SABATAUSKO GEROVĖS BIUDŽETO CHAOSO PAIEŠKŲ KONFERENCIJA SEIME

SABATAUSKO GEROVĖS BIUDŽETO CHAOSO PAIEŠKŲ KONFERENCIJA SEIME

Kęstutis K.Urba

Iš karto pabrėšiu, kad vakar Seime į spaudos konferencijų salytę įsprausta trijų valandų trukmės konferencija: Diskusija „2020 m. biudžetas – kuriam gerovės valstybę ar chaosą?“ [1] savo nuomonių įvairove, minties platumu, o retsykiais ir gilumu pranoko, netgi, Raigardo Musnicko LRT pirmadieninius forumus. Tad belieka teigti, kad  „Seime- Lietuvos širdyje“, kaip tai buvo užrašyta ant barikadų tolimaisiais 1991 metais, pradėjo ryškėti ir daugiau smegenų vingių.

Įdomiausia, kad šioje šaunioje konferencijoje labai aiškiai išryškėjo skirtingos finansisto (ryškiausias atstovas Vilius Šapoka), „ikanamisto“ ( „Swedbank“ vyriausia lakštutė –  Nerijus Mačiulis), ekonominės-socialinės kibernetikos ( akad.Romas Lazutka ir Prezidento patarėjas Simonas Krėpšta, smarkusis Alfonsas Brazas) bei pragmatiško teisėtumo politikos sergėtojo (Julius Sabatauskas) atstovų pozicijos.

Chaosas, irgi, pasirodo turi savo tvarką

V.Šapoka pirmiausia labai žaismingai apdorojęs valstiečiams klijuojamą chaoso politikos etiketę sistemų tyrėjo Prancūzų matematiko Anri Puankarė entropijos terminais ir katastrofiško „drugelio sparnų“ mostelėjimo, kuris, nelyg, virstančios viena paskui kitą domino plytelės prie pat bedugnės krašto, verčia iš kojų visą pasaulį, pavyzdžiu, daugiau nieko tokio naujo nepasakė. Tiesiog, pateikė tvarkingą aiškų skaidrių rinkinėlį, kuris dar kartą Kalėdų senio dovanėlių lūkesčiais dosniai apdovanojo vaikučius, jų senelius ir močiutes – pensininkus, mažai uždirbančius, o svarbiausia išvada buvo ta, kad biudžetas ir šį kartą bus proficitinis – plius 0.2 proc. Kitaip tariant valstybės išlaidos neturėtų viršyti būsimų įplaukų –viskas ministerijos skaitliukų aritmetikoje subalansuota.  O kad po to, kad ir tvanas, teko mąstytis kitiems.

Lietuvos finansų ministrą į vietą iš karto pastatė S.Krėpšta, pastebėjęs, kad greta biudžeto aiškumo, šiaip jau, kultūringoje išprususioje visuomenėje dar bent jau užsimenama ir apie biudžeto pasekmes visai gražiai plejadai svarbiausių valstybės rodiklių (tarp jų biudžeto deficitas tik trisdešimtoje vietoje), kurias konferencijos pradžioje bandė brėžti neprastą įžanginį žodį taręs dabartinis opozicijos lyderis J.Sabatauskas.  Jis greta iki 80 proc. nuo ES vidurkio gerokai ūgtelėjusio Lietuvos BėVėPė, dar ir pastatė tokį socialinės nelygybės  – GINI koeficientą, kuris Lietuvoje irgi ne juokais šoktelėjo iki amerikietiškų aukštumų: materialiai skurdžiausi 20 proc. gyventojų gauna ir turi net 7 kartus liesiau nei tiek pat turtingiausiųjų. Buvo jo kalboje ir apie ligonines, ir apie regionus, ir apie mokyklas bei 12 proc. tebesiekiantį emigravimą, kai Estijoje jis tik 1 proc. , tad priekaištauti būtų galima, nebent, dėl esminių užimtumo/nusikalstamumo, dirbančiųjų/išlaikytinių rodiklių svarbos nepastebėjimo. Gal dar ir todėl, kad šiame taške iš karto susiduriame su problema: jei didiname mokesčius verslui – mažėja investitorių, o su jais – ir darbo vietų. Gi socdeminė užimtumo politikos mintis nuo Kirkilo patarėjos Mortos laikų: „pastatykime barakus  prie būsimų gamyklų kaimiečiams“ atrodo nei kiek neiškrutėjo, nors A.Brazas ir šioje konferencijoje priminė, kad prie Smetonos egzistavo tokia valdiška kooperatyvų organizatoriaus tarnyba ir pareigystė, tuomet davusi itin gražių vaisių Lietuvos žemės ūkyje. Pridursiu,  kuriame dėl to įsigalėjo šeimos, o ne samdinių ūkis, aplenkęs pelningumu visu Centrinės Europos dvarus ir vidutiniokus bei sugebėjęs lito stabilumu geriausiai atlaikyti didžiąją praėjusio šimtmečio 30-ųjų pasaulinės depresijos bangą. Deja 2008-2009 metų krizėje tvirčiausių pozicijas užleidome Lenkijai, o patys, p Kubiliau ir Majauskai, smigome, bene, juodžiausiai.

