KAINŲ AUGIMO REIKALU

KAINŲ AUGIMO REIKALU

Kęstutis K.Urba

            Visą bendrą diskusiją LRT FORUME dėl kainų subjaurojo,  būtent, tas šundocentis Bartkus, kuris pripliurpė nesąmonę – ”Prekybos oligopolija yra gerai, nes laiko pastovias kainas, kad pirkėjai pirktų”.

Yra visiškai kitaip. Jie nuolat kelia dalies produktų kainas, kai tik pajunta perkamosios galios didėjimą visuomenėje. Žemaitijos pienas užvakar buvo 1.o5, vakar – 1.09. Kiauliena, paukštiena, duona, sviestas, grietinė…daržovės – up. Tai tik patvirtina ekonomikos vadovėlių tiesą – oligopoliai, kaip taisyklė, veda prie kartelinių susitarimų.

Bet, IT laikais, net nereikia susitarimų. Prekyboje veikia ne rūpesčio įpirkimu, o pelnų išsaugojimo dėsnis – maistą turi pirkti anyway, kuris šoktelėjus dujoms ir naftai duoda žinoti kainodaroje ir piniginėse. Gi, infliacija nuo euro įvedimo ne vienam produktui, bene, dėl aštuoneto priežasčių, yra 350% ir daugiau. Žmonės senokai TV kalba – kas buvo litais, kainose virto eurais.  Kitaip tariant, kiek įvesite  žadamų lengvatų žmonėms, tiek prekijų konglomeratas sugebės praryti iki tol, kol skirtumas kainose su Lenkija taps toks, kad transporto iš ten kaštai netrukdys išlošti gerokai konkurencine prekyba, į kurią, beje, lenkams nebus taip paprasta įšokti. Tik turgai neturi rimtesnių kliūčių.

Beje, Bartkus vakar dėl dujų kainų šuolio gynė ”matušką” Rusiją. Gi Pumprickaitei ir Ko oligopolių reikalai yra neįkandami!

Bartkus, matyt, rodydamas savo pseudo moksliškumą, prasižiojo apie dar vieną svarbų dalyką – ”oligopolijos dempinguoja pirminės produkcijos perdirbėjus”. Tačiau išvados nedaro, kad tai verčia perdirbėjus, ten kur yra jų oligopoliai – pvz. Pieno perdirbime su penketu stambių, patiems dempinguoti minimalia supirkimo kaina ūkininkus.

Koks rezultatas? Pieno litro gamybos ūkyje savikaina,  kaip suskaičiavo vokiečiai, pasak Pieno asociacijos vadovo Jono Vilionio, yra 56 ct. Jie gauna iš supirkėjų tik 27 ct vidutiniškai – pigiau už vandenį. Gelbsti dalį pieno ūkių kažkiek dotavimas ir lygiagreti grūdininkystė, o latifundijas – ir masto ekonomika.

Tačiau čia pat gauname atsakymą į dr.Alg.Butkevičiaus klausimą – kodėl nyksta Lietuvos kaimas, jei į jį investuota 24 mlrd. eu? Gi, vyksta nuolatinis vertės perpumpavimas tokiose dvigubos oligopolizacijos maisto grandinėse, kur prekijas pasiima 40% kainos, o dar PVM yra 21%.

Tačiau ’ikanamistams bartkams’ tai nė motais. Panašiai, kaip nusmūgiuotam Pranckiečiui rugsėjo 18 d. VALSTIETYJE po išvažiuojamo Kaimo reikalų k-to posėdžio Plungėje: pacitavau mūsų Konstitucijos 46  straipsnį  – valdžia reguliuoja ūkinę veiklą Tautos gerovei ir Pranckietį, kuris užėmęs rinkos fundamentalizmo filosofijos akivarą,  kad, tipo, rinka pati susireguliuoja,  išvadinau DEMAGOGU! Tik laisvoj rinkoj per konkurenciją vyksta susireguliavimas, o ne iškraipytoje baisiausiai, oligopolizuotoje, kartelizuotoje, kurią būtina atreguliuoti į konkurencinę laisvą. Prašau tą niekadėją paimti už pakarpos ir gerai pakratyti.

Išeitis mūsų ”ikanomikos”, bene, dešimtyje esminių sektorių-  jų deoligopolizacija dekartelizacija per jų dominuojamos rinkos dalies palaipsnį mažinimą Konkurencijos įstatyme su lygiagrečiu smulkaus ir vidutinio verslo regeneravimu adekvačiomis mokestinėmis lengvatomis ir atitinkama investicine politika. Kokiais tempais? Turi atsakyti mokslas – to paties Bartkaus ir kitos katedros, nes mokesčių įstatymų parametrai r,v, kuriantys lengvatas smulkiems ir vidutiniams,  reikalauja sudėtingų kompiuterinių modelinių skaičiavimų.

Visą šį reikalą buvau šnektelėjęs su Šimonyte, ji pažadėjo, bet akivaizdžiai užknista, irgi, pataisų konvejerio, o kreipusis į FINMIN ta suspurdėjo ir pamačiusi ’kartelinio pobūdžio oligopolijas”, nufutbolino reikalą ir į Konkurencijos tarybą, kuri išaiškino, kuo ji užsiima ir neužsiima bei ŽŪM. Panašiai, kaip Pranckietis nukanalizavo pateiktą įstatymo projektą dėl dalies pelno išieškojimo per akcizus iš prekijų-perdirbėjų ir grąžinimo ūkiams, kol negrįš konkurencija su laisva rinka ir dings minimalių supirkimo kainų diktatas į ŽŪM stalčių.

Rezultatas žinomas – per du dešimtmečius vien pieno ūkių Lietuvoje katastrofiškai sumažėjo nuo 257 tūkst. iki 27 tūkst. Pieną perdirbimui tiekia tik 15 tūkst. Ūkiai išsiparduoda lenkams, o ten pienininkystėje labiausia  kilo, būtent, pasienio – Palenkės vaivadija.

Be to, sunykus karvyčių kiekiui, dingo natūralus dirvos tręšimas, ją karbauskiai pertręšė mineralais, todėl kyla dulkių audros, o ES pervedė mūsų dirvą iš eko-tvarios į rizikingą.

Šiuos dalykus grybštelėjau pataisymuose NPP – 2030 projektui, bet ką nutars ryt vyriausybė- bus matyt. 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s