent jau su teisėkūra? Kadangi iš ministerijų teisininkėlių duonos neatimsi, vyriausybės posėdžiautojų palinkusių prie teisės aktų konvejerio jovalo neišvaikysi,  tai derėtų itin sureikšminti vyriausybės programoje, berods, 191 punkte įrašytą prioritetinę teisėkūrą, kuri turėtų tapti ventiliu menkaverčiams projektėliams: pvz. SEIMAS antradienį balsavimais buvo priverstas vietoje ’savo programos’ palikti tik ’programos’. Andrius Kubilius mane sutikęs Seimo tarpduryje dar prieš penkis metus užklausė – ’o kaip nustatyti kurie įstatymų projektai yra prioritetiniai?’  Paaiškinau, kad tie, kurie labiausiai gerina prioritetinius valstybės rodiklius. Tik bėda, kad Valstybės kontrolė atlikusi valdymo auditą aptiko ar ne lygiai  1786 rodiklius ir kriterijus, kuriais vadovaujasi ministerijos, o juose nėra jokios hierarchinės tvarkos, kuri turėtų rastis pradedant,  pirmose pozicijose, gyventojų skaičiumi, ’bėvėpė’ ir pabaigiant, ministerijos pagamintų lankstinukų kiekiu 1786 pozicijoje.  Valstybės valdymo ir savivaldybių k-to vadovė G.Burokienė supratusi sistemos pragaištingumą ir pamačiusi Pagrindinių valstybės rodiklių hierarchijos įstatymo projektą nuėjo tiesiai pas premjerą S.Skvernelį, tačiau tas nesusinepatogino ir pasakė – pas mane viskas čiki kaip komisariate: du su puse šimto rodiklių taikinyje. Tik, kad šovinių keletą teturėjo Skirmanto Malinausko ir Luko Savicko pavidale – nutylėjo. Nebuvo kada apie tai pasikalbėti su dabartiniu, irgi, supratingu valdysenos  k-to pirmininku Ričardu Juška, bet gal Šv.Kalėdom ir pavyks?

    Galima klausti, o kaip tų rodiklių prioritetiškumus dėlioti, kad ir tarp dabartinių keleto šimtų atrinktų, bet užslėptų ir pavadintų poveikio rodiklių? Nes efektyvus valdymas, kaip sako mokslas, tėra įmanomas susikoncentravus į aprėpiamą maždaug dešimtį rodiklių. Reikia įvardinti ir oficialiai įteisinti pagrindinių esminių ilgalaikių Lietuvos problemų sąvadą: emigracija, ją sąlygojantys kainų šėlsmas, kaimo nykra, medikų, policininkų, mokytojų stygius, pagrindinių ekonomikos sektorių oligopolizacija-kartelizacija… Tada belieka jas aprašyti rodikliais – tai ir bus prioritetiniai orientyrai, kuriuos reguliuoja stipriausiai atitinkama mokestinė-investicinė politika drauge su visuomenės švietimu, informavimo bei sutelkimu. Gi mokesčių ir investicijų optimizavimas yra akademinės bendruomenės intelekto reikalaujantis uždavinys, bet iki to Lietuva dar negreit priaugs: pyrago dalybas laimi apsukriausi, išmintis nėra būtina.  

    Perėjimas nuo teminio į problemas ir įrodymus orientuotą valdymą ir būtų atsakymas į Seimo Ateities k-to vadovo dr.R.Lopatos keltą antroje konferencijos dalyje esminę problemą – kaip išvertikalinti ir suhorizontalinti esamą valdymą? Akivaizdu, kad butelio kaklelis prie premjerės, susirūpinusi tiek smulkmeniškumu, tiek ir Teisės aktų neaprėpiamumu, durų.

 Visa kita, konferencijoje išskyrus keletą šviesulių, buvo tuščios kalbos, kaip ir EBPO ekspertų žongliravimai abstrakcijomis.  Suspindo Europos Komisijos atstovas, chaotiškai pabrėžęs keturias ES Strategijos kryptis – klimato kaita, skaitmenizavimas, grėsmės demokratijos ir migracijos. Lyg nebūtų geriausios pasaulio profesūros parengtų kasmečių Pasaulinių rizikų Davoso forumo raportų sekos, aprėpiančių aktualų gerokai platesnį lauką penkete esminių sričių: ekonomikos, sociumai, geopolitikos, technogenikos, aplinkosaugos. Šleikštulį sukėlė ”bla bla bla” žūstančio  Lietuvos kaimo akivaizdoje, o pasidygėjimą – dar viena ateities forumų  nekrofiliška, šį sykį, A.Abišalo metafora apie rožės pavadinimą lavongėle. Bet ji man priminė ir toliau ŽŪM marinamą naikinamą Lietuvos kaimą naujos strategijos 2023-2027 m. vėzdu, įvyniotu į žalius paveiksliukus. Todėl teko šį rytą brūkštelėti tokius pastebėjimus:

RECENZIJA ŽŪM SIŪLOMAM ŽEMĖS ŪKIO STRATEGINIAM PLANUI 2023-2027 M.