Atrodo, kad chaoso etiketės sėkmingas priklijavimas valstiečių valdžiai eina iš Eugenijaus Gentvilo ir Gabrieliaus Landsbergio politinių technologų, kurie tuo jau akivaizdžiai „nukirto“ Karbauskio „brendą“ – darna. Teisingumo dėlei pastebėsiu, kad chaosas mūsų teisėkūroje tebetvyro jau trečias dešimtmetis, o šis valdžios periodas, kaip visada turi vis labiau ryškėjančius priešrinkiminės karštinės simptomų, kurioje, visgi,  reitingai pseudotechnokratinei vyriausybei, maždaug, „po barabanu“, o daugumos  seimūnams, suprantama, rinkimai – 2020 rūpi labiausiai. Todėl jie ir imasi nepopolistiškai dėl savo neišbaigtumo populistinių iniciatyvų apmokestinti bankus bei prekybos tinklus, neliečiant, suprantama, kaimo latifundijos susiglemžtų europinių melejardų. Kažkodėl „Tomilinas ir Ko“  nečiupinėja skirstomųjų elektros bei šilumos tiekimo tinklų „katinų“, o  Aurelijus Veryga savo retorikoje apsilpo vaistų perpirklių-vaistinių mafijos žabojimo problematika.

Tie prakeikti karteliniai oligopoliai…

Kryptis kažką daryti su bent dviem iš penketo mūsų „ikanomikos“ visus resursus susiurbiančių  juodųjų skylių – kartelinio pobūdžio oligopolių (keleto rinkos žaidėjų savo dalimi dominuojančių rinkos savuose sektoriuose)  yra sveikintina, tačiau „kaip jie tarė –taip padarė, tiktai kas iš to išėjo – šlapią šieną darbiniams arkliams vėl ėsti reikėjo“.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sabatauskas konferencija“

J.Sabatauskas  iš opozicijos-daugumos karo pozicijų akivaizdžiai bandė torpeduoti net  konstitucija visas gražias ir tokias mielas eiliniam žmogui „tomiliniškas – tomaševskines“ iniciatyvas apdėti papildomais mokesčiais ir prekybos tinklus, ir mūsuose plėšikaujančius ketverius (o gal tik du su puse) bankus,  kadangi tokio pobūdžio reformas Seimui pagal teisėkūros įstatymą –dabartinę ‚“tvarką“ tegali teikti VYRIAUSYBĖ ( o tai reiškia, ministerijų „spisilistai“), bet ne Tomas Tomilinas prisiklausęs intelektinės kairiojo centro ir krikščionško mokslo sferos atstovų – akademiko Romo Lazutkos pastabų bei dar ir prisiskaitęs mano paties rašinių. Keista, kad J.Sabatauskas ten pat konferencijoje priminęs tebeskriaudžiamus mokslinčius, iki šiol nesuvokia būtent, taikomojo socialinio-ekonominio mokslo svarbos politiniuose receptuose, o aklai tebegina visus biurokratijos, kurią dar savo laiku neblogai iškoneveikė ir ex-premjeras dr.Alg.Butkevičius, redutus.  Atleiskite, betgi, tai elementariai prieštarauja ir tos pačios Konstitucijos demorkatinės valstybės prinicpams. O kad viskas čia būtų valstiečiams „čiki“ ir J.Sabatauskas nepaskandintų šiaip jau sveikintinų, pabrėšiu, visai Lietuvai, mokestinių bandymų iniciatyvų Konstitucinio teisminėjimo klampynėje, būtina kuo skubiau sutaisyti tą šlubą teisėkūros įstatymą bent jau paramstymu, kad  teisę teikti tokius mokestinių reformų biudžetą sąlygojančius įstatymus gali jei ne paskiras, tai bent  bendras Seimo Finansų ir biudžeto-Ekonomikos-Socialinių reikaliukų komitetų sprendinys, paremtas keletu solidžių akademinių ekspertizių išvadų.  Kitaip tariant, teisėtumo sergėtojas J.Sabatauskas pats pakliuvo į jo spąstus, gal ir dėl tų pragmatinių artėjančių rinkimų reitinginių išskaičiavimų iš „bej židov spasaj Rosiju“ serijos, užmiršęs, kad ir tą teisėkūros įstatymą sutvėrė ne niekada neklystantis p Dievas, o kažkurie biurokratai tuo įtvirtinę savo reikšmingumą bei pranašumą prieš intelektualus iš akademinių sluoksnių. Jei pats būčiau ne du kartus perklausęs esminės Lietuvos ateičiai artimajame periode  konferencijos įrašą, o buvęs Seimo konferencijų salėje,  tai V.Šapokos būčiau paklausęs – kiek Finansų ministerijoje dirba mokslo daktarų bei profesorių ir kiek turinčių tokius kokybės žymenis dalyvavo biudžeto sudarinėjime ir kas bei kaip su kokiomis kompiuterinėmis programomis ar modeliais prognozavo jo pasekmes. Tas pat, galioja, beje, ir T.Tomilinui bei Waldemarui Tomaševskiui.

Kaip elgtis Tomui Tomilinui ir lenkų frakcijai?

Visgi, klausimas, kiek gali nukentėti mūsų ekonomika nuo didesnio bankų apmokestinimo, o pirkėjas nuo aukštesnių mokesčių didiesiems prekybos tinklams, tebelieka esminiu. Juolab, jis susiveda į patį rimčiausią klausimą, kaip kovoti su  mūsų rinką sukraipiusiais, mažiukų ir vidutiniokų subankrutinimais, dominuojančiais atskiruose sektoriuose  kartelinio pobūdžio oligopoliais.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „tomilinas“

Kad tinklai nekels kainų, kaip aiškina koks jis geras per TV T.Tomilinas, nes, atseit, visi duonos ir kiaulės ausų bei alaus pirkikai tuoj pat perbėgs jai pakėlus kainas dėl didesnių mokesčių nuo „IKI“ į jį norintį nukonkuruoti  „RIMI“, nėra moksliškai teisingas. Vien todėl, kad čia jau lems ir  lokali prekybos tinklų geografija, kurioje raudonosis gerai pasvarstys – ar jam dėl dešimties centų sutaupymo bambalinio alaus skardinei verta vilkti kojas iki dar nepakėlusio kainas alternatyvaus, bet gerokai tolimesnio prekybos giganto. Keiksnojant Artūrą Zuoką su Ingrida Šimonyte, kurių dėka buvo sulikviduoti visi oficialūs „taškai“ – kioskai, turėję duoti užuomazgą smulkios prekybos sektoriui.

Visko gali būti, todėl garantuotinas prekybos tinklų kainų eilinio sutartinio užkėlimo pažabojimo sprendinys, ilgalaikėje perspektyvoje  tebūtų didžiulių mokestinių lengvatų suteikimas vidutinėms ir smulkioms krautuvėms, kad jos konkuruotų už pirkėją kainų mažinimu savo aplinkose totalią „začistką“  jau įvykdžiusiais prekybos tinklais. Sunkus ir ilgas šis kelias į miestų centrus įsileidus dar ir, kaip teigia, signataras Zigmas Vaišvila, politinės ikanomijos žinovės Dalios Grybauskaitės malone, tuos didžiuosius penkerius Lietuvos prekybos koncernų tinklus (Marijampolėje net prie Bažnyčios), tad belieka apmąstyti tokį linksmesnį variantą.