  1. PLANAS pagal prasmę turi būti gan detalus, numatantis pasekmes, o ne susidėti iš stambių miglotų lėšų paskirstymo štrichų.
  2. Pagrindinis taip vadinamo plano trūkumas yra tame, kad žemės ūkis yra traktuojamas kaip savyje uždara sistema, nors ji yra atvira ir labiausiai priklausoma nuo produkcijos supirkimo kainų, o ne vien dėstomų dotavimų sumų. Be jau oligopolizuotų-kartelizuotų  maisto grandinių sureguliavimo, nukreipto prieš minimaliausių supirkimo kainų diktatą (perdirbtus produktus prekybos centrams parduodant maksimaliausiomis), dalies pelno grąžinimo ūkiams iš perdirbėjų  ir prekybininkų sąskaitų ūkių antibankrotinio įstatymo, šis,  taip vadinamas planas, aprobuoja tolesnį žemės ūkyje sukuriamų milijardinių verčių nusavinimą į perdirbėjų-prekybininkų sąskaitas, nes neturi reikiamos mokestinės bei investicinės politikos.
  3. Planas rodo lėšų nukreipimą, tačiau neturi nei aiškiai apibrėžtų tikslų, nei prognostinių poveikio vertinimo rodiklių. Todėl miglota, ypač, pienininkystės, krizę patiriančios kiaulininkystės ateitis, vegetuojančios daržovininkystės, sodininkystės ateitis. Nėra prognozės smulkių ir vidutinių ūkių likimui, jaunų ūkininkų kūrimuisi, nes rodomos tik lėšų išdalijimo pastangos, o ne rezultatai.
  4. Kaimui toliau sparčiai nykstant, plane toliau vartojama klaidinanti kaimo plėtros, o ne vystymo ar kaimo raidos, sąvoka. Plane keturis kartus pakartotas tvarumo raktažodis, kaip ir demografijos, teturi lozunginę propagandinę vertę.
  5. Planas neatspindi savo suderinamumo-nesuderinamumo su Vyriausybės programa 2021-2024 m. Akivaizdu, kad dėl neteisingo lėšų suplanavimo nebus įvykdyta eko-ha dvigubinimo nuostata. Planas neatspindi savo sąryšio ar atitrūkimo, tiek su Nacionalinio pažangos plano iki 2030 m. projekto nuostatomis ir rodikliais, tiek ir su ES strategijų nuo ”Lauko iki stalo” ar Žalio kurso rodikliais, regioninės politikos, infrastruktūros ( mokyklų, ambulatorijų, transporto…bankomatų ir kelių) raida. Todėl yra prasta pagrindinio valstybės demografinio resurso – kaimo likimo prognozė. Jei ES 90% ūkių yra tvarūs pajamomis smulkieji, tai Lietuvos kaimas stumiamas jų nunykimo keliu.
  6. Plano eko-schemos, išsiplėtojus ir  įsigalėjus grūdininkystei, neapsaugos Lietuvos dirvos nuo tolesnės erozijos, o dirvos kokybė nesant kalkinimo, reikiamo organinio tręšimo,  pakankamų investicijų į  melioraciją daugelyje ūkių tik prastės. Nesant strateginio apsirūpinimo sveikais ir saugiais maisto produktais tikslo, toliau išliks ženkli maisto tarša, kad ir, taip vadinamomis leistinomis normomis, o trumpų maisto grandinių kūrimas susidurs su vienos firmos dominavimu viešame  maitinime.  
  7. Planas atspindi ydingą praktiką rengti jį kukliomis fragmentinio mąstymo ministerijos  specialistų, (Artiom Volkov…), o ne Žemės ūkio rūmų ir sisteminio mentalumo mokslininkų ekonomistų, aplinkosaugininkų pastangomis, ministerijai paliekant vertintojo, koreguotojo derybomis vaidmenį.  

IŠVADA. Planas neatspindi strateginių Lietuvos tikslų, demografinio tvarumo bei populiacijos regeneracijos siekių ir kaimą su jo infrastruktūra pasmerkia tolesnei nykrai, gamtos žalojimui, visuomenę neaprūpinant sveikais ir saugiais vietinės kilmės produktais.

Kęstutis K.Urba

Nepriklausomas ekspertas

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s