Tomas Tomilinas rytoj pat atsisako vargano seimūno mandato, nes su Karbauskio-Skvernelio-Šapokos palaiminimu ir ypatingos svarbos visai Lietuvai bei pasauliui investicija ima skubiai organizuoti mobilių autoparduotuvių tinklą, kuriuose kainos būtų teisingai socialiai orientuotos. Jei didieji prekybos tinklai užsimeta antkainius 30, 50, 100, 300 proc., tai „Tomilinas ir Ko“ „avtolavkės“ uždeda tik normalius smetoniškai vidutiniškus 15 proc., antkainius su didžiausia riba 30 proc.  Įsivaizduokite „Jorės“ duoną perkamą už padorius 70 centų, o ne 1 eurą 20. Rokiškio sviestą ne už 2 eurus, o už 1.10. Mėsą, ne už  4.50, o 2.70.  Džinsai ne 50, o tik 21… ir t.t. Tuoj pat susidarytų milžiniškos eilės prie autoparduotuvių.  Kaip buvo po karo ar Klepočiuose. Kol juose buvo gyventojų ir vasarotojų  iš tos 700 tūkst. tebesančių materialiniame skurde Lietuvos dalies. Gi iš gautų pelnų dėl masto ekonomijos būtų perkamos naujos „Tomilino ir ko“ avtolavkės, ir prekybos tinklai nesėkmingai sudeginę keletą Tomilino mašinėlių tamsią naktį  būtų priversti kapituliuoti – mažinti savo prekių kainas, nežiūrint, visų Rūtos Vainienės krokodilo ašarų ir buvusių, bet nusekusių įplaukų į Laukinės rinkos institutą. Išsilyginus rinkai Tomilinui išsilaikyti taptų sunkiau, bet jis taptų ne tik nacionaliniu Lietuvos didvyriu, bet ir įtvirtintų Karbauskio-Skvernelio duetą Lietuvoje dešimtmečiams. Žinoma, Gabrielius bei Gintautas Paluckas dėl to  su manim daugiau nesisveikintų, Eugenijus Gentvilas apeitų ratu, Viktorija Čmilytė nežaistų šachmatais su pėstininko fora, bet man aristokratiškos nuo karaliaus Jono Sobieski II laikų giminės palikuoniui svarbiausia gi LIETUVA. O kad Tomilinas nepanorėtų tapti, netrukus ne tik milijonierium, bet milijardierium momentaliai IT laikais užkėlus kainas iki tų, kurios teberiogso tinkluose, jis turėtų pasirašyti kad ir nacionalinį pasižadėjimą – askezės deklaraciją neviršyti asmeninės algos 10 tūkstančių į mėnesį visų europarlamentarų pavydui.

Intelektualumu grįstos politikos stoka

Kalbant rimtesne gaida, jei Andrius Kubilius su Gintaru Steponavičium nebūtų likvidavę akademinio Eduardo Vilko Ekonomikos instituto, o jį reorganizavę į Taikomosios ekonomikos, jei dr.Alg.Butkevičiaus bandymo įkurti Socialinių-ekonominių politikos tyrimų centro nebūtų torpedavęs Remigijus Žemaitaitis, jei Saulius Skvernelis smegenų valstybėje būtų pasigedęs dar 2016 vidurvasarį, o ne skubotai pavėluotai  dabar MOSTA pervadinęs strateginių tyrimų įstaigėle, kuriai vadovauja netinkamas nevadovaujančiam darbui, teatleidžia man mano nuostabi Lietuvių kalbos mokytoja – filologas šnekorius Giedrius Viliūnas, tai šiuo metu mąstantys ir neabejingi valstybei seimūnai turėtų visų komerciškai prekybiškai gamybinių paslauginių ir ūkiškų juridinių vienetų pajamų ir pelnų bei rentabilumo perspektyvų išklotines ir taptų kristališkai aišku, kieno gaunami gi pasakiški pelnai – „vertės“ neatitinka įdedamo darbo ir kuriuos būtų ne tik tikslinga, bet dar ir teisinga labiau apmokesdinti. Kalbant paprasčiau, tenka klausti –ar sunkiausias bei atsakingiausias studijas baigęs gydytojas, vagojantis nuodėmingus kūnus skalpeliu,  nusipelno ne vieną dešimtmetį likti jei ne bėdžiumi, tai bent vidutiniokų apačioje, o štai tarpstantis nuo plūgų ant keleto Jo paties tūkstančių ha apsukrus žemdirbystės ir gyvulininkystės organizatorius „iš sąjūdininkų žiemelių“ turi vartytis kaip inkstas ant europinės paramos melejardų taukų dalies. Betgi, už viso to, pasirodo tebėra komercinės paslapties „tabu“, kad nesimatytų kas kiek ir kur bei už kokį „atkatą“ „paėmė“. „Tabu“, gerokai viršesnis už konstitucijos preambulės atviros visuomenės nuostatą, nes tebevaldo ne tik pas mus pinigai, o tik po  to kažkokia sąžinė su įsipareigojimais rinkėjams bei racionalumas.

Tą „tabu“ išgyvenus,  ir solidžiai ramų, logišką pranešimą konferencijoje paskaičiusiai Viktorijai Čmilytei, neteks braukti ašaros, kad negali sudaryti mūsų Lietuvoje su atviros visuomenės konstitucine nuostata alternatyvaus liberalų biudžeto dėl to, kad patikimi duomenys nėra atviri.

Dabar gi visiems „tomilinams“ tenka burti „iš kavos tirščių“, nes konferencijoje jaunatviškai guvus bankų interesų gynėjas išaiškino dar ir  suskaičiavus su matematiniu modeliu, kas nutiks visai „ikanomikai“  bankams pakėlus palūkanas. Akademikas R.Lazutka gražiai jam papriekaištavo, kad štai kilstelėjus vienam bankui palūkanas, visi bėgs paskolos būstui pas antrą už dešimties km to nepadariusio–čia gi ne parduotuvė, kurios reikia kasdien. Pastebėsiu, tik, kad oligopoliai, sako mokslas, kaip taisyklė yra linkę į kartelinius sutarimus, o šiais IT laikais viskas yra dar elementariau, todėl ir STT-FNTT paskui konkurencijos tarybą neturės jokių šansų. Pamatę internete, kad „Swedbankas“ N.Mačiulio parėdymu jau kilstelėjo, „Sweb“as su „Nordea“ irgi, pakeis skaičiukus, nes besiverčiantys didelių pinigų skolinimais   elementariuose dalykuose yra ne tik nuovokūs, bet ir skirtingai nuo socdemų – itin solidarūs. Kitaip tariant, jiems net nereikės per jazminų tulpių paštus tartis dėl vieningos palūkanų politikos, o jie paprasčiausiai  su didžiausia darna, nes prisistudijavę agresyvių marketinginių technologijų, nutars pamokyti tą išsišokėlį Tomaševskį. Ir dar  per du metus parklupdyti, kad ir savo laikino pelnų sumažėjimo sąskaita, esamą bei būsimą vyriausybes, kurios stojant ikanomikai bus priverstos naikinti didesnį bankų apmokestinimą, kaip tai dabar dėliojasi kaimyninėje Lenkijoje. Nes ilgajame periode vėl atsivers aukso kasyklos.   Ir čia, vargu pagelbėtų, netgi, drąsus Ritos Tamašunienės –  ministrės pažymėjimo atsisakymas ir perėjimas į skubų bankų „ant ratų“ skyrių steigimą su žmoniškai kukliomis palūkanomis, o ne kaip tų godžių žvėrių. Mūsų skandinaviški bankai, pampstantys ant visų pensijinių pakopų įmokų gali leisti sau daug, kad tik subankrutintų konkurentus. Todėl W.Tomaševskiui pasiskolinus iš muziejaus generolo Pilsudskio kardą ir puštalietą belieka jį įremti Vitui Vasiliauskui bei V.Šapokai į smilkinius, kad tie kuo skubiai įregistruotų Lietuvoje visus eilėje tebelūkuriuojančius bankus bei sukurtų itin griežtą jų kontrolę apsisaugojimui nuo „ememem“ tipo piramidžių statymo ir „snorinių“ aferiūgų.

Rasos Budbergytės „sutrumpėjimas“ (nepainioti su D.Trumpu)

 

Tvirtas buvo ir Rasos Budbergytės žodis. Ji baksnojo pirštu į tai, kad Lietuvos  biudžetas yra bent dešimt ar dar daugiau procentų mažesnis nei ES vidutinis, o tada ir nelabai iš ko yra paimti. Tačiau, tarus A, reikėjo kalbėti ir apie B iki Z: taip yra ir todėl, kad mūsų ekonomika yra ir neefektyvi, nes nesutvarkytas užimtumas, ypač, kaime, o vertes turi kurti visi kas tik gali. Ir dar, kaip minėta – neteisinga bei iškraipyta mūsų rinka ją suvagojusių, išmėsinėjusių gardžiausius gabalus oligopolių atskirose sferose.  Norint didesnio teisingumo, būtina įvesti solidžius progresinius mokesčius, kad BVP perskirstymas kiltų iki 35, o po to ir iki 40 proc..  Bet, kad kapitalas ir investitoriai neišbėgiotų, tai turi būti daroma solidariai – visos ES mastu, kiek tai leistų finansų neišbėgiojimo į trečią pasaulį kartelė. Todėl, Gitanas Nausėda turėtų tarti žodį net iš JT tribūnos.

Kažką tokio R.Budbergytė kalbėjo labai šauniai iš Seimo tribūnos 2017 metais tai aukštai euroemisarei ar ne nuo Čekijos tiesiai į akis. Šia prasme R.Budbergytė –  2019 gerokai pralaimėjo tai buvusiai. Ir dar šį pavasarį Juozui Olekui, nesąžiningai nedžentelmeniškai ją  apėjusiam socdemų sąraše į Europarlamentą. Bet, vis tiek, ši J.Sabatausko konferencija savo lygiu gerokai pranoko tą socdemų šou Raudondvaryje, kuriame J.Olekas bandė nuvyti virvę, pasirodo iš Europos socialdemorkatinių bonzų biurokratų sukurptos 5 žingsnių Europos pažangos programos dūmų, o ne rodė savo neišmintį. Atsiprašau, Juozo viešai. Betgi, tuoj pat klausiu –  kas čia per keliaklupsčiavimas tiek prieš ES emisarus bei direktyvas ar  partinių centrinių žemyno biurų pezalus? Turi būti vieningi reikalavimai tiek sąjunginių ar partinių dokumentų kokybei bei pagrįstumui, o ne vadovavimasis –  „vienas europinis diedas ar boba pasakė…“.   R.Budbergytė dėl laiko stokos tik probėgšmiais palietė ir visokiausių mūsų ekonomikos iškirtinių lengvatų problemą. Klausimas prinicipinis – ar visiems brėžti pseudolygiavą, kurioje kai kas, vis tiek , pasiima riebias europinės paramos dotacijas, o didžiai daliai nebelieka, ar būtina vadovautis subtiliu kibernetikos mokslo principais grindžiamu  reguliuojamos ekonomikos modeliu.  Kuris, būtent, remiasi į sukuriamos vertės bei darbo apmokėjimo objektyvumo, o ne subjektyvumo teoriją. Ieško teisingumo, kur jį labai sunku nustatyti, juolab pagal subjektyvistines vertės teorijas, ją nustatyti tegali rinkos pusiausvyra. Pastebėjus, kad rinkos su savo kainomis nuolat pulsuoja, tenka ieškoti aukso vidurio ir bandyti išaiškinti T.Tomilinui dar ir šią  ekonomikos abėcėlę.

Ciklotimikas Nerijus Mačiulis ir Valerijaus Simuliko glušiai

Belieka dar pagvildenti dr.Nerijaus Mačiulio akivaizdžiai skurdžias vadovėlines išmintis, nors jis ir visai teisingai mosuodamas Valstybės kontrolės kažkuria 2014 metų ataskaita, pastebėjo, jog, jei nebūtų valstybėje išvagiama ir išvaistoma tuščiai, tai nieko daugiau, bemaž, ir nereikėtų. O jei V.Šapoka drąsiau skolintųsi ir investuotų, nes ES leidžia biudžeto deficitą iki 0,5 proc., tai… Vis tik, greta šių taiklių pastebėjimų, N.Mačiulis bandė mokyti susirinkusius ir klausiusius per atstumus primityviausia ekonominio ciklo teorija, kurioje siekis, anaiptol, ne visas gerovės rodiklių rinkinys, arba kaip sako matematikai bei kibernetikai – tikslo vektorius, o vienintelis BVP. Kuris, kuomet kyla su didžiule ekonomikos perkaitinimo bei infliacijos grėsme, būtina jį prilaikyti, o kai fatališkai leidžiasi – būtina anticikliškai neleisti kristi mažinant verslui mokesčius. Būtent, todėl, pasak jo, visi bandymai sukelti procikliškai didesnius mokesčius šiuo momentu yra peilis į pašonę prekybai, bankams bei visai ekonomikai. Pridursiu, kad pirmiausia, ir pačiam „Swedbankui“ bei Mačiulio krėslo interesams.  Tačiau, kur p Mačiuli, kitų svarbiausių rodiklių pokyčiai?

Akad.R.Lazutka bei kiti N.Mačiuliui prieštaravo, kad iš pusantro šimto pasaulio ikanamistų prognozių pasak „Blumbergo“ tepasitvirtino tik penkios, o kadangi spėliojama į visas puses priešingai, tai kažkas, juk turi pataikyti.  N.Mačiulis gąsdino Vokietijos recesija kylančia dėl jų automobilių pardavimo sumenkimo, tačiau ir šis jo argumentas buvo meistriškai R.Lazutkos atremtas. Tai gali reikšti, kad vokiečiai pradės pirkti mažiau itališkų baldų, o daugiau pigesnių – mūsiškų ir mums nuo to bus tik geriau. Esminis priekaištas N.Mačiuliui bei V.Šapokai ir jų apologetams būtų toks, kad jie ortodoksiškai dogmatiškai liberaliai ignoruoja teisingumo, išreiškiamo, kad ir tuo GINI koeficientu, dimensiją, o savo uždavinius temato tiki siauroje biudžeto subalansuotumo ar vien BVP kitimų šviesoje, ignoruodami kitus ne mažiau svarbius rodiklius. Kitaip tariant, jie teparodė siaurą primityvoką, bet patogų fragmentinį  finansistų-„ikanamistų“ tikrovės supratimą, kai ne mažesnės svarbos yra visos socialinės-ekologinės teisingumo, saugumo bei visuomenės ekologinės tvarumo dimensijos, kurios tereiškia, kad iškilę uždaviniai savo apimtimis yra gerokai didesnio sudėtingumo bei nėra sprendžiami lokaliai vien Lietuvos mastu. Deja, šį rytą Lietuvos delegacijos „Baltijos asamblėjoje“ vadovas Valerijus Simulikas į klausima, kodėl joje nėra nagrinėjami svarbiausi mokestinės politikos dalykai, susiję bent jau su jų lokalia harmonizacija, atsakė spontaniškai:  – „todėl, kad mūsiškiai, skirtingai nuo latvių estų yra …glušiai“. Nesinorėtų tikėti, nes tarp keturiolikos mūsų seimūnų[2], nei vienas nėra apkurtęs. Bet, kad už jų nestovi solidžios akademinės jėgos, teikiančios patarimus dėl pačių sudėtingiausių fiskalinių-ekonominių-socialinių reikalų tvarkymo šioje bendros mūsų planetos vietoje, kaltinti reikia abi puses. Vieniems, turbūt, nelabai reikia, o antriems – nesumoka.

 

 

 

 

[1] https://www.youtube.com/watch?v=kEyamKqzdCE

[2] https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35689&p_k=1

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